Vijokliniai ir šliaužiantys augalai - augalų grupė, kuriai priklausantys augalai naudojami vertikaliam apželdinimui, t.y. sienų, tvorų, terasų, stulpų, balkonų dekoravimui, taip pat sodinimui vejoje (ten galima iš jų formuoti kolonas, piramides ir pan.). Tai puikus fonas gėlynams.

Vijokliniai augalai apželdinimui

Vijokliniai augalai gali papuošti bet kokio dydžio ir bet kokios formos sodą. Kai kurie iš šių augalų, pavyzdžiui, lapagerija (Lapageria) arba pasiflora (Pasiflora), dėmesį pritraukia išskirtiniu žiedų grožiu. Kiti, pavyzdžiui, vijokliniai sausmedžiai (Lonicera periclymenum), vertinami dėl jų skleidžiamo švelnaus ir gaivaus kvapo.

Daugelis vijoklių rūšių vertinamos dėl savo vešlios ir gražios lapijos, kuri gali išlikti patraukli ištisus metus, pavyzdžiui, visžalių augalų, arba džiuginti ryškiomis rudeninėmis spalvomis, kaip, pavyzdžiui, vinvyčiai (Parthenocissus) arba vynmedžiai (Vitis coignetiae). Elegantiška vijoklinių augalų išvaizda netgi jau be lapų „rūbo" augalų stiebai ir žiemos metu džiugina akį. Pakankamai daug vijoklinių rūšių augalų dera, suaugindami uogas ar vaisius.

Vertikalus apželdinimas vijokliais

Vijokliniai augalai „lipa" į viršų - prie atramos prisitvirtina orinėmis arba pridėtinėmis šaknimis, kaip, pavyzdžiui, paprastoji gebenė (Hedera), arba prikimba ūgliukais, kaip penkialapis vinvytis (Parthenocissus quinquefolia). Šie augalai gali prikibti prie bet kokio paviršiaus, svarbiausia, kad jis turėtų pakankamą atraminių taškų kiekį, pavyzdžiui, sienų, medžių kamienų, ir jiems nereikia įrengti papildomų atramų.

Restorano "Lokys" Vilniuje kiemelis. V. Misevičiaus nuotr.

Medinės, iš lentelių padarytos atramos, špagato siūlai ar viela reikalingi tik jauniems augalams, o vėliau jie patys patikimai prikimba prie paviršiaus ir auga savarankiškai. Vijokliniai augalai su pridėtinėmis šaknimis sėkmingai įsitvirtina ir kuo puikiausiai želia ant horizontalaus paviršiaus.

Kai kurie vijokliniai augalai apsiveja atramą tarsi spiralė (priklausomai nuo morfologinės sandaros - pagal laikrodžio rodyklę arba prieš ją). Taigi, vijokliniai sausmedžiai (Lonicera periclymenum) ir manetijos (Manettia inflata) „sukasi" pagal laikrodžio rodyklę, o Sandersono ceropegijos (Ceropegia sandersonii) ir visterijos (Wisteria sinensis) - priešingai. Joms reikalinga nuolatinė atrama (paprastai tai tinklelis arba ištempta viela). Jie taip pat sėkmingai gali apsivyti aplink medį arba krūmą.

Kai kurios vijoklinių augalų rūšys, pavyzdžiui, raganė (Clematis) arba kai kurios nasturtų (Tyopaeolum) rūšys prie atramos prisitvirtina besipinančių lapkočių pagalba. Daugelis kitų rūšių turi „ūselius" ir jais prikimba prie atramos. Šie ūsiukai - modifikuoti lapai arba lapkočiai (pavyzdžiui, ląstenės (Bignonia capreolata) ir kvapiojo pelėžirnio (Lathyrus odoratus)), pažastiniai lapai (pasiflora (Pasiflora)), arba viršutiniai ūgliai (vynuogės). Vynvyčių (Parthenocissus) ūselių galuose susidaro disko pavidalo praplatėjimai, kuriais augalai ir prisitvirtina prie atramos.

Vinvytis

Šliaužiančios, prikimbančios ir horizontaliai augančios vijoklinių augalų rūšys, tokios kaip indinis laukuras (Quisqualis indica) ir plikažiedis jazminaitis (Jasminum nudiflorum), užaugina ilgus, lanksčius stiebus, kurie labai lengvai prisitvirtina prie atramų. Juos, siekiant didesnio dekoratyvumo, reikia rišti prie tinklelio arba ištemptos vielos arba leisti jiems laisvai priaugti prie sienos arba išilgai akmeninės sienelės. Kai kuriais atvejais šie augalai naudojami dirvožemio dangai. Kai kurios rūšys, įskaitant vijoklines rožes ir įvairias katuogių (Rubus) rūšis, turi ir bukus, tiek ir smailius spyglius, padedančius joms įsikibti į stulpus ir medžių ar krūmų šakas.

 

 

Vijoklių auginimo vieta

Norint pilnai įgyvendinti savo sumanymus, reikia žinoti, kad kai kurioms vijoklinių augalų rūšims  būtina ryški saulės šviesa, tačiau jų šaknys turi būti pavėsyje. Daugelis rūšių mėgsta vėsesnes mikroklimatines sąlygas. Kiti šios grupės atstovai mažiau reiklesni ir netgi, jei ir mėgsta augti saulėtoje vietoje, kuo puikiausiai gali gyvuoti ir pavėsyje (tai dažniausiai vynvyčiai (Parthenocissus) ir skeltės (Schizophragma)). Reiklesnės rūšys geriau auga apsaugotos saulėtoje pusėje esančios sienos.

Apšviesta ir užuovėjinė pusė

Švelnesnio klimato rajonuose nuo vėjo sauganti siena užtikrina reikalingas mikroklimatines sąlygas šiltamėgiams ir egzotiniams vijokliniams augalams. Papildomai šildant žiemos periodu, tokiomis sąlygomis puikiai auga rausvoji vaiskė (Lapageria rosea) ir gausiai žydi melsvoji pasiflora (Passiflora caerulea). Sienos sugeriamų saulės spindulių šiluma įtakoja ūglių subrendimą, taigi jie kur kas lengviau žiemoja. Žiemą šalia sienos temperatūra keliais laipsniais aukštesnė. Jei žydėjimo metu pasitaiko šalnų, vijoklinių augalų nesodinkite ten, kur jų pumpurus rytinėmis valandomis apšviečia saulė, nes per greitai atitirpdami jie gali nukentėti. Prie vijoklinių augalų pasodinkite saulę mėgstančius žolinius ir svogūninius augalus - jie augalo šaknims suteiks pavėsį.

Pavėsinga ir priešvėjinė pusė

Šalia pavėsingos sienos, nukreiptos į šiaurę ir gairinamos šaltų žiemos vėjų, geriausia sodinti stiprius, šalčiui atsparius augalus - gebenę arba sausmedį. Pavėsingose vietose rekomenduojama sodinti tas gebenių rūšis, kurios turi žalius lapus, nes augalai margais ar geltonais lapais reikalauja daugiau šviesos, be to, jie mėgsta šilumą.

Tvorų, pastatų sienų ir tvorų apželdinimas vijokliniais augalais

Vijoklinė augmenija pagerina daugelio sodo statinių išorinį vaizdą. Sodo tvoros, taip pat ir vidinės pertvarėlės, apsodintos vijokliniais, ryškius žiedus ir patrauklius dekoratyvius lapus turinčiais augalais,  kur kas dekoratyvesnės.

V. Misevičiaus nuotr.

 

Išorinių pastatų sienų apželdinimas

Prieš sodinimą įvertinkite architektūrinius pastato privalumus ir panaudokite tas augalų rūšis, kurios gali juos pabrėžti. Architektūriniu požiūriu nepriekaištingus pastatus galima papuošti patraukliai atrodančiais vijokliniais augalais, išsiskiriančius savo spalva ir lapų forma arba ryškiais žiedais. Šiam tikslui puikiai tinka margalapė aktinidija (Actinidia kolomikta) - vienas iš efektingiausiai atrodančių augalų; jos lapai papuošti rausvais arba baltais pakraštėliais, o taurės formos žiedai - balti.

 

Ne tokios patrauklios išvaizdos pastatus taip pat galima papuošti, apželdinus vijokliniais augalais. Vienodai išsidėsčiusios augmenijos juostos pagyvina nuobodų ilgos sienos vaizdą, o taip pat pabrėžia, arba priešingai, sušvelnina į akis krintančias vertikaliais arba horizontalias linijas. Siauros, į viršų kylančios lapijos juostos vizualiai padidina pastato aukštį.

Antro aukšto aukštį siekiančios plačios augmenijos juostos, priešingai, aukštą ir siaurą pastatą vizualiai praplatina.

Tokiam apželdinimui tinkamiausi augalai - įvairiausių rūšių gebenės ir kiti vijokliniai augalai, turintys pridėtines šaknis - liana Hydrangea petiolaris (Hydrangea anomala subsp. Petiolaris) ir hortenzinė skeltė (Schizophragma integrifolium). Jos suaugina tankų lapų kilimą, kurį, genint augalus, galima formuoti.

Tamsiai žalius lapus ir baltus žiedus turinčios kvapiosios raganės (Clematis armandii), o taip pat aromatingus raudonus ir geltonus žiedus turintys amerikiniai sausmedžiai (Lonicera x americana), puikiai dera su vijoklinėmis rožėmis, o tarp jų galima pasodinti vienmečių augalų (geriausiai tiktų kvapusis pelėžirnis (Lathyms odoratus)). Šalia lango ar prie įėjimo į namus, kur galima pajausti malonius žydinčių augalų kvapus, pasodinta tokia ilgai žydinti kompozicija atrodo išties įspūdingai.

Trūkumų slėpimas apželdinant vijokliniai augalais

Pasodinus tam tikras vijoklinių augalų rūšis, per pakankamai trumpą laiką galima užmaskuoti neestetiškai atrodantį statinį, jo sieną ar tvorą. Šio tikslo įgyvendinimui naudojami tokie augalai, kaip kalninės raganės (Clematis montana), kurios gegužės gale gausiai pražysta kreminės arba rausvos spalvos žiedais, arba įvairios Polygonum baldschuanica formos (Fallopia baldschuani-ca,syn. Polygonum aubertii, P. baldschuanicum), šie augalai pakankamai greitai suaugina tankų lapų skėtį, kuris vasaros gale pražysta mažų baltų žiedelių kekėmis. Didžiojoje Britanijoje pastarasis augalas gavo „kilometro per minutę" pravardę, nes turi savybę greitai išvešėti, todėl vietą, kur jis bus sodinamas, reikia rinkti apgalvotai, kitaip jis užgoš kitus, nors ir pakankamai stiprius augalus. Jo augimo intensyvumo sumažinimui reikia reguliariai genėti ūglius.

Jei norite turėti ilgalaikį patrauklų efektą, tuomet sodinkite gebenę. Arba galite kombinuoti sodindami visžalius ir lapus metančius augalus. Pavyzdžiui, išraiškingi visuomet žali žvynuotosios raganės (Clematis cirrhosa) lapai - puikus fonas švelnia rožine spalva žydinčiai vijoklinei „New Dawn" veislės rožei.

 

 

 

Pavėsinių apželdinimas vijokliniais augalais

Pavėsinės, obeliskai ir kitos vertikalios atramos suteikia galimybę vijokliniam augalui apsivyti jį iš visų pusių ir, be to, bendram sodo vaizdui suteikia tam tikrą stilių. Elegantiškos pavėsinės atrodo kur kas patraukliau, jei jos nors dalinai padengtos vijokliniais augalais. Atramos turi būti pakankamai tvirtos, kad išlaikytų stiebų ir lapų svorį ir nesulūžtų jo veikiamos ilgus metus.

Pavėsinės

Augalais apsivijusios pavėsinės suteikia ne tik galimybę pailsėti pavėsio vėsumoje, bet ir išskirtinį vaizdą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, reikėtų pasirinkti tuos augalus, kurie įgaus patrauklią išvaizdą reikiamu laiku - sezono metu, kuomet pavėsinės dažniau naudojamos.

Jei pavėsineje dažnai leidžiate vasaros vakarus, tuomet jos apželdinimui puikiausiai tiks vaistinis jazminaitis (Jasminum officinale L.), vijokliniai sausmedžiai „Graham Thomas" (Lonicera periclymenum 'Graham Thomas') arba vijoklinės rožės „Madame Alfred Carriere". Šviesūs aromatingi šių augalų žiedai puikiai matomi vakaro prieblandoje. Norint apsisaugoti nuo vidurdienio saulės, geriausia naudoti stambius lapus turinčius vijoklinius augalus - japoniškąją vynuogę (Vitis coignetiае) (rudenį nusidažančią įspūdingomis spalvomis) arba purpurinį vynmedį (V. vinifera 'Purpurea'), kurio vyšninės spalvos jauni lapai vėliau įgauna tamsiai purpurinį atspalvį. Nuo saulės galima slėptis ir po tankiu kininės visterijos „Alba" (Wisteria sinensis 'Alba') lapijos stogeliu. Ypatingai puošniai jos žydintys ūgliai atrodo ant pavėsinės, aprėminančios sodo takelį. Tam, kad svyrančios augalų šakos neužgriozdintų praėjimo, skersinės pavėsinės sijos turi būti pakankamai aukštai.

Dekoratyvinės atramos vijokliams

Paprasti arba kombinuoti apvadai (bordiūrai) atrodys kur kas patraukliau, jei jų ribas žyminčius obeliskus apvytume tokiais augalais kaip raganė (Clemantis) arba pasiflora (Passiflora).
Panašiais obeliskais taip pat žymimi skirtingi sodo lygiai, jie statomi takelių kampuose arba augalinės kompozicijos centre. Klombos gilumoje arba išilgai takelio esančią obeliskų eilę galima sujungti virvelėmis, apsivijusiomis vijokliniais augalais. Medinis stulpas, apvytas metaliniu tinkleliu, patikima atrama; jis naudojamas tiek vijoklinių, tiek ir visžalių augalų atramai. Jei vertikali atrama apsivijusi lapus metančiais augalais, tai žiemos metu ji bus „nuoga". Todėl šiuo atveju rekomenduojama įsigyti jau pagamintus dekoratyvius obeliskus, tada jie ir be žydinčių augalų atrodys pakankamai dekoratyvūs.

 

Medžių ir krūmų panaudojimas vijoklinių augalų atramai

Daugelis natūraliai augančių vijoklinių augalų gamtoje auga į viršų, o kaip atrama pasinaudoja medžiais ir krūmais. Šį principą kuo puikiausiai galima išnaudoti ir apželdinant sodą, tačiau vijokliniai augalai neturėtų būti galingesni nei atrama! Planuojant sodinti ir kombinuoti vijoklinius augalus su kitais augalais pagal spalvą, reikia įvertinti jų žiedų, lapų ir vaisių atspalvius. Vijokliniai augalai puikiai dera prie krūmų, tai ir mėlynžiedės raganės (Clematis viticella) hibridai, ir kitos raganių rūšys, turinčios apvalius žiedus, kurių ūglius kiekvienais metais reikia išgenėti iki pat stiebo pagrindo. Krūmai - labai gera atrama ir daugeliui vienmečių vijoklinių augalų rūšių, taip pat vijoklinėms nasturtoms (Tropaeolum speciosum), žydinčioms ryškiai raudonais žiedais ir turinčiomis tokios pat spalvos stiebus. Medžiai - patikima atrama žymiai galingesniems augalams, tokiems kaip liaukingasis vytenis (Ampelopsis glandulosa var. maximowiczii) arba hortenzinė skeltė (Schizophragma integrifolium). Galiausiai galima išgauti nuostabias lapų, žiedų ir vaisių kompozicijas. Taip pat pasistenkite suderinti erškėtrožės „Kiftsgate" žiedų kaskadas su baltais arba rausvais kalninės raganės žiedais. Abu augalus galima lengvai pakelti į viršų, ir jie savo galingais stiebais prisitvirtina prie medžių šakų.

Horizontaliam apželdinimui skirti vijokliniai augalai

Kai kurie vijokliniai augalai, turintys pridėtines šaknis, šliaužiojančius arba besidriekiančius ūglius, kuo puikiausiai tinka patrauklios, iš augalų kuriamos dangos formavimui. Besidriekiantys augalai ypač išraiškingai atrodo tuomet, kai padengia šlaito paviršių arba sieną, o šaknis išleidžia dirvoje, esančioje prie jos pagrindo. Vijokliniai augalai, ūselių pagalba prisitvirtinantys prie atramos, pavyzdžiui, vynvyčiai (Parthenocissus), arba ataugančiomis pridėtinėmis šaknimis, sudarydami tankų paviršių, kuo puikiausiai nustelbia piktžoles. Renkantis vietą tokių augalų sodinimui, reikia atsižvelgti į tai, kad jie gali užgožti kitus augalus, ypač jei vijokliai tuos augalus paverčia savo atrama. Norint to išvengti, reikia pasirinkti sąlyginai silpnus vijoklinius augalus, arba suteikti jiems erdvės, persodinant kitus augalus.

Žolinio paviršiaus formavimui galima sodinti vijoklinius augalus „duetu"- dvi rūšis, tačiau tik su sąlyga, kad jų stiebai augs vienodai. Iškilus būtinybei, tarp kuoliukų ištempiama viela, kuri prilaiko augalų stiebus jiems skirtos erdvės ribose. Ant žemės labai efektingai atrodo augalai ryškiais žiedais (raganė „Ernest Markham" (Clematis 'Ernest Markham'), raganė „Jakmani" (Clematis 'Jacmanii'), o taip pat melsvai žalius lapus ir raudonus žiedus turinti vijoklinė nasturta (Tropaeolum speciosum)).

Spalvoti vijokliniai augalai

Spalvinis efektas labiausiai priklauso nuo viename ar kitame sodo kampelyje esančio apšvietimo lygio. Apšviestoje vietoje ryškios ir tamsios, sugeriančios šviesą spalvos atrodo ryškiau nei blankūs ir šviesūs tonai.

Pastaruosius geriausia naudoti tuose sodo kampeliuose, kur pavėsis, o taip pat tokiose kompozicijose, kuriomis malonu gerėtis vakarėjant.
Jei siena arba kita atrama jau nudažyta ryškia spalva, prie jos reikia parinkti tokius augalus, kurių žiedai arba lapai būtų blyškūs (aišku, jei jūs nenorite sukurti tokios kompozicijos, į kurią žiūrint raibtų akys).

Gėlių kompozicijos
Jei vienoje vietoje, derindami su medžiais ir krūmais, auginate daugelį vijoklinių augalų rūšių, pasistenkite sukurti išraiškingą ir patrauklią atspalvių kompoziciją. Vijokliniai augalai - įvairiausių daugiaspalvių kompozicijų pagrindas, jose maksimalus augalų dermės efektas išgaunamas derinant ryškius žiedus arba panašių spalvų augalus.

Spalvinė augalų žiedų gama
Vijoklinių augalų žiedai nuspalvinti visomis vaivorykštės spalvomis - nuo tamsiai violetinių raganės „Etoile Violete" (Clematis 'Etoile Violette') žiedų iki raudonų stambiažiedės ląstenės (Campsis radicans) ir baltai kreminių Araujia sericifera žiedų. Paprastai ryškiažiedžiai vijokliniai augalai išsiskiria greitu augimu, todėl, jei nesiruošiate jų karpyti ar kitaip mažinti jų ūgio, sode jiems reikia parinkti vietą itin apgalvotai. Augalai blyškiais žiedynais, pavyzdžiui, rausvažiedės kalninės raganės „Elizabeth" (Clematis montana var. rubens 'Elizabeth') puikiai tinka šviesių atspalvių kompozicijų kūrimui.

Spalvinė augalų lapijos ir vaisių gama
Vijoklinių augalų lapijos spalva vertinama ne mažiau nei žiedų spalvingumas. Lapiją galima panaudoti kaip foną kontrastinį atspalvį turintiems augalams arba, atvirkščiai, sukurti vieno atspalvio kompoziciją. Geltoni aukštalipių „Aureus" apynių (Humulus lupulus 'Aureus') lapai, įrėminti tamsiame fone, tampa beveik auksiniai. Dar efektyviau atrodo margalapės aktinidijos (Actinidia kolomikta) lapai, kurie tarsi aptaškyti kreminėmis, baltomis ir rausvomis dėmėmis. Smailialapės gebenės rūšys taip pat labai patrauklios, nes šis augalas visžalis ir sodą puošia ištisus metus. Kai kurie vijokliniai augalai užaugina vaisius, kurie savo spalvingumu niekuo nenusileidžia žiedams (stambiavaisės akebijos (Akebia quinata) vaisiai (alyvinės spalvos), vijoklinis erškėtis (Billardiera longiflora) (vaisiai mėlynai purpuriniai, raudonai rausvi ir balti), kampuotasis smaugikas (Celastrus orbiculatus) (iš pradžių vaisiai žalios, paskui juodos spalvos su geltonu minkštimu ir raudonomis sėklomis)).

Vijokliai su spalvotais lapais

Margalapė aktinidija (Actinidia kolomikta) - vijoklinis augalas, turintis neįprastą lapų spalvų gamą: daugelio lapų viršūnės baltos ir rausvos spalvos. Vasarą jis pasipuošia maloniai kvepiančiais, nedideliais, baltos spalvos taurelės formos žiedais.

Augalų patrauklumas ištisus metus
Tam, kad augalai patraukliai atrodytų ištisus metus, būtina sugalvoti tokią kompoziciją, kurioje vieno sezono augalai keistųsi kito sezono augalais.

Pavasario ir vasaros spalvos
Labai efektingai atrodo anksti žydinčių kalninės raganės (Clematis macropetala) ir vijoklinio sausmedžio „Serotina" (Lonicera peridymenum 'Serotina') derinys: šie augalai savo žydėjimo piką pasiekia vasaros viduryje. Nužydėję raganės (Clematis) žiedai tampa pūkuotais vaisynais, taip papildydami kvapnius sausmedžio žiedynus, ir iš tikrųjų rudenį iki pat žiemos pradžios toliau traukia dėmesį.

Rudens spalvos
Kai kurie vijokliniai augalai stulbina puikia rudenine lapų spalva. Karpyti, šiek tiek raukšlėti triskiaučio vinvyčio (Parthenocissus tricuspidata) lapai - turbūt patys efektingiausi: rudenį jie įgauna ryškiai raudoną, avietinę ir tamsiai vyšninę spalvą.
Žiemą žydinčių vijoklinių augalų yra labai mažai ir visi jie priklauso subtropinių augalų grupei. Vienintelė išimtis - plikažiedžiai jazminai (Jasminum nudiflorum). Žiemą jie pražysta subtiliais geltonais žiedais, ir netgi tada, jei auga šiaurinėje sodo tvoros pusėje. Ne toks atsparus šalčiui - gausiažiedis jazminas (Jasminum polyanthum), jis vešliai pražysta tik nuo šalčio apsaugotose vietose, o žvynuotoji raganė (Clematis cirrhosa) žiemą žydi tik ten, kur oro temperatūra per visą žiemą nenukrenta žemiau 0°C.

Nepastovumu ir tuo pačiu atsparumu šalčiams pasižymi skirtingos gebenių rūšys. Kai kurios jų rūšys, pavyzdžiui, gebenė lipikė „Buttercup" ir „Goldheart" (Hedera helix 'Buttercup' ir 'Goldheart'), pasižymi lapų margumu. Kitos patraukia neįprasta savo lapų forma, pavyzdžiui, gebenė „Paukščio pėda" (H.h. 'Pedata') arba „Parsley Crested", kurių lapų pakraščiai raukšlėti.

Žiemą patraukliau atrodo visžaliai augalai, pavyzdžiui, gebenės. Puikiai atrodo ir kai kurios lapus metančios rūšys, pavyzdžiui, smaugikai (Celastrus) arba visterijos: nuogi jų stiebai net žiemos metu  pakankamai gražūs.

Kvepiantys vijokliniai augalai

Ypatingu patrauklumu pasižymi malonų kvapą turintys vijokliniai augalai, pavyzdžiui, Beaumontia grandiflom ir kvapnusis pelėžirnis (Lathyms odoratus). Tam, kad galėtume mėgautis kvapiojo pelėžirnio aromatu, jį sodinti rekomenduojama po langais arba prie įėjimo į namą. Jei šį augalą sodinsite į kompoziciją prie atitvaro (bordiūro), geriau jį sodinkite prie krašto.
Kai kurios rūšys stipriau kvepia tik tam tikru paros laiku. Jazminas (Jasminum) stipresnį aromatą skleidžia nakties metu, todėl jį rekomenduojama sodinti prie pavėsinės, terasos arba vidiniame kiemelyje, ten, kur mėgstate leisti vakarus.

Vienmečiai vijokliniai augalai

Vienmečiai vijokliniai augalai ir tie, kurie atšiauriomis klimatinėmis sąlygomis auginami kaip vienmečiai, pavyzdžiui, Eccremocarpus scaber ir skiautėtoji puerarija (Pueraria lobata), efektingai atrodo kompozicijose, tačiau mūsų sąlygomis jie gyvuoja tik trumpą laiką. Tokius augalus galima sodinti ten, kur norime užpildyti „spragas", vertikaliam obeliskų apželdinimui ar sodinti kuriant laikiną grožį kompozicijose prie aitvarų iki tol, kol pilnai dar neprigiję daugiamečiai augalai.

Konteineriuose augantys vijokliniai augalai

Kai kurie žemaūgiai vijokliniai augalai, pavyzdžiui, stambiažiedė raganė (Clematis macropetala), auginami ir be atramos. Tačiau augalą reikia pasodinti į aukštą konteinerį taip, kad jo ūgliai svirtų žemyn ir grakščiai driektųsi žeme. Tokiu būdu galima auginti ir gebenes, tačiau jas būtina reguliariai pakirpti.

Soduose, kur erdvė ribota, konteineriuose neretai auginami ir labai greitai augantys vijokliniai augalai (kaip bugenvilijos arba visterijos). Jų augimą galima riboti, periodiškai reikalingas kardinalus ūglių genėjimas. Kad augalai būtų sveiki, periodiškai turėtų būti persodinami į kitus konteinerius ir patręšiami.
Konteineriuose paprastai auginami tie vijokliniai augalai, kuriuos reikia dengti nuo šalčio, pavyzdžiui, Hardenbergia comptoniаnа ir grakščioji žilė „Variegatus" (Senecio macroglossus 'Variegatus'). Prasidėjus rudeninėms šalnoms, konteineriai įnešami į patalpas arba į šildomą šiltnamį, o pavasarį vėl išnešami į lauką.

Žydintys vijokliniai augalai

Vijoklis, purpurinis sukutis. Vienmečiai vijoklinių šeimos augalai.
Šių augalų žiedai - piltuvėlio formos, balti, rausvi, raudonai purpuriniai, melsvi, mėlyni, violetiniai, vienspalviai arba margi, jų skersmuo 4 - 6 cm. Žydi nuo birželio pabaigos iki spalio. Tačiau tik pirmoje dienos pusėje žiedai būna išsiskleidę. Nužydėję žiedai negadina bendro dekoratyvaus augalo vaizdo.

Sukutis labai greitai auga, per trumpą laiką jis išleidžia 3 - 4 metrų ūglius.

Dauginamas sėklomis. Jos į nuolatinę vietą arba į vazonus po 2 - 4 sėklas sėjamos gegužės mėnesį. Paaugę augalai su žemės gniutulu (kitaip sunkiai prigyja) gegužės mėnesio viduryje sodinami į atvirą gruntą. Sodinant atstumai tarp augalų turėtų būti 15 - 20 cm.
Geriausiai auga saulėtoje, nuo stipraus vėjo apsaugotoje vietoje, dirvožemiui šis augalas nėra reiklus. Būtinas sukučio priežiūros elementas - šalia jo turi būti ištampyti špagato siūlai.

Kvapusis pelėžirnis. Vienmetis, šliaužiantis ankštinių šeimos augalas. Briaunotų, plonų kvapiojo pelėžirnio stiebų ilgis siekia 0,3 - 3 metrus.

Ant vieno žiedkočio yra 3 - 13 žiedų, skersmuo 3 - 5 cm, jie skleidžia malonų ir pakankamai stiprų aromatą. Kvapiojo pelėžirnio spalvų gama - nuo baltos iki purpurinės, jie būna ir vienspalviai, ir margi. Pasitaiko ir pilnavidurių kvapiojo pelėžirnio formų. Žydi nuo birželio iki rugpjūčio vidurio, o jei reguliariai nukarpomi žiedai, tuomet žydi iki pat šalnų. Baigus žydėti, augalo dekoratyvumas gerokai sumažėja.

Dauginamas sėklomis: 1 parą jos mirkomos šiltame vandenyje (20 - 24oC), balandžio mėnesį sėjamos į 9 cm skersmens vazonėlius (geriausia sėti jau sudygusias sėklas), kurie statomi į šiltnamius arba kokią nors kitą šiltą patalpą. Trumpalaikis temperatūros kritimas iki 3oC po įmirkymo (7 - 8 dienos), pagreitina augalų žydėjimą. Į gruntą augaliukai sodinami gegužės pradžioje. Vėlyvam žydėjimui gegužės mėnesį kvapieji pelėžirniai sėjami į atvirą gruntą, tarpueiliai turėtų būti 40 - 70 cm, o atstumai tarp augaliukų eilėse 15 - 20 cm.

Nykštukinių rūšių rišti nereikia, o aukštaūgiai augalai augimo pradžioje dviejose - trijose vietose  pririšami prie kuoliukų arba prie horizontaliai ištemptos vielos. Sėklininkystės tikslais gaunami kvepiančiųjų pelėžirnių elitiniai daigai tikslingai sodinami į piramides, jų pagrindo skersmuo 80 cm; šio apskritimo centre  statomas dviejų metrų stulpelis, o prie jo  rišami špagato siūlai, kurių antrasis galas  tvirtinamas prie smulkių, šalia augalų sukaltų kuoliukų. Masinės sėklininkystės ūkiuose kvapieji pelėžirniai auginami lysvėse.

Dekoratyviausiai kvapusis pelėžirnis atrodo tuomet, kai auga saulėtoje, nuo vėjo apsaugotoje vietoje, kur dirvožemis gerai įdirbtas ir patręštas, kalkingas priemolis, vidutinio rūgštumo ar mažai rūgštus (pH 6 - 7). Žydėjimo trukmę lemia savalaikis ravėjimas, purenimas ir laistymas. Jei žemėje nepakanka drėgmės, žiedai ir pumpurai pradeda gelsti ir kristi.
Priskaičiuojama daugiau nei 70 kvapiojo pelėžirnio rūšių.

Nasturta. Nasturta - šliaužiantis ir dalinai vijoklinis augalas. Jo žali, šiek tiek pilkšvi lapai primena skydą. Populiarios nasturtų rūšys: didžioji, mažoji, karpytalapė, skydinė. Mums gerai pažįstamos ir viena į kitą labai panašios didžioji ir mažoji nasturtos.

Dekoratyvinės pupelės, sodo pupos, turkiškos pupelės. Vienmetis ankštinių šeimos augalas.
Stiebas pasiekia 4 - 5 metrų ilgį. Žiedai nedideli, balti, rausvi, raudoni, margi; žiedynai maži, sudaryti iš keleto žiedų. Žydi nuo birželio iki šalnų.
Baigus žydėti augalai išlieka dekoratyvūs.
Dauginamos sėklomis. Ankstyvam žydėjimui balandžio mėnesį po 1 - 2 sėklos sėjamos į vazonėlius ar lovelius, kurių skersmuo - apie 9 cm. Loveliai statomi į dažnai vėdinamus šiltnamius arba daigynus. Pasibaigus šalnoms, 15 - 20 cm atstumu vienas nuo kito augalai sodinami į pastovią augimo vietą.

Vertikaliam apželdinimui dar naudojami šie augalai: sparnuotoji tunbergija, šliaužiančioji kobėja, japoniniai arba įprasti apyniai, paprastasis moliūgas, lagenarija ir t.t.

Tik teisingai naudojant agrotechnines priemones (gilus dirvos įdirbimas, gausus tręšimas, reguliarus laistymas, genėjimas ir t.t.), vijokliniai augalai gerai auga ir žydi.

Statybų ir būsto gido Asa.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.