.png)
Medžio pelenai gali būti naudojami kaip kalio, kalcio ir kitų mineralinių medžiagų šaltinis. Tačiau jų sudėtis nėra pastovi, todėl pelenų negalima vertinti kaip tiksliai dozuojamų kompleksinių trąšų. Mineralinių medžiagų kiekis priklauso nuo medienos rūšies, degimo temperatūros ir kuro priemaišų.
Pelenai pasižymi stipria šarmine reakcija. Įterpti į rūgštesnį dirvožemį jie didina jo pH ir veikia panašiai kaip kalkinimo medžiaga. Dėl šios savybės pelenai gali būti naudingi, tačiau per didelis jų kiekis sutrikdo augalų mitybą.
Kokius pelenus galima naudoti
Daržui, sodui ir gėlynams tinka tik švarios, chemiškai neapdorotos medienos pelenai. Galima naudoti malkų, genėtų šakų ir kitų neužterštų medienos atliekų degimo likučius.
Tręšti netinka pelenai, likę sudeginus dažytą, lakuotą ar impregnuotą medieną, fanerą, medienos drožlių plokštes, laminuotas grindis, statybines atliekas, plastiką ir buitines šiukšles. Juose gali būti klijų, dažų, sunkiųjų metalų ir kitų dirvožemiui pavojingų medžiagų.
Akmens anglių, durpių bei įvairių kuro mišinių pelenai taip pat nėra prilyginami medžio pelenams. Granulių pelenus galima naudoti tik žinant, kad granulės pagamintos iš grynos, neapdorotos medienos ir jose nėra neaiškios kilmės priedų.
Kokių medžiagų yra pelenuose
Didžiausią medžio pelenų dalį paprastai sudaro kalcio junginiai. Pelenuose taip pat yra kalio, magnio, fosforo ir nedideli kiekiai kitų mineralinių elementų. Tikslios proporcijos gali labai skirtis, todėl vien pagal medienos rūšį patikimai nustatyti pelenų maistinę vertę sunku.
Pelenai neturi azoto, nes degant jis pasišalina į atmosferą. Dėl šios priežasties jie negali pakeisti visaverčių trąšų. Augalams vis tiek gali reikėti azoto, fosforo ar kitų medžiagų, kurių pelenai suteikia per mažai.
Pelenuose esantis kalis gana greitai tirpsta, todėl palikti lauke ir lietaus permerkti pelenai praranda dalį tręšiamosios vertės. Juos reikia laikyti sausoje, uždengtoje talpoje.
Kada pelenai naudingi
Pelenai labiausiai tinka rūgštesnėms dirvoms, kuriose trūksta kalcio ir kalio. Nedidelis jų kiekis gali būti naudojamas darže, vaismedžių pomedžiuose, po kai kuriais vaiskrūmiais ir kalkingesnę dirvą mėgstančiame daugiamečių augalų gėlyne.
Apie pelenų poreikį geriausiai sprendžiama pagal dirvožemio pH tyrimą. Jeigu dirva jau neutrali arba šarminė, papildomas pelenų naudojimas gali būti žalingas. Per daug pakėlus pH, augalams tampa sunkiau pasisavinti geležį, manganą, borą ir kai kuriuos kitus mikroelementus. Tuomet lapai gali pradėti gelsti, nors dirvožemyje maisto medžiagų pakanka.
Pelenai netinka rūgščią dirvą mėgstantiems rododendrams, šilauogėms, azalijoms, viržiams ir hortenzijoms, kurių žiedų spalvą norima išlaikyti mėlyną. Atsargiai jie naudojami bulvėms, nes padidėjęs dirvožemio pH gali sudaryti palankesnes sąlygas paprastosioms rauplėms.
Kiek pelenų berti
Vienos universalios normos nėra. Kiekį lemia dirvožemio rūgštingumas, granuliometrinė sudėtis ir ankstesnis kalkinimas. Lengvoje smėlingoje dirvoje pelenų poveikis pasireiškia greičiau, todėl joje ypač svarbu nepadauginti.
Kai nėra atlikto dirvožemio tyrimo, saugiau naudoti nedidelį kiekį – maždaug 50–100 gramų vienam kvadratiniam metrui. Tai yra maždaug viena ar dvi nedidelės saujos. Kasmet kartoti tokio tręšimo automatiškai nereikia. Didesnės, 200–300 gramų vienam kvadratiniam metrui normos jau stipriai veikia dirvožemio reakciją, todėl jas galima rinktis tik žinant, kad dirva rūgšti ir ją reikia kalkinti.
Pelenai paskleidžiami plonu, vienodu sluoksniu ir negiliai įterpiami į dirvą. Supylus juos į vieną vietą, susidaro labai šarminė zona, galinti pažeisti šaknis. Sausi pelenai taip pat neturėtų patekti tiesiai ant augalų lapų, jaunų daigų ar dygstančių sėklų.
Kada tręšti
Pelenus galima įterpti rudenį arba pavasarį ruošiant dirvą. Sunkesnėse dirvose jie dažniau beriami rudenį, o lengvose – pavasarį, kad tirpios medžiagos nebūtų išplautos per žiemą.
Aplink jau augančius augalus pelenai išbarstomi ant drėgnos dirvos, nesiliečiant prie stiebų ir kamienų. Vėliau dirva lengvai supurenama arba palaistoma. Tręšti karštą, sausą ir vėjuotą dieną nepatogu, nes smulkios pelenų dulkės lengvai pasklinda ore.
Nedidelį pelenų kiekį galima berti į kompostą, paskirstant jį tarp organinių medžiagų sluoksnių. Dideli kiekiai komposto kokybės nepagerina – pernelyg šarminėje aplinkoje lėčiau veikia dalis skaidymo procese dalyvaujančių organizmų.
Su kuo pelenų nemaišyti
Pelenų nereikėtų vienu metu maišyti su amonio sulfatu, amonio salietra, karbamidu, šviežiu mėšlu ar kitomis daug azoto turinčiomis trąšomis. Šarminėje aplinkoje dalis azoto gali virsti amoniaku ir išgaruoti. Tarp pelenų ir azotinių trąšų naudojimo verta padaryti kelių savaičių pertrauką.
Jų taip pat nereikia naudoti kartu su kalkėmis ar dolomitmilčiais. Visos šios medžiagos mažina dirvožemio rūgštumą, todėl bendras poveikis gali būti per stiprus.
Pelenų negalima berti tiesiai į sodinimo duobutę ir ant jų dėti augalo šaknų. Jeigu jie naudojami prieš sodinimą, turi būti gerai sumaišyti su didesniu dirvos kiekiu.
Pelenai nėra augalų apsaugos priemonė
Pelenais kartais siūloma naikinti amarus, erkes, puvinius ir grybinėmis ligomis užsikrėtusius augalus. Patikimo bei ilgalaikio poveikio tokios priemonės neužtikrina. Ant lapų patekę koncentruoti pelenų tirpalai gali pažeisti augalų audinius, o į mišinius dedamas vario sulfatas kelia papildomą perdozavimo ir dirvožemio užteršimo variu pavojų.
Medžio pelenus tikslinga naudoti kaip riboto poveikio mineralinę ir kalkinamąją medžiagą. Augalų ligoms ar kenkėjams kontroliuoti pasirenkamos konkrečiai problemai skirtos ir nustatytomis normomis naudojamos priemonės.
Pelenų nauda priklauso nuo jų kilmės, dirvožemio rūgštingumo ir dozės. Nedidelis tinkamai panaudotas kiekis gali papildyti kalio bei kalcio atsargas. Reguliariai ir gausiai barstomi pelenai gali per daug padidinti dirvožemio pH, todėl tręšimą geriausia grįsti dirvožemio tyrimu, o ne vien tuo, kad pelenų liko po kūrenimo.
