Tręšimas žolės raugu

Žolės raugas – viena populiariausių „natūralių trąšų“. Dažniausiai naudojamos dilgėlės, kartais maišomos su kitomis žolėmis. Pagrindinis argumentas paprastas: augalas gauna azoto, kalio ir fosforo. Tačiau pažiūrėjus į realius kiekius ir jų pasisavinimą, aiškėja, kad šio metodo veikimas yra visai kitoks, nei dažnai įsivaizduojama.

Kiek trąšų yra žolės rauge

Imkime tipinį variantą – kilogramas šviežių dilgėlių ir apie 20 litrų paruošto tirpalo.

Tokioje žaliavoje yra apie 10 gramų azoto, tačiau į skystį pereina tik dalis – maždaug 3–5 gramai. Fosforo dar mažiau – iki 1 gramo, o kalio daugiau – apie 4–6 gramus.

Šie kiekiai paskirstomi visame tirpale. Viename litre lieka maždaug 0,2 gramo azoto. Laistant dar reikia įvertinti, kad augalas pasisavina tik dalį – apie ketvirtadalį.

Taigi vienas litras realiai duoda tik apie 0,05 gramo azoto.

Dabar palyginimas. Augančiam augalui per savaitę reikia bent 2–5 gramų azoto. Tai reiškia, kad vienam augalui reikėtų maždaug 40 litrų tirpalo, o kai kuriais atvejais – net iki 100 litrų.

Tokie kiekiai aiškiai parodo, kad žolės raugas negali atlikti pagrindinio tręšimo funkcijos.

Mikrobiologinis žolės raugo poveikis

Nepaisant mažo maisto medžiagų kiekio, efektas dažnai matomas. Priežastis – ne pats azotas ar kalis, o mikroorganizmai.

Rauginimo metu susidaro aktyvi bakterijų ir mielių terpė. Patekus į dirvą šie mikroorganizmai pradeda naudoti lengvai skaidomas medžiagas ir kartu suaktyvina visą dirvožemio biologinę veiklą.

Dėl to:

• greičiau skaidomos organinės liekanos

• didėja maisto medžiagų judrumas

• iš dirvos išlaisvinami jau esantys elementai

Augalas gauna daugiau maisto ne iš tirpalo, o iš dirvos, kuri pradeda veikti intensyviau.

Žolės antpilui

Raugo kokybę lemia ne sudėtingi mišiniai, o paprastas dalykas – augalo būklė.

Jauna, minkšta žolė yra tinkamiausia. Joje daugiau baltymų ir paprastų junginių, todėl mikroorganizmai greitai pradeda daugintis. Dėl to fermentacija vyksta aktyviai, o tirpalas tampa biologiškai „gyvesnis“.

Dilgėlės šiuo atveju patogios, nes turi daug azoto junginių, tačiau panašiai veikia ir kitos šviežios, greitai augančios žolės.

Visai kitoks rezultatas gaunamas naudojant peraugusią ar sumedėjusią augaliją. Tokia žaliava skyla lėtai, todėl raugas būna silpnesnis ir mažiau aktyvus.

Maišyti daug skirtingų augalų nėra būtina – galutinis rezultatas vis tiek priklauso nuo kelių stipriausių mikroorganizmų, kurie dominuoja fermentacijos metu.

Profesionalūs dirvožemio biologiniai stimuliatoriai

Šiuolaikiniai biologiniai produktai kuriami visai kitu principu. Juose naudojami ne atsitiktiniai mikroorganizmai, o konkrečios, ištirtos bakterijų padermės.

Pavyzdžiui, Azospirillum ir Azotobacter naudojamos dėl gebėjimo fiksuoti azotą. Tai reiškia, kad jos gali papildyti dirvožemį azotu nepriklausomai nuo trąšų.

Bacillus ir Pseudomonas bakterijos naudojamos dėl gebėjimo tirpdyti fosforo junginius. Jos išskiria rūgštis, kurios paverčia dirvoje esantį fosforą augalams prieinama forma.

Kitos bakterijos gamina augimo hormonus, kurie tiesiogiai veikia šaknų vystymąsi – didina jų plotą ir gebėjimą pasisavinti vandenį bei maisto medžiagas.

Tokiuose produktuose kiekvienas komponentas turi aiškią paskirtį, o mikroorganizmų kiekis yra tiksliai apskaičiuotas. Tai leidžia pasiekti stabilų rezultatą.

Žolės raugas negali būti laikomas pilnaverte trąša – joje esančių maisto medžiagų kiekis per mažas. Norint pasiekti realų tręšimo efektą, reikėtų labai didelių tirpalo kiekių.

Tačiau raugas turi kitą funkciją – jis suaktyvina dirvožemio mikroorganizmus. Dėl to augalas geriau pasinaudoja dirvoje jau esančiomis medžiagomis.

Todėl praktiškai tai yra ne trąša, o priemonė, kuri pagerina dirvožemio veikimą.