Pagaliau antrojo Lukiškių aikštės konkurso etapo darbai tapo paviešinti ir vilniečiai gali tarti žodį apie savo miesto vienos svarbiausių aikščių galimą ateitį. Septyni, iš karto pasakykime - profesionalūs projektai  vienas per kitą įtaigiau mums aiškina, simbolius, sąvokas, semantines ir mitologines reikšmes....  Kiekviename projekte, pasirodo, būtinos ir tragiškos gaidos, kaip gi be jų.

Pabuvokime tuose ateities projektuose, susimąstykime, ar iš tikro mūsų gyvenimui taip reikia protėvių dvasių prikelties, ar nėra paprastesnių būdų pusmilijoninio miesto centre įrengti gyvybingą ir patogią, patrauklią ir kartu modernią aikštę? Kad ir kokie būtų mokslingi tų projektų aiškinamieji raštai, miestiečiai ir svečiai - aikštės lankytojai jų neskaitys, o balsuos, kaip dažnai būna ir politikoje, - kojomis, t.y. eis arba neis į aikštę, tars jai šiltą, o gal ir šaltą ar net piktą žodį, minės jos autorius ar keiks. Pažvelkime į siūlomus projektus.

1. „R.Paleko ARCH studija" pateikė projektą, kurio svarbiausias elementas - „banguojanti skulptūrinė kompozicija „Laisvė".  Tai išilgai Gedimino prospekto pastatyta  pusantro šimto metrų ilgio, beveik keturių metrų aukščio ir daugiau nei metro pločio banguojanti kalto akmens siena su glaudžiai sustojusių žmonių siluetus primenančiomis tuštumomis. Tie tušti siluetai naktį būtų apšviečiami. Projekto autorių nuomone, tokia gigantiška kompozicija atspindėtų gyvosios ir išėjusios tautos vienybę: nuo Pilėnų gynėjų, caro laikų sukilėlių, Sibiro tremtinių, kritusių partizanų iki šių laikų vaizdų - Baltijos kelio, televizijos bokšto ir parlamento gyvųjų barikadų, nepriklausomybės akto signatarų vienybės. To memorialo negana. Tarp buvusių KGB rūmų pastato ir Muzikos akademijos užsidegtų Atminties ugnelių alėja, atvedanti į Genocido aukų muziejų.

R.Paleko ARCH studija" projektas

Už tos akmens sienos (kaip čia neprisiminsi Berlyno sienos!) didžiausias aikštės plotas skirtas „žaliosioms saloms", tarp kurių šiek tiek vietos palikta ir takams, poilsio aikštelėms, o mažame stiklo paviljone galima būtų išgerti kavos, nusileisti į tualetą. Beje, tose „žaliosiose salose", sprendžiant iš projekto vizualizacijos, galima būtų atsisėsti tiesiai ant žolės. Tačiau pagrindinis masalas, aišku toji skulptūrinė ir netgi „interaktyvi" kompozicija. Pėstieji galės praeiti per tas skulptūrines tuštumas, o gal ir stabtelti - „tarsi susiliedami su amžinybe".

Vis dėlto architektūrinė beletristika nepajėgs atsverti niūrios pusantro šimto metrų ilgio akmens masės, kuri, greičiausiai, nesukels taurių jausmų, bet tik taps juokų objektu -  šmirinėjimo per tuščias erdves ar dar prastesnių užsiėmimų vieta. Už tos sienos esantys žalieji plotai, jeigu juose galima bus sėdėti ar gulėti (žinant mūsų piliečių elgesio kultūrą), taip pat taps abejotino elgesio vieta, tragikomiškai kontrastuojančia su architektų įsivaizduojama „Laisvės" sienos rimtimi.  

2. Šarūno Kiaunės projektavimo įmonės projekto motto:  „Laisvė - siekis, kurį įprasmina kelias". Tačiau tas kelias čia, ačiū Dievui, nevirsta šimtametrine akmens mase išilgai prospekto, bet vertikalia „adata" - stela aikštės kampe, simbolizuojančia kelio tikslą - laisvę. Ant atversto pagrindo  būtų surašyti visi svarbiausi Lietuvai įvykiai, nuo  XIII - XV amžių kovų už tautos ir valstybės egzistenciją prieš tarptautinio masto agresyviąsias jėgas - Kryžiuočių ordiną ir Aukso ordą; XVIII- XIX amžių sukilimus prieš Rusijos okupaciją, XX amžiaus Nepriklausomybės kovos. Aukų gatvėje būtų sukurta viena skulptūrinė kompozicija  visiems tremtiniams, kalėjusiems ir žuvusiems tremtyje atminti.

Šarūno Kiaunės projektavimo įmonės projektas

Didesnė aikštės dalis taptų „judria zona" miestiečių poilsiui, taip pat čia būtų gėlynai, nedidelis fontanas, apskritai, aikštės plokštumoje dominuotų gazono žaluma.  Bažnyčios varpinėje įrengus kariljoną, galima būtų klausytis varpų muzikos. Po aikšte būtų įrengtas 1010 vietų parkingas. Tačiau įdomiausia, kad projekte aiškiai nubrėžiama perspektyva: Lukiškėse pastatyti Lietuvos kultūros centrą - Tautos rūmus, (40 000 kv. m.) su kongresų, teatro, ekspozicijų salėmis, kultūros informacijos ir savišvietos centru, kultūros draugijų, visuomeninių, pilietinių organizacijų būstinėmis, meno kolektyvų patalpomis ir kt. Šių rūmų vidinės erdvės atsivertų į aikštę pasažais, vestibiuliais, galerijomis peraugančiomis į vientisą darinį su aikšte. Iš salių holų matytųsi bažnyčios tūris, o „koncertinė" bažnyčios aikštė funkciškai tarsi papildytų vidines „kultūrines" erdves.

Kad tokia visiško aikštės užstatymo vizija yra visiškai nereali, matyt, supranta ir projekto autoriai. O tūkstančio vietų parkingas po aikšte, žinoma, būtų neblogai, bet tai būtų tik požeminio mašinų pasidėjimo, o ne aikštės architektūros sprendimas.

3. Arch. J.Anuškevičiaus, U. Krušinskienės, R. Puzino, V. Izokaičio  grupės tikslas: sukurti „naują šiuolaikinę multifunkcinę Valstybės aikštę su dominuojančiu galingu Laisvės monumentu, kuri visiškai eliminuotų buvusios Lenino aikštės su stabu centre įvaizdį". Kaip ir kituose projektuose, taip ir šiame aikštė dalinama į reprezentacinę-memorialinę ir rekreacinę-funkcinę. Šių dalių sandūroje iškiltų Laisvės obeliskas. Jis turėtų apjungti skausmo, liūdesio, pagerbimo, džiaugsmo bei pasididžiavimo nuotaikas. Be to, aikštė būtų „galingos struktūrinės sistemos nuo dešiniojo Neries kranto iki Tauros kalno viršutinės terasos sudedamoji dalis", aišku su Tautos rūmais ant Tauro kalno.

Arch. J.Anuškevičiaus, U. Krušinskienės, R. Puzino, V. Izokaičio  grupės projektas

Laisvės monumentas iškiltų net iki 65 metrų aukščio, autorių nuomone, jis keltų laisvės paukščio, pergalės fakelo, sparnus išskleidusio pergalės angelo asociacijas. Aplinks visą aikštę būtų įrengtas dirbtinis amfiteatras, o susidariusiose erdvėse  būtų įrengtos įvairios paskirties komercines patalpas: parduotuves, kavines, salonus, suvenyrų, gėlių, spaudos kioskus, viešuosius tualetus ir kt. Architektų skaičiavimais „potencialūs komercinių patalpų savininkai padengtų didžiąją dalį aikštės rekonstrukcijos kaštų".

„Svarbiausia yra pasirinkti strategiškai teisingą, į ateitį orientuotą kompleksišką visos šios svarbios teritorijos sprendimą", teigia architektai. Kaipgi nesutiksi su tokiu „strategišku"  sprendimu. Bėda tik ta, kad „laisvės paukštis", pakilęs iki 65 metrų aukščio, ganėtinai kontrastuos su čia pat esančiomis komercinėmis patalpomis, o Tautos rūmai ant Tauro kalno, visiems aišku, kad nebus statomi. Tačiau idėja - komercinių struktūrų pinigais finansuoti aikštės projektą verta dėmesio. Ir dar: gigantomaniškas Laisvės paminklas nebūdingas nei lietuvių skulptūrai, nei architektūrai.

4. UAB "Jungtinės architektų dirbtuvės" savo projektą pavadino "Laisvės spindulys". Anot projekto sumanytojų, Laisvės paminklo simbolį jie kildina „iš saulės spindulių pluošto, sklindančio į žemę", o paminklo medžiaga - „šviesus nerūdijantis metalas titanas - paryškina šią idėją". Dar yra ir antroji  temos dalis  - „Vyčiai - Tėvynės gynėjai", dedikuojama visų epochų Lietuvos laisvės gynėjams. Iš Vyčių kompozicijos išauga ir kyla aukštyn keturi žiedai - keturių nepriklausomos Lietuvos valstybės periodų (pagoniškojo, LDK, tarpukario ir dabartinio) simboliai".

UAB "Jungtinės architektų dirbtuvės" projektas "Laisvės spindulys"

Visa tai - labai gražūs žodžiai, tačiau šį obeliską (jo aukštis, gaila, nenurodomas, bet jis, sprendžiant iš piešinių, taiko į beveik šimtą metrų, komentatoriai jau praminė „spygliu" Lukiškių aikštės viduryje. Žinoma, gerai, kad jis žemėje užima nedaug vietos ir pro jį praeiti visomis kryptimis nebus jokios problemos - Lukiškių aikštė juk turi ir tokią - praėjimo įvairiomis kryptimis funkciją. Tačiau ar žiūrinės tie praeiviai į aukštybes, mėgindami iššifruoti tuos Vyčių kompozicijos simbolius danguje - ganėtinai abejotina. Pagaliau toks obeliskas, nors jam teikiama Laisvės simbolio funkcija, iš esmės gali simbolizuoti bet ką - kosmoso užkariavimą, nerūdijančio metalo pagarbinimą, o taip pat ir Lukiškių aikštės geografinių koordinačių pažymėjimą...

5. K.Antanėlio, D.Regelskio ir V.E.Čekanausko architektų grupės  parengto projekto pagrindinis struktūrinis elementas - architektūrinė-skulptūrinė kompozicija "Laisvė", trijų kolonų ritmu akcentuojanti magišką skaičių "3", reiškiantį tris lemtingus bandymus sukurti Lietuvą, tris jos valstybingumo įtvirtinimus istorijoje.

K.Antanėlio, D.Regelskio ir V.E.Čekanausko architektų grupės parengtas projektas

„Ši lakoniškų formų skulptūra iš skirtingų pusių atsiveria vis naujomis reikšmėmis: kolonų ritmas, padvelkęs 1864 m. kartuvių šalčiu, atsisuka į mus Triumfo arka, liudijančia laisvės pergalę prieš prievartą". Šalia monumento būtų išdėstyti dolmeninės plastikos objektai - devynios granitinės stelos su iškaltais užrašais - žymiausių Lietuvos asmenybių mintys apie laisvės vertę, Projekto autoriai tikisi, kad Lukiškių aikštės pertvarkymas atneš ne tik dvasinę, bet ir ilgalaikę visuomeninę bei ekonominę naudą. Autorių manymu, aikštės infrastruktūra sukurs investicijoms palankią terpę, galimybę naudoti Lukiškių aikštės požeminę dalį 1320 vietų automobilių saugyklai bei viešiesiems tualetams įrengti.

„Į Lukiškių aikštę eisime pasivaikščioti, susitikti, rinksimės į šventinius renginius, koncertus", - prognozuoja architektai, be to jie žada, kad „iškilmių metu šviesos stulpų aureolė apgaubs "Laisvę", atminties stelas ir žmones". Vis dėlto labai abejotina, ar žmonės vaikščios pirmyn-atgal praktiškai tuščioje Lukiškių aikštėje, o žadamą šviesų aureolę kažin ar iš viso galima bus realizuoti. Tiesa, žadama net 1320 vietų automobilių saugykla šiokio tokio pasisekimo vis dėlto turėtų turėti. 

6. UAB „Dviejų grupė" savo fantazijomis pralenkia visus kitus konkurso dalyvius. Architektai  laisvės simboliui pasirinko erdvę - „laisvės lauką", užtiestą žalia „drobule" (pieva), pasiruošusią priimti laisvės kūdikį - kiekvieną iš mūsų".  „Laisvės lauką" gynybine linija apjuos kitas simbolis - „Švino kelias". Jis simbolizuos Lietuvos nueitą ilgą ir sunkų  kelią, ginant savo krašto laisvę, o  skulptūrinės kompozicijos pažymės keturis Lietuvos istorijai svarbius etapus: senovės, sukilimų, nepriklausomybės ir pokario Lietuvos partizanų kovų. 

UAB „Dviejų grupė" projektas

„Švino kelias" nusileis 3 metrus po aikšte, „prisiliesdamas" prie kiekvieno istorinio klodo. Kamerinėse  susikaupimo erdvėse sklis tyli muzika, pvz., prie partizanų memorialo  girdėsis partizanų dainos. „Laisvės lauke" žmonės galės tiesiog ant žolės sėdėti, kas skaitydamas knygą, o kas valgydamas sumuštinį. Naktį, autorių patikinimu, joje ant žolės galės gulėti vieniša porelė ir skaičiuoti žvaigždes...

Lukiškėse bus įrengtos stacionarios kavinės, dideli vieši tualetai, po aikšte -  980 vietų parkingas, o jame  vyks „netradiciniai" renginiai. Vakaro metu memorialo susikaupimo erdvės būtų uždaromos paslėptomis durimis, kad būtų užtikrintas kūrinių saugumas ir tuo metu jie būtų apžiūrimi tik nuo „Švino kelio". Aišku, kad be smulkaus aikštės vadovo - kas, kur, ką ir kaip vaizduoja Lukiškių lankytojai nieko nesupras.  Kartu neaišku, ką visa ši sudėtinga vaizdų ir reikšmių sistema turi bendra su šių dienų mūsų gyvenimu. To projekto autoriai nedetalizuoja.

7. M.Maziliauskas ir UAB "P.A.R.Y.Ž.I.U.S." Ši grupė pagrindiniais aikštės projekto elementais laiko kvadratą ir apskritimą. Architektų manymu, įdubusio apskritimo kuriamas įcentriškas aikštės suvokimas „stiprintų susitelkimo atmosferą ir pabrėžtų memorialinę aikštės svarbą o aikštės horizontalumas perteiktų laisvės, atvirumo ir demokratijos idėjas".

M.Maziliausko ir UAB "P.A.R.Y.Ž.I.U.S." projektas

Lukiškių aikštė, pagal šį projektą,   turėtų būti iš trijų dalių - memorialinės, reprezentacinės ir rekreacinės. Memorialine zona tarp buvusių KGB ir Muzikos akademijos rūmų būtų užpildyta balto stiklo paviljonu - „muzikos" skveru ir Vilties koplyčia Amžinajai ugniai. Reprezentacinėje aikštės dalyje dominuotų  „Laisvės" monumentas - kvadratinis stilobatas, su jo viduryje įkomponuotu monumentu - apskrita, balto granito danga grįsta  vos įdubusia erdve. O Tumo-Vaižganto gatvėje projektuojamas naujas statinys - kultūrinės traukos centras - Vilniaus miesto muziejus su ekspozicijų, koncertų ir kongresų salėmis, skaitykla - kavine. Rekreacine aikštės zona  taptų Tautos sodas Lukiškių aikštės šiaurinėje dalyje. Atsirastų ir kiti nauji pastatai - Vilniaus architektūros informacinis centras su kavine, o pastatas aikštės šiaurės vakaruose visą Lukiškių ansamblį sujungtų  su dešiniuoju Neries krantu. Pietinėje ir rytinėje aikštės dar reikėtų požeminės automobilių stovėjimo aikštelės.

Nepaisant pribloškiančio statybų sąrašo, aikštė būtų iš esmės tuščia, pripildyta nebent architektų užslėptų semantinių reikšmių ir simbolių. Ar jas būtų lengva iššifruoti, pagaliau ar kas nors iš aikštės lankytojų tuo užsiims, projekte nenurodoma.

Kas toliau? Greičiausiai nieko, nes pinigų išvardytiems projektams artimiausiais dešimtmečiais nebus. Realūs sprendimai galimi tik tokie: pastatyti Laisvės paminklą - ne gigantomaniją, o J.Zikaro  „Laisvės" dydžio, bet ne Lukiškių aikštėje, o prie Seimo, nugriovus baisią gelžbetonio sangrūdą prie jo vakarinio fasado. O Lukiškėse reikėtų pagaliau atsisakyti memorialinio kapinyno planų ir privataus kapitalo lėšomis įrengti kultūrinį ir komercinį centrą PO ŽEME, viršų atiduodant žmonių gyvenimui ir džiaugsmui. Keletas stiklo piramidžių tą požeminį miestą apšviestų dieną, o vakare ir naktį jų mirguliuojanti šviesa  čia trauktų miestiečius ir sostinės svečius.

Anatolijus Lapinskas

Statybų ir būsto gido Asa.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.