.png)
Sklype augalai gali skursti net ir reguliariai juos laistant bei tręšiant. Priežastis dažnai slypi ne vien maisto medžiagų trūkume. Augimą riboja suslėgtas gruntas, netinkamas rūgštingumas, užmirkimas, vandeniui per greitai laidus smėlis arba po statybų paviršiuje paliktas nederlingas podirvis.
Prieš gerinant žemę reikia išsiaiškinti jos būklę. Nežinant dirvožemio pH ir maisto medžiagų kiekio galima panaudoti per daug kalkių, azoto, fosforo arba kalio ir padėtį dar pabloginti.
Dirvožemio derlingumą lemia ne vien trąšos
Derlingas dirvožemis turi aprūpinti augalus vandeniu, oru ir maisto medžiagomis. Svarbios jo savybės:
granuliometrinė sudėtis – smėlio, dulkių ir molio dalelių santykis;
organinės medžiagos kiekis;
struktūra ir poringumas;
rūgštingumas;
maisto medžiagų atsargos;
vandens laidumas ir gebėjimas jį išlaikyti;
biologinis aktyvumas.
Net ir daug maisto medžiagų turintis molingas gruntas gali būti prastas augalams, jeigu jis suslėgtas, užmirkęs ir šaknims trūksta oro. Smėlingoje dirvoje situacija priešinga: oro pakanka, tačiau vanduo bei tirpios maisto medžiagos greitai pasitraukia į gilesnius sluoksnius.
Statybų metu problema dažnai atsiranda sumaišius derlingą viršutinį sluoksnį su molingu arba smėlingu podirviu. Sunkioji technika papildomai suslegia gruntą. Tokio sklypo nepakanka užberti keliais centimetrais juodžemio – pirmiausia reikia atkurti laidžią dirvožemio struktūrą.
Nuo ko pradėti dirvožemio vertinimą
Pirmasis žingsnis – apžiūrėti sklypą ir išsiaiškinti:
kur po lietaus kaupiasi vanduo;
kurios vietos greičiausiai išdžiūsta;
koks derlingojo sluoksnio storis;
ar po juo nėra statybinių atliekų arba suslėgto grunto;
kokiame gylyje prasideda molis, smėlis ar žvyras;
kaip vystosi augalų šaknys.
Skirtingose to paties sklypo vietose dirvožemis gali labai skirtis. Todėl mėginiai turėtų būti imami atskirai iš daržo, vejos, sodo ir probleminių vietų.
Laboratorijoje tikslinga nustatyti dirvožemio pH, organinės anglies arba humuso kiekį, judrųjį fosforą, kalį ir magnį. Intensyviai auginant daržoves gali būti vertinamas ir mineralinio azoto kiekis. Tręšimo rekomendacijos sudaromos pagal tyrimų rezultatus, planuojamus augalus ir dirvožemio sudėtį.
Kaip apytiksliai nustatyti dirvožemio sudėtį
Dirvožemio sudėtį galima preliminariai įvertinti rankomis. Saujelė žemės sudrėkinama ir bandoma suspausti bei iškočioti.
Smėlis byra ir nesulimpa. Priesmėlis susispaudžia į silpną gumulėlį, tačiau lengvai subyra. Priemolį galima iškočioti į trumpą volelį, kuris lenkiamas trūkinėja. Molingas dirvožemis yra lipnus, plastiškas ir leidžia suformuoti vientisą ploną žiedą.
Šis bandymas tinka tik pirminiam vertinimui. Tiksli granuliometrinė sudėtis nustatoma laboratorijoje.
Daugumai sodo ir daržo augalų palankiausias struktūringas priesmėlis arba priemolis. Jame yra stambesnių ir smulkesnių porų: vienos praleidžia orą ir perteklinį vandenį, kitos išlaiko augalams prieinamą drėgmę.
Dirvožemio rūgštingumas
Dirvožemio pH parodo jo rūgštumą arba šarmingumą. Nuo šio rodiklio priklauso maisto medžiagų tirpumas ir jų prieinamumas augalams. Daugumai daržovių, vaismedžių, vejos žolių ir dekoratyvinių augalų tinkama silpnai rūgšti arba neutrali reakcija – dažniausiai maždaug pH 6–7. Konkretus poreikis priklauso nuo augalo rūšies.
Rododendrams, šilauogėms, viržiams ir kai kuriems kitiems augalams reikia rūgštesnės terpės. Jų sodinimo vietos įrengiamos atskirai, todėl viso sklypo kalkinti pagal šių augalų poreikius nereikia.
Dirvožemio rūgštingumo negalima patikimai nustatyti vien iš jo spalvos, molingumo ar sklype augančių piktžolių. Augalai gali suteikti užuominų, tačiau jų paplitimą lemia drėgmė, dirvos suslėgimas, šviesa ir ankstesnis žemės naudojimas. Patikimesnis yra pH matavimas arba laboratorinis tyrimas.
Kada dirvožemį kalkinti
Kalkinimo medžiagos naudojamos tada, kai tyrimais nustatoma, kad dirvožemis auginamiems augalams per rūgštus. Kalkinimas:
padidina dirvožemio pH;
papildo jį kalciu, o naudojant dolomitines medžiagas – ir magniu;
gali pagerinti molingo dirvožemio struktūrą;
sudaro palankesnes sąlygas dirvožemio mikroorganizmams;
pagerina dalies maisto medžiagų prieinamumą.
Kalkinimo norma priklauso nuo pradinio pH, dirvožemio granuliometrinės sudėties, organinės medžiagos kiekio ir kalkinimo medžiagos neutralizuojamosios vertės. Todėl negalima visiems sklypams rekomenduoti vienodos kelių kilogramų kvadratiniam metrui normos. Lengvą smėlingą dirvą per daug pakalkinti gerokai lengviau negu sunkų molingą dirvožemį.
Kalkinimo medžiagų nereikėtų tuo pačiu metu maišyti su mėšlu ar amonio turinčiomis azoto trąšomis, nes gali padidėti azoto nuostoliai. Šiuos darbus geriau atskirti laike ir vykdyti pagal konkrečios medžiagos naudojimo instrukciją.
Medienos pelenai taip pat didina pH ir turi kalio, kalcio bei kitų elementų. Tačiau jų sudėtis nevienoda, todėl pelenai nėra tiksliai dozuojamų trąšų pakaitalas. Jų negalima berti prie rūgščią dirvą mėgstančių augalų. Naudojami tik švarios, neapdorotos medienos pelenai.
Organinė medžiaga gerina dirvožemio struktūrą
Kompostas yra viena universaliausių dirvožemio gerinimo priemonių. Jis papildo žemę organine medžiaga, skatina biologinį aktyvumą ir padeda susidaryti patvariems dirvožemio agregatams.
Smėlingoje dirvoje kompostas padidina gebėjimą išlaikyti drėgmę ir maisto medžiagas. Molingoje – gerina struktūrą, mažina paviršiaus plutos susidarymą ir palengvina dirvos dirbimą. Geriausias rezultatas pasiekiamas organinę medžiagą naudojant reguliariai, o ne mėginant dirvožemį pakeisti vienu labai dideliu jos kiekiu.
Mulčias iš komposto, lapų, smulkintos žievės ar nupjautos žolės saugo paviršių nuo perdžiūvimo, liūčių poveikio ir temperatūros svyravimų. Mulčiuojamoje žemėje mažiau ardomi dirvožemio grumsteliai ir aktyviau veikia sliekai bei mikroorganizmai.
Šviežios medienos skiedros ar žievė neturėtų būti dideliais kiekiais įmaišomos į augalų šaknų zoną. Joms skaidantis mikroorganizmai laikinai sunaudoja dalį augalams prieinamo azoto. Medienos mulčias geriau naudojamas dirvos paviršiuje.
Mėšlo naudojimas
Mėšlas suteikia organinės medžiagos ir maisto elementų, tačiau jo sudėtis priklauso nuo gyvūnų rūšies, laikymo būdo, kraiko bei perpuvimo laipsnio. Todėl vienoda mėšlo norma visiems augalams ir dirvožemiams netinka.
Šviežias mėšlas gali turėti daug amoniakinio azoto, piktžolių sėklų ir ligų sukėlėjų. Patekęs tiesiai prie šaknų jis gali pažeisti jautrius augalus. Darže saugiau naudoti tinkamai perpuvusį arba sukompostuotą mėšlą, įvertinus, kiek maisto medžiagų su juo patenka į dirvą.
Per didelis mėšlo kiekis taip pat žalingas. Dirvoje gali susikaupti per daug fosforo ir azoto, didėja maisto medžiagų išplovimo bei vandens taršos rizika. Organinės trąšos nėra automatiškai saugios vien todėl, kad yra natūralios.
Durpės nėra visavertės trąšos. Jose paprastai mažai augalams lengvai prieinamų maisto medžiagų, o aukštapelkių durpės yra rūgščios. Durpes reikėtų naudoti tik konkrečiam tikslui, pavyzdžiui, rūgščią terpę mėgstantiems augalams skirtame substrate, o ne beatodairiškai berti visame sklype.
Mineralinės trąšos naudojamos pagal poreikį
Mineralinės trąšos nėra pesticidai ar herbicidai. Jos suteikia augalams konkrečius maisto elementus, tačiau netinkamai parinktos arba per gausiai naudojamos gali pažeisti augalus, išbalansuoti jų mitybą ir teršti gruntinį bei paviršinį vandenį.
Trąšų norma nustatoma pagal:
auginamą augalą;
dirvožemio tyrimų rezultatus;
trąšose esančios veikliosios medžiagos koncentraciją;
jau panaudotą kompostą, mėšlą ir kitas organines trąšas;
augalo amžių ir numatomą derlių;
dirvožemio mechaninę sudėtį.
Ant pakuotės nurodyta norma yra bendro pobūdžio. Ji neatstoja dirvožemio tyrimo, tačiau jos viršyti negalima.
Azotas, fosforas ir kalis
Azotas reikalingas lapams, ūgliams ir kitoms vegetatyvinėms augalo dalims augti. Jo trūkstant augalai auga lėtai, senesni lapai dažnai šviesėja. Perteklius skatina pernelyg vešlų augimą, mažina atsparumą ligoms, gali atitolinti vaisių brendimą ir ūglių sumedėjimą.
Azoto trąšos dažniausiai naudojamos pavasarį ir pirmoje vegetacijos dalyje. Smėlingoje dirvoje vieną didesnę normą tikslinga dalyti į kelias mažesnes, nes nitratai lengvai išplaunami. Vasaros pabaigoje gausiai azotu tręšti daugiamečių augalų nereikėtų.
Karbamidas yra koncentruota azoto trąša, o ne „ekologiškai švari“ ar savaime nekenksminga priemonė. Netinkamai jį naudojant galima nudeginti lapus, prarasti dalį azoto arba užteršti aplinką. Purškimo per lapus koncentracija turi būti parenkama pagal konkretų augalą ir naudojimo tikslą.
Fosforas svarbus energijos apykaitai, šaknų vystymuisi, žydėjimui ir sėklų formavimuisi. Jis dirvoje juda mažai, tačiau netinkamo pH sąlygomis gali pereiti į augalams sunkiau prieinamus junginius. Fosforo trąšomis nereikėtų tręšti profilaktiškai didelėmis normomis – perteklius kaupiasi dirvoje ir gali trukdyti pasisavinti kai kuriuos mikroelementus.
Kalis reguliuoja vandens apykaitą, fermentų veiklą, augalų atsparumą šalčiui, sausrai ir daliai ligų. Kalio chloridas tinka ne visiems augalams. Chlorui jautrioms kultūroms pasirenkamas kalio sulfatas ar kita bechlorė kalio trąša. Trąšų rūšis ir norma parenkama pagal augalą bei dirvožemio kalio atsargas.
Mikroelementai
Augalams mažais kiekiais reikalingi boras, geležis, manganas, cinkas, varis, molibdenas ir kai kurie kiti elementai. Magnis ir siera priskiriami ne mikroelementams, o antriniams makroelementams.
Mikroelementų nereikėtų naudoti vien „dėl visa ko“. Tarp reikiamo ir žalingo boro, vario ar kitų elementų kiekio gali būti nedidelis skirtumas. Matomi lapų pakitimai ne visada reiškia, kad dirvoje elemento trūksta. Jis gali būti nepasiekiamas dėl netinkamo pH, perlaistymo, pažeistų šaknų arba kitų elementų pertekliaus.
Kaip gerinti smėlingą dirvožemį
Smėlingas dirvožemis greitai įšyla, lengvai įdirbamas ir neužmirksta, tačiau menkai išlaiko vandenį bei maisto medžiagas. Jis gerinamas:
reguliariai įterpiant subrendusio komposto;
mulčiuojant dirvos paviršių;
auginant tarpinius ir žaliajai trąšai skirtus augalus;
vengiant vienkartinio gausaus tręšimo tirpiomis trąšomis;
kuo ilgiau išlaikant dirvą uždengtą augalais arba mulčiu.
Didelio molio kiekio įterpimas į smėlį praktiškai sudėtingas. Netolygiai sumaišytas molis gali sudaryti nelaidžius gumulus. Nedideliame darže dažnai paprasčiau įrengti organine medžiaga papildytas lysves ir ilgainiui gerinti visą dirvožemio sluoksnį.
Kaip gerinti molingą dirvožemį
Molingas dirvožemis gali sukaupti daug vandens ir maisto medžiagų, tačiau šlapias lengvai suslegiamas, o išdžiūvęs sukietėja. Svarbiausia jo nedirbti tada, kai jis per šlapias. Vaikščiojimas ir sunkios technikos naudojimas drėgname molyje sunaikina poras ir dar labiau pablogina aeraciją.
Molinga dirva gerinama:
įterpiant komposto ir kitos stabilios organinės medžiagos;
mulčiuojant;
auginant giliašaknius ir tarpinius augalus;
mažinant mindžiojimą, įrengiant nuolatinius takus;
išpurentą dirvą saugant nuo stiprių liūčių;
sprendžiant užmirkimo ir drenažo problemas.
Į molingą dirvožemį nereikėtų berti statybinių plytų nuolaužų, degintų piktžolių ar kitų atliekų. Nedidelis smėlio kiekis sunkaus molio nepaverčia priemoliu, o netinkamas smėlio ir molio santykis gali sudaryti dar tankesnę masę.
Nuolatinis gilus perkasimas taip pat nėra universalus sprendimas. Jis ardo susiformavusią dirvožemio struktūrą ir biologinius kanalus. Suslėgtą podirvį galima vieną kartą giliai supurenti, tačiau vėliau struktūrą geriau palaikyti organine medžiaga, augalų šaknimis ir ribojant dirvos suslėgimą.
Drėgmė, gruntinis vanduo ir drenažas
Prieš įrengiant drenažą reikia nustatyti, kodėl sklype kaupiasi vanduo. Galimos priežastys:
nelaidus molio sluoksnis;
statybų metu suslėgtas gruntas;
netinkamai suformuotas paviršiaus nuolydis;
aukštas gruntinis vanduo;
sutrikdytas melioracijos tinklas;
nuo stogų ir kietųjų dangų nesurenkamas lietaus vanduo.
Paviršinį vandenį pirmiausia reikia tvarkyti suformuojant tinkamus nuolydžius, įrengiant latakus, lietaus vandens surinkimą ir teisėtą jo nuvedimą. Drenažo vamzdžiai padeda tik tada, kai yra kur išleisti surinktą vandenį ir nustatytas tinkamas jų įrengimo gylis.
Vandens negalima savavališkai nukreipti į kaimyninį sklypą, valstybinę žemę, pakelę ar vandens telkinį. Prieš jungiantis prie melioracijos griovio, lietaus nuotakyno ar kito tinklo būtina išsiaiškinti jo valdytoją ir taikomus reikalavimus.
Dirvožemis gerinamas palaipsniui
Sunkaus molio ar labai nederlingo smėlio savybių nepavyks iš esmės pakeisti per vieną sezoną. Patikimiausias kelias – laboratoriniai tyrimai, tinkamam augalui pritaikytas pH, saikingas tręšimas, nuolatinis organinės medžiagos papildymas ir apsauga nuo suslėgimo.
Dirvožemį purena ne vien įrankiai. Augalų šaknys, sliekai, grybai ir kiti organizmai formuoja poras, skaido organines liekanas bei padeda susidaryti stabiliai struktūrai. Todėl ilgalaikis derlingumas kuriamas palaikant gyvą dirvožemį, o ne vien kasmet didinant trąšų kiekį.
Statybų ir būsto gido Asa.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.
