.png)
Namo aplinką galima patikėti kraštovaizdžio specialistui arba susiplanuoti patiems. Savarankiškas darbas leidžia sutaupyti ir įgyvendinti savo sumanymus, tačiau geram rezultatui reikia plano. Atsitiktinai pasodintus augalus, nepatogiai nutiestus takus ar netinkamoje vietoje įrengtą poilsio zoną vėliau pakeisti sudėtinga ir brangu.
Sklypo planavimas prasideda nuo to, kaip aplinka bus naudojama. Reikia numatyti judėjimą tarp vartų, namo, terasos, garažo, pirties, ūkinio pastato ir daržo. Tik tada parenkamos vietos vejai, gėlynams, gyvatvorėms ir didesniems medžiams.
Sklypo planas
Plane pažymimas namas, kiti statiniai, sklypo ribos, įvažiavimas, esami medžiai, komunikacijos ir reljefo aukščiai. Tuomet numatomos takų, vejos, poilsio aikštelės, gėlynų ir želdinių vietos.
Takai planuojami pagal kasdienį judėjimą. Nuo vartų iki namo turi būti galima patogiai nueiti bet kokiu oru, o prie ūkinio pastato ar daržo – privažiuoti reikalinga technika. Siauri tarpai tarp tvoros, augalų ir statinių apsunkina vejos pjovimą bei kitus priežiūros darbus.
Pirties, pavėsinės ar terasos vieta parenkama įvertinus saulės kryptį, vyraujančius vėjus, sklypo ribas ir inžinerinius tinklus. Dideli augalai plane žymimi pagal jų būsimą, o ne dabartinį dydį. Nedidelis sodinukas po keliolikos metų gali užimti kelių metrų pločio plotą ir užstoti langus, taką ar kitus augalus.
Viso sklypo suarti nebūtina. Tačiau statybų metu suslėgtą gruntą reikia išpurenti, o vietose, kuriose kaupiasi vanduo, suformuoti nuolydžius arba įrengti drenažą. Įdubų neužtenka tiesiog užpilti žemėmis – svarbu nustatyti, iš kur į jas patenka vanduo ir kur jį galima nuvesti.
Patogiai prižiūrima veja
Vejos paviršius turi būti pakankamai lygus, kad žoliapjovė nepažeistų velėnos ir visur pjautų vienodame aukštyje. Sklypas neturi būti visiškai horizontalus – reikalingas nedidelis nuolydis, nukreipiantis lietaus vandenį nuo pastatų.
Reikėtų vengti siaurų vejos juostų, aštrių kampų ir vietų, į kurias nepatenka žoliapjovė. Pavieniai medžiai bei krūmai vejoje apsunkina pjovimą, o naudojant trimerį lengva pažeisti jų kamienus. Patogiau augalus jungti į didesnes, mulčiuotas grupes.
Jeigu nauja veja sudygo netolygiai, tušti plotai lengvai supurenami ir papildomai užsėjami tam pačiam vejos tipui tinkamu mišiniu. Sėklos prispaudžiamos prie dirvos ir reguliariai laistomos. Vien paberti sėklų ant kieto paviršiaus dažniausiai nepakanka.
Kiaulpienių, dobilų ir kitų augalų vertinimas priklauso nuo pasirinkto vejos tipo. Dekoratyvinėje vejoje jie laikomi nepageidaujami, o natūralesnėje pievoje gali būti paliekami. Dobilai ilgiau išlieka žali sausringomis sąlygomis ir yra naudingi vabzdžiams, tačiau ilgainiui gali užimti didelę vejos dalį.
Dažnas pjovimas nepaverčia aukštaūgių žolių žemaūgėmis. Per žemai nuolat pjaunama veja silpsta, prasčiau ištveria sausrą ir lengviau užželia piktžolėmis. Vienu pjovimu nereikėtų pašalinti daugiau kaip trečdalio žolės aukščio.
Lietuvos klimatui skirtuose vejų mišiniuose dažniausiai naudojami raudonieji ir aviniai eraičinai, pievinės miglės bei daugiametės svidrės. Mišinys parenkamas pagal apšvietimą, dirvožemį, drėgmę ir vejos paskirtį. Pavėsiui, intensyviam mindymui ir reprezentacinei vejai reikalinga skirtinga žolių sudėtis.
Paprasta aplinka reikalauja mažiau darbo
Tvarkingam kiemui nereikia daugybės augalų. Vientisa veja, keli aiškiai suformuoti gėlynai, gyvatvorė ir tinkamai pasodinti medžiai gali atrodyti geriau negu gausiai, tačiau atsitiktinai apželdintas sklypas.
Kuo daugiau mažų atskirų gėlynų, skirtingų dangų ir vejoje išmėtytų augalų, tuo sudėtingesnė priežiūra. Aplinkos išlaikymui reikės daugiau ravėjimo, pjovimo, genėjimo ir pakraščių tvarkymo.
Prieš sodinant verta realiai įvertinti, kiek laiko bus skiriama laistymui ir augalų priežiūrai. Jeigu kiemui norima skirti mažai laiko, pasirenkamos didesnės vienos rūšies augalų grupės, ilgaamžiai daugiamečiai augalai ir lėtai augantys krūmai.
Krūmai gyvatvorei ir erdvėms atskirti
Laisvai augančiai arba karpomai gyvatvorei galima rinktis putinalapius pūslenius, raugerškius, gudobeles, sedulas, ligustrus, lanksvas ar krūmines sidabražoles. Paprastieji putinai ir erškėtrožės taip pat tinka, tačiau jiems reikia daugiau vietos.
Jazminu dažnai vadinamas darželinis jazminas iš tikrųjų yra filadelfas. Jis tinka laisvai augančiai žydinčiai gyvatvorei, tačiau dažnai karpomas žydi prasčiau.
Negalima visiems krūmams žadėti, kad tinkama gyvatvorė susiformuos per 3–5 metus. Augimo greitis priklauso nuo rūšies, sodinukų dydžio, dirvožemio, drėgmės ir priežiūros.
Serbentus galima sodinti sklypo pakraštyje, jeigu norima suderinti dekoratyvumą su uogų derliumi. Alyvos mažame sklype gali kelti daugiau problemų, nes užauga didelės ir leidžia šaknų atžalas. Joms reikia palikti pakankamai vietos arba rinktis mažesnes veisles.
Tujos ir kiti visžaliai augalai
Daugumos Lietuvoje auginamų vakarinių tujų žiemai dengti nereikia. Joms pavojingesnė sausra, netinkama sodinimo vieta ir ankstyvo pavasario saulė, kai dirva dar įšalusi, o spygliai jau garina drėgmę. Jautresnius ir neseniai pasodintus augalus galima pridengti šviesiu, orui laidžiu audiniu.
Ne visi kiparisai ir puskiparisiai vienodai atsparūs šalčiui. Perkant reikia tikrinti tikslų rūšies bei veislės pavadinimą, atsparumo zoną ir suaugusio augalo dydį.
Egzotinės kilmės augalas nebūtinai yra netinkamas Lietuvos klimatui. Svarbu, ar konkreti rūšis ir veislė ištveria vietos žiemas, pavasarines šalnas, dirvos drėgnumą bei rūgštingumą. Katalogo nuotrauka neparodo, kaip tas pats augalas atrodys kitokiame klimate ir dirvožemyje.
Sodinukus patikimiausia rinktis medelynuose ir specializuotose prekybos vietose, kur nurodytas tikslus rūšies bei veislės pavadinimas. Perkant iš privataus augintojo taip pat svarbu išsiaiškinti augalo kilmę, galutinį dydį ir sveikatos būklę.
Gėlyno vieta
Gėlynas gali būti įrengiamas saulėtoje vietoje, pusiau pavėsyje arba pavėsyje. Svarbu konkrečioms sąlygoms parinkti tinkamus augalus, o ne bandyti visas gėles sodinti ten, kur visą dieną šviečia saulė.
Saulėtoje ir greitai išdžiūstančioje vietoje sodinami šviesą bei sausrą toleruojantys augalai. Rytinėje ar vakarinėje namo pusėje, kur tiesioginė saulė šviečia tik dalį dienos, geriau augs pusiau pavėsį mėgstančios rūšys. Po medžiais reikia rinktis pavėsiui ir stipriai šaknų konkurencijai atsparius augalus.
Dirvos drėgnumas yra toks pat svarbus kaip apšvietimas. Smėlingoje, greitai išdžiūstančioje žemėje drėgmę mėgstantys augalai nuolat skurs. Sunkioje ir užmirkstančioje dirvoje gali supūti sausesnėms vietoms pritaikytų rūšių šaknys.
Sodinimo tankis nustatomas pagal suaugusių augalų dydį. Nedidelių sodinukų nereikėtų suspausti vien tam, kad gėlynas iš karto atrodytų užpildytas. Po kelių metų jie pradės stelbti vienas kitą ir juos teks persodinti.
Žydėjimo laiką verta paskirstyti per visą sezoną. Viename gėlyne galima derinti pavasarį, vasarą ir rudenį dekoratyvius augalus. Dalis rūšių vertingos lapais, forma arba sudžiūvusiais žiedynais, kurie puošia gėlyną ir žiemą.
Atviroje vėjuotoje vietoje aukšti, trapūs augalai gali išgulti. Tokiam gėlynui tinkamesnės tvirtus stiebus turinčios rūšys arba žemesni augalai. Prie sienos ar gyvatvorės susidariusioje užuovėjoje galima auginti jautresnius augalus.
Jeigu gėlynui bus skiriama mažai laiko, pasirenkamos ilgaamžės daugiametės rūšys, kurių nereikia dažnai dalyti, rišti ar nuolat laistyti. Daug priežiūros reikalaujantys augalai neturėtų būti perkami vien dėl gražios nuotraukos.
Akmenys, skulptūros ir apšvietimas
Akmenys, lauko skulptūros ir šviestuvai turi papildyti bendrą sklypo kompoziciją. Nedideliame kieme nereikėtų maišyti daug skirtingų akmens rūšių, skulptūrų stilių ir šviestuvų formų.
Dekoratyvinė skalda beriama ant tinkamai paruošto pagrindo ir atskiriama nuo vejos bei gėlynų borteliais. Vien plonas akmenukų sluoksnis ant žemės nuo piktžolių neapsaugos ir greitai susimaišys su gruntu.
Lauko šviestuvai parenkami pagal paskirtį. Takams pakanka žemos, neakinančios šviesos, o terasai ir įėjimui reikia ryškesnio funkcinio apšvietimo. Elektros įranga turi būti pritaikyta lauko sąlygoms.
Atstumai nuo kaimyninio sklypo ribos
Sodinimo atstumas nustatomas pagal aukštį, kurį augalas gali pasiekti arba iki kurio bus nuolat formuojamas.
Aukštesni kaip 3 m medžiai ir krūmai nuo šiaurinės kaimyninio sklypo ribos sodinami ne arčiau kaip 5 m. Nuo kitų ribų tokiems augalams paliekamas ne mažesnis kaip 3 m atstumas.
Augalams, kurie užauga arba formuojami 2–3 m aukščio, paliekamas ne mažesnis kaip 2 m atstumas. Iki 2 m aukščio augalai sodinami mažiausiai 1 m nuo ribos.
Sklypus skirianti gyvatvorė sodinama ne arčiau kaip 1 m nuo kaimyninio sklypo. Šiaurinėje pusėje tokiu atstumu auganti gyvatvorė gali būti formuojama iki 1,3 m aukščio, kitose pusėse – iki 2 m. Vijokliniams sumedėjusiems augalams paliekamas mažiausiai 0,5 m atstumas.
Arčiau ribos augalus galima sodinti turint rašytinį kaimyninio sklypo savininko arba valdytojo sutikimą. Net ir laikantis minimalių atstumų reikia įvertinti būsimo vainiko plotį, metamus lapus, šešėlį ir galimybę augalą prižiūrėti neįžengiant į kaimyno sklypą.
