Išskyrus globalius argumentus dėl klimato kaitos, išsamių studijų dėl A energinės klasės pastatų naudos, ypač jų statybos kaštų, nėra. A klasės statyboje išryškėjo didžiulis atotrūkis tarp gyventojų galimybių ir reikalaujamų technologijų. Ar A klasių statyba neišvirs tik į formalų sertifikatą, nes jau čia pat dar aukštesni A+ energinės klasės reikalavimai. Ką apie šią situaciją mano statytojai, investuotojai, mokslininkai?

 

Kieno darbas susijęs su statyba, gerai žino, kad Lietuvoje nuo 2016 metų lapkričio 1 d. įsigaliojo reikalavimas, jog  naujai statomų pastatų, kuriems prašymas išduoti leidimą pateiktas po 2016 m. lapkričio 1 d., energinio naudingumo klasė privalo būti ne žemesnė kaip A.

Jeigu panagrinėtume per "Infostatyba" individualiems namams statyti išduotų leidimų skaičių, pamatytyme, kad pernai, iki A klasės įsigaliojimo, per devynių mėnesių (2016 01 01 iki 2016 10 01) laikotarpį buvo išduoti 12 070 leidimų individualiems (1 ir 2 butų) namams statyti.

Šiemet per tokį pat laiką, t.y. nuo 2017 01 01 iki 2017 10 01 išduoti 4730 tokio tipo pastatų leidimai. Taigi, šiemet leidimų išduota 2,5 karto mažiau nei per tą patį laikotarpį pernai.

Kaip rodo Statybos produkcijos sertifikavimo centro registras, nuo 2012 metų iki šiol A, A+ ir A++ klasės pastatų Lietuvoje pastatyta 360, iš jų 1 ir 2 butų namų - apie 190.

2016 metų statybos leidimų bumas greičiausiai susijęs su galimybe statyti B energinės klasės namą, baiminantis, jog A klasę pasiekti bus sudėtinga ir brangu.

 

Alvidas Musius, UAB "Bauroc" vadovas

"Nežinau, kokiuose būstuose gyvena kuriantys reglamentus, tačiau atrodo, kad naujos statybos srityje siekiame pralenkti aukštesnio pragyvenimo lygio šalis - Vokietiją, Prancūziją. Nagrinėjant reikalavimus, ypač A++ energinės klasės, susidaro įspūdis, kad nuo 2021 metų gyvensime kaip vokiečiai, mūsų atlyginimai bus tokie, kad statysime labai aukšto energinio efektyvumo namus. Ir tai nepaisant to, kad Vokietijoje jau dabar nemažą dalį energiją tausojančių priemonių kompensuoja valstybė. Pas mus gi visa energijos taupymo našta užkrauta ant gyventojų pečių, o valstybė tik reikalauja taupyti ir išskyrus reikalavimus nieko daugiau nesiūlo - nei gyventojams, nei pramonei. Tuo pačiu valstybinės įmonės į A klasės gyventojų namus tiekia elektros energiją, kurios didžioji dalis gaminama iš iškastinio kuro, bet iš statančių A++ klasės pastatus reikalauja juose naudoti žaliąją energiją iš atsinaujinančių energijos šaltinių. Kur logika? Jeigu tėvai nori įskiepyti vaikams tinkamus įpročius, jie patys pirmiausia turi rodyti pavyzdį", - retoriškai klausia inžinierius Alvidas Musius, UAB "Bauroc" vadovas.

Jis mano, kad galbūt apie 20 proc. statančių nuosavą namą pajėgūs investuoti ir pasiekti A klasę, tačiau vidurinės klasės atstovai - tikrai ne. Inžinieriaus nuomone, beviltiškas pajamų atotrūkis nuo nuosavo namo statybos kaštų į užsienį išveja ne vieną tautietį - juk daugelis savo darbinę karjerą pradedančių žmonių svajoja pasistatyti namą, tačiau puikiai supranta, kad lietuviškas atlyginimas ir statybos kaštai bei aukšti reikalavimai per toli vienas nuo kito.

 

Pastatų energinės klasės Latvijoje ir Estijoje 

Anot pašnekovo, kaimyninėse šalyse taip pat priimta ta pati Europos Parlamento ir Europos Tarybos pastatų energinio naudingumo direktyva, tačiau į nacionalinę teisę ji perkelta daug liberaliau, nacionaliniai reikalavimai žemesni.

Estijoje pastatų energinės klasės yra nuo H iki A, nėra A klasės pastatų skirstymo į A+ ir A++ klases, neprivalomas sandarumo testas. Galime palyginti atskirų energijos klasių gyvenamųjų namų energijos sąnaudas pastatui šildyti per metus.

Lietuvoje:

B klasės namui: 127 kWh/(m²·metai),
A klasės namui: 50 kWh/(m²·metai).
A+ klasės namui: 38 kWh/(m²·metai),
A++ klasės namui: 28 kWh/(m²·metai);

Estijoje:

B klasės namui <_ 51-120 kWh/ (m²·metai);
A klasės namui <_ 50 kWh/ (m²·metai);

Lietuvoje A+ ir A++ klasės pastatų norminės šildymo sąnaudos gerokai mažesnės nei A klasei Estijoje, o juk Estija yra šiauriau. Skirtingai nei Lietuvoje, Estijoje pastatai daug smulkiau sugrupuoti pagal paskirtį, atitinkamai nustatyti ir reikalavimai šildymo sąnaudoms. Pavyzdžiui, A klasės daugiabučių šildymo sąnaudos neturi viršyti 100 kWh/ (m²·metai).

Latvijoje taip pat nėra išskirtos A+ ir A++ klasės, A klasės gyvenamųjų namų šildymo sąnaudos neturi viršyti 40 kWh/(m²·metai), B klasės -  40-60 kWh/(m²·metai). Taigi,  Latvijoje A klasės norma šiek tiek didesnė nei A+ ir A++ Lietuvoje, bet, kas labai svarbu, greta jų palikta galimybė pasiekti minimalius reikalavimus - reiškia, statytojai turi didesnę pasirinkimo laisvę - tiek pagal poreikius, tiek pagal piniginę.

Latvijoje ir Estijoje energinio naudingumo sertifikatai, paskaičiuoti pagal projektą, galioja 2 metus, pagal faktinius duomenis - 10 metų.

Pas mus energinio naudingumo sertifikatas išduodamas pagal projektinius skaičiavimus, išskyrus sandarumo bandymą. Sertifikato galiojimo laikas - 10 metų, neatsižvelgiant į faktines sąnaudas. Ką tai reiškia? Tik teorines sąnaudas, nesusietas su realia tikrove. Juk visos konstrukcijos, ypač langai, eksploatuojant dėvisi ir jų energinės savybės prastėja. Kinta sandarumas, dėvisi rekuperacinė sistema, langų stiklo paketuose mažėja argono dujų, selektyvinio stiklo efektyvumas ir pan.

"Kiek energijos bus taupoma po 5-erių metų - neaišku, tačiau pas mus reikalaujama nemažai pradinių investicijų, kurių efektas diskutuotinas. Jeigu norėsime išlaikyti tokį pat pastato energinio efektyvumo lygį, tikėtina, kad po 10-ies metų A klasės namą teks renovuoti", - svarsto inžinierius A. Musius.

Jo nuomone, A klasės pabrangimo lyginant su B klase niekas tiksliai neskaičiavo, NT vystytojai į 1 kv.m kainą sudeda daugybę dedamųjų (sklypo vieta, orientacija, infrastruktūra ir t.t.) ir vartotojui neaišku, kiek jis moka už A klasę ir ką už tai gauna.

 

Globalių problemų energinės klasės nesprendžia

Aurelijus Bambalas, "ABC namas" projektų vystytojas

"Mano nuomone, globalių problemų nei A+ nei A++++ nesprendžia, o tik didina vartojimą, vartojimas skatina ekonomiką, deja, bet ir klimato kaitą. 10 metų A energinės klasės pastatai neišlaikys savo efektyvumo, nebent būtų statomi sausos statybos būdu, nenaudojant šlapių procesų, bet Lietuvoje tai nepopuliaru. Subjektyvia mano nuomone, jei atliktume tyrimus iškart po statybų, gerus rezultatus gautume tik keliais atvejais, t.y., jei pastatai būtų karkasiniai ir visi apdailos darbai juose būtų atlikti tik sausos statybos būdu. Lietuvoje reikia mūro ir betono, o iš jų statant tokiu lietingu sezonu koks buvo šiemet, vanduo iš konstrukcijų visiškai pasišalins gal po dviejų ar trijų metų, tai reiškia, kad dar dviem ar trim metais sutrumpėja efektyvumas. Turim popieriuką su gražiais skaičiais, o realiai, kiek ilgai efektyvus bus efektyvumas niekas nežino, nors pinigus žmonės sumoka ir dar banko pavadį užsimauna.

Nors didelės apimties duomenų neturiu, bet, mano įsitikinimu, fiziniams asmenims finansiškai labiausiai apsimoka statyti B energinę klasę. Trumpą laikotarpį fiksavome naujų vienbučių namų šildymo kaštus, iš kurių  darau išvadą, kad iki 100 kv.m B energinės klasės namo šildymui užtenka 6 kW šilumos siurblio oras - vanduo -  t.y. šildomoms grindims viso namo plote ir aprūpinti karštu vandeniu keturių asmenų šeimą visus metus bet kokiu oru.

Per tris metus, nuo 2013 03 01 iki 2016 03 01 (viena iš žiemų buvo šalčiausia per 15 metų, penkių parų žemiausia temperatūra žemesnė nei -25 laipsniai C, viena para -32 laipsniai C.), 80 kv.m B energinės klasės name trijų suaugusių asmenų šeimos energijos sąnaudos karštam vandeniui ir šilumai buvo už 47,74 eurų kas mėnesį pagal to laiko elelektros kainą. Per tris metus -  viso 5508 litai, litais skaičiavome, nes buvome pradėję savo valiuta skaičiuoti, taip ir užbaigėme. Arba 1595 eurai/ 3 metai.

Aš pats 2016 11 01 su šeima įsikėliau į 217 kv.m trijų aukštų B energetinės klasės namą. Rūsys yra 2,4 m aukščio, pirmas aukštas - 3,2 m, antrame aukšte lubų aukštis nuo 2,4 iki 3,6 m. Gyvename penkiese: du suaugę, du vaikai iki 10 metų, ir kūdikis.

Šiandien, 2017 metų spalio 19 dieną, 11 kW galios šilumos siurblio sąnaudos karštam vandeniui ir šildymui yra 3993,22kW, tai reiškia, kad už 217 kv.m namo šildymą ir penkių žmonių karštą vandenį vidutiniškai kas mėnesį mokame  po 41,3 euro.

Manau, esant tokiems kaštams, aukštesnė energinė klasė nereikalinga, be to, name nėra  šaldymo ar kondicionavimo sistemų, nes jų nereikia, šeimos nariai labiau mėgsta natūralų vėdinimą, nei rekuperatoriaus tiekiamą orą.

Dėl atsinaujinančių energijos šaltinių - mano subjektyvia nuomone šiandien tai visiškai neapsimokantis pinigų švaistymo būdas. Laikaui bėgant mažėja saulės jėgainių ar kolektorių efektyvumas, atsiranda priežiūros kaštai, dažnas savininkas net neturės tinkamos vietos, bet privalės integruoti sistemas, kurios bus mažai efektyvios ar visai neefektyvios".

 

Pastatų kokybė yra svarbesnė negu energinė klasė

Edvardas Galvanauskas, UAB "Būstuva" generalinis direktorius

Statydami daugiabučius, pastebėjome, kad pasiekti aukštesnį energetinį efektyvumą nėra labai sudėtinga, kai turi patirties ir sąžinės. Kokybiškas ir atsakingas darbas duoda savo rezultatus. Kadangi šiuo metu statybų sektoriuje vyrauja chaosas (statyti gali savamoksliai, patentininkai, ūkio būdu ir t.t.), todėl ir prisibijoma A+ klasės, motyvuojant, kad brangu. Aš manau, kad klausimą reiktų kelti kitaip: KOKYBIŠKA - prabanga ar būtinybė? Manau, kad svarbiausia norma turi tapti KOKYBĖ. Sutinku, kad skirstymas į A+ ir A++  yra kvaila, kad kai kurie reikalavimai perspausti, tačiau aš už tai, kad statyti galėtų tik atsakingos įmonės ir energinio naudingumo sertifikatas būtų išduodamas pagal faktinį energijos sunaudojimą, nes dar labai dažnai sertifikatas rodo viena, o energijos sąnaudos - visai ką kitą. Taip ne tik pažabotume nelegalų statybos verslą, bet ir išgrynintume statybų sektorių bei pakeltume KOKYBĖS kartelę.

 

Mokslininko nuomonė dėl reglamentų 

Dr. Raimondas Bliūdžius

Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos instituto mokslininkai, vadovaujami dr. Raimondo Bliūdžiaus rengė ne vieną studiją dėl statybos reglamentų ir normų.

Mokslininko nuomone, klausimų apie pastatų energinio naudingumo reikalavimų dydį, jų pasiekimo problemas būtų mažiau, jeigu pas mus energinio naudingumo direktyvos reikalavimai būtų buvę įgyvendinami nuosekliau, pradedant 2010 metais (realiai prasidėjo tik 2016-11-01.).

„Europinės direktyvos nuostata buvo per 10 metų statybos sektoriuje pasiekti tam tikrus pažangos reikalavimus. Tam reikėjo sukurti efektyvesnes medžiagas, konstrukcijas, inžinerines sistemas ir atsinaujinančios energijos gamybos priemones bei jose pagamintos energijos naudojimo pastatuose praktiką. Gerai, kad tuos 7 metus Lietuvoje buvo entuziastų, taip pat nesame izoliuoti nuo  Europos ir pasaulio, todėl perėjimas, kad ir dideliu šuoliu, vyksta.  Einant mažesniais žingsneliais, manau, pastatų energinio naudingumo reikalavimų vykdymas būtų lengvesnis ir sklandesnis".

Taip pat dr. R. Bliūdžius priminė, kad  „Lietuva optimalius energinio naudingumo lygius pirmą kartą apskaičiavo 2012 metais. Ataskaitos yra ne kartą tikrintos europinių kontrolės organizacijų ir patvirtintos kaip tinkamos energinio naudingumo reikalavimams nustatyti. Be to, viena iš aukštesnių pastatų energinio naudingumo reikalavimų priežasčių buvo didelės 2012 metų energijos kainos (dujų, elektros, naftos) ir didelės energijos kainų augimo prognozės. Šiais metais optimalių sąnaudų lygiai bus perskaičiuoti, ataskaitos bus ilgokai tikrinamos, galbūt, po metų  kitų galimos ir energinio naudingumo reikalavimų korekcijos, tačiau kol kas rezultatų neturime. Energinių sąnaudų reikalavimai patvirtinti europiniame lygyje bus peržiūrėti tik gavus patvirtintus naujo optimalių sąnaudų lygio skaičiavimo rezultatus".

Mokslininkas pritaria, kad dėl pastatų energinio naudingumo rodiklių reikalinga platesnė diskusija.

„Mano nuomone, Lietuvoje, lyginant su kitomis šalimis, šioje srityje yra padaryta nemažai. Mes tikriausiai negalime pavyzdžiu laikyti Vokietijos, kuri gyvena iš pramonės ir naudoja rusiškas dujas. Jie gali sau leisti nesilaikyti direktyvos ir mokėti baudas, visa tai kompensuodami iš pramonės veiklos. Lietuvai, mano nuomone, direktyvos įgyvendinimas ir šiek tiek iššūkių keliantys reikalavimai naudingi: mažiau išvešim pinigų už energiją (pramonė nedidelė, kompensuoti sudėtinga), didiname biokuro ir atsinaujinančios energijos gamybos pramonę - (pajamos, darbo vietos), keliame bendrą statybų kokybę ir kultūrą, kas yra ilgalaikė investicija,  dėl ko mažėja eksploatacinės sąnaudos. Taip pat manau, kad reikalavimai nėra  šventi, juos taip pat reikia nuolat  analizuoti ir vertinti, ir, pagal galimybes bei naudą, optimizuoti.  Geriausia, kai apie tai viešai diskutuojama, tokiu atveju koregavimo procesai būna skaidresni ir lengvesni".

 

Ilginiai šilumos tilteliai ir rekuperacija A klasės projektuose

Daugelio pašnekovų nuomone, siekiant išsiaiškinti investicijų efektyvumą ar atsiperkamumą atskiru tyrimo objektu galėtų būti ilginiai šilumos tilteliai - A klasės projekte juos privaloma suskaičiuoti, tinkamai įrengti, naudojant papildomas medžiagas ir technologijas. Ar investicijos ir darbas  siekiant eliminuoti šiuos šilumos tiltelius atsiperka dėl kelių sutaupytų energijos vatų  - vėlgi diskutuotinas klausimas.

Brangus ir riboto eksploatacijos (15 metų) laiko yra vėdinimo prietaisas su šilumogrąža. Vėl iškyla retorinis klausimas, ar padarę jį privalomu ir netgi privalomo efektyvumo, nepaskubėjome? Ar apgalvojome, kad galbūt galimi ir kiti, pigesni vėdinimo sprendimai?

 

Apie masinę A klasės statybą kalbėti anksti

Inžinierius A. Musius mano, kad energinio naudingumo normų analizė ir optimalių sąnaudų skaičiavimai bei korekcijos yra puiku, tačiau nė vienoje metodikoje neatsižvelgiama į šalies gyventojų perkamąją galią.

„Reglamentai rašomi dėl žmonių gerovės, bet jei jie žmonėms nepasiekiami, kokia iš jų nauda? Ar neatsitiks, kad mažės statybos darbų apimtys, lėtės ekonomika?", - svarsto inžinierius.

Jo nuomone, kol kas apie masinę A klasės statybą kalbėti anksti, juolab apie A+ klasę, kurioje keliami dar aukštesni reikalavimai langų šiluminėms savybėms, rekuperacijos efektyvumui, kas gerokai brangina ir taip jau nepigią statybą.

„Jeigu statytojai turėtų ne vienintelį pasirinkimą, manau, statybų apimtys tikrai būtų kitokios. Turėdamas pasirinkimą kiekvienas galėtų įsivertinti, ką gali pastatyti, kiek galės skirti išlaikymui ateityje. A klasei pasiekti reikalingos didesnės ne tik pradinės investicijos, bet, norint ją išlaikyti, ateityje reikės skirti lėšų rekonstrukcijos darbams. O dar racionaliau būtų valstybės mastu apsispręsti, kuria kryptimi judame  - subsidijuojame ateitį ir mažai energijos naudojančius pastatus, ar daliname kompensacijas už oro šildymą. Atrodo, antrasis variantas vis ima viršų, o įgyvendinti pirmąjį prievolė perkeliama tik ant gyventojų pečių. Ar visi neliksime prie suskilusios geldos?", - retoriškai klausia inžinierius A. Musius.

Danutė Ramoškevičiūtė

P.S.  ASA.LT kviečia šiuo klausimu pasisakyti statytojus, įmonių atstovus, gamintojus, visus, kas susiduria su energiniu pastatų efektyvumu. Rašykite redaktorius@asa.lt