Prieš keliolika dešimtmečių Lietuvoje keraminių čerpių gamintojai pagamintas čerpes palikdavo žiemoti lauke. Po žiemos atrinkdavo nesubyrėjusias ir parduodavo. Taip būdavo patikrinamas gaminių atsparumas šalčiui. Šiuolaikinių čerpių atsparumo bandymai vykdomi laboratorijose, o minimalus šalčio ciklų skaičius - 150.

Svarbiausias keraminių  čerpių rodiklis, lemiantis jų ilgaamžiškumą, yra atsparumas šalčiui - tai įdrėkusios medžiagos gebėjimas atlaikyti daugkartinius užšaldymo ir atšildymo ciklus be esminio savybių pablogėjimo.

Atsparumas šalčiui nurodomas šaldymo-atitirpinimo ciklų skaičiumi, kurį be jokių suirimų atlaiko gaminys. Tarp atsparumo šalčiui kriterijų yra gniuždymo stiprio mažėjimas, masės pokyčiai, matomi įtrūkimai ir kiti.

Kas lemia čerpių atsparumą šalčiui ir šimtametį jų gyvenimą?

 

Žaliavos reikšmė čerpių atsparumo šalčiui rodikliams

Lietuvoje prieš 100 metų veikė apie 200 keramikos gamyklėlių, 1990-aisiais - 20, dabar 3 ar 4, bet dabar keraminių stogo ir fasadų apdailos čerpių negamina nė viena keramikos dirbinių gamykla. Tam yra kelios priežastys - pirmiausia tai cheminė vietinio molio žaliavos sudėtis, imlus energijai gamybos procesas, didelių investicijų reikalaujančios gamybos linijos, didelės rinkos poreikis.

„Dabar Lietuvoje veikia keletas keramikos gamyklų, tačiau nė viena jų negamina išorėje naudojamos statybinės keramikos gaminių - apdailos plytų, čerpių. Anksčiau  čerpės iš lietuviško lengvai lydaus molio buvo gaminamos, bet mūsų karjerų molis turi kalkinių intarpų, todėl jam reikalingas papildomas paruošimas. Su žaliava susijusi problema yra gaminių atsparumas šalčiui. Norint pasiekti tinkamus žaliavos parametrus, molio žaliavą reikia modifikuoti, naudoti priedus. Čerpių atsparumas šalčiui bei drėgmei, tuo pačiu ir ilgaamžiškumas, visiškai priklauso nuo molio žaliavos,  tiek prieš šimtus metų, tiek dabar, čerpių pagrindas yra molis. Kaip rodo patirtis, vienos čerpės  susisluoksniuodavo vos po kelių metų, kitos, kurių gamybai, matyt, pasitaikė tinkamesnis molis, atlaikė keletą dešimtmečių. Tuomet čerpės buvo gaminamos tiesiog iš esamo molio, be jokių priedų, degimo procesas irgi buvo primityvus. Nors ir dabar galima rasti dar funkcionuojančių stogų, dengtų lietuviškomis čerpėmis, bet daugelis čerpių  susisluoksniavusios ir trupančios", - sakė VGTU Termoizoliacijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Viktor Kizinievič.

Vilniaus Senamiestyje dar yra senųjų čerpių stogų, bet jos masiškai keičiamos.

 

VGTU Termoizoliacijos instituto mokslininkas savo disertacijoje „Technologinių veiksnių poveikis keraminių mūro gaminių atsparumui šalčiui" nagrinėjo iš vietinių žaliavų pagamintų keraminių gaminių savybes ir jų priklausomybę nuo pagrindinių technologinių veiksnių bei lygino atsparumo šalčiui nustatymo metodus.

Bandydamas gaminius iš Ukmergės ir Tauragės telkinių molio, nustatė, kokie priedai ir technologiniai parametrai reikalingi būtinoms eksploatacinėms gaminių savybėms išgauti, tarp jų - ir didžiausiam atsparumui šalčiui.

Kadangi Europoje naudojami mažiausiai du (tūrinio ir vienpusio) atsparumo šalčiui nustatymo metodai, Europos gamintojai gaminio sertifikate privalo nurodyti ne tik čerpių atsparumo šalčiui klasę, bet ir ciklų skaičių bei bandymo metodą.

Lietuvoje galioja čerpių atsparumo šalčiui bandymo metodą reglamentuojantis standartas LST EN 1304, pagal kurį čerpių atsparumo šalčiui ciklų skaičius turi būti ne mažesnis nei 150. Jeigu palygintume keraminius statybinius blokelius su keraminėmis čerpėmis, tai čerpių atsparumo šalčiui rodiklis didesnis mažiausiai 3 kartus, blokeliams, kurie skirti naudoti apsaugotame mūre, atsparumo šalčiui reikalavimai netaikomi.

Lietuviškas molis karbonatingas, įgeriantis daug drėgmės. Todėl čerpių gamyba iš tokios žaliavos sudėtingesnė, reikalaujanti didelių energinių resursų. Dabar į Lietuvą keraminės čerpės įvežamos dažniausiai iš Lenkijos, Vokietijos, kur yra tinkamo molio karjerai ir šie gaminiai turi labai senas tradicijas.

 

„Wienerberger" keraminių čerpių gamyklos

Vienas iš statybinės keramikos gamintojų yra „Wienerberger" koncernas, iš kurio gamyklų čerpės patenka į Lietuvą, yra ir vienas seniausių bei stambiausių keraminių medžiagų gamintojų pasaulyje: turi per 200 gamyklų 30-yje šalių, iš jų - per 40 Europoje. Devyniose Europos gamyklose gamina per 70 formų keraminių stogo čerpių ir daugiau kaip 1000 papildomų jų elementų, šių gaminių prekinis ženklas - Koramic. Pagal keraminių čerpių gamybą koncernas užima antrą vietą pasaulyje ir pirmą Europoje. Į  Lietuvą „Wienerberger" čerpės atkeliauja iš Lenkijos, Vokietijos, Belgijos, Olandijos, Prancūzijos gamyklų - priklausomai nuo užsakytų čerpių formos ar modelio. Visos „Wienerberger" gamyklos statomos prie molio telkinių, kurie pirmiausia žvalgomi ir tyrinėjami - nustatoma žaliavos cheminė sudėtis, kiekiai ir kiti parametrai.

 

Ekologiškos čerpės iš natūralių medžiagų

Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad molis visur vienodas,  tačiau jo sudėtis skirtinguose telkiniuose gerokai skiriasi. Čerpių gamyboje molis yra pagrindų pagrindas, kitų priedų naudojama palyginti nedaug: dedama kvarcinio smėlio, naudojamas vanduo. Tad molio sudėtis iš esmės lemia ir gamybos technologijos ypatumus, ir gaminių atsparumą šalčiui bei ilgaamžiškumą.

Net super šiuolaikinėse „Wienerberger" gamyklose čerpių gamybos technologija nesiskiria nuo naudotos prieš šimtmečius: molis, smėlis, vanduo, gaminių formavimas ir degimas 1000-1100 laipsnių temperatūroje. Išdegtų čerpių vandens įgeriamumas neviršija 4,5-5,5 proc. Suprantama, šiuolaikinė gamyba automatizuota, kompiuterizuota, neliko rankų darbo ir žmogiškųjų klaidų tikimybės. Prie kiekvienos gamyklos yra laboratorijos, kuriose kontroliuojama gaminių kokybė.

Čerpių žaliavos sudėtis dėkinga tuo, jog, naudojant tik natūralias gamtines medžiagas, gaminiai yra ekologiški.

Beje, taip pat senoviškai galima patikrinti čerpių kokybę: plaktuku lengvai stuktelėjus per čerpę, turi pasigirsti aukštas tolygus garsas. Čerpę perlaužus, turi būti matoma, jog ji yra smulkiagrūdė ir vienalytė, nesluoksniuota, reiškia, vienodai išdegta. Joje neturi būti kalkinių intarpų.

„Wienerberger" čerpėms suteikia 30-ies metų atsparumo šalčiui garantiją, realiai šiuolaikinėmis čerpėmis dengti stogai tarnauja iki 150 metų.

„Garantinis raštas užtikrina, jog, tarkime, jei po 25 metų stogo čerpės suskilinės ir, jei Lietuvoje nebeliktų atstovybės, galėsite kreiptis tiesiogiai į „Wienerberger" centrinę būstinę Austrijoje ir jos bus pakeistos naujomis", - juokauja atstovybės specialistai, įsitikinę, kad nė vienas „jei"  neįvyks - kokybiškos čerpės Lietuvoje populiarios, jų kasmet parduodama vis daugiau.

 

Keraminių čerpių savybės

Keraminės čerpės - tarsi rankų darbo reljefinis kilimas uždengia namą puošniu šarvu -  natūraliu, sunkiu ir kartu laidžiu garams, kurio nereikia dažyti ar remontuoti, kurio neišdegina saulės spinduliai, kaitra, nesuardo šaltis, sniegas, lietus.

 

Keraminių čerpių dangos „veikimo" schema.

 

Laikui bėgant čerpės nekeičia spalvos, jos yra inertiškos ir lėtai reaguoja į temperatūros svyravimus. Todėl jomis taip mėgstami dengti šlaitiniai stogai, po kuriais įrengiamos palėpės, mansardinės patalpos. Saulėtą dieną keraminių čerpių stogo danga iki 30-50 laipsnių įkaista per 4-6 valandas, o atvėsta per 8-10 valandų. Nekalbant apie tai, kad sunki ir tankios struktūros danga puikiai izoliuoja triukšmą - tiek aplinkos, tiek sukeltą lietaus, ir kad molis yra nedegi medžiaga.

Čerpių stogo dangos palyginimas su kilimu neatsitiktinis, nes naudojant įvairių formų ir spalvos čerpes iš tiesų galima „nuausti" originalų reprezentacinį namo stogo kilimą.

 

Keraminių čerpių paviršius

Čerpių paviršius gali būti natūralus, niekuo nedengtas ir šiurkštus. Gali būti angobuotas - tai reiškia, kad ant išdžiovintų čerpių paviršiaus užpurškiama miltelių pavidalo molio masė su vandeniu bei spalvos pigmentu, ir čerpės vėl degamos aukštoje temperatūroje. Ši technologija leidžia išgauti slidų čerpių paviršių ir įvairias spalvas. Technologija unikali, nes paviršiui padengti naudojami ne dažai, o tokia pat medžiaga iš kokios yra visas gaminys, dėl vienalyčių medžiagų ir deginimo technologijų išgaunamas paviršiaus slidumas ir blizgumas.

Be šių čerpių tipų dar gaminamos glazūruotos čerpės, kurių paviršius apipurškiamas glazūra ir yra blizgus bei itin lygus. Glazūruotomis čerpėmis gamintojai rekomenduoja dengti pastatus šalia vandens telkinių, miško, kad nuo jų stogų lengviau būtų nuplauti dulkes, įvairias apnašas.

Gaminamos du kartus išdegtos keraminės čerpės, kurias stogdengiai juokaudami vadina „rūkytomis": išdegtos ir atvėsintos čerpės dar kartą degamos 1000 laipsnių temperatūroje be deguonies ir dėl to įgauna beveik juodą spalvą bei homogeninę struktūrą. Tokių čerpių gamybos technologiniai kaštai dideli, tad ir gaminių kaina didesnė, jų atsparumas šalčiui ir kiti parametrai nesiskiria nuo kitų tipų čerpių. Bet jas mėgsta architektai, jų pagalba galima sukurti originalų vizualinį stogo ar fasadų efektą.

 

Keraminių čerpių formos ir matmenys

Čerpių formų yra labai daug ir įvairių, pasirinkimas - skonio ir stogo nuolydžio reikalas. Pačių seniausių Lietuvos teritorijoje rastų degtų raudono molio XV aamžiaus čerpių forma primena lovį ar laivelį, jos dar vadinamos vienuolis-vienuolė tipo čerpėmis. Tokiomis buvo dengiami gotikinio laikotarpio pastatų stogai, pilys, bažnyčios. Tokiomis dengti ir atkurtos Trakų pilies bokštai.

Vėlesniais amžiais tobulėjant gamybai atsiranda įvairesnių čerpių formų. Šiandien skirtingose „Wienerberger" gamyklose gaminama per 100 formų čerpių. Tai plokštelinės, rekonstrukcinės, su užlaidomis ir kt.

Senamiesčiuose renovuojamiems stogams yra gaminamos seno tipo Marselio arba „S" formos čerpės.

Čerpių matmenys dažniausiai nusakomi jų vienetų skaičiumi kvadratiniame metre. Mažiausių, plokštelinių, „Wienerberger" čerpių į kvadratinį metrą telpa 66 vienetai, jos rekomenduojamos stogams su didesniu (35-40 laipsnių) nuolydžiu. Falcinės čerpės būna didesnės, jų kiekis kvadratiniame metre - 9-15 vienetai, joms reikalingi mažesnio nuolydžio, t.y. lėkštesni, 14-20 laipsnių stogai. Praktiškai visas keraminės čerpes galima dengti esant 10 - 90° nuolydžiams.

 

Renovuojamiems ir naujiems stogams skirtos renesanso tipo Alegra čerpės gaminamos kelių matmenų ir spalvų.

 

Kiekvienam čerpių tipui reikalingas grebėstų žingsnis būna nurodytas techniniame čerpių aprašyme, taip pat smulkiai aprašomas ir parodomas tvirtinimo būdas, visi papildomi čerpių stogo elementai komplektuojami su pagrindine danga.

Čerpių danga darosi populiari ne tik ant stogų, bet ir ant fasadų - ant viso arba dalies jų ploto. Tokiu atveju įrengiamas vėdinamas fasadas, o čerpių apdaila montuojama ant fasadinių profilių.Turint omenyje šiuolaikinių keraminių čerpių formų, spalvų įvairovę ir jų ilgaamžiškumą, tokie fasadai kuria nesenstančią klasiką, o tuo pačiu ir didelę pridėtinę namo vertę.

Vienas iš Veterinarijos akademijos Kaune fasadų apdailintas čerpėmis, jose įkomponuotas apšvietimas.

 

Vis dar manoma, kad didelis čerpių trūkumas yra jų svoris, kad tai didina stogo konstrukcijų iš medienos išeigą. Tai netiesa! Gegnės turi atlaikyti ne tik stogo dangos svorį, bet ir vėjo, sniego apkrovas bei nuosavą svorį. Didesnis dangos svoris nedidina gegnių skerspjūvio, kuris parenkamas pagal reikiamą apšiltinimo sluoksnio storį ir grebėstų prikalimo poreikį, dažniausiai naudojamos 5x20 cm gegnės. Priklausomai nuo pasirinkto čerpių tipo, 1 kv.m stogo dangos masė gali sverti nuo 40 iki 60 kg.

Čerpių masė didina dangos šilumos inerciją (masyvumą). Vasarą čerpių danga nekaista. Pastogės ir mansardos patalpose lengviau palaikomas optimalus mikroklimatas.

Visuma šių - paminėtų ir nepaminėtų keraminių čerpių savybių, kurias daugelis žinome, ir daro jas nesenstančia, amžina klasika.

 

Wienerberger AB atstovybės informacija, Hermio Preikšto nuotraukos

 

Čerpių keitimo darbai ant renovuojamo LRT pastato stogo

 

Ant senojo LRT pastato stogo dengiamos populiariausios klasikinės Marselio tipo čerpės, kurios gaminamos beveik visose „Wienerberger" gamyklose Europoje.

 

Nuo šlaitinio stogo nuardomos senos čerpės.

 

Klojama difuzinė plėvelė, tvirtinami skersiniai tašeliai.

 

Čerpių pakuotė.

 

Čerpių tvirtinimas pradedamas nuo dešiniojo šlaito pusės.

 

Čerpių klojimui parengtas stogas.

 

Tūriniai langai, kraigai ir visos vietos, kurioms reikalingi papildomi elementai, dengiami paskiausiai.

 

Tvirtinami skardiniai loveliai tūrinio lango ir stogo plokštumos suskirtimo vietoje.

 

Valminio stogo plokštumų susikirtimas bus uždengtas keramine ketera.

 

Darbo ir medžiagų ekonomija - tūriniai langai dengiami čerpių spalvos skardos lakštais.

 

Stogas uždengtas keraminėmis čerpėmis nepažeidžiant senamiesčio apsaugos reglamento, stogo kraštai - skardos lakštais.

 

ĮDOMU MOLIS - SENIAUSIA STATYBINĖ MEDŽIAGA Molis kaip statybinė medžiaga pasaulyje naudojama labai seniai, manoma, kad seniausi degto molio plytų statiniai buvo renčiami Egipte, dar III-II a. pr. Kr., o dar seniau statybai buvo naudojamos vadinamosios plaušaplytės. Joms naudodavo išmirkytą molingą gruntą, kurį sumaišydavo su šiaudais, mėšlu, augalų liekanomis ir pan. Į medines formas sudėta mišinio masė buvo džiovinama saulėje. Tokios plytos būdavo tvirtos, nedūždavo, bet lyjant lietui išmirkdavo ir dėl to netiko ilgalaikiams statiniams bei drėgnam klimatui. Ilgainiui molis imtas kaitinti krosnyse, dėl to medžiaga tapo atparia drėgmei bei itin tvirta. Europoje molinių plytų gamyba plito kartu su Senovės Romos imperijos kariuomenės užkariavimais. Romos legionieriai plytas naudodavo tvirtovėms ir tiltams statyti, iš vietinių medžiagų jas gamindavo pagalbiniai kariuomenės daliniai. Į molio masę dėl tvirtumo dėdavo net kiaušinių baltymų, romėnų fortai stovėjo ilgus amžius. Bizantijoje degtos plytos daugelį amžių buvo pagrindinė statybinė medžiaga. Jas mūrydavo naudodami kalkių skiedinį. „Gediminas rado Lietuvą medinę, o paliko mūrinę..." Ši istoriko dr. Alvydo Nikžentaičio mintis iš esmės nurodo mūro statybos eros pradžią tuometinėje Lietuvos teritorijoje -  tai XIII - XIV amžius, kai buvo pradėtos statyti mūrinės pilys ir kulto pastatai. Netrukus molis pradėtas naudoti ne tik sienoms sumūryti, bet ir stogams dengti. Lietuvoje  pirmosios degto molio čerpės, rastos archeologinių kasinėjimų metu, datuojamos XV amžiumi. Manoma, kad čerpės bažnyčių ir vienuolynų stogams dengti iš pradžių buvo gabenamos iš Nyderlandų, Lenkijos, Vokietijos, vėliau imtos gaminti vietoje. Vakarų Europoje čerpių gamyba suklestėjo dėl jomis dengtų stogų atsparumo ugniai, nes miestus nuolat siaubė gaisrai. Dėl tos pačios priežasties čerpės ėmė plisti į kitus kraštus, jomis pirmiausia buvo dengiamos pilys, bažnyčios, viduramžiais čerpėmis pradėti dengti ir gyvenamieji namai bei sandėliai. Istorikai teigia, kad XVI-XVII a. Rokų apylinkėse, kur buvo daug molio telkinių, atsirado daug plytinių. Tai būdavo pašiūrės ir degimo krosnys. Pasibaigus vienam telkiniui, plytinės vietą perkeldavo prie kito telkinio. XVII a. veikė Bernardinų vienuolyno plytinė, iš kurios plytų pastatyta Šv. Jurgio bažnyčia ir vienuolyno rūmai Kaune.Taip prasidėjo degto molio plytų ir čerpių era, kuri nesibaigia ir XXI amžiuje.

Statybų ir būsto gido Asa.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama