.png)
Lietuvoje populiariausios šlaitinių stogų dangos yra plieninė skarda, bituminės čerpės ir beasbestis šiferis, tad ir aptarsime tokių stogų konstrukciją bei apšiltinimą su akmens vata, kuri stoguose vyrauja dėl gerų šiluminių ir priešgaisrinių savybių.
Apšiltinti stogai privalo turėti keturias svarbias užtvaras: garo izoliaciją, šilumos izoliaciją, vėjo izoliaciją ir hidroizoliaciją. Visos jos susijusios ir yra vienoje konstrukcijoje, todėl stogo apšiltinimo iš esmės neįmanoma nagrinėti atskirai, neliečiant stogo konstruktyvo ir kitų elementų. Garų izoliacija ir termoizoliacija būtini, o vėjo izoliacijos ir hidroizoliacijos funkcijas gali atlikti vienas plėvelės sluoksnis. Šlaitinio stogo sluoksnių išdėstymas priklauso nuo stogo dangos tipo.
Šlaitinių stogų dangos ir nuolydis
Šlaitinio stogo nuolydis irgi priklauso nuo dangos, kuri bus montuojama. Remiantis techninėmis rekomendacijomis, minimalus stogo nuolydis, kai galima naudoti plieninę valcuotą ar trapecinio profilio stogo dangą, turi būti ne mažesnis kaip 7 laipsniai. Naudojant čerpinio profilio metalinę stogo dangą, minimalus stogo nuolydis yra 14 laipsnių. Bituminėms čerpelėms galimas minimalus nuolydis – 10 laipsnių. Beasbestės banguotos stogo dangos mažiausias stogo nuolydis yra 7 laipsniai.
Plieninė stogo danga gali būti tvirtinama ant gegnių ir grebėstų arba ant lygaus pakloto, beasbestis šiferis – tik ant gegnių ir grebėstų, bituminės čerpelės – tik ant lygaus pakloto.
Plieninę stogo dangą ant ištisinio pakloto galima kloti tik tais atvejais, jei naudojami falciniai lakštai su viengubu ar dvigubu užlanku.
Šlaitinio stogo konstrukcija
Tvirta laikančioji stogo konstrukcija ir geras jos apšiltinimas sudaro tik dalį galutinio rezultato. Kita dalis priklauso nuo oro judėjimo konstrukcijoje ir sandarumo, kuriuos lemia darbų kokybė ir teisingas sluoksnių suformavimas.
Laikančioji šlaitinio stogo konstrukcija – tai murlotas, gegnės, stygos. Vėdinamam tarpui suformuoti naudojami išilginiai grebėstai, hidroizoliacinės ir difuzinės arba antikondensacinės plėvelės, atramai stogo dangai – ištisinis paklotas, papildomos atraminės konstrukcijos. Stogo konstrukcijos sudėtingumas priklauso nuo stogo formos, dangos ir apkrovų, medienos tipo.
Šlaitinio stogo gegnių, grebėstų, lentų pakloto ir kitų medinių konstrukcijų medienos drėgnis turi būti ne didesnis kaip 20 proc. ir ne mažesnis kaip 8 proc., mediena turi būti apsaugota nuo biologinio poveikio ir ugnies.
Stogo konstrukcija paprastai šiltinama tuo atveju, jei po stogu įrengiamos šildomos patalpos. Jei patalpos po stogu nešildomos, reikia šiltinti ne stogą, o perdangą. Apšiltinamų stogų šilumos izoliacija montuojama iš vidaus, tarp gegnių.
1 Išorės apdaila – tinkuojamos fasado sistemos sluoksnis, iki 10 mm
2 Šilumos izoliacija (fasadinė mineralinė vata), apie 280–340 mm
3 Klijų sluoksnis, apie 5 mm
4 Mūro siena, apie 175–250 mm
5 Monolitinis žiedas
6 Vidaus apdaila – tinkas, iki 10 mm
7 Stogo danga – čerpės
8 Vėdinamas oro tarpas / išilginis grebėstas, ne mažiau kaip 50 mm
9 Tarpinė
10 Hidroizoliacija ir apsauga nuo vėjo (difuzinė plėvelė)
11 Šilumos izoliacija tarp gegnių (mineralinė vata), apie 325 mm
12 Oro ir garų izoliacinis sluoksnis
13 Papildomas šilumos izoliacijos sluoksnis iš vidaus, apie 50 mm
14 Gipskartonio lubų karkasas, ne mažiau kaip 40 mm
15 Vidaus apdaila – gipskartonio plokštės, apie 25 mm
16 Papildomas šilumos izoliacijos sluoksnis, apie 30 mm
17 Kompozicinė gegnė
18 Grebėstas, ne mažiau kaip 50 mm
19 Latakas
20 Išorės apdaila – lentų apkalas, apie 20 mm
21 Priegegnė
22 Mūrtašis
23 Tašas, apie 50 mm
Gegnių parametrus parenka konstruktorius. Gegnių skerspjūvis nustatomas skaičiavimais ir priklauso nuo stogo konstrukcijos apkrovų, šilumos izoliacijos storio ir pasirinkto sprendimo. Kadangi šiltinamasis sluoksnis šiuolaikiniame šlaitiniame stoge yra storas, gegnėms montuoti vis dažniau naudojamos dvitėjinės sijos, o dideliems tarpatramiams – klijuotos medienos gegnės.
Vėdinamas oro tarpas ir hidroizoliacija
Plieninės skardos ir beasbesčio šiferio atveju vėdinamas tarpas formuojamas iš karto po stogo danga, o bituminėms čerpėms – po ištisiniu paklotu.
Vėdinamas oro tarpas skirtas vandens garams, patenkantiems iš pastato vidaus, pašalinti iš konstrukcijos, taip pat kondensatui, susidarančiam ant stogo dangos vidinės pusės, pašalinti.
Kai stogo danga klojama ant ištisinio pakloto, ant jo klojamas papildomas hidroizoliacinis sluoksnis. Tai svarbu, nes jei kondensatas ar vanduo neturi galimybės pasišalinti, prasideda metalo korozija, medienos pažeidimai.
Šiltinimo sluoksnis nuo išorės poveikio apsaugomas vėjo - garo izoliacine plėvele. Per šią plėvelę nuteka kondesatas, taip pat ji nepraleidžia drėgmės į vidų, tačiau tuo pat metu išleidžia iš vidaus garus. Stogo plėvelė turi būti kruopščiai sujungta tarpusavyje, sujungiama su sienos plėvelėmis.
Kad oro cirkuliacija vyktų, turi būti užtikrintas oro patekimas per karnizą ir pasišalinimas per kraigą. Vėdinamo oro tarpo aukštis turi būti ne mažesnis kaip 50 mm.
Šlaitinio stogo šiltinimas
Sumontavus gegnes, ant jų klojama vandens garams laidi difuzinė plėvelė, prie kurios iš vidaus glaudžiama šilumos izoliacija. Plėvelės Sd reikšmė turi būti ne didesnė kaip 0,02 m.
Virš plėvelės išilgai gegnių montuojamas išilginis grebėstas, ant jo – skersiniai grebėstai, prie kurių tvirtinama stogo danga.
Šilumos izoliacija montuojama tarp gegnių. Kadangi šiuolaikiniuose stoguose reikalingas didelis izoliacijos storis, naudojamos aukštos gegnės arba kompozicinės sijos.
Iš vidinės pusės būtina garo ir oro izoliacija. Dažniausiai naudojama speciali garo izoliacinė plėvelė. Ji turi būti sandari visame plote. Nuo to labai priklauso šilumos izoliacinės sąvybės. Dažniausiai problemos būna ties rozetėmis, laidų ir kitų inžinerinių instaliacijų praėjimuose.
Papildomas izoliacijos sluoksnis montuojamas iš vidaus, tarp karkaso tašų ar profilių. Akmens vata įkišame tarp gegnių taip, kad kiek susispaustų, plokštės plotis būna apie 1 centimetrų didesnis nei tarpo. Akmens vata papildomai tvirtinama virvelėmis.
A+ ir A++ energinės klasės stogo šilumos perdavimo koeficientas turi būti ne didesnis nei 0,09 ir 0,08 W/(m²·K), todėl reikalingi atitinkami izoliacijos storiai.
Šilumos izoliacijos storis priklauso nuo konstrukcijos, gegnių tipo ir jų įtakos šiluminiams tilteliams, todėl kiekvienu atveju turi būti nustatomas skaičiavimais.
Dažniausiai pasitaikančios stogų įrengimo klaidos
Montuojant stogą, kaip nė vienoje kitoje konstrukcijoje, ypatingai svarbios yra detalės, kurios turi didžiulę įtaką galutinei kokybei. Tos detalės yra šios.
Neteisingai sudėtas arba per mažas, tai yra neatitinkantis energiją taupančių pastatų reikalavimų, šilumos izoliacijos sluoksnis. Dažniausiai pasitaiko atvejai, kai mineralinė vata supjaustoma netiksliai: paliekami tarpai prie gegnių arba izoliacija per stipriai įspraudžiama ir deformuojasi. Taip pat problema atsiranda, kai nesutampa skirtingų izoliacijos sluoksnių sandūros. Izoliacija turi būti šiek tiek platesnė nei tarpas tarp gegnių ir įspraudžiama taip, kad užpildytų visą ertmę be plyšių.
Stogo konstrukcijoje neteisingai įrengtas vėdinamas oro tarpas arba jo iš viso nėra. Dažnai neįrengiamos arba uždaromos oro įėjimo angos karnize ir išėjimo angos kraige. Tokiu atveju oro cirkuliacija nevyksta ir konstrukcijoje kaupiasi drėgmė.
Neteisingai parinktos arba neteisingai paklotos hidroizoliacinės, difuzinės ir vandens garus bei orą izoliuojančios plėvelės. Plėvelės dažnai sumaišomos vietomis arba parenkamos netinkamų savybių, dėl ko keičiasi visos konstrukcijos darbas.
Vandens garus ir orą izoliuojanti plėvelė po stogu paklota ne visame plote arba ne visose patalpose. Dažnai paliekamos nesandarios plėvelės sujungimo vietos su sienomis, perdangomis ar kitais konstrukciniais elementais. Net ir nedidelės nesandarumo vietos leidžia šiltam ir drėgnam orui patekti į šiltinimo sluoksnį.
Nesandarios kamino ir kitų komunikacijų praėjimo per stogą vietos. Šiose vietose dažnai naudojamos netinkamos tarpinės arba neįvertinamas stogo dangos tipas ir nuolydis, todėl atsiranda pratekėjimai.
Nepakankamai gerai išlygintas ir paruoštas stogo pagrindas. Nelygus pagrindas sukelia papildomas įtempimo zonas dangos tvirtinimo vietose ir gali lemti dangos deformaciją.
Nekokybiškai pritvirtinta stogo danga, neužtikrintas sandarumas sujungimuose tarp lakštų ar kitų dangos elementų. Tai ypač aktualu plieninėms dangoms, kur sandarumas priklauso nuo sujungimų tikslumo.
Kai kurios klaidos reikalauja išsamesnio paaiškinimo, nes jų poveikis ilgalaikis ir ne visada iš karto pastebimas.
Vandens garų ir oro izoliacija yra pagrindinis sluoksnis, užtikrinantis stogo konstrukcijos sandarumą. Šlaitinis stogas yra karkasinė konstrukcija, todėl oro judėjimą stabdo tik šis sluoksnis. Jei jis įrengtas nesandariai, šiltas oras su drėgme patenka į konstrukciją, kur vėliau kondensuojasi. Todėl ypatingas dėmesys turi būti skiriamas siūlių sandarinimui ir jungčių su kitomis konstrukcijomis suformavimui. Šio sluoksnio vientisumo pažeisti negalima, o jei tai neišvengiama, turi būti numatytos papildomos sandarinimo priemonės.
Stogo vėdinimas yra kita kritinė dalis. Praktika rodo, kad dauguma stogo pratekėjimų ir konstrukcijos pažeidimų susiję būtent su neveikiančiu vėdinamu oro tarpu. Todėl pirmiausia turi būti suformuotas vėdinamas tarpas, o po to užtikrintas oro patekimas per karnizą ir pasišalinimas per kraigą. Įėjimo ir išėjimo angos turi būti pakankamo dydžio, kad oro judėjimas būtų realus, o ne tik teoriškai numatytas.
Dažnai neigiamai vertinami stoglangiai, laikant juos silpna stogo vieta. Problemos kyla ne dėl pačių langų, o dėl netinkamo jų montavimo. Montuojant neįvertinamas stogo nuolydis, dangos tipas ar jos bangos aukštis, todėl parenkamos netinkamos sandarinimo detalės. Net ir naudojant tinkamus elementus, nesilaikant montavimo reikalavimų atsiranda nesandarumų.
Stogo dangos pasirinkimas turi būti siejamas su stogo nuolydžiu. Mažesnio nuolydžio stogai yra jautresni klaidoms, nes vanduo lėčiau pasišalina ir lengviau patenka per sujungimus. Tas pats galioja ir stoglangiams – jiems taip pat nustatytas minimalus nuolydis, o mažesniems kampams naudojami specialūs montavimo sprendimai.
Didelė dalis galutinės kokybės priklauso nuo darbų atlikimo. Net ir teisingai suprojektuota konstrukcija gali neveikti, jei sluoksniai sumontuoti netiksliai, palikti nesandarumai ar nepaisoma montavimo eigos. Stogo įrengimas reikalauja tikslumo visuose etapuose – nuo konstrukcijos paruošimo iki dangos montavimo ir mazgų sandarinimo.
Statybų ir būsto gido Asa.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.
