.png)
Turinys
Stogo šiltinimas purškiamomis poliuretano putomis – vienas iš būdų įrengti sandarų šilumos izoliacijos sluoksnį be siūlių. Pagrindinis šios technologijos privalumas – gebėjimas užpildyti visus plyšius ir sudėtingas vietas, kur su įprastomis medžiagomis tai padaryti sunkiau.
Lietuvoje šlaitiniai stogai dažniausiai šiltinami akmens arba stiklo vata. Šios medžiagos yra patikimos, gerai žinomos ir palyginti nebrangios, tačiau jų efektyvumas labai priklauso nuo montavimo kokybės – ar tiksliai užpildyti tarpai tarp gegnių, ar sandariai įrengta garo izoliacija. Net ir nedideli plyšiai gali sumažinti visos konstrukcijos šiluminį efektyvumą.
Poliuretano putos naudojamos rečiau, dažniausiai tada, kai konstrukcija sudėtinga arba reikia maksimaliai sumažinti oro judėjimą šiltinimo sluoksnyje. Jos purškiamos tiesiai ant paviršiaus, plečiasi ir sukietėja, sudarydamos vientisą sluoksnį, kuris prilimpa prie medienos, plėvelių ar kitų konstrukcinių elementų.
Poliuretano putos šlaitiniam stogui
Poliuretano putos susidaro purškiant dviejų komponentų – izocianato ir poliolio – mišinį. Reakcijos metu medžiaga išsiplečia keliasdešimt kartų, sukietėja ir suformuoja porėtą struktūrą. Šilumos izoliaciją lemia porose esantis oras arba dujos, o pačių putų savybės priklauso nuo to, ar poros yra atviros, ar uždaros.
Atvirų porų poliuretano putos yra lengvos, jų tankis paprastai siekia apie 8–20 kg/m³, o šilumos laidumas – apie 0,036–0,040 W/mK. Dėl atviros struktūros jos yra laidžios vandens garams, jų µ yra nedidelis, todėl garai per šį sluoksnį juda gana laisvai. Šios putos sugeria drėgmę, o sudrėkusios praranda dalį šiluminių savybių. Ilgainiui drėgmės ir oro poveikis gali skatinti jų struktūrinį irimą, ypač jei jos paliekamos neapsaugotos. Jos yra labai jautrios ultravioletiniams spinduliams ir negali būti paliekamos atviros.
Uždarų porų poliuretano putos yra tankesnės, jų tankis dažniausiai siekia apie 30–60 kg/m³, o šilumos laidumas mažesnis – apie 0,024–0,028 W/mK. Poros yra uždaros, todėl šios putos beveik nepraleidžia vandens garų, jų µ reikšmė yra didelė, dažnai viršija 30–50 ir daugiau. Jos praktiškai neįgeria vandens ir išlaiko stabilias šilumines savybes net esant drėgmei. Lyginant su atvirų porų putomis, jos yra žymiai atsparesnės aplinkos poveikiui ir lėčiau degraduoja. UV poveikis joms mažiau kritiškas, tačiau ilgalaikiam naudojimui paviršius vis tiek turi būti apsaugotas.
Esminis skirtumas tarp šių putų yra drėgmės valdymas. Atvirų porų putos leidžia drėgmei patekti į sluoksnį, o uždarų porų putos ją blokuoja. Dėl to uždarų porų poliuretanas gali veikti kaip garo barjeras ir būti naudojamas be papildomų plėvelių, jei visa konstrukcija suprojektuota teisingai.
Poliuretano putų purškimas
Šlaitiniame stoge poliuretano putos purškiamos iš vidaus ant difuzinės plėvelės arba tarp gegnių. Pagrindinė klaida šiame etape – bandymas vienu kartu suformuoti storą sluoksnį. Putos plečiasi intensyviai, todėl per didelis kiekis vienoje vietoje deformuoja plėvelę tarp gegnių. Ji išsipučia į išorę, sumažėja ventiliacinis tarpas po stogo danga, o kai kuriais atvejais jis gali būti iš dalies užspaustas.
Teisingas purškimas vyksta etapais. Pirmiausia suformuojamas plonas sluoksnis, kuris stabilizuoja paviršių, o vėliau sluoksnis didinamas keliais užpurškimais. Taip kontroliuojamas putų plėtimasis ir išlaikoma plėvelės geometrija. Jei difuzinė plėvelė sumontuota su įlinkomis ar be įtempimo, putos šių klaidų neištaiso, o tik jas „užfiksuoja“.
Poliuretano putų šiltinimo sluoksnis
Poliuretano putos realiai vertinamos ne pagal „geresnė ar blogesnė“, o pagal tai, kokį šilumos perdavimo koeficientą reikia pasiekti ir kokia konstrukcija leidžia tai padaryti. Šlaitiniame stoge šiandien dažniausiai orientuojamasi į A–A++ klasės reikalavimus, kur bendras šilumos izoliacijos storis paprastai siekia apie 25–35 cm, priklausomai nuo medžiagos.
Naudojant atvirų porų poliuretano putas, dėl didesnio šilumos laidumo reikalingas panašus storis kaip akmens vatos. Praktikoje tai reiškia apie 25–30 cm sluoksnį, o aukštesnei klasei – ir daugiau. Tokiu atveju konstrukciškai niekas nesikeičia – tai tas pats „gilus“ stogas, tik vietoj vatos naudojamos putos.
Uždarų porų poliuretano putos leidžia sumažinti storį, nes jų šilumos laidumas mažesnis. Tas pats šiluminis rezultatas gali būti pasiekiamas su maždaug 15–20 cm sluoksniu. Dėl to jos naudojamos, kai ribota vieta tarp gegnių arba kai nenorima didinti konstrukcijos aukščio. Tačiau toks sprendimas automatiškai reiškia, kad sluoksnis tampa garo barjeru, todėl visa konstrukcija turi būti projektuojama kaip sandari sistema.
Praktikoje dažniausiai pasitaiko trys sprendimai. Pirmas – klasikinis variantas su akmens vata, kai tarp gegnių dedama 20–25 cm ir papildomai iš vidaus dar 5–10 cm, su sandaria garo izoliacija. Antras – atvirų porų poliuretanas panašaus storio, kai siekiama išvengti plyšių, bet vis tiek reikalinga garo kontrolė iš vidaus. Trečias – uždarų porų poliuretanas mažesniu sluoksniu, kai svarbus konstrukcijos kompaktiškumas ir sandarumas, tačiau būtina užtikrinti, kad į konstrukciją nepatektų drėgmė.
Poliuretano putos itin tinkančios užpurkšti sunkiau prieinamas vietas kur gegnės jungiasi, kur stygos, kur stogas jungiasi su siena.
Poliuretano putos turi prasmę tada, kai konstrukcija sudėtinga, daug mazgų, sunku kokybiškai sudėti vatą arba kai reikia sumažinti sluoksnio storį neprarandant šiluminių savybių. Tipiniame šlaitiniame stoge su tvarkingomis gegnėmis akmens vata išlieka racionalus sprendimas, nes leidžia paprasčiau kontroliuoti sluoksnių darbą ir drėgmės judėjimą. PUR putos tampa pranašumu ne ten, kur viskas paprasta, o ten, kur su paprastais sprendimais nepavyksta pasiekti sandarumo.
Apie šiltinimą poliuretano putomis filmas. Spauskite saugią aktyvią nuorodą šiltinimas poliuretano putomis Youtube
Šiltinimo poliuretano putomis galimybės labai plačios. Poliuretano putomis šiltinamas fasadas, sienos, seni namai, pamatai, vamzdžiai, gamybiniai pastatai, angarai. Daugiau apie visas galimybes galima susipažinti paspaudus saugią aktyvią nuorodą šiltinimas poliuretano putomis.
