Tinkuojami fasadai dėl pigesnių medžiagų ir iš pirmo žvilgsnio lyg ir nesudėtingos technologijos yra populiariausias pastatų apdailos būdas. Bet juos įrengiant padaroma daugiausia statybinio broko. Tai verčia ieškoti atsakymo į klausimą, kas lemia jų kokybę?

Ką rinktis - vėdinamą ar tinkuojamą fasadą be oro tarpo, plačiai aptarėme straipsnyje „Tinkuotas ir vėdinamas fasadas. Palyginkime“.

Šį kartą - dar apie nepaminėtas tinkuojamo fasado detales ir įrengimo ypatumus.

 

Kompleksiškai funkcionuojanti sistema

 

Šiuo metu mūsų šalies rinkoje gausu plono ir vidutinio storio tinko šiltinimo sistemų tiekėjų. Šias sistemas vienija tokia pat technologija - ant fasadinės sienos iš eilės montuojami šie sluoksniai:

• termoizoliacinis - akmens vatos arba polistireninio putplasčio plokštės;
• armuojamasis (bazinis) - klijų ir tinko mišinys, sutvirtintas tinkleliu;
• apsauginis (dekoratyvinis) - dekoratyvinis arba dažytas fasadinis tinkas.

Ši sluoksnių visuma funkcionuoja kompleksiškai: sluoksniai turi derėti vienas su kitu pagal sukibimo, stiprumo, garų laidumo, atsparumo temperatūros poveikiams parametrus.

Kiekvienas tiekėjas komplektuoja mechaninėmis ir fizikinėmis savybėmis tarpusavyje derančias medžiagas, todėl kiekvieno iš jų medžiagos ir šiltinimo sistemos instrukcijos šiek tiek skiriasi. Beje, jie savo instrukcijose pateikia ir konstrukcinius mazgus, detales bei darbų eilės tvarką.

 

Naudoti vieno tiekėjo medžiagas fasadui

 

Šis teiginys nėra pigus reklaminis triukas. Kiekvienos šiltinimo sistemos medžiagos sukomplektuotos pagal cheminį suderinamumą bei kitus parametrus. Sumaišius skirtingų gamintojų medžiagas gali įvykti neprognozuojamos cheminės reakcijos, nes nežinia, kokios medžiagos ar papildomi priedai dėti į tinko ar klijų mišinius.

UV spinduliai dažytame sienos paviršiuje sukelia fotocheminius pokyčius. Be to, dažytą sienų paviršių neigiamai veikia oro tarša, ant apdailos paviršiaus nusėda suodžiai, dulkės, druskos, mikroorganizmai. Dėl visų minėtų priežasčių reikia parinkti mūsų klimatui ir konkrečiai aplinkai tinkamą fasado sistemą ir tinką, kad jis atlaikytų kuo ilgesnį laiką.

Tie statytojai, kurie norėdami sutaupyti renkasi pigesnes medžiagas iš skirtingų sistemų, gauna mišrią sistemą, negalinčią užtikrinti nei sluoksnių sukibimo, nei difuziškumo ir jos ilgaamžiškumas negarantuojamas.

Ryškus tinko sluoksnių nesukibimas.

 

Taigi patiems eksperimentuoti ir bandyti dirbti su skirtingų gamintojų medžiagomis neverta, nes, pasak sistemų gamintojų, tinkamai parinktos ir teisingai panaudotos fasadų sistemos gali tarnauti nuo 25 iki 50 metų.

Sudėtinės tinkuojamos termoizoliacinės sistemos komponentai: 1 - laikantysis metalinis profilis, 2 - termoizoliacinės medžiagos plokštės, 3 - klijai, 4 - smeigės, 5- armavimo mišinys, 6- armavimo tinklelis, 7-8 - tinko sluoksniai.

 

Nelygių ir lenktų fasado paviršių sprendimas

Šilumos izoliacijos gamintojai siūlo sprendimą tam atvejui, kai šiltinamos sienos paviršius nelygus, o tuos nelygumus norima taisyti ta pačia izoliacine medžiaga. Tam tikslui rekomenduojama naudoti akmens vatos plokštes.

Mineralinės vatos fasado plokštės, specialistų vertinamos kaip vienos iš efektyviausių šilumos izoliacinių medžiagų, tinka ir nelygiems, lenktiems paviršiams. Dėl vertikaliai orientuoto plaušo akmens vatos plokštės lengvai lenkiasi, todėl rekomenduojamos lenktų formų paviršiams šiltinti, jos atsparios mechaniniams poveikiams ir tinkamos tinko apdailai, galima naudoti ir fasadų puošybos elementams: angų apvadams, karnizams, atbrailoms, užapvalinti angokraščius.

 

Fasado medžiagoms ir montavimui taikomi papildomi reikalavimai

 

Kai prie šiltinimo medžiagos priglunda tokia apdaila kaip tinkas ir tarp apdailos ir šiltinimo medžiagos nėra vėdinamo oro tarpo, atsiranda didesnė rizika izoliacinės medžiagos drėgnumo padidėjimui.

Dr. J. Ramanauskas straipsnyje „Pastatų sienų šiltinimas iš išorės" kalbėdamas apie tinkuojamųjų fasadų šiltinimą pažymi, kad „šilumos izoliacinė medžiaga neturi būti labai jautri trumpalaikiam drėgnio padidėjimui, o apdaila turi užtikrinti šilumos izoliacinės medžiagos apsaugą nuo kritulių ir leisti drėgmei džiūti į išorę".  Būtent dėl drėgmės pasišalinimo labai svarbu šias šiltinimo sistemas tinkamai suprojektuoti, parinkti medžiagas ir atlikti darbus pagal technologinius reikalavimus.

Specialistai, kalbėdami apie šią fasadų šiltinimo ir apdailos sistemą, vieningai pabrėžia tikslių technologinių reikalavimų, pateikiamų sistemų gamintojų rekomendacijose, laikymosi būtinybę.

 

Apie tinkus ir kitas fasadų sistemos medžiagas

 

Turbūt ne viename tinkuotame fasade teko matyti nutrupėjusio tinko lopus. Greičiausiai tokiai vietai teko smūgis ar smūgiai ir po to tinkas nutrupėjo.

Tačiau netgi po stiprių smūgių jiems atsparus tinkas nenutrupa. Pagal atsparumą smūgiams fasadų paviršiai skirstomi į tris kategorijas - I,II ir III.  I kategorija - smūgiams atspariausias paviršius. Ši fasado savybė priklauso nuo apdailai naudojamo tinko sudėties, armavimo sluoksnio ir armavimo tinklelio suderinamumo.

 

 

Pagal riziką reikia parinkti tinko atsparumo smūgiams kategoriją.

 

Apšiltinimo medžiagos pasirinkimą turėtų nulemti ir pageidaujama gaisrinio saugumo klasė, nes šiluminėmis savybėmis sistemos su polistireniniu putplasčiu ir mineraline vata yra panašios.

O tinko pasirinkimą iš dviejų populiariausių - mineralinis ar silikoninis, turėtų nulemti pastato aplinka ir statybininkų kvalifikacija.

Atkreipti dėmesį į aplinką reikia dėl to, jog verta prognozuoti, ar ant fasadų nusės daug dulkių ir purvo, mikroorganizmų nuo medžių ir kitos šalia fasado esančios augalijos, netoliese esančių vandens telkinių ir pan.

Mineraliniame tinke cementas sukuria šarminę terpę, kurioje blogiau jaučiasi įvairūs fasado išvaizdai kenkiantys mikroorganizmai (kerpės, samanos, pelėsinis grybelis ir t. t.). Šis tinkas laikui bėgant tvirtėja, jį paprasčiau dengti, jis pigesnis, bet jį reikia dažyti, nes be dažų sluoksnio jo vandens įgeriamumas bus gana didelis.

Jeigu reikia kieto, smūgiams atsparaus ir mažai vandens įgeriančio tinko sluoksnio, specialistai rekomenduoja apdailos variantą iš mineralinio tinko, dažyto silikoniniais dažais. Tokiu atveju sistemoje yra mineralinis gruntas, mineraliniai klijai ir mineralinis armavimo mišinys -  vientisa sistema patikimesnė. O silikoniniai dažai elastingu apsauginiu sluoksniu padengia paviršių ir maksimaliai apsaugo nuo vandens įsigėrimo ir jo patekimo į gilesnius šiltinimo sistemos sluoksnius.

Silikoninis tinkas būna spalvotas, tad jį pasirinkus atkrenta dažymo darbų etapas. Dėl mažo šio tinko vandens įgeriamumo purvas nusėda tik ant tinko paviršiaus ir nusiplauna lyjant lietui. Jis yra brangesnis už mineralinį, todėl dažniau naudojamas ten, kur reikalingi jo privalumai, t.y. nešvarioje aplinkoje, taip pat, kai dėl pastato deformacijų reikalingas didesnis tinko elastingumas. Nors tinkas naudojamas jau spalvotas (pigmentuotas ), Vakarų šalyse dažniausiai jis dar papildomai dažomas, taip papildomai suteikiant jam dar geresnių eksploatacinių ir dekoratyvinių savybių.

Pastaruoju metu Lietuvoje vis  plačiau naudojamas akrilinis tinkas. Jis populiarus del savo pigumo, bet jo pH neutralus, todėl, jei aplinkoje yra medžių, vandens telkinių, nerekomenduojams, nes neutrali pH terpė palanki mikroorganizmams veistis. Dėl šios priežasties į tinko mišinius įnaišoma biocidų, tačiau jų poveikis nėra labai ilgas, laikui bėgant susilpnėja ir labai dažnai fasadai apsamanoja.

Klijai ir armavimo mišinys turi užtikrinti gerą sukibimą su šiltinamos sienos paviršiumi ir izoliacine plokšte. Klijų kiekį ir jų tepimo būdą kiekvienu atveju, priklausomai nuo sienos nelygumo, nurodo sistemos tiekėjas. Paprastai klijai turi dengti ne mažiau 40 proc. plokštės ploto. Stiklo audinio tinklelis turi būti atsparus šarmams.

Papildomi tvirtinimo elementai (smeigės, kaiščiai ir kt.) turi būti tvirti ir nerūdijantys. Lūžinėjančios tvirtinimo detalės pažeidžia izoliacinės medžiagos sluoksnį - taip atsiranda šilumos tilteliai. Kad jais netaptų pačios detalės, jų šilumos laidumo koeficientas turi būti artimas nuliui, nors praktiškai taip retai būna.

Naudojamų tvirtinimo elementų tipas ir skaičius priklauso nuo pasirinktos sistemos, šiltinamos sienos tvirtumo, plokščių storio, vėjo krūvio bei pastato aukščio, tai turi būti nurodyta projekte.

 

Geros oro sąlygos įrengiant tinkuojamą fasadą

 

Montuojant tinkuojamą sistemą oro sąlygos yra labai svarbus veiksnys turintis įtakos kokybei. Kad sluoksniai gerai sukibtų su pagrindu, nebūtų apsauginio sluoksnio paviršiuje matomų įtrūkimų, pavyktų suformuoti norimą tinko tekstūrą, palankiausios darbams vykdyti oro sąlygos, kai įmanomas tolygus šlapių medžiagų (mišinių) džiūvimas. Nepatariama vykdyti darbų, jeigu lauke didelė drėgmė, vėjas, prognozuojami krituliai ar šviečiant tiesioginiams saulės spinduliams. Lauke turi būti ne žemesnė kaip +5C temperatūra, nors kai kurie sistemų tiekėjai nurodo, kad galima dirbti esant minusinei temperatūrai. Tačiau tuomet tenka pūsti šiltą orą, džiovimas paprastai nebūna tolygus.

SVARBU Šilumos izoliacijos plokštės turi priglusti prie šiltinamos sienos visu paviršiumi, o viena prie kitos sudėtos taip, kad neliktų plyšių. Prie šiltinamo pagrindo plokštės dedamos šachmatine tvarka. Klijuojant plokštes palei angas (duris, langus), ties angos kampu klijuojama vientisa izoliacinė plokštė su išpjautu kampu. Klijai neturi patekti į plokščių sandūras. Tarp plokščių susidarę plyšiai užtaisomi šilumos izoliacijos atraižomis arba pleištais. Formuojant armuojamąjį sluoksnį ant izoliacinės medžiagos, stiklo audinio tinklelio kraštus būtina užleisti vieną ant kito 10 cm

Tinkamai neįvykdžius technologinių reikalavimų rezultatus galima pamatyti greitai. Aptrupėjusi apdaila, plyšiai, šilumos tilteliai - dažniausios naujai pastatytų ar neseniai renovuotų tinkuotų fasadų problemos.

 

ASA.LT informacija

Statybų ir būsto gido Asa.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.