Daugelis dėl mažesnės kainos renkasi darbo kokybei reiklesnį tinkuojamą fasadą. Tinkuotas fasadas yra sistema, jo kokybė priklauso nuo technologinių reikalavimų laikymosi.

Tinkuoto fasado sistema yra daugiasluoksnė. Ji susideda iš pagrindą sudarančio šiltinamojo sluoksnio, klijavimo mišinio, ant kurio naudojamas sustiprinantis armuojantis ir susitraukimo įtampas paskirstantis tinkliukas (jis skandinamas į klijavimo mišinį), ir viršutinio dekoratyvinio sluoksnio.

Lauko sienų šiltinimas

Lauko sienų šiltinimui tinkuojamo fasado sistemoje dažniausiai naudojamos polistireninio putplasčio plokštės. Kokio storio turi būti apšiltinimo sluoksnis, priklauso nuo pastato energinės klasės, sienų konstruktyvo ir naudojamų putplasčio plokščių šiluminio laidumo. A+ ir A++ energinės klasės namų sienoms šiltinti UAB „Kauno šilas" specialistai rekomenduoja Šiloporas EPS 70 arba Šiloporas EPS 80 plokštes. Yra apskaičiuotas rekomenduojamas putplasčio sluoksnio storis ant skirtingų blokelių.

Beje, putplasčio storis ant akyto betono ir silikatinių blokelių skiriasi 10-12 cm. Dar namo projektavimo etape reiktų pasiskaičiuoti, kas pigiau - šiltesni blokeliai ir mažesnis apšiltinimo sluoksnis, ar tvirtesni ir šaltesni blokeliai bei didesnis apšiltinimo sluoksnis. Blokelių tipas priklauso ir nuo numatomų apkrovų, todėl tiek blokelių tipą, tiek apšiltinimo storį nurodo ir apskaičiuoja projektuotojas ir energinio efektyvumo ekspertas.

Polistireninio putplasčio plokštės ant fasadų yra klijuojamos ir tvirtinamos smeigėmis. Šie darbo etapai labai svarbūs, kad plokštės be tarpų priglustų prie sienos konstruktyvo, kad vėliau jų nenuplėštų vėjas.

1 - klijai; 2 - tvirtinimo smeigė; 3 - termoizoliacinis sluoksnis; 4 - stiklo pluošto tinklelis; 5 - armuotasis sluoksnis; 6 - išorinė apdaila (tinkas);

Putplasčio klijavimas ir smeigiavimas

Termoizoliacinės plokštės pradedamos klijuoti nuo apačios. Putplasčio plokštės ant lauko sienų turi būti klijuojamos horizontaliai ilgąja kraštine taip, kad eilėse nesutaptų vertikalios jų siūlės. Tiesių vertikalių siūlių taip pat neturi būti nuo bet kurios angos kampo linijos. Prie angokraščių kampų klijuojamas plokštes reikia išpjauti.

 

Teisingas polistireninio putplasčio plokščių klijavimas ties angokraščiais.

Pačių angokraščių apšiltinimas yra kruopštumo reikalaujantis darbo etapas, apie tai detalią informaciją rasite ASA.LT straipsnyje „Angokraščių šiltinimas polistireniniu putplasčiu".

Klijuojant plokštes prie pastato kampų, kad siūlės persislinktų, tenka dalį plokščių iškišti už sienos, vėliau iškišos nupjaunamos dantytu pjūkleliu.

Klijai tepami plokščių perimetru 3-4 cm pločio juosta ir dar užkrečiami 2-3 klijų taškai plokščių vidurinėje dalyje. Klijais turi būti padengta ne mažiau kaip 40 proc. putplasčio plokštės ploto.

Klijų užtepimo ant šiltinimo plokštės schema.

Klijavimo metu aplinkos temperatūra turi būti ne mažesnė kaip +5°C, plokščių ir klijuojamas paviršiai turi būti sausi. Šiltinamą pastatą būtina gerai vėdinti, jo patalpų oro santykinis drėgnis turėtų būti ≤ 60 proc. Konkrečios darbo sąlygos turi būti nurodytos klijų gamintojo instrukcijoje. Klijuojant reikia nuolat pasitikrinti plokščių lygumą.

Kad nesusidarytų šilumos tiltelių, plokštės sandariai suglaudžiamos viena su kita. Į siūles tarp plokščių klijų neturi patekti. Jei į siūlę ištrykšta klijų perteklius, juos reikia tuoj pat pašalinti. Siūlėse dėl sienos nelygumų pasitaikantys plyšiai užpildomi šiltinimo medžiagos atraižomis arba užpurškiami poliuretano putomis. 

Pažeistas plokščių briaunas rekomenduojama sutepti montažinėmis putomis, prieš įmontuojant plokštes į šiltinimo sistemą. Taip darytina dėl to, kad šiluma iš pastato negalėtų skverbtis į išorę per plyšius  arba per atsitiktinai pažeistas šiltinimo vietas.

Šiltinant polistireninio putplasčio plokštėmis būtina vengti vertikalių siūlių gretimose eilėse, svarbu laikytis visų technologinių reikalavimų.

Kur ir kokiais tarpais putplasčio plokštes reikia pritvirtinti smeigėmis (dažniausiai smeigėmis tvirtinama pastato kampuose dėl vėjo atplėšimo), nurodo projektuotojas, remdamasis STR 2.04.01:2018 reikalavimais. Prie pastato kampų paprastai smeigų turi būti daugiau, nes tose vietose susidaro didesnės atplėšimo apkrovos. Priklijuotos putplasčio plokštės tvirtinamos smeigėmis praėjus 2-4 paroms nuo suklijavimo, kai klijai pakankamai sutvirtėja. Visais atvejais reikia vengti polistireninio putplasčio plokščių suslėgimo ar suardymo. Suslėgtose ar suardytose vietose kinta plokščių struktūra, tose vietose yra didesnis šilumos pralaidumas, kinta paviršiaus temperatūra ir drėgnis. Dėl to fasaduose atsiranda dėmių.

SVARBU Kalant smeiges, reikia stengtis, kad šiltinimo plokščių struktūra nebūtų labai suslėgta, nes suslėgtose vietose susidaro šilumos tiltelis, fasade gali atsirasti dėmių.

Dabar rinkoje yra smeigių su nuline įtaka šilumos nuostoliams per termoizoliacinę sistemą. Tinkuojamame fasade, kad smeigų galvutės neišryškėtų per tinką, jas reikia įgilinti 2 cm ir uždengti polistireno dangteliais, vadinamosiomis tabletėmis - dangtelis turi būti lygiai su putplasčio plokštės paviršiumi. 

Svarbios šilumos izoliacijos įrengimo taisyklės

● Šilumos izoliacijos plokštės turi priglusti prie šiltinamos sienos visu paviršiumi, o viena prie kitos turi būti sudėtos taip, kad neliktų plyšių.

● Prie šiltinamo pagrindo plokštės dedamos šachmatine tvarka: vertikaliosios apatinės ir viršutinės eilių siūlės negali sutapti.

● Ties fasado kampais plokštės klijuojamos taip, kaip rišamos apdailos plytos.

● Klijuojant plokštes palei angas (duris, langus), ties angos kampu klijuojama vientisa izoliacinė plokštė su išpjautu kampu.

● Klijai neturi patekti į plokščių sandūras. Tarp plokščių susidarę plyšiai užtaisomi šilumos izoliacijos atraižomis arba purškiamomis montažinėmis putomis.

UAB „Kauno šilas" inžinieriai yra parengę detalų katalogą „Energiškai efektyvus šiltinimas šiloporu", kuriame galima rasti visų namo atitvarų šiltinimo brėžinius.

Termoizoliacinės medžiagos pasirinkimas

Įrengiant tinkuojamą fasadą su polistireninio  putplasčio plokštėmis, termoizoliacinę medžiagą galima rinktis iš bet kurio gamintojo, rinkoje yra nemažas pasirinkimas. Visgi   patartina atsižvelgti  ne tik į siūlomo produkto kainą, bet ir įvertinti,  kuris gamintojas aiškiai deklaruoja putplasčio savybes, turi EPD deklaraciją. EPD deklaracija išduodama tokiems gaminiams, kurie turi minimalų poveikį aplinkai. UAB „Kauno šilas“ polistireninio putplasčio gaminiai yra įvertinti kaip darantys aplinkai minimalią žalą, nes gamyba organizuojama kiekviename etape laikantis tvarumo principų ir mažų CO2 išmetimų. Gaminių poveikis aplinkai vertinamas nuo plokščių gamybos proceso   iki atliekų regeneravimo pasibaigus gyvavimo ciklui.

Taigi pirmas tinkuojamo fasado sluoksnis - polistireninis putplastis. Kitas tinkuojamo fasado apdailos medžiagas visi ekspertai rekomenduoja rinktis tik iš vieno gamintojo, kuris yra sertifikavęs jas kaip sistemą. Sistemą sudaro armavimo skiedinys, stiklo pluošto tinklelis, gruntas, dekoratyvinis tinkas, gruntas prieš dažymą, dažai. Kai kurie sistemų gamintojai rekomenduoja naudoti konkretaus gamintojo polistireninį putplastį, tokiu atveju komplekte yra ir putplasčio klijai.

Sistemos medžiagos yra sertifikuotos, suderintos tarpusavyje, todėl ir vadinamos sistema. Sistema turi būti vieno gamintojo, kuris turi turėti patvirtintą Europos arba nacionalinį techninį įvertinimą, atitikties deklaraciją, CE žymėjimą. Tai įrodymas, kad fasado apdailos medžiagų kompleksas išbandytas dėl mechaninio atsparumo ir stabilumo, dėl vidinės ir išorinės drėgmės poveikio, dėl šiluminio laidumo, garso izoliacijos, gaisrinės saugos ir kt. savybių. Tik sisteminės medžiagos gali garantuoti, kad fasadas neatsisluoksniuos, nesuskilinės, neiškils pūslių, neatsiras kitų defektų. Žinoma, jeigu laikomasi technologinių reikalavimų, kuriuos nurodo sistemos gamintojas ar pardavėjas.

Putplasčio armavimas ir tinklelio įplukdymas

Armavimo ir tinkavimo darbus galima atlikti esant ne mažesnei kaip +5 °C ir ne didesnei kaip +25 °C oro temperatūrai, nelyjant.

Armavimo tinklelis ant cokolio.

Šiltinimo plokščių paviršius turi būti švarus ir sausas. Ilgesnį laiką atvirai laikytas ir nuo UV spindulių pageltęs polistireninio putplasčio paviršius turi būti nuvalytas ir nugruntuotas.

Siekiant išvengti staigaus plonasluoksnio tinko džiūvimo ir pleišėjimo tinkavimo metu, tinką reikia saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių, lietaus ir vėjo poveikių. Siekiant išvengti ties angų kampais ir briaunomis apdailos pleišėjimų bei mechaninių pažeidimų, angų kampus ir briaunas prieš vientisą tinkavimą reikia armuoti papildomais armavimo tinkleliais.

Papildomų armavimo tinklelių išdėstymas ties angų kampais ir briaunomis.

Pirmiausia prieš viso paviršiaus armavimą reikia sustiprinti išorinius pastato kampus ir visų angų kampus. Išoriniai kampai sustiprinami profiliais ir armavimo tinkleliu. Profiliai įspraudžiami į armavimo mišinį ir užglaistomi. Angoms pasiruošiamos ne mažesnės kaip 30x20 cm armavimo tinklelio juostos ir 45 laipsnių kampu nuo angos briaunos linijos įspaudžiamos į armavimo mišinį ties angų kampais. Ant tinkuojamo cokolio rekomenduojama kloti du sluoksnius armavimo tinklelio.

Kampų armavimas.

Toliau armavimo mišinys maždaug tinklelio pločio juostomis dengiamas rankomis arba purškiamas bei išlyginamas dantyta mentele. Į mišinį tuoj pat klojamas armavimo tinklelis, jo kraštus būtina užleisti vieną ant kito 10 cm. Tinklelis į armavimo mišinį neperspaudžiant įgilinamas mentele nuo vidurio į kraštus, nuo apačios į viršų. Visas armavimo mišinio sluoksnio storis turi būti apie 3 mm, virš tinklelio - apie 1 mm. Po 2-3 valandų, kai pirmasis armavimo mišinio sluoksnis šiek tiek apkietėja, jis išlyginamas tuo pačiu armavimo mišiniu.

Kai kurie sistemų gamintojai dėl geresnio sukibimo su tinku rekomenduoja armuojamąjį mišinį papildomai gruntuoti, tokiu atveju į sistemą įtraukiamas gruntas.

Tinkuojamos sudėtinės termoizoliacinės sistemos jungtys su langais, durimis ar kitais paviršiais darytinos paslankios, kad nesusidarytų plonasluoksnio tinko bei polistireninio putplasčio pažeidimų, kad į šiltinimo sistemą nesiskverbtų vanduo ir teršalai. Jungtyse su langais, durimis ir kitais paviršiais turi būti dedami sandarinimo tarpikliai.

Tinkuojama sudėtinė termoizoliacinė sistema turi būti atspari fiziniams poveikiams. Atitinkamose fasadų vietose šiltinimo sistemos atsparumas fiziniams smūgiams turi būti parinktas pagal STR 2.04.01:2018 „Pastatų atitvaros. Sienos, stogai, langai ir išorinės įėjimo durys“ nuorodas. Šiltinimo sistemų atsparumo smūgiams kategorijos turi būti nurodomos projekte.

Fasadinis tinkas

Iki fasado tinkavimo dar reikia pasirinkti dekoratyvinį tinką. Išorinės apdailos tinkai pagal rišamąją medžiagą skirstomi į mineralinius ir polimerinius. Mineralinės kilmės tinkams priskiriamas cementinis (mineralinis) ir silikatinis, polimeriniai tinkai yra akrilinis ir silikoninis, silikatinis-silikoninis. Šių tinkų paskirtis yra dekoratyvinė (spalva, paviršiaus struktūra) ir apsauginė (ilgaamžiškumas, priklausantis nuo garų pralaidumo ir vandens nepralaidumo).

Išorinių sienų tinkas turi būti parinktas taip, kad būtų užtikrintos  sienų  vandens garų ir vandens pralaidumo savybės. Gausiai apželdintose vietose geriau vengti mineralinių tinkų.

Cementinio tinko rišamoji medžiaga yra portlandcementis, nors kai kada naudojami ir kitų rūšių cementai. Stambiajam užpildui dažniausiai naudojami tam tikros frakcijos mineralai: kalcitas, dolomitas ir smėlis. Cementiniame tinke panaudotos kalkės (kalcio oksidas) užtikrina garų pralaidumą, tvirtumą, atsparumą teršalams, grybeliams ir pelėsiams, atsparumą trūkinėjimui, o hidrofobiniai priedai padidina vandens nepralaidumą. Gesintos kalkės tinko išoriniame paviršiuje karbonizuojasi reaguodamos su atmosferos CO2, t.y. iš Ca(OH)2 susidaro kalcitas (kalcio karbonatas CaCO3), todėl sumažėja tinko skiedinio poringumas. Taip reikšmingai nemažinant laidumo vandens garams, sumažinamas tinko vandens pralaidumas. Vienas šių tinkų trūkumų - dėl atmosferos poveikių jie blunka ir praranda spalvą, po kelerių eksploatavimo metų sienas tenka perdažyti, o tam, kad būtų užtikrintas reikiamas garų pralaidumas, tinka tik mineralinės kilmės dažai.

Silikatinio tinko pagrindinė rišamoji medžiaga yra kalio natrio silikatas. Kaip stambusis užpildas šiam tinkui naudojamas smėlis, dolomitas ir kalcitas, kaip smulkusis užpildas - negesintos kalkės (kalcio oksidas ir (arba) magnio oksidas). Dažniausiai visi tinko komponentai būna sumaišyti ir tiekiami kaip sausi tinko mišiniai, todėl su jais patogu dirbti. Kaip ir cementiniame, silikatinio tinko sudėtyje panaudojus hidrofobinius priedus, sumažinama vandens įgertis. Šio tipo tinkams būdingas geras vandens garų laidumas, kadangi jame naudojama mineralinė rišamoji medžiaga, todėl eksploatuojama sienos konstrukcija visada išlieka sausa, užkertamas kelias grybelių ir pelėsių augimui. Šis tinkas mechaniškai stipresnis nei cementinis tinkas, kadangi rišamoji medžiaga su užpildais sudaro tvirtą tinko luobą.

Tinkai, kurių rišamoji medžiaga yra sintetinių dervų polimero vandens dispersija, vadinami polimeriniais, pagal pagrindinį rišiklį skirstomi į akrilinius, silikoninius ir silikatinius-silikoninius. Akrilinio tinko pagrindiniai komponentai - akrilo rūgšties esteris ir stireno kopolimeras.

Silikoninio tinko rišamoji medžiaga - silikoninė ir akrilo dispersijos, silikatinis-silikoninis tinkas - kalio natrio silikato ir siloksano ir (arba) akrilo dervos sudėtinis produktas. Užpildams dažniausiai naudojamas kalcitas, dolomitas, smėlis. Papildomai gali būti naudojamos negesintos kalkės (kalcio ir (arba) magnio oksidai). Šių tipų dekoratyviniai tinkai į rinką tiekiami specialiose talpose (dažniausiai kibiruose), pastos konsistencijos, taip užtikrinant palankias tinkavimo darbų sąlygas. Šių tinkų rišamosios medžiagos pagrindas yra polimeras, kuris tinkams suteikia elastingumą, todėl gerai atlaiko temperatūrines deformacijas, gerai sukimba su pagrindu (armuojamuoju sluoksniu). Į polimerinį tinką papildomai įmaišius mikro plaušų, pagerinamas mechaninis stiprumas. Sukietėjus rišamajai medžiagai, tinko paviršiuje susidaro polimerinė plėvelė, kuri sumažina vandens nepralaidumą, o kartu ir garų pralaidumą.

Kaip nurodo dr. Gintarė Mikšienė savo disertacijoje „Išorinės tinkuojamos sudėtinės termoizoliacinės sistemos eksploatavimo trukmės prognozavimas", siekiant išvengti galimo vandens garų barjero susidarymo po akriliniu ir silikonininiu tinku ir užtikrinti laisvą vandens garų judėjimą į išorę, į šiuos tinkus dedami specialūs modifikuotieji priedai, kad būtų užtikrintas visos tinkuotos sienos išdžiūvimas. Biologinei apsaugai padidinti įmaišoma algicidų ir fungicidų.

Fasadinių tinkų palyginimo lentelė

Tinko savybės	Mineralinis tinkas	Silikatinis tinkas	Silikoninis tinkas	Polimerinis -akrilinis tinkas
Rišamoji medžiaga	Cementas, kalkės	Kalio silikatas	Silikono dervos emulsija	Polimerinė dispersija
Rišimosi procesas	Hidratacija+karbonizacija	Silikatizacija	Plėvelės susidarymas	Plėvelės susidarymas
Tinkami pagrindai	Mineraliniai	Mineraliniai	Mineraliniai ir organiniai	Mineraliniai ir organiniai
Žemiausia darbinė temperatūra	+50C	+80C	+50C	+50C
Pakuotės forma	Popieriniai maišai	Kibirai	Kibirai	Kibirai
Sandėliavimas	Sausoje aplinkoje	Ne minusinėje temp.	Ne minusinėje temp.	Ne minusinėje temp.
Vandens garų laidumas	++++	+++	++	+
Vandens įmirkis	++	++	++++	+++
Drėgmės pasišalinimas iš dangos	++++	++	++	0
Išdžiūvimas be dėmių/ išblukimas	+	+/++	+++	+++
Intensyvių atspalvių panaudojimas	++	++	+++	++++
Patogumas tinkuojant (lengva ar sunku tinkuoti)	++	++	+++	++++
Mechaninis dangos atsparumas	++	+++	+++	++++
Panaudojimas šiltinimo sistemose tinkamumas (ISTS)	+++	+++	++++	++
Panaudojimas ant sanavimo tinkų	++++	+++	++	0
Atsparumas užsiteršimui	+++	+++	+++	+

++++           puiku, +++   labai gerai, ++gerai, +patenkinamai, 0 prastai. Šaltinis - Gintarė Mikšienė „Išorinės tinkuojamos sudėtinės termoizoliacinės sistemos eksploatavimo trukmės prognozavimas".

Bet kuriuo atveju išorinių sienų tinkas turi būti parinktas taip, kad būtų užtikrintos apšiltinamų sienų drėgminiais skaičiavimais pagrįstos vandens garų ir vandens pralaidumo savybės, kad jos išliktų leidžiamose kitimo ribose visą sistemos eksploatavimo trukmę. Siekiant fasadų apdailos ilgaamžiškumo, turi būti užtikrintas komponentų tarpusavio suderinamumas. Tad ne veltui tinko rūšis yra sudėtinės termoizoliacinės sistemos dalis, patikrinta bandymais.

Dažai tinkui turi būti parinkti taip, kad tinkuoti fasadai kuo ilgiau tarnautų, todėl dažų dangos sluoksnis turėtų būti kuo mažiau laidus vandeniui ir turėti kuo geresnes garų pralaidumo savybes.

Plonasluoksniu tinku padengtų fasadų nerekomenduojama dažyti tamsiais dažais. Tyrimai rodo, kad tamsių fasadų, ypač pietvakarinėje pusėje, paviršius gali įkaisti net iki 40 ºC daugiau už aplinkos orą. Dėl to tamsiuose fasaduose gali atsirasti neleistino dydžio deformacijų bei plyšių. Siekiant išvengti dėmių ant fasadų dėl mikroorganizmų poveikio gausiai apželdintoje aplinkoje, botanikai rekomenduoja vengti mineralinės fasadų apdailos.

Tinko apdailai naudojamų dažų fizikinės savybės

Tinkuojant ir dažant fasadus svarbu, kad darbas nebūtų stabdomas, nes gali atsirasti dėmių ar atspalvių skirtumų. Daryti technologines pertraukėles galima tik pabaigus tinkuoti sieną nuo kampo iki kampo. Nevykdant technologinių reikalavimų rezultatus galima pamatyti greitai. Dažnokai aptrupėjusi apdaila, dėmės, įtrūkiai - naujai pastatytų ar neseniai renovuotų tinkuotų fasadų problemos.

ASA.LT informacija, parengta bendradarbiaujant su UAB „Kauno šilas"