Ar projektuojant aukštos energinės klasės pastatus architektų kūryba nebus pernelyg sureguliuota? Ar jie išliks kūrėjais? Ar pastatai netaps tik ekonomiškomis dėžėmis? Architekto Algirdo Kaušpėdo mintys.

Pas mus itin prasta situacija dėl daugiabučių renovacijos. Jei imtume visų senų daugiabučių skaičių ir modernizuotų skaičių, tai pastarųjų būtų apie 5 proc. Kiek dar reikės laukti, kad renovacijos procesas būtų baigtas? Jei tik toks rezultatas pasiektas per 26-erius metus, tai galima suskaičiuoti, kiek šimtmečių dar reikės laukti visuotinai modernizuotų pastatų. Padėtis labai bloga.

Kita vertus, tokia padėtis verčia į problemą pažvelgti kitu kampu -  ar ne geriau tuos daugiabučius nugriauti? Jei jau praėjo tiek laiko, jei jau tie pastatai fiziškai ir morališkai susidėvėjo, tai gal labiau apsimoka juos griauti? Vilniuje ir ktuose miestuose yra daug praeito šimtmečio  šeštajame dešimtmetyje pastatytų daugiabučių, kuriuose tikrai nebėra ką renovuoti.

Manau, kad reikia situaciją pervertinti iš naujo ir iš esmės - tą adresuočiau ateinančiai Vyriausybei. Reikia naujo požiūrio, įvertinti, kur mes esame, kaip toliau elgtis, reikia naujų teisės aktų.

Dėl A energinės klasės. Sąmoningi architektai nė kiek neapsidžiaugė, kad A klasės reikalavimai buvo atidėti, jie supranta, kad anksčiau ar vėliau aukšti energiniai kriterijai bus privalomi. Jie kelia kitą klausimą - ar architektų kūryba nebus pernelyg sureguliuota? Ar jie išliks kūrėjais?

Juk žinome, kaip sovietmečiu buvo paskelbta visuotinė industrializacija, siekiant efektyvinti namų statybą, kaip atsirado tipinių plokščių gamyklos ir tipiniai projektai. Rezultatas - visiškai vienodi gyvenamųjų namų kvartalai per visą sovietų sąjungą. Tiesa, tuo pasinaudojo ir pasišaipė kiti kūrėjai - Eldaras Riazanovas sukūrė „Likimo ironija arba Po pirties".

Reikia suvokti, kad pastatų A energinių klasių atsiradimas iš esmės yra labai didelė revoliucija. Aš palyginčiau su XIX a. pramonės revoliucija Anglijoje. Iš esmės kiekviena revoliucija remiasi jėga, prievarta - t.y. įstatymu. Prievarta savo ruožtu visus vienodina, unifikuoja, apvelka uniformomis. Ar pastatai netaps tik ekonomiškomis dėžėmis?

Architektai remiasi tvarumo ir darnos dėsniais, kurių pirmasis yra ĮVAIROVĖ. Gamtoje nėra vienodų objektų, nėra tik vienos rūšies žuvų ar paukščių. Žinomų gyvybės rūšių yra apie 12 mln. ir tai tik nedidelė dalis iš visų esamų, kurių visų niekas taip ir nesuskaičiavo.

Iš įvairovės, t.y. iš konkurencijos atsiranda tikrasis tvarumas. Tą puikiai iliustruoja viso pasaulio senamiesčiai - visi juose nori gyventi, nuvažiavę į kitą miestą nori aplankyti sanamiestį. Kodėl? Todėl, kad juose labai daug įvairovės. Kiekvienas pastatas turi savo istoriją, kiekvienas byloja savo tapatybę. Lygiai taip pat ir žmogus yra nuostabus įvairovės pavyzdys - visi mes skirtingi, klonų nėra.

Kaip išsaugoti įvairovę? Pagrindinė sąlyga - pakantumas. Architektūroje tai - kontekstualumas. Geras architektas į klausimą, koks pastatas geras, visada atsakys: tas, kuris atrodo tarsi išdygęs, išaugęs iš aplinkos. Kaip grybas, kaip medis prisitaikęs aplinkoje. Ir toks pastatas, jei tik turės ryšį su kontekstu, visada skirsis nuo kitų.

Antrasis tvarumo principas, mano galva, yra KOKYBĖ. Kalbant apie A energinės klasės pastatus, neįmanoma apeiti kokybės, nes tai savybių visuma, kuri leidžia atlaikyti atmosferinį aplinkos poveikį. Manau, tuo pačiu ir revoliucinį projektavimą, nes A klasės pastatai reikalauja iš architektų revoliucijos darbo kokybės srityje. Architektūra tampa ir tiksliuoju mokslu.

Kas gali suartinti, sulieti į visumą ĮVAIROVĘ ir KOKYBĘ? Tai trečias tvarumo dėsnis - SINERGIJA. Nelieka vienišo architekto-menininko.Visi pastato kūrimo proceso dalyviai turi veikti sutartinai, pakilti virš siaurų interesų ir žvelgti plačiau, vadovaujantis holistiniu požiūriu.

Sinergiją įkūnija INTEGRALUMAS - mūsų šaknys, kurios mus sieja su tikrove ir aplinka, įvairūs mūsų gebėjimai - profesiniai, kalbų, programų ir kt.

Architektams teks labai svarbus vaidmuo ir aš manau, kad kol kas architektas turi per mažai reikšmės ir svorio mūsų visuomenėje. Architektai visuomenėje turėtų užimti daug svarbesnę vietą, prisiimti daug daugiau lyderystės ir atsakomybės. Tam reikia turėti labai daug gebėjimų, būti labai kompetetingam ir integruotam. Toks vaidmuo reikalauja ekonomikos, fizikos, socialinių procesų išmanymo, ekologijos sampratos. Architektas turėtų būti savotišku įvairių disciplinų taikytoju, balansu. Tik tokiu būdu galima pasiekti DARNĄ.

Iš esmės tai yra tarpdiscipliniškumas, architektas turi įsigilinti ir išmanyti daugelį sričių, nes visos jos daro architektūrai įtaką. Šiuolaikine kalba kalbant, architektas turi būti labai išmanus. Norint suprojektuoti A klasės pastatą neturint šiluminės fizikos, inžinerinių komunikacijų ir dar daugybės kitų disciplinų žinių - nepavyks.

Taigi į pastato projektą reikės investuoti daug daugiau laiko ir pastangų. Bet, ar visuomenė suvokia A energinių klasių turinį, ar būstų savininkai pasirengę vystytojams už A klasę mokėti daugiau? Ar investuotojai ir projektų vystytojai pasirengę architektams mokėti adekvatų atlygį?

Atsakymą nuspėti nesunku. Tuomet kyla klausimas, kaip iš iš architektų pareikalauti įvairovės ir kokybės?

Statybų ir būsto gido Asa.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.