Daugiabučių modernizavimo projektuose iš esmės naudojamos trys išorinių sienų apšiltinimo ir apdailos variantai: tinkuojama sistema su akmens vatos plokštėmis, tinkuojama sistema su polistireninio putplasčio plokštėmis ir vėdinama fasadų sistema.

 

Daugiabučių modernizavimo tikslai ir efektyvumas

Daugiabučių pastatų modernizavimo programos rezultatams įvertinti ir nustatyti yra parengtos kelios stebėsenos ataskaitos. Pastatų modernizavimas šiose ataskaitose nagrinėjamas techniniu, finansiniu ir socialiniu aspektais. Apibendrinant visose ataskaitose pateikiamas išvadas galima teigti, kad:

• tiriamųjų pastatų teoriniai ir faktiniai energijos sutaupymai po modernizavimo smarkiai skiriasi, faktiniai sutaupymai beveik visais atvejais gaunami mažesni už investiciniuose projektuose apskaičiuotus teorinius sutaupymus;
• modernizuojami tik pavieniai pastatai. Nėra įgyvendintas nei vienas kompleksinio kvartalų modernizavimo projektas;
• vertinant priklausomybę tarp šilumos energijos sutaupymų ir investicijų dydžio nustatyta,kad rezultatai išsidėstę netolygiai;

Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija yra parengusi daugiabučių namų modernizavimo priemonių efektyvumo rodiklių lentelę, kurioje įvairių valstybės remiamų modernizavimo priemonių energinis efektyvumas įvertintas balais (žr. lentelę). Pagal pateiktos lentelės duomenis galima teigti, kad efektyviausios modernizavimo priemonės yra visų pastato išorinių sienų apšiltinimas bei langų keitimas. Vien langų pakeitimas visame pastate gali sutaupyti apie 30 proc. šilumos energijos.

Valstybės remiamų modernizavimo priemonių energinio efektyvumo rodikliai.

 

Išorinių daugiabučio sienų šiltinimas

Išorinių pastato sienų apšiltinimas yra viena iš labiausiai pastato energinį efektyvumą nulemiančių modernizavimo priemonių. Šių atitvarų termoizoliaciniam sluoksniui įrengti yra įvairių technologijų, todėl atliekant pastato modernizavimą svarbu parinkti labiausiai pastatui tinkamą išorinių sienų apšiltinimo būdą.

Pagal šilumos izoliacijos įrengimo vietą, galimi trys pastatų išorinių sienų šiltinimo būdai:

1. Šiltinant pastato išorines atitvaras iš išorės. Atitvaros apsaugomos nuo aplinkos temperatūros svyravimų ir kitokio išorinio poveikio. Šiltinant iš išorės laikančiųjų atitvarų temperatūra išlieka panaši kaip ir patalpos temperatūra, todėl atitvaros žiemą neperšąla, vasarą neperkaista;

2. Šiltinant pastato išorines atitvaras iš vidaus. Šis šiltinimo būdas yra pigesnis nei pirmasis, bet mažiau efektyvus. Išorinėje laikančioje atitvaroje atsiranda ekstremalių temperatūros pokyčių. Žiemą išorinės laikančiosios atitvaros įšąla, vasarą labiau įkaista. Dėl temperatūrinių pokyčių pastatas labiau deformuojasi ir dėl to konstrukcijose gali atsirasti plyšiai. Žiemą gali atsirasti rasos taškas tarp atitvaros ir šiltinamojo sluoksnio. Dėl to gali drėkti atitvarų paviršiai, atsirasti pelėsiniai grybai, kurie sugadina patalpų apdailą. Dėl sunkiai išsprendžiamų šilumos tiltelių prie išorinių ir vidinių sienų sandūros, ties perdangų ir balkoninėmis plokštėmis, patiriama didesnių šilumos nuostolių nei apšiltinus sienas iš išorės;

3. Termoizoliacinę medžiagą įterpiant į atitvarų vidų. Šis būdas naudojamas apšiltinant senus pastatus, kurių išorinėse atitvarose palikti tušti oro tarpai. Tarp sienų įpurškiama polistireno, poliuretano ar kitų šilumą izoliuojančių medžiagų putų. Putos ne tik apšiltina pastatą, bet ir sutvirtina sienos konstrukciją. Visais atvejais būtina įvertinti senų konstrukcijų būklę - ar atlaikys siena ar kita konstrukcija įpurkštas putas, kurių tūris gali padidėti net iki 10 kartų. Taip apšiltinant išorines sienas sunku užtikrinti tolygų termoizoliacinės medžiagos pasiskirstymą sienoje, išlieka didelė neapšiltinų vietų atsiradimo tikimybė, išorinėje sienos dalyje išlieka dideli konstrukcijų temperatūriniai pokyčiai.

Atnaujinant daugiabučius pastatus, kurie nėra įtraukti į architektūros vertybių registrus, dažniausiai taikomas išorinių sienų šiltinimo būdas iš išorės. Pastatų išorines sienas šiltinant iš išorės, naudojamos dvi termoizoliacinės sistemos įrengimo technologijos: įrengiant sudėtinę vėdinamą termoizoliacinę sienų šiltinimo sistemą ir įrengiant sudėtinę klijuojamą termoizoliacinę sistemą su tinko apdaila.

Parenkant sienos apšiltinimo schemą, reikia įvertinti:

• ar sienos konstrukcijoje esantis vėdinamas oro tarpas yra būtinas (jei jis yra);
• ar esamą sienos konstrukciją reikės vėdinti sieną apšiltinus.

 

Nuo ko priklauso termoizoliacijos efektyvumas

Ekonomiškai efektyviam termoizoliacinio sluoksnio storiui parinkti šiltinant išorines pastatų sienas yra siūloma daug modelių, skirtų įvairioms klimato sąlygoms. Optimalus termoizoliacinės medžiagos storis priklauso nuo ekonominių ir fizinių faktorių: infliacijos lygio, energijos kainų, sienų konstrukcijos, termoizoliacinės medžiagos savybių.

Išorinių sienų termoizoliacijos efektyvumas priklauso nuo daugelio faktorių: šiluminės renovacijos kainos, termoizoliacinės medžiagos ir sienos sukibimo stiprio, šilumos laidumo koeficiento, armavimo sluoksnio stiprio, sukibimo stiprio tarp armuojančiojo sluoksnio ir termoizoliacinės medžiagos, tempiamojo armuojančiojo sluoksnio stiprio, gniuždomojo apdailinio sluoksnio stiprio, apdailinio sluoksnio vandens įgeriamumo, ilgaamžiškumo, laiko įrengiant sistemą sąnaudų.

Šiauriniuose Europos regionuose klimato sąlygos pastato išorinėms konstrukcijoms yra žymiai nepalankesnės nei Centrinėje Europoje. Didelis dėmesys turi būti skiriamas užšalimo atšilimo  ciklų įtakai, ypač jei tuo pat metu aplinkoje vyrauja didelis drėgnis.

Vykdant pastatų atitvarų šiltinimo darbus reikia įvertinti šilumos, drėgmės bei oro judėjimą.

Drėgmė turi didelę įtaką medžiagos šiluminiam laidumui. Vandens šiluminio laidumo koeficientas yra apie 20 kartų didesnis už oro, o ledo - apie 4 kartus didesnis už vandens. Medžiagai sudrėkus, drėgmė išstumia iš porų orą ir jas užpildo vanduo. Dėl to padidėja medžiagos šiluminis laidumas (ST 121895674.06:2009).

Kai sienų konstrukcija nevėdinama ir termoizoliacinis sluoksnis priglaustas prie išorinio apdailinio sluoksnio, vanduo į termoizoliacinį sluoksnį gal patekti dviem būdais. Šildymo sezono metu pro konstrukciją praeinantys vandens garai, esant žemoms temperatūroms gali kondensuotis ant medžiagos karkaso arba ant konstrukcinio sluoksnio paviršiaus, esančio už termoizoliacinio sluoksnio. Kitu atveju lietaus vanduo, veikiamas vėjo slėgio ir kapiliarinių jėgų, gali prasiskverbti pro apdailinį sluoksnį ir sudrėkinti termoizoliacinę medžiagą. Vandens įgeriamumas priklauso ne tik nuo kapiliarinių apdailinio sluoksnio savybių, bet ir nuo apdailos sluoksnyje esančių įtrūkimų kiekio ir dydžio. Sienos paviršiuje susidarius ištisinei vandens plėvelei, vėjas stumia vandenį į plyšius ir siūles tarp konstrukciją sudarančių elementų.

 

Modernizavime naudojamos šiltinimo medžiagos

Šiais laikais rinkoje yra labai įvairių šilumą izoliuojančių medžiagų, turinčių savo pliusus ir minusus. Šių medžiagų pasirinkimas priklauso nuo projektuotojų ir darbininkų kvalifikacijos, statybos įpročių ir statybos aplinkos. Šilumą izoliuojančios medžiagos gali būti tarpusavyje jungiamos klijuojant ar prisukant, bet svarbiausia, kad būtų išlaikomas sluoksnio vientisumas bei išvengta šiluminių tiltelių. Be to, projektuojant išorinę atitvarą, svarbu išvengti rasos taško susidarymo sienos laikančiojo sluoksnio viduje, nes drėgmė gali pažeisti pastato konstrukcijas.

 

Mineralinė (akmens) vata

Mineralinės vatos šiluminis laidumas priklauso nuo aplinkos temperatūros, drėgmės kiekio ir tankio. Padidėjus medžiagos drėgniui nuo 0 iki 10 proc., mineralinės vatos šiluminis laidumas padidėja nuo 0,037 W/(m∙K) iki 0,055 W/(m∙K).

Mineralinė vata yra medžiaga, kuri gali būti sėkmingai naudojama labai plačiame

temperatūrų intervale. Be to, ši medžiaga turi daug pranašumų dėl atsparumo biologiniams, cheminiams ir mechaniniams (vibracijai) poveikiams. Tačiau mineralinė vata pasižymi hidrofilinėmis savybėmis, dėl kurių gali kilti problemų įgeriant vandenį ir dėl to didėjant šilumos laidumo koeficientui. Jei vanduo greit nepašalinamas iš akmens vatos, tai gali neigiamai paveikti dervas, kurios suklijuoja mineralinės vatos pluoštą. Tokiu atveju mineralinės vatos gniuždomasis ir tempiamasis stipriai gali ypač sumažėti, sukeldami visos šiltinimo sistemos struktūros pažeidimus.

Esant aukštoms temperatūroms drėgmės poveikis mineralinės vatos šilumos laidumui didelės įtakos nedaro, nes vanduo greit išgaruoja. Tačiau esant žemoms aplinkos temperatūroms, vanduo ypač pablogina šios termoizoliacinės medžiagos savybes. Vėdinamų sienų konstrukcijų termoizoliaciniuose sluoksniuose vandens garų kondensacija pasitaiko labai retai. Nevėdinamų sienų mineralinės vatos sluoksnyje dažnai susidaro sąlygos vandens garų kondensatui kauptis, taip pat ši medžiaga gali sudrėkti nuo drėgmės, atsirandančios ant apdailos sluoksnio vidinio paviršiaus jo peršlapimo metu.

 

Polistireninis putplastis (EPS)

Polistireninio putplasčio šiluminis laidumas priklauso nuo aplinkos temperatūros, drėgnio ir tankio. Padidėjus medžiagos drėgniui nuo 0  iki 10 proc., EPS šiluminis laidumas padidėja nuo 0,036 W/(m∙K) iki 0,054 W/(m∙K). Polistireninio putplasčio plokštės yra efektyvi šilumą izoliuojanti medžiaga. Tai tvirta, porėta medžiaga, gaminama sulydant išpūsto polistireno granules, kurių viduje yra oras. Ši medžiaga prastai įgeria vandenį ir prastai praleidžia šilumą. Visiškai panardintas į vandenį polistireninis putplastis absorbuoja apie 2 - 4 proc. vandens.

Aplinkos drėgniui pasikeitus nuo 50  iki 80 proc., EPS plokščių įmirkio pokytis yra nežymus. Tačiau aplinkos drėgniui pasiekus 100 proc., plokščių įmirkis smarkiai padidėja. Įgerties reikšmė priklauso nuo EPS plokščių tankio - mažesnio tankio plokštės labiau įmirksta. Skirtumas tarp išmatuotų vidutinių šilumos laidumo koeficientų verčių, laikant EPS plokštes normaliose sąlygose ir 80 proc. drėgmės ore, buvo 0,0016 W/m∙K. (normalios sąlygos - 50 proc. oro drėgmė). Aplinkos drėgniui pakilus iki 97 proc., šilumos laidumo koeficientas padidėja iki 0,002 W/m∙K lyginant su deklaruojama verte. Lyginant šilumos laidumo rezultatus tarp normaliose sąlygose ir vandenyje laikyto polistireninio putplasčio plokščių, gautas skirtumas yra 0,006 W/m∙K.

 

Ekstruzinis polistireninis putplastis (XPS)

Ekstruzinio polistireninio putplasčio šiluminis laidumas priklauso nuo aplinkos temperatūros, drėgmės kiekio ir tankio. Padidėjus medžiagos drėgniui nuo 0 iki 10 proc., XPS šiluminis laidumas padidėja nuo 0,034 W/(m∙K) iki 0,044 W/(m∙K). Ši medžiaga pasižymi ypač maža vandens įgertimi, todėl rekomenduojama naudoti įrengiant cokolinių dalių apšiltinimą, įleidžiant termoizoliacinę medžiagą į gruntą.

 

Celiuliozė (ekovata)

Ekovatos šiluminis laidumas priklauso nuo aplinkos temperatūros, drėgmės kiekio ir tankio. Padidėjus medžiagos drėgniui nuo 0  iki 5 proc., ekovatos šiluminis laidumas padidėja nuo 0,040 W/(m∙K) iki 0,066 W/(m∙K). Ši termoizoliacinė medžiaga dažniausiai naudojama patalpų šiltinimui iš vidaus.

 

Poliuretanas (PUR)

Poliuretano šiluminis laidumas priklauso nuo aplinkos temperatūros, drėgmės kiekio ir tankio. Padidėjus medžiagos drėgniui nuo 0  iki 5 proc., poliuretano šiluminis laidumas padidėja nuo 0,025 W/(m∙K) iki 0,046 W/(m∙K). Sienas apšiltinant poliuretano putomis gaunama labai sandari sistema.

 

Fasadų šiltinimas ir apdaila

Daugiabučių modernizavimo projektuose iš esmės naudojamos trys išorinių sienų apšiltinimo ir apdailos variantai: tinkuojama sistema su akmens vatos plokštėmis, tinkuojama sistema su polistireninio putplasčio plokštėmis ir vėdinama fasadų sistema.

1 variantas. Išorinė tinkuojama sudėtinė termoizoliacinė sistema. Fasadai šiltinami 120 mm storio akmens vatos plokštėmis (termoizoliacinių medžiagų storiai gali kisti priklausomai nuo daugiabučių pastatų savininkų sprendimo). Apdaila - fasadinis dekoratyvinis tinkas. Langų angokraščiai šiltinami 20 mm storio akmens vatos plokštėmis ir įrengiama dekoratyvinio tinko apdaila.

2 variantas. Išorinė tinkuojama sudėtinė termoizoliacinė sistema. Fasadai šiltinami 120 mm storio polistireninio putplasčio plokštėmis. Apdaila - fasadinis dekoratyvinis tinkas. Langų angokraščiai šiltinami 20 mm storio polistireninio putplasčio plokštėmis ir įrengiama dekoratyvinio tinko apdaila.

3 variantas. Fasadai šiltinami dvisluoksne šilumos izoliacija - 100 mm kietos akmens vatos plokštėmis ir 20 mm akmens vatos plokštėmis su vėjo izoliacija. Apdaila - fasadinės apdailos plokštės ant metalinio karkaso. Angokraščiai šiltinami 20 mm storio akmens vatos plokštėmis su vėjo izoliacija ir įrengiama apdaila iš fasadinių apdailos plokščių. Įstiklintuose balkonuose įrengiama tinkuojama šiltinimo sistema.

Pastatų cokoliai apšiltinami 100 mm storio polistireninio putplasčio plokštėmis, jas įleidžiant bent 600 mm žemiau žemės paviršiaus.

 

Galimi fasadų termoizoliacinių sistemų defektai

Dažniausiai pasitaikantys pastatų modernizavimo defektai yra keli. Blogą darbų kokybę gali lemti neteisingai tvirtinamos šilumą izoliuojančios medžiagos. Jei termoizoliacinė medžiaga ant išorinės atitvaros įrengta nesandariai, net ir naudojant kokybiškas medžiagas, pastato šilumos nuostoliai gali smarkiai išaugti.

Taupant medžiagas ar naudojant prastos kokybės pigesnes medžiagas, atitvaros šiluminės charakteristikos gali nepasiekti projekte numatytų verčių, o darbus atliekant nekvalifikuotiems specialistams, sudėtinga užtikrinti aukštą darbų kokybę.

Fasadų defektai gali būti klasifikuojami į trys grupes: paviršiaus defektai, įtrūkimai ir vietiniai pažeidimai.

Paviršiaus defektai paveikia didelius fasadų plotus ir smarkiai pablogina estetinį pastatų vaizdą. Tačiau nepastebimas joks neigiamas tokių pažeidimų poveikis sienų fizikinėms savybėms (šiluminė izoliacija, nepralaidumas vandeniui, mechaninis stipris ir sluoksnių sukibimas).

Plyšiai atsiranda didžiojoje dalyje fasadų, bet paprastai jie paveikia tik nedideles fasadų zonas. Dažniausiai pasitaiko įtrūkimai tarp termoizoliacinių plokščių ir vietiniai įtrūkimai prie metalinių fasado sistemos armavimo elementų. Pro plyšius į šiltinimo sistemą gali patekti vanduo, kuris užšaldamas sukelia vis didėjančius pažeidimus ir turi įtakos sistemos fizikinėms savybėms.

Vietiniai pažeidimai atsiranda dėl pašalinių poveikių - nenumatytų veiksnių ar vandalizmo.

Pažeidus apdailos sluoksnį ir armavimo tinklelį, sukeliami vis didėjantys pažeidimai. Termoizoliacinės medžiagos šiose vietose nebeapsaugomos nuo aplinkos poveikio ir praranda savo fizikines savybes.

 

Dažnai pastebimas pelėsių bei dumblių augimas ant fasadų su tinkuojamomis ETICS. Išskiriama keletas faktorių, kurie gali nulemti šį fasadų defektų atsiradimą: temperatūra, drėgmė, aplinkos rūgštingumas, paviršiaus struktūra, šiluminė paviršinio sluoksnio talpa, trumpabangė spinduliuotė, organiniai tinko elementai.

Dar vienas fasadų defektas - šviesesnių dėmių atsiradimas ant tinkuoto paviršiaus.

Dėmės tvirtinimo elementų vietose.

 

Ties šiomis vietomis yra metaliniai elementai, kuriais termoizoliacija tvirtinama prie sienos. Kadangi šių tvirtinimo elementų šiluminis laidumas didelis, susidaro šiluminiai tilteliai ir šiluma iš pastato vidaus sklinda į fasado išorinius sluoksnius. Padidėjusi fasado temperatūra ties tvirtinimo elementais greičiau išdžiovina tinką,- taip atsiranda šviesesnės dėmės ir šiose sausesnėse vietose neauga mikroorganizmai.

Atliktos studijos rodo, kad mikroorganizmų atsiradimas ant fasadų yra sąlygojamas drėgmės ant paviršiaus kondensacijos, vėjo nešamo lietaus, džiuvimo proceso ir išorinio termoizoliacinės sistemos sluoksnio savybių. Drėgmės kondensacija ant paviršių dažniausiai atsiranda naktį, kai išorinio paviršiaus temperatūra nukrenta žemiau rasos taško. Vėjo nešamo lietaus poveikis priklauso nuo pastato geometrijos ir aplinkos topologijos, fasado orientacijos pasaulio šalių atžvilgiu. Nustatyta, kad drėgmės kondensavimasis ant paviršių turi daugiau įtakos mikroorganizmų atsiradimui nei vėjo nešamas lietus.

Fasadų užterštumas mikroorganizmais ir kitais teršalais būdingas tiek fasadams su vėdinama termoizoliacine sistema, tiek su tinkuojama termoizoliacine sistema.

Užterštas tinkuojamas fasadas.

 

Užterštas vėdinamas fasadas.

 

Ištyrus daugiabučius pastatus Vokietijoje, kuriuose sudėtinės termoizoliacinės tinkuojamos sistemos ETICS eksploatuojamos jau 35 metus, nustatyta, kad:

1. Fasadų pažeidimai yra tik šiek tiek dažnesni nei įprastų mūrinių tinkuotų sienų dėl sukibties defektų tarp minkštos termoizoliacinės medžiagos ir laikančiojo sluoksnio. Pažeidimai dėl aplinkos poveikio dažniausiai yra nereikšmingi;

2. Didesnis ETICS jautrumas mikrobiologiniam poveikiui ar kondensato susidarymui ant paviršių gali būti išsprendžiamas naudojant atitinkamus tinko priedus. Turi būti užtikrintas paviršiaus drenavimas, nes ilgiau užsilaikęs vanduo gali tapti dumblių atsiradimo priežastimi;

3. ETICS eksploatacijos kaina ir remonto dažnumas yra tokie patys kaip ir įprastų mūrinių tinkuotų sienų. Tai galioja ir patvarumui bei gyvavimo trukmei, kuri mūrinėms sienos laikoma lygi mažiausiai 60 metų.

Įrengiant tokias šiltinimo sistemas, darbų kokybė gali suprastėti dėl netinkamai paruošto pagrindo. Pirmiausiai nuo fasado nuimami lietvamzdžiai, apšvietimo įranga ir kitos detalės, pašalinami atšokusio tinko gabalai. Nešvarumai ir seni dažai nuo fasado pašalinami smėlio srautu ar vieliniu šepečiu. Paskui paviršių būtina nuplauti suslėgtojo vandens čiurkšle, rekomenduojama naudoti fungicidus. Sienos paviršiuje esantys nelygumai ir nudaužto tinko vietos užlyginamos cemento skiediniu (gali būti naudojami specialūs mišiniai). Tolesnius darbus galima pradėti tik visiškai išdžiūvus paviršiui. Negalima termoizoliacinių plokščių klijuoti esant tiesioginiam saulės apšvietimui arba lyjant. Šie darbai turi būti atliekami esant +(5-25)C temperatūrai.

 

Bendrosios nuostatos įrengiant termoizoliacinį sluoksnį:

• Termoizoliacinės plokštės turi visiškai priglusti prie šiltinamos atitvaros paviršiaus;
• Termoizoliacinės plokštės turi būti perstumtos viena kitos atžvilgiu (perrišant siūles);
• Vėjo izoliacinės plokštės iš akmens vatos turi perdengti visas universalių plokščių siūles ir glaudžiai prie jų priglusti;
• Šiltinamosios medžiagos turi būti klijuojamos arba montuojamos ištisai ir be jokių tarpų;
• Siūlėse neturi likti jokių skiedinių, klijų;
• Jeigu nepavyksta išvengti plyšių, juos būtina užpildyti tik šiltinamosiomis medžiagomis arba montažinėmis putomis;
• Kai naudojamas polistirenas, siūlės ties termoizoliacinių plokščių sandūromis uždengiamos garo izoliacine juosta, kai mineralinės vatos plokštės - garo izoliacija turi būti dengiamas visas paviršius.

Senos sienos dažnai būna nelygios. Taip dažnai atsiranda plyšių tarp termoizoliacinės  medžiagos ir sienos. Negalima palikti atviro plyšio nuo sienos apačios iki viršaus, kadangi taip gali suprastėti konstrukcijos šiluminė varža.

 

Išorinė vėdinama termoizoliacinė sistema

Išorinę vėdinamą termoizoliacinę sistemą sudaro:

• sistemos karkasas;
• sistemos mechaninio tvirtinimo elementai
• termoizoliacinis sluoksnis;
• vėjo izoliacinis sluoksnis;
• išorinės apdailos plokštės, dažniausiai tvirtinamos kniedėmis arba varžtais (STR 2.01.11:2012).

Įrengiant išorinę vėdinamą termoizoliacinę sistemą, senų sienų lyginti nereikia. Sienos nelygumai kompensuojami karkaso sistemomis, kurios laiko apdailines fasadines plokštes. Karkasas dažniausiai įrengiamas iš nerūdijančio plieno profiliuočių. Karkaso įrengimui naudojant metalinius profiliuočius sukuriama daug šiluminių tiltelių, kurie visuminę sistemos šiluminę varžą gali sumažinti net iki 2 kartų. Norint išvengti šilumos nuostolių per metalines karkaso konstrukcijas, siūloma naudoti karkasą iš medinių tašų. Tačiau toks medinis karkasas turi būti labai gerai impregnuotas, kad nuolat veikiant atmosferinei drėgmei nepradėtų pūti bei neįsiveistų įvairūs mikroorganizmai.

Išorinės vėdinamos termoizoliacinės sistemos gali būti įrengtos su atviromis arba uždaromis siūlėmis tarp fasadinių plokščių. Uždarų siūlių sistemose vėdinimo ertmės įrengiamos fasadų apačioje ir viršuje. Sistemos su atviromis siūlėmis įrengiamos paliekant siaurus atvirus 8-10 mm pločio tarpus tarp visų fasadinių plokščių. Atviros siūlės pagerina fasadų ventiliaciją, todėl šiltuoju metų laikotarpiu sienų konstrukcija mažiau įkaista nuo saulės spinduliavimo. Tačiau esant nedidelei saulės spinduliuotei, ypač žiemą, atvirų siūlių sistemos pasižymi prastesnėmis termoizoliacinėmis savybėmis lyginant su uždarų siūlių sistemomis. Mokslininkai atliko atvirų ir uždarų siūlių išorinių vėdinamų termoizoliacinių sistemų šiluminių savybių tyrimą, kuriuo nustatyta, kad didelę įtaką sistemų efektyvumui turi pastato padėtis pasaulio šalių atžvilgiu. Padarytos išvados, kad kuo didesnė saulės spinduliuotė ir kuo aukštesnė aplinkos temperatūra, tuo daugiau energijos sutaupoma pastatų vėdinimui naudojant atvirų siūlių vėdinamas termoizoliacines sistemas.

Vasaros metu pastatas su atvirų siūlių vėdinama termoizoliacine sistema sugeria 26 proc. mažiau saulės spindulių energijos nei uždarų siūlių sistemos. Žiemos metu atvirų siūlių vėdinamos sistemos praranda daugiau šilumos energijos lyginant su uždarų siūlių vėdinamomis sistemomis. Dėl šių savybių vėdinamas termoizoliacines sistemas su atviromis siūlėmis rekomenduojama naudoti tose šalyse, kuriose didžiausias energijos poreikis būna šiltuoju metų laikotarpiu. Taip sutaupoma daugiau energijos pastato vėdinimui, o šildymo energijos sąnaudos žiemą tokiose šalyse paprastai būna nedidelės.

Pro atviras vėdinamų fasadų siūles į sistemą gali patekti atmosferinė drėgmė ir teršalai, taip pablogindami termoizoliacinės medžiagos šiluminio laidumo savybes.

Gyvenamųjų pastatų modernizavimas daro didelę įtaką energijos taupymui, tačiau daugiabučių pastatų modernizavimas Lietuvoje vyksta lėtai.

Tirtų gyvenamųjų pastatų išorinių sienų šiltinimo sistemų gendamumo lygis yra nedidelis ir panašus tiek pastatams su tinkuojamomis, tiek su vėdinamomis termoizoliacinėmis sistemomis.

Vėdinamų fasadų sistemose dažniausias defektas - fasadinių plokščių kampų atskilimai. Šį defektą sukelia montavimo varžtų atstumų nuo plokštės kraštų reikalavimų nesilaikymas bei pernelyg standus varžto įsukimas. Šis defektas pastebėtas fasaduose, kur naudotos cemento ir medžio drožlių mišinio plokštės.

Visuose nagrinėtų pastatų cokoliuose, apdailintuose tinku prie uždarų nuogrindų, po 5 metų eksploatacijos nuo drėgmės poveikio tinkas drėksta, susidaro dėmės, pleišėja ir ištrupa. Tai atsitinka todėl, kad po nuogrinda besirenkanti drėgmė patenka į šiltinimo sistemą ir po truputį ją ardo.

Prie tinkuojamų cokolių rekomenduojama įrengti vėdinamas ir drenuojamas nuogrindas.

 

Audrius Ruzgys
Autoriaus ir Asa.lt nuotraukos