„Išskyrėme dvi sodų sutvarkymo kryptis. Nė viena nėra nejudinama aksioma, mes tikimės, kad pasiūlymai bus penas tolimesnei diskusijai" - sako architektai, pristatę projektą „Atgaivink kolektyvinį sodą".

Šių metų gegužės pabaigoje Roterdamo architektūros bienalėje pirmąkart pristatytas lietuviškas projektas. Idėją „Atgaivink kolektyvinį sodą" parengė jaunų architektų komanda, kurios branduolį sudaro Tadas Jonauskis ir Justina Miliuotytė. Šie du žmonės, urbanistikos magistrantūros studijas baigę Roterdame, Delfto technikos universitete, bei įgiję patirties olandiškuose architektūros biuruose, jau metus kuria Lietuvoje. Čia jie ilgisi įdomių užsakymų ir, kol tokių nėra daug, patys sau kelia inovatyvaus planavimo uždavinius. Su Tadu Jonauskiu kalbamės apie Roterdamo bienalę, urbanistinius projektus ir, žinoma, kolektyvinių sodų problemas.

 

Architektas Tadas Jonauskis.

Prisistatote kaip PUPA - Public Urbanism Personal Architecture. Jei iššifruosime lietuviškai, turėsime visuomeninį miesto planavimą, asmenišką architektūrą?

Mūsų ideologija yra tokia: viskas, kas susiję su urbanistika, yra neišvengiamai visuomeniška. Miesto planavimas priklauso ne nuo vieno žmogaus (sakykime, architekto) - į jį visada įtraukti ir kiti specialistai. Nenorime, kad urbanistas viską sugalvotų pats vienas. Architektūriniu lygmeniu gãli būti asmeniškumas ir individualumas - čia ir užsakovas, ir architektas gali palikti tam tikrą savo ženklą ar išraišką, tokia architektūra tampa įdomi, nes ji išsiskiria. Bet jei žiūrėtume miesto mastu, čia jau rasime kitus procesus: masė žmonių, visi kažkur gyvena, visi važiuoja į darbus - jie turi bendrų poreikių ir panašiai sprendžia kylančias problemas. Čia negali durti pirštu arba brėžti liniją ir nuspręsti, kad dabar bus štai šitaip. Aišku, taip buvo ir vis dar yra daroma - modernizmo laikais visi mikrorajonai buvo taip padaryti: prištampavo ir štai - gražiai atrodo. Bet mieste gyvena daug žmonių, jų elgesį lemia įvairūs veiksniai, ir urbanistams reikia į tai atsižvelgti.

Pagal šį principą į bienalės projektą stengėmės įtraukti kuo daugiau specialistų. Tyrimo metu apie sodus kalbinome daug žmonių - ir savivaldybių darbuotojų, ir sodininkų bendrijų atstovų, ir pačių sodininkų. Norėjome sužinoti, ką šie žmonės galvoja ir kas šioje srityje yra daroma. Dalyvauti pakvietėme ir jaunus architektus: makete buvo daug sodų sklypų, tad kartu su mumis jie galėjo eksponuoti savo projektus. Dalyvavo 12 architektų, prie kiekvieno pasiūlymo užrašėme, kad tai jų architektūra, ir išsiuntėme į Roterdamą. Esame atviri, tačiau atvirumas turi ribą, nes kažkas turi vadovauti visam projektui  ir jį kontroliuoti.

 

Kolektyvinių sodų atgaivinimo projektą Roterdamo bienalėje jūs pristatote kaip tyrimą. Tokio pobūdžio urbanistiniai projektai Lietuvoje neįprasti. Kas lėmė, kad pasirinkote tokią projekto formą?

Persikėlę į Lietuvą labai norėjome neatitrūkti nuo Europos. Dalyvavimas bienalėje yra gera proga pamatyti save visame kontekste, nes pristatomas projektas atsiranda greta kitų Europos architektų darbų, į tarptautinę diskusiją viena ar kita tema tu įdedi savo dalelę. Tad sugalvojome, kad reikia dalyvauti, ir pasirinkome  projektą, kuris būtų tarpinis variantas tarp tyrimo ir vizijos pristatymo. Toks projektas atima labai daug laiko, mūsų pačių yra nedaug, bet visaip stengėmės kiek įmanoma šį tyrimą atlikti savo jėgomis: ir gauti finansavimą, ir įtraukti kitų žmonių.

Šiemetinės Roterdamo bienalės tema angliškai skamba urban by nature, ją galima interpretuoti įvairiai: miestietiškas iš prigimties, miestas ir gamta. Kai buvo paskelbtas kvietimas projektams, norėjome, kad mūsų darbas būtų glaudžiai susijęs su Lietuvos kontekstu. Kolektyviniai sodai  - žemės lopinėlis  mieste arba šalia miesto gamtai - sodininkystei ar daržininkystei ir jau savaime yra įdomus objektas diskusijai, be to, labai gerai atitinka pačios bienalės temą.

Lenkijoje, Švedijoje, toje pačioje Olandijoje taip pat egzistuoja sodai. Bet Lietuvos soduose prasidėjo urbanizacijos procesas - palyginti su kitomis Europos šalimis, mes žengėme vieną žingsnį į priekį. Kai užsieniečiai pamatė, kaip soduose pradeda kilti namai, jiems pasidarė įdomu, kaip kūrybingai žmonės gali prisitaikyti prie gamtos ir miesto. Kai žmonės išeina iš sodybų, gamta jose įsiveši per porą metų - viskas apželia ir nebematyti, kad buvo gyventa. Kai žmonės eina į gamtą, vyksta atvirkštinis procesas - kerta krūmus, asfaltuoja, susitvarko, ir gamtos plotelis tampa sterilus. Šiuo metu yra apgyvendinti apie 30 proc. sodų, o gamtiškumas juose išliko. Virsmas iš sodo į gyvenamąją teritoriją yra labai įdomus.

Urbanizuoto sodo gatvelė.

 

Gal galėtumėte plačiau papasakoti  apie šį tyrimą?

Atlikdami  tyrimą mes norėjome patys išsiaiškinti, kaip tie sodai apskritai atsirado, kodėl jie buvo kuriami, kaip jie kito tarybiniais laikais, kas nutiko po nepriklausomybės, kiek jie tapo gyvenami ir su kokiomis problemomis jų gyventojai susiduria. Kadangi urbanistika yra specialybė, kurios produktas yra pasiūlymas, mes siekėme žengti žingsnį į priekį ir paieškoti, ką su visu tuo galima daryti. Tiriamąją dalį darėme savo iniciatyva, tiesiog ėmėme ir darėme kiek galėjome. Pradėjome prieš metus, važinėjome po sodus ir ėmėme interviu nuo gegužės pabaigos iki Naujųjų metų. Paskui turimą medžiagą analizavome ir galvojome, kaip galėtume ją pristatyti. Pristatymui gavome finansavimą iš Kultūros tarybos.

Informaciją, kurią galėjome pateikti bienalėje, buvo labai ribota, todėl patį tyrimą pristatėme labai glaustai. Vienas mūsų tikslų - apie miestą ir jo procesus šviesti ir pačius architektus, ir visuomenę. Tad visus tyrimo rezultatus turime ir ruošiamės viešinti Lietuvoje - galbūt surengdami parodą ar kitais būdais. Norime pristatyti juos kitiems, kad kiti galėtų naudotis šia informacija. Pavyzdžiui, jei architektas projektuoja sodo namą, reikia, kad jis žinotų, kaip sodai kito, kokie architektūriniai sprendimai vyravo vienu ar kitu metu. Be to, mūsų tyrimas buvo abstraktus, savo siūlymą pateikėme kaip išgalvoto sodo galimybę. O tolimesnis žingsnis būtų surasti sodų bendriją, kuri būtų suinteresuota keistis - tada galėtume atlikti konkretesnius, su konkrečia vieta susijusius tyrimus.

Išlikusi pirminė sodo paskirtis.

 

Neiškenčiu nepaklaususi apie tyrimo rezultatus: gal galite trumpai pristatyti sodų situaciją, problemas ir jūsų pasiūlymus?

Pirmas dalykas, kurį pastebėjome, - sodininkavimo nykimas apskritai. Didmiesčiuose - Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje - sodai yra „suvalgomi": urbanizuojami, dingsta sodininkavimas arba jo smarkiai mažėja. Į sodus, kurie nepatrauklūs urbanizavimui, važiuoja vyresnioji karta, tačiau tai nėra populiaru. Po 20 metų greičiausiai sodų nebeliks - jie virs gyvenvietėmis arba nedirbamais laukais. Vienas mūsų tikslų buvo rasti būdą padaryti, kad sodai išliktų patrauklūs - kad jie būtų ir įdomūs, ir tinkami užsiimti sodininkyste. Kitas svarbus klausimas - kaip tuos sodus, kurie jau urbanizuoti, pritaikyti gyvenimui? Tad mes išskyrėme dvi sodų sutvarkymo kryptis.

Urbanizacijai patrauklūs sodai primena miestą, bet čia viskas suspausta: žemės mažai, sklypai nedideli, gatvės siauros. Kai pradedama gyventi, čia prasideda gyvenimo kokybės problemos: nėra vandens, nėra kelių, nėra mokyklų, nėra parduotuvių... Mes prisiminėme pradinę kolektyvinių sodų idėją ir siūlome skatinti kolektyviškumą: jei kaimynai pradėtų bendradarbiauti, vienas erdves galėtų naudoti individualiems, kitas - bendriems poreikiams, tuomet sklypai būtų geriau išnaudojami.

Dar išlikusiuose žaliuosiuose soduose  reikia elementų, kurie skatintų sodininkavimą, leistų jauniems žmonėms mokytis sodininkauti ir sukurtų geras sąlygas praleisti vasarą. Jei šis projektas pasiteisintų, Vilnius taptų vasaros miestu - summer city. Soduose galėtų laiką leisti ne tik sodininkai, bet ir turistai, lankytojai - čia būtų galima pasivaikščioti kaip parke ar botanikos sode, pasivažinėti dviračiu, užlipti į vandens bokšto apžvalgos aikštelę ar įsigyti ekologiškų daržovių.

 

Kuo ypatinga Roterdamo architektūros bienalė, kuo ji reikšminga Europai?

Roterdamas yra architektų epicentras, ten veikia svarbiausi architektų biurai, darantys didelę įtaką Europos ir pasaulio architektūriniam gyvenimui. Roterdamo bienalė vyksta nuo 2003 metų, ją finansuoja Olandijos vyriausybė ir čia mėginama kryptingai nagrinėti įvairias temas. Jos visada susijusios su miestu - vienais metais kalbėta apie infrastruktūrą, kitais - apie žmonių įtraukimą į miestą, trečiais ji buvo skirta atviroms viešosioms erdvėms. Taigi bienalėje viena tema visada surenkama labai daug sistemingos informacijos. Kasmet skiriamas vis kitas bienalės kuratorius, jis duoda savo toną ir pasirenka, kaip kokie dalykai turėtų būti pristatyti. Šiais metais vadovauja Dirkas Sijmonsas, kraštovaizdžio architektūrai svarbi asmenybė - buvęs Būsto, teritorinio planavimo ir aplinkos ministerijos patarėjas kraštovaizdžio klausimais, Delfto technikos universiteto profesorius. Jis surinko ekspertų komandą, kuri parengė visą bienalės programą. Bienalė pritraukia šimtus tūkstančių lankytojų, o dar daugiau žmonių su pasiūlymais gali susipažinti netiesiogiai - per televiziją. Kiekviename žemyne rengiama po tokią bienalę, Europoje pastaraisiais metais jų padaugėjo. Žinoma, Venecijos bienalė yra svarbiausias pasaulinis renginys, o Roterdamo bienalė - svarbiausias Europos masto renginys.

Sodų masyvo maketas Roterdame.

 

Buvote pirmieji lietuviai, savo darbus pristatę šiame renginyje. Kaip jums pavyko, ką darėte kitaip?

Mes pabandėme. Nusiuntėme idėją - tekstą ir dvi sodų nuotraukas, vieną urbanizuoto, kitą - žaliojo. Sudominome tema, kuri pasirodė įdomi, aktuali. Tai mūsų didelis pasiekimas, nes patekome tarp maždaug 50 atviru kvietimu atrinktų projektų. Bet tai irgi įvyko su šiokiais tokiais kuriozais - išsiuntėme projekto aprašymą, o konkuravome su jau parengtais projektais. Jie susidomėjo, mums buvo pritaikytas pusiau atrinktų - preselected- statusas. Po truputį dirbome, kol jie pamatė galutinį rezultatą. Mes buvome sistemingi, ir tai mums padėjo pasakyti tai, ką norime. Lietuvos universitetuose architektai, bent jau jaunoji karta, nėra mokomi to daryti - jie kviečiami dalyvauti su jau padarytais konkrečiais projektais, su rezultatais. O mes pristatėme idėją ir sugebėjome ją įgyvendinti. Nenorėjome dalyvauti dėl prestižinio renginio vardo gyvenimo aprašyme - norėjome atlikti tyrimą. Olandiškojo konteksto išmanymas šiek tiek palengvino, žinojome žaidimo taisykles: kaip pateikiami kiti projektai, kaip jie atrodo, kiek informacijos turi pakakti. Mums nereikėjo dvejoti, galėjome susikoncentruoti.

 

Kuo ypatingas lietuviškųjų kolektyvinių sodų problemos pristatymas tarptautiniame kontekste?

Mūsų pasiūlymai skirti Lietuvai, bet lygiai taip pat gali būti taikomi ir kitur. Kaip jau minėjau, sodai nėra išskirtinai lietuviškas reiškinys, jie išplitę visoje Europoje. Kaip ir pas mus, Baltarusijoje, Rusijoje ir Ukrainoje soduose yra leidžiama urbanizacija. Bet, pavyzdžiui, Lenkijoje urbanizacija negalima. Lietuvoje sodai dažniausiai būdavo įkuriami užmiesčiuose, o Lenkijoje - miestų centruose. Tos teritorijos ypač patrauklios plėtrai, virsmui ir kiekvienais metais ten sulaukiama vis naujos iniciatyvos soduose leisti statyti gyvenamuosius namus. Jiems aktuali mūsų patirtis, nes jie nori žinoti, kas būtų, jeigu leistų urbanizuoti savo sodus. Panaši padėtis yra ir Latvijoje. Taigi Lietuvos situacija jiems yra įdomi kaip atvejo studija.

Siūloma sodų ateitis: visiška arba dalinė urbanizacija.

 

Bienalėje šis projektas sukėlė susidomėjimą. O Lietuvoje? Ar juo domisi savivaldybės, sodų bendrijos, ar jis turi ateitį?

Aplinkos ministerija,  savivaldybės,  sodininkai tikrai domisi. Iki šiol soduose - visiška stagnacija, todėl visiems įdomu, juk visi nori pajudėti iš vietos. Buvome susitikę su Vilniaus savivaldybės atstovais - jie atviri pasiūlymams ir pokyčiams. Bet savivaldybėms šis klausimas dabar mažiau aktualus, nes šiuo metu vyksta daugiabučių renovacija - svarbus ir opus procesas. Soduose gyvena mažiau žmonių nei daugiabučiuose, todėl jie neturi pirmenybės. Vilniuje tai šiek tiek lemia ir miesto politika - čia norima investuoti į centrinę dalį, kritinę gyventojų masę suburti miesto centre, o periferijoje vengiama skatinti urbanizaciją. Investicijos į sodus kaip tik kreiptų priešinga linkme. Aplinkos ministerija rengia sodininkų įstatymo pakeitimą, tad jiems įdomu, ką jie gali daryti, kuria kryptimi formuoti politiką. Sodininkams įdomios buitinės, kasdienės problemos: kaip atiduoti gatves savivaldybei, kad žiemą nereikėtų mokėti už sniego valymą, kaip įsivesti vandenį, kaip pigiau išsivežti šiukšles ir ką daryti su vandentiekiu. Galutinės vizijos mes dar nespėjome niekam pristatyti, bet rengiamės su jais visais susitikti, papasakoti, aptarti, sulaukti komentarų ir žiūrėti, ar būtų galimybė toliau šį projektą plėtoti kontekstualiai.

 

Galimas užstatymo tankis.

 

Kuo jums patiems ypatingas šio projekto pristatymas Roterdame?

Tyrimų tradicija Lietuvoje nėra populiari, o bienalė mums suteikė galimybę atlikti tyrimą ir pafantazuoti. Savivaldybės ir ministerijos Lietuvoje dažniausiai siekia, kad visi konkursai būtų labai tikslingi, ir užsako grynai techninius, konkrečių problemų sprendimo projektus. Tai, ką mes siūlome, nėra būtini sprendimai, todėl tikimės, kad mūsų pasiūlymai bus penas tolimesnei diskusijai. Man atrodo, kad tęsti diskusiją šia tema labai svarbu. Apskritai Lietuvoje trūksta šnekėjimo, diskutavimo labai įvairiais klausimais. Pavyzdžiui, apie daugiabučius pradėta šnekėti tik tada, kai atsirado pinigų - kai atsirado reali galimybė imtis konkrečių veiksmų. O kaip tik norėtųsi, kad pirmiausia išdiskutuotume, patys išsiaiškintume, ko mes norime, sakykime, sodų atveju, ko nori patys žmonės, ko nori savivaldybės ir ministerijos. Tada galima ieškoti būdų, kartu pasiekti bendrų rezultatų, kad galėtume patenkinti arba sąlyginai patenkinti visų interesus. Olandijoje visi džiaugsmingai priima kompromisą, nes jie žino, kad be kompromiso nieko nepasieksi - kompromisas iš aklavietės veda į kažkokį rezultatą. Neigiama nuomonė apie bendrus susitarimus ir kategoriškas atsisakymas eiti į kompromisus Lietuvoje apsunkina bet kokius procesus. O juk sutarimą rasti reikia.

 

Kokio projekto ketinate imtis artimiausiu metu?

Kad galėtume pratęsti kolektyvinių sodų atgaivinimo projektą, norėtųsi suformuoti tolimesnius sodų bendrijų plėtros etapus. Tyrimo ėmėmės savo iniciatyva, patys sau diktuojame sąlygas, todėl nesame visiškai objektyvūs. Norėtųsi, kad tolimesniems sodų plėtros etapams užduotis formuluotų ir kitos šiuo procesu suinteresuotos pusės. Todėl vienas didžiausių mūsų darbų šiuo metu yra viešinti sodų tyrimo rezultatus ir viešai kalbėti šia tema. Lietuvoje tyrimus dažniausiai atlieka universitetai, nes jie tam turi specialius padalinius. Yra atlikta gerų ir sistemingų tyrimų, bet jų rezultatai nėra ar beveik nėra viešinami, todėl kyla klausimas, kiek šie tyrimai yra praktiškai naudojami. Mūsų užduotis - skleisti surinktą informaciją, o bienalė tam sudarė palankias sąlygas. Šį projektą tikrai atvešime į Lietuvą ir pristatysime. Mums svarbu, kad surinktos žinios neliktų stalčiuje, o tęsti mūsų darbą ir naudotis surinkta informacija gali bet kas.

Monika Jašinskaitė, kamane.lt

Asa.lt ir Tado Jonauskio archyvo nuotraukos