.png)
Lauko kanalizacijos įrengimas dažnai vertinamas kaip paprastas darbas, tačiau ši nuostata klaidina. Daug problemų atsiranda ne dėl prastų medžiagų ar netikslaus nuolydžio, o dėl neteisingai parinkto gylio. Per giliai pakloti vamzdžiai apsunkina eksploatavimą, didina darbo sąnaudas ir nesuteikia jokio papildomo patikimumo Lietuvos sąlygomis, todėl tinkamas montavimo gylis yra toks pat svarbus kaip ir teisingas nuolydis.
Išorinei kanalizacijai naudojami oranžiniai PVC arba PP vamzdžiai, turintys didesnę žiedinę standumą ir pritaikyti grunto slėgiui. Dažniausiai naudojamos SN4 ir SN8 klasės, iš kurių SN4 visiškai pakanka individualaus namo sklypui, o SN8 pasirenkama tada, kai vamzdis atsiduria pravažiuojamoje vietoje arba grunto apkrova yra didesnė. Vidinėms atšakoms skirti pilki vamzdžiai lauko tinklams netinka dėl plonesnių sienelių ir mažesnio atsparumo.
Tinkamas nuolydis yra vienas svarbiausių sėkmingo sistemos veikimo reikalavimų. Optimalu, kai 110 mm skersmens vamzdžiai klojami su dviejų centimetrų nuolydžiu metrui, o didesnio, pavyzdžiui 160 mm, skersmens vamzdžiai — su vieno–pusantro centimetro nuolydžiu metrui. Padidinus nuolydį daugiau, nei rekomenduojama, nuotekos juda per greitai, todėl vanduo atskiriamas nuo kietųjų dalelių, o vamzdžio viduje kaupiasi nuosėdos. Šis procesas ilgainiui sukelia užsikimšimus ir sudaro sąlygas kvapams.
Lietuvos klimato sąlygomis svarbus ir įrengimo gylis. Įšalo zona Lietuvoje siekia 0,8–1,2 metro, tačiau tai nereiškia, kad kanalizacijos vamzdžius būtina kloti tik tokiame gylyje. Nuotekos, keliaudamos iš šildomo pastato, paprastai būna šiltesnės, o tinkamai parinktas nuolydis užtikrina pastovų judėjimą. Todėl nuo pastato iki pirmo šulinio vamzdžiai dažnai gali būti klojami sekliau. Vis dėlto, jeigu gylis mažesnis nei 70 centimetrų, apsauga tampa būtina. Tokiu atveju vamzdžiai dengiami XPS plokštėmis arba naudojamos specialios apšiltinimo „koraldangos“, apsaugančios nuo šilumos nuostolių ir grunto judesių. Šiltinimo medžiagos turi būti atsparios drėgmei; stiklo vata tam visiškai netinka, nes prisigeria vandens ir praranda savybes.
Prieš klojant vamzdžius būtina tinkamai paruošti pagrindą. Ant grunto pilamas ne mažesnis kaip dešimties centimetrų smėlio sluoksnis, kuris leidžia tiksliai suformuoti nuolydį, kompensuoja grunto nelygumus ir apsaugo vamzdį nuo deformacijos. Smėlis taip pat sumažina šalčio kėlimo poveikį — sušalęs molis ar priesmėlis gali kilstelėti vamzdį ir pakeisti nuolydį, o smėlis šio poveikio beveik nesukelia. Virš vamzdžio užpilamas dar vienas smėlio sluoksnis, o tik po to — gruntas.
Dar viena dažna problema — stačios 90 laipsnių alkūnės. Lauko kanalizacijoje jos nerekomenduojamos, nes sudaro sąlygas nuosėdoms kauptis posūkyje. Geresnis sprendimas — naudoti dvi 45 laipsnių alkūnes arba kombinuotas 135 laipsnių jungtis, kurios leidžia nuotekoms judėti tolygiai ir nemažina pralaidumo.
Per gilus klojimas sukuria daugiau problemų, nei suteikia naudos. Kuo giliau įrengtas vamzdis, tuo brangesnis ir sudėtingesnis tampa darbas: reikia daugiau žemės kasimo, didėja smėlio ir grunto stabilizavimo sąnaudos, sunkėja taisymas ar patikrinimas, o kartais prireikia net ekskavatoriaus. Gilinimas taip pat nėra reikalingas šilumos apsaugai, nes nuotekų sistema nėra vandentiekis — joje vanduo nejuda esant slėgiui, o šilumos netekimas yra daug mažesnis.
Tinkamai įrengta lauko kanalizacija remiasi trimis principais: teisingai parinktais vamzdžiais, stabilia smėlio pagalve ir norminiu nuolydžiu. Gylis parenkamas pagal realias sąlygas, o ne pagal įšalo ribą. Kai vamzdis klojamas iki vieno metro gylio arba sekliau, bet su kokybišku apšiltinimu, sistema veikia patikimai daugelį metų ir nereikalauja sudėtingos priežiūros. Toks požiūris leidžia išvengti perteklinių darbų, sumažina statybos sąnaudas ir užtikrina, kad nuotekos bus išleidžiamos saugiai bei be trikdžių.
