Kilimus žmonės naudoja nuo seno. Ne vienerius metus gaminti rankomis, jie visada buvo vertinami kaip prabangos ir patogaus gyvenimo atributas. Per amžius jų gamybai buvo taikomos, įvairiausios mazgų rišimo technikos. Atsiradus naujoms technologijoms ir perėjus nuo rankinės gamybos prie pramoninės kilimai nustojo būti tik turtingų namų atributas ir tapo visuotiniai prieinami. Amerikiečių inžinierius Koblas 1950 m. suprojektavo srautinės siūtinių kilimų gamybos mašiną (taftingo metodu), nuo to laiko taftinginės kilimų dangos gerokai išplėtė kilimų pritaikymo sferą. Šiandien jie sutinkami ne tik jaukaus buto svetainėje ar miegamajame, bet ir bankuose, biuruose, visuomeninių pastatų laiptinėse ir koridoriuose, sporto ir koncertų salėse ir net plaukiojimo baseinuose. Be taftingo XX amžiuje atsirado ir kitokių kiliminių dangų audimo technologijų, populiariausia iš jų – vėlimo. Kiliminės dangos – tai ruloninės medžiagos su neapsiūtais kraštais. Yra ir modulinių kiliminių plytelių. Garso sugėrimas, šilumos ir garso izoliacija – vienos pagrindinių kiliminių dangų savybės. Kiekvienas kiliminės dangos tipas turi savo tikslinę paskirtį (biuras, viešbutis, miegamasis ir pan.). Tai įvertinus, visos eksploatacinės savybės suteikiamos ruošiant pluoštą ir gaminant dangą. Kilimų gamintojų pagrindinė užduotis – sukurti puikaus dizaino, funkcinių ir eksploatacinių savybių dangą, kuri užtikrintų jaukumą, šilumą ir grožį, derėtų prie interjero. Kiliminės dangos pjūvyje galima išskirti šias sudėtines dalis: pūkus, pirminį pagrindą, sutvirtinamąjį sluoksnį ir antrinį pagrindą.

Kiliminių dangų gamyba

Yra keturi kiliminių dangų gamybos būdai: audimas, taftingas, vėlimas ir pynimas. Daugeliu atveju tik pažvelgus į kiliminės dangos paviršių neįmanoma nustatyti, kokiu būdu ji buvo pagaminta. Tik įdėmiai ištyrinėjus išvirkščiąją pusę galima nustatyti, kuriam tipui kilimas priklauso.

Siuvimo technologija (taftingas) – viena labiausiai išplitusių kiliminių dangų gamybos technologija. Kaip amatas jis buvo naudojamas dar prieš išrandant dirbtinį pluoštą. Pagrindinis šios technikos principas – austo arba neausto pagrindo persiūvimas pūkuotais siūlais. 1950 m. amerikietis Koblas sukūrė mašiną, kuri pūkinį verpalą sutvirtino pagrinde sinchroniškai dirbant adatoms ir kilpų ištraukimui skirtiems kabliukams. Ši mašina dirba panašiu kaip siuvimo mašina principu, bet turi daugiau viena arti kitos esančių adatų. Kiekviena adata perveria siūlą per pagrindą. Išvirkščioje pusėje siūlą perima kilpą padarantis kabliukas, jis formuoja vadinamąjį kilpinį pūką. Kabliukas gali turėti pjaunančius ašmenis, kurie perpjauna kilpą, kai tik ji suformuota. Taip išeina pjautas pūkas. Vėliau audinys sutvirtinamas lateksu, vėliau galima užtepti ir antrą pagrindą. Pūko svoris priklauso nuo atstumo tarp adatų (mašinos klasės), dygsnių skaičiaus ploto vienete (kilimo tankis), pūko aukščio ir siūlo tipo. Taftingo technologijos populiarumą lemia kiliminės dangos konstrukcijų įvairovė, gaunama taikant šią technologiją. Dėl įvairių matricų, judinančių tinklelius su adatomis, naudojimo, galimybės keisti pūko aukštį ir pan., kiliminių dangų variacijos šiandien beribės. Visų kiliminių dangų viršuje, kai paviršius formuojamas, yra labai daug kilpų. Vėliau jos gali būti perpjaunamos – išeina kiliminė danga su pjautu pūku; arba nepjaunamos, kaip kilpinėse kiliminėse dangose. Yra ir kombinuotų tipų, o tai leidžia dizaineriams kūrybiškai pasirinkti konkrečiai situacijai tinkančią kiliminę danga.
Veltinės dangos. Gaminant veltines kilimines dangas naudojamos adatos turi ne auseles, o užkarpas per visą ilgį, kurios judėdamos aukštyn ir žemyn užkabina ir suvelia pluoštą taip, kad jis nesuyra. Kilimas pradedamas pavelti nuo savotiško voratinklio, kurį sudaro maždaug 10 cm ilgio tarpusavyje nesusiję plaušo gabaliukai. Jie paskirstyti per visą judančio konvejerio plotą. Konvejeris judina juos iš vietos į vietą, vienas sluoksnis uždedamas ant kito, taip sukuriama platesnė ir storesnė medžiaga. Tarp sluoksnių įspaudžiama drobė, ji susiuvama. Viskas keliauja į mašiną tarp dviejų plokščių. Nejudanti apatinė plokštė turi daugybę angų, kurių išdėstymas atitinka adatų išdėstymą judančioje viršutinėje plokštėje. Adatos judančią tarp plokščių medžiagą pramuša užgriebdamos pluošto ir pertraukdamos jį per drobę. Norint gauti gerą kilimą, reikia nuo 800 iki 1200 smūgių į kvadratinį colį. Išėjusio iš mašinos kilimo išvirkščioji pusė padengiama arba klijais, arba plonu latekso sluoksniu, kuris užtepus suspaudžiamas. Be to, ant tokių kilimų skirtingais būdais galima piešti įvairius piešinius. Pagal išvaizdą ir patogumą veltiniai kilimai nusileidžia austiniams ir taftinginiams, bet jie yra paklausūs dėl gero tvirtumo, atsparumo nusidėvėjimui ir kainos santykio.

Austos dangos. Audžiant kiliminę dangą pūko siūlai susipina su ataudais ir pagrindo siūlais, vėliau jie audžiami kartu. Austiniai kilimai gaminami lėtai ir sudėtingai, todėl jie kainuoja palyginti brangiai. Jų apačia yra pagrindinė dangos dalis, todėl net ir po intensyvaus nusidėvėjimo ir valymų ji neatšoka. Danga atspari biuro kėdžių ratukams, pasižymi neblogu atsparumu sausi ir drėgni, ilgai išlaiko gerą išvaizdą. Daugumas tokio tipo kilimų turi vieną pjautinio pūko lygį, bet jie gali turėti ir skirtingo aukščio pūkų. Gaminant kilimus su skirtingo aukščio pūkais kartais pakaitomis naudojamas suspaustas pluoštas ir verpalai.

Naudojant minkštai ir kietai suktus verpalus galima keisti kiliminės dangos struktūrą. Pūkas gali būti ir sintetinis, ir vilnonis.

Kiliminių dangų dažymas

Yra du pagrindiniai kiliminių dangų dažymo būdai: iki gaminant (siūlų dažymas) ir pagaminus (baigto gaminio dažymas). Kartais šie metodai kombinuojami.

Baigtų gaminių dažymas.
Vienspalvis dažymas. Siekiant kiliminei dangai suteikti vieną spalvą, taftinginiai kilimai, pagaminti iš baltų siūlų ar verpalų, panardinami į dažymo vonią. Naudojant šį ir kitus baigtų gaminių dažymo būdus, dažomas tik kilimo paviršius.

Diferencijuotasis dažymas. Dažnai gaminant kilimus derinami balti siūlas ar verpalai su atitinkamo tipo dažikliais. Dažant tokį kilimą dažymo vonioje, kiekvienas siūlelis sugeria tik jam skirtą dažiklį. Taip ant kiliminės dangos susidaro įvairiausios spalvos ir atspalviai.

Spaudai. Baigti taftinginiai kilimai gali būti nudažyti naudojant spaudus. Jie gali būti uždedami skirtingais būdais. Paprasčiausi – šabloniniai. Vėlesnė naujiena – spausdinimo technika. Dažų įspaudžiama per specialų rėtį trafaretą, ant kurio sumontuoti besisukantys voleliai. Moderniausias dažymo būdas – spausdinimas srove.

Kiliminių dangų raštai padaromi skirtingais būdais. Austų kilimų raštų gali būti daugybė. Taftinginius kilimus galima puošti tik paprastais geometriniais piešiniais, o sudėtingesni piešiami spausdinimo metodu. Vizualiai nustatyti, ar raštas sukurtas gaminant, ar jis atspaustas vėliau, galima taip: šiek tiek sulenkti kilimą pūko pusėje. Jei raštas spaustas, nudažyta bus tik viršutinė pluošto dalis. Dar kartą priminsime, kad dažant baigtus gaminius nudažomas tik kiliminės dangos paviršius. Visų baigtų gaminių dažymo metodų trūkumas yra tas, kad nudažyti paviršiai yra mažiau patvarūs ir greičiau susitepa.

Pluošto dažymas

Baigtų gaminių dažymo alternatyva yra pluošto dažymas. Dažniausiai dažomas švariomis ir be priemaišų spalvomis. Dažai gali būti tepami gaminant siūlus arba gali būti dažomi baigti siūlai. Pirmu atveju nudažoma siūlo struktūra, antru – paviršius. Abiem atvejais dažomas ne gaminio paviršius, o pūko siūlai per visą jų ilgį. Iš tokių siūlų pagaminti kilimai ilgiau išsaugo savo spalvas.

Pluoštas ir verpalai

Kiekvieno tekstilės gaminio būtina medžiaga yra pluoštas. Pluoštas gali būti natūralus ir dirbtinis. Natūralus skirstomas į augalinės ir gyvūninės kilmės. Iš natūralių augalinių medžiagų kilimų gamybai naudojami: linas, medvilnė, džiutas, kokoso plaušas ir pan. Gyvūninės kilmės medžiagos – šilkas ir vilna. Dirbtinės kilmės medžiagos gali būti gaminamos iš augalinės arba mineralinės žaliavos, gali būti sintetinės.
Šiandien dėl tokių savybių kaip prieinama kaina, ilgaamžiškumas ir ypatingos techninės savybės, vis daugiau rinkos užkariauja sintetinės medžiagos. Kilimai dažnai gaminami iš poliamidinio ir polipropileno pluošto, vilnos. Medvilnė, poliakrilas, poliesteris ir viskozė naudojama gerokai mažiau. Medžiagos pasirinkimą lemia tai, kur planuojama naudoti kiliminę dangą.

Vilna

Avių vilna – tradicinis kilimų gamybos pluoštas. Kilimų gamybai tinkama vilna gaminama Naujojoje Zelandijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Vilnos kokybė priklauso nuo to, iš kurios avies kūno vietos ji kirpta, nuo avies sveikatos ir maitinimosi, klimatinių sąlygų. Dėl šito būtina vilną kruopščiai surūšiuoti. Surūšiuota vilna yra valoma ir plaunama: pašalinamos dulkės, purvas ir natūralūs riebalai. Vilnonius verpalus sudaro atskiri plaukeliai, supinti į ištisinį siūlą. Kilimo kokybė priklauso ne tik nuo vilnos tipo, bet ir nuo verpimo metodo. Nekokybiški vilnoniai verpalai greitai išsišukuoja ir iš jos pagaminta kiliminė danga greitai gali „nuplikti“. Vilnonės kiliminės dangos privalumai: tvirtumas, pūko elastingumas, mažas šilumos pralaidumas, geri priešgaisriniai rodikliai. Trūkumai: aukšta kaina, statinės įkrovos kaupimas, mažas atsparumas dėmėms, kandims ir pelėsiui. Taip pat vilnoniai kilimai, skirtingai nuo sintetinių, blogiau dažosi, todėl vilnoniai gaminiai paprastai būna natūralių, ramių tonų. Šiandien kilimų iš natūralios vilnos gamintojai, naudodami specialius metodus, išmoko iš dalies kompensuoti dalį minėtų natūralaus pluošto trūkumų. Pūkai padengiami specialiomis purvą atstumiančiomis ir neleidžiančiomis kauptis statinei įkrovai ar veistis kandims medžiagomis. Natūralaus ir sintetinio pluošto kombinavimas leidžia išsaugant natūralios dangos privalumus padidinti kilimo atsparumą nusidėvėjimui.

Poliamidinis pluoštas (nailonas)

Poliamidinis pluoštas arba nailonas yra brangiausia, bet plačiausiai išplitusi, sintetinė medžiaga. Tai lemia jo savybės, kurios suteikiamos molekulėms gamybos proceso metu: elastingumas, atsparumas nusidėvėjimui, antistatiškumas ir aukšti priešgaisriniai rodikliai. Jį lengva dažyti, todėl galima sukurti plačią spalvinę gamą. Firminis nailonas yra antistatinis ir atsparus purvui. Taip yra dėl to, kad pluoštas padengiamas apsaugančiu nuo purvo mišiniu (teflonu), o siekiant užtikrinti antistatiškumą, jis papildomas granitiniais papildais arba metalų skaidulomis. Įvairios pluošto pjūvio formos leidžia gauti purvo „nepastebimumo“ ir pačios dangos „šviesos žaismo“ efektą. Pluošto savybės leidžia taikyti skirtingus pūko apdorojimo būdus, taigi galima sukurti įvairiausias kiliminių dangų kolekcijas. Dėl savo eksploatacinių savybių poliamidas plačiai naudojamas ir biurų, ir namų kiliminių dangų gamybai. Jį galima naudoti vieną, kaip kitų medžiagų – vilnos arba polipropileno – papildą. Kilpinės ir pjautinės dangos iš firminio pluošto, priklausomai nuo dizaino ir tankio, gali būti tiesiamos bet kokios funkcinės paskirties patalpose. Iš maišytų pluoštų paprastai gaminami kilimai namams. Poliamidas yra labai tanki, atspari nusidėvėjimui medžiaga, todėl kiliminės dangos ilgai išsaugo struktūrą ir spalvą, pūkai nesusispaudžia po baldais ir nesusidėvi nuo intensyvaus vaikščiojimo. Kilimines dangas paprasta prižiūrėti, jos pasižymi išvaizdos įvairove ir atsparumu ugniai.

Polipropileno plaušas

Kartu su poliesterio pluoštais (PES) polipropileno pluoštai (PP) priskiriami poliolefinais vadinamų cheminių medžiagų klasei. Šios medžiagos chemiškai inertiškos, turi ganėtinai paprastą molekulinę struktūrą. Polipropileninis pluoštas dėl savo inertiškumo negali būti nudažytas nė vienu iš tradicinių dažiklių. Pluošto molekulės neturi reaguojančių grupių, o jo struktūra tanki, todėl dažiklio molekulės negali prasiskverbti į pluoštą. Dažiklius polipropileninis audinys gauna tik prieš ekstruziją, t.y. verpalai turi būti nudažyti iki kilimo pagaminimo. Dėl šito kiliminės dangos iš polipropileno visada ilgai išsaugo spalvas, nors jų spalvinė gama įvairove nepasižymi. Polipropilenas atsparus purvui. Jis hidrofobinis ir nebijo medžiagų, kurių pagrindas – vanduo, bet riebalinės medžiagos yra jam pavojingos. Polipropilenas yra vienintelė medžiaga, iškart turinti antistatinių savybių, todėl jo nereikia papildomai apdoroti antistatiku, pluoštui užsiteršiant ši savybė silpnėja. Pluoštas pigus, jis pigesnis už poliamidą, nekalbant jau apie vilną. Kaip trūkumus galima paminėti mažą atsparumą nusidėvėjimui ir ugniai. Polipropilenas lydosi + 165 C temperatūroje ir greitai susidėvi intensyviai naudojant, todėl iš jo pagamintų kiliminių dangų nevertėtų kloti bendro naudojimo patalpose. Kiliminės dangos iš polipropileno gali būti tiek kilpinės vieno ar kelių lygių, tiek ir pjauto pūko. Pasirinkimas priklauso nuo sąlygų, kuriomis danga bus eksploatuojama. Didelio žmonių susibūrimo vietose verčiau naudoti polipropleninius kilimus su žemomis vieno lygio kilpomis.

Poliesterio plaušas

Pirmą kartą poliesteriniai pluoštai kilimų gamybai buvo panaudoti septintajame dešimtmetyje. Jų naudojimas priklausė nuo kai kurių techninių dažymo problemų. Šiandien, naudojant brangius dažiklius, medžiagų atsparumas dažymui gali būti gerokai susilpnintas, o kai kuriems poliesterinių tipų pluoštams visai panaikintas. Pagal atsparumą nusidėvėjimui šie pluoštai gerokai atsilieka nuo poliamido. Pluoštas vizualiai panašus į vilną. Kai kuriais atvejais poliamidus galima maišyti; taip gaunami geresnių savybių gaminiai. Priklausomai nuo papildų, poliesteris gali būti blizgantis arba matinis. Poliesteriniai pluoštai ypač tinka patogioms kiliminių dangų rūšims su pakankama pūku mase.

Akrilinis pluoštas

Šeštąjį XX amžiaus dešimtmetį akrilas užėmė ženklią rinkos dalį, nes gaminiai iš jo labai panašūs į vilnonius audinius. Deja, akrilas negali būti nudažytas naudojant kai kurias modernias technologijas, kurios leidžia sumažinti gamybos išlaidas. Ši medžiaga daugiausia naudojama Šiaurės Amerikoje, o Europoje naudojamas ribotai apklotų ir kilimėlių, maišant su polipropilenu, gamybai. Akrilas – minkšta ir apdirbimui pasiduodanti medžiaga, pačiupinėjus primena vilną, ganėtinai pigus gaminant, bet turi savybę susisukti į kamuoliukus, todėl kilimus reikia dažniau valyti. Akrilo naudojamas leidžia gaminti elegantiškas vilnos imitacijas, kurias rekomenduojama naudoti ne biuruose, o namuose. Akrilas yra vidutiniškai atsparus nusidėvėjimui ir nusileidžia gaminiams iš poliamido. Jį dažnai naudoja kartu su kitais pluoštais, tarkim, poliamidu, kuris gerokai padidina kiliminės dangos atsparumą nusidėvėjimui.

Nuo plaušo iki verpalų

Kiliminių dangų gamyboje naudojama verpalai ir iš natūralaus, ir iš sintetinio pluošto. Natūralus pluoštas yra riboto ilgio ir prieš tolimesnį naudojimą jį reikia apdoroti. Sintetiniai pluoštai leidžia gauti ištisinį, vadinamąjį filamentinį siūlą (BCF), iš kurio vėliau gaminami verpalai. Labai dažnai verpalai naudojami susukti. Tai leidžia gamintojui gauti specialius techninius arba estetinius rezultatus. Siekiant užkirsti kelią pasileidimui, verpalai apdorojami šiluma. Apie verpalų numerį kalbantis kilimų gamintojas turi omenyje linijinį verpalo tankį. Oficialiai jis matuojamas teksais (tex) – teksas reiškia 1000 metrų verpalo masę gramais. 1 tex=1g/1000 m arba 1 Dtex = 1g/ 10 000 m. Deciteksais paprastai matuojami nepertraukiami pluošto siūlai iki audimo. Nepertraukiamų siūlų specifikaciją paprastai sudaro du numeriai: teksų skaičius ir smulkių plaušų (filamentų) kiekis siūle. Tarkim, 950/51 Dtex numerio 10 000 metrų audinio sveria 950 g, siūlą sudaro 51 filamentas. Siūlo skaičius lygus 19 Dtex vienam filamentui. Šis numeris nusako siūlo tekstilines savybes – kuo šis rodiklis mažesnis, tuo siūlas baigtame kilime švelnesnis liesti. Verpalams naudojama metrinė numerių sistema: Mm nusako 1 g verpalo ilgį: 1 Mm = 1 m/g. Didesnis numeris – verpalas plonesnis.

Kiliminių dangų struktūra

Kiliminės dangos struktūrą sudaro pūkai, pirminis pagrindas, sutvirtinamasis sluoksnis ir antrinis pagrindas.

Pirminis pagrindas

Pirminis pagrindas naudojamas visuose kiliminių dangų tipuose, pagamintuose taftingo metodu. Jis sutvirtina pūkus ir užtikrina formos stabilumą. Gali būti austas arba neaustas, priklausomai nuo kiliminės dangos naudojimo. Austas pirminis pagrindas gaminamas iš polipropileno. Neaustas gali būti ir iš poliamido. Polipropilenas nesiformuoja, todėl pirminis pagrindas iš jo gaminamas tokioms dangoms, kur baigto kilimo matmenys nesikeis. Neaustas poliamidinis pirminis sluoksnis dėl savo elastingumo plačiai naudojamas, pavyzdžiui, automobilių pramonėje, kur kiliminei dangai reikia suteikti reikiamą formą. Siūlas pagrinde dar laikosi netvirtai ir gali būti lengvai iš jo ištrauktas. Norint to išvengti, pusiau baigto kilimo kilpas būtina įtvirtinti pagrinde, užtepant sutvirtinamąjį sluoksnį ir antrinį pagrindą.

Sutvirtinamasis sluoksnis

Norint, kad pusiau baigta kiliminė danga taptų tinkama naudoti, būtina tvirtai užfiksuoti kiliminio pūko siūlus. Tepamas specialus sutvirtinantis mišinys – lateksas arba dispersinė medžiaga, pagaminta naudojant polivinilacetatą, polivinilchloridą, poliuretaną arba poliakrilatą. Siekiant suteikti kiliminei dangai antistatinių savybių ir padaryti ją atsparią ugniai, lateksas papildomas priedais. Lateksavimas ne tik užfiksuoja kilpas, bet ir suteikia dangai tvirtumo, o tai labai svarbu, nes kiliminė danga eksploatacijos metu patiria nemažas apkrovas. Vienas iš būdų patikrinti, ar kiliminė danga atitinka reikalavimus, yra Kastoro būdas – bandymas kėde su ratukais. Gauti rezultatai leidžia ne tik įvertinti pirminės dangos su užteptu gruntu tvirtumą, bet ir medžiagos, iš kurios pagaminti kilimo pūkai, kokybę. Pūko fiksacijos tvirtumą taip pat galima patikrinti išmatavus jėgą, kurios reikia kilpai ištraukti. Konkretūs patvarumo aspektai yra labai svarbūs renkantis kiliminę dangą konkrečiai naudojimo sferai. Taftinginės kiliminės dangos lateksuojamos visada, nepriklausomai nuo antrinės dangos tipo.

Antrinis pagrindas

Užtepus sutvirtinamąjį sluoksnį tepamas antrinis pagrindas, matomas iš išvirkščiosios pusės, kuris tiesiogiai kontaktuos su grindimis. Antrinis pagrindas yra tekstilės sluoksnis arba iš suputoto latekso. Jis kiliminei dangai suteikia papildomų savybiųs: pasipriešinimą sėdimui, slydimui, stangrumą, elastingumą, atsparumą nusidėvėjimui, garso ir šilumos izoliavimą. Yra šie antrinio pagrindo tipai: natūralus arba dirbtinis džiutas, lateksas, siūlinis pagrindas. Natūralus džiutas – ekologiškai švari medžiaga, naudojama laikinam patiesimui ant parketo. Turi keletą trūkumų. Ilgai eksploatuojant nusitrina pluoštas ir suyra gruntinis sluoksnis. Jei į natūralų džiutą patenka drėgmės, jis sėda, todėl pasikeičia kiliminės dangos matmenys, gali prasidėti puvimas, įsimesti pelėsis arba suirti siūlai. Dirbtinis džiutas paprastai gaminamas iš polipropileno ir labai retai iš maišyto sintetinio pluošto. Už natūralų jis pranašesnis, mat yra atsparus drėgmei. Patekus vandeniui nevyksta jokių pasikeitimų, medžiaga nesėda ir kiliminė danga išsaugo savo matmenis, nenusitrina, nepūna ir pan. Reiktų atminti, kad, labai dažnai valant patalpas plaunamuoju dulkių siurbliu, gali atsirasti pelėsis ir džiutas atšokti nuo pagrindinės dangos. Siekiant to išvengti prieš naują valymą būtina visiškai išdžiovinti dangą arba sausai išsiurbti galingu siurbliu.
Lateksinė guma. Ilgai trunka antrinio pagrindo gaminimas iš lateksinės gumos. Jį sudaro du tepimo etapai ir užtepto sluoksnio polimerizavimas. Antrinis pagrindas iš gumos užpurškiamas lygiu, plonu sluoksniu ant pirminio pagrindo. Dažniausiai naudojamas lateksas iš sintetinės gumos su nedideliu papildų (kalcio karbonato) kiekiu. Pagrindinė cheminio suputojimo proceso aktyvavimo sąlyga yra šiluminis poveikis. Laikantis tam tikro temperatūros režimo, atliekamas polimerizavimas ir susidaro antrinio pagrindo putos. Gumos kokybė nustatoma labai paprastai: jei poros didelės ir jų daug – guma tanki ir kokybiška. Kiliminės dangos su suputotu pagrindu buvo populiarios Europoje aštuntą ir devintą dešimtmetį. Šį faktą galima paaiškinti susipažinus su pagrindo privalumais ir trūkumais. Privalumai: papildoma šilumos ir garso izoliacija, patogumo ir minkštumo pojūtis net ir esant nedideliam pūko aukščiui ir užpildymo tankiui. Išsaugo linijinius matmenis net ir po drėgno valymo. Danga sandariai priglunda prie grindų, todėl paviršiuje nesusidaro raukšlių ir klosčių. Galima tiesti nenaudojant klijų. Užtenka pagal perimetrą pritvirtinti grindjuoste. Trūkumai: kiliminė danga tiesiama per visą grindų plotą, nuo sienos iki sienos. Kadangi guma turi savybę prilipti prie grindų paviršiaus, tikimybė paslinkti dangą jos nepažeidžiant labai maža. Kitaip sakant, kiliminės dangos su tokiu pagrindo tipu klojamos vieną kartą. Negalima kloti ant parketo, jei neplanuojama grindų restauruoti, nes pašalinus dangą gali likti dėmių. Jos susidaro dėl drėgmės, kuri patenka drėgnai valant ir ne visada išgaruoja. Dėl to gali atšokti parketo lakas. Prabėgus 5–7 metams po kiliminės dangos patiesimo išdžiūsta lateksas ir guma pradeda skeldėti. Paviršiuje susidaro praminti takeliai. Kiliminės dangos, anot gamintojų, apskaičiuotos 5–7 metų eksploatacijai, tačiau šie skaičiai skirti Vakarų Europai. Mūsų šalyje kiliminės dangos naudojamos iki visiško nusidėvėjimo. Reiktų nepamiršti, kad šis pagrindas gali būti nesunkiai pažeistas kraunant ir transportuojant, todėl danga turi būti labai kruopščiai supakuota. Dešimtajame dešimtmetyje dangos su suputotu pagrindu populiarumas pradėjo kristi dėl ekologinių priežasčių. Šiandien tokį namams skirtų kilimų pagrindą sėkmingai pakeičia dirbtinis veltinis, o biuruose – kiliminės plytelės su plastikiniu arba bituminiu pagrindu arba kiliminiai takeliai su tekstiliniu pagrindu. Veltinis, kaip ir bet kuri natūrali žaliava, turi keletą esminių trūkumų: kvapą, gali atsirasti pelėsis drėgnose patalpose, būtina apdoroti antistatinėmis priemonėmis ir pan. Šiandien veltinis kaip pagrindas pramoniniu būdu gaminamuose kilimuose nenaudojamas. Jis tapo prototipu šiuolaikiniam, labai perspektyviam antriniam pagrindui iš dirbtinio veltinio. Skirtumas nuo natūralaus – jis gaminamas ne iš vilnos, o polipropileno. Siekiant suteikti pagrindui vandenį ir dulkes atstumiančių savybių, jis papildomai mirkomas specialiose priemonėse. Dirbtinis veltinis pasižymi aukštomis šilumos ir garso izoliacinėmis savybėmis. Tiesiant pagrindas lengvai pjaustomas ir kraštai nebyra. Galima atlikti gilų drėgną valymą. Bene vienintelis trūkumas – padidėja kiliminės dangos kainos.
Siūlinis (tekstilinis) pagrindas naudojamas tik komercinių kiliminių dangų gamybai. Danga su tekstiliniu pagrindu lengvai ir be klosčių patiesiama, ji nelūžta, saugo sutvirtinamąjį sluoksnį nuo subyrėjimo, lengvai pjaustoma ir paklojama beveik be siūlių.

Pūkų tipai

Šiandien gaminami trys pagrindiniai kiliminių dangų tipai: su kilpomis, pjauto pūko ir kombinuoti.

Kiliminės dangos su kilpiniu pūku

Kilpinis kilimas gali būti sudygsniuotas ir standžiau, ir laisviau. Tai tvirtas kilimas, turintis kokybišką išvaizdą, jei tinkamas pūko aukštis ir jo tankis. Danga labai tanki, tad ją galima naudoti didelio apkrovimo vietose. Kilpos gali būti ir vienodo, ir skirtingo aukščio. Jei skirtingo – paviršiuje sukuriamas erdvinis piešinys, vaizdas patrauklus. Papildoma technologine operacija yra viršūnėlių kirpimas ir iššukavimas. Patrauklus vaizdas išlieka ganėtinai ilgai.

Kiliminės dangos su kirptu (pjautu) pūku

Pagal pūkų ilgį kiliminės dangos su pjautu pūku skirstomos į trumpapūkes (pūko ilgis 2–3 mm), vidutinio ilgumo (3–5 mm) ir ilgapūkes (daugiau kaip 5 mm). Veliūriniai arba pliušiniai kilimai – tai gaminiai su žemu, lygiai nupjautu pūku. Nupjauti kilimo pūkai išsileidžia ir sukuria vienalytį, lygų, panašų į aksomą paviršių. Priklausomai nuo verpalų, skiriamas klasikinis, minkštas ir pusiau minkštas veliūras. Tokią kiliminę dangą paprasčiausia prižiūrėti. Deja, ant veliūro, ypač vienspalvio, gerai matomi pėdsakai ir purvas. Juos paslėpti padeda spausdintas piešinys.
Su kryžminėmis pjautinėmis kilpomis – mašinos supina kilpas kryžmai judant grotelėms su adatomis, yra skirtingas dūrių skaičius centimetre. Galima kurti modelius, kuriuos anksčiau buvo galima tik išausti.
Tekstūrinė danga – iš susuktų, termiškai apdorotų verpalų pagaminta danga. Pūkai aukštesni negu veliūrinės. Dangos ilgaamžės, atsparios dėvėjimuisi ir nuėmimui, stipriai susuktas tokių kilimų pūkas leidžia paslėpti pėdsakus ir purvą. Danga gerai valoma ir palyginti nebrangi. Rekomenduojama vaikų kambariams, svetainėms, koridoriams.
„Saksoni“ – kilimo stilius su gerokai aukštesniais negu veliūro pūkais iš suktų šiluma apdorotų verpalų. Tai pats brangiausias ir populiariausias Vakaruose pūkų tipas. Siūlas stipriai susuktas ir ne tik perpjautas, bet ir nudrožtas kaip pieštukas, todėl pūkeliai nesukimba vienas su kitu ir išsaugo vertikalią padėtį. Tai sukuria vilnonio kilimo efektą. Stilius vertinamas dėl elegancijos ir patogumo.
„Eurosaksoni“ (pūkų aukštis 7–8 mm, labai plonas ir stipriai susuktas pūkas, pūkų svoris – daugiau kaip 1 kg) – viena brangiausių kiliminių dangų.
„Šeg“ – „Saksoni“ atmaina su labai aukštais ir grubiais pūkais. Tokio kilimo pūkų aukštis gali siekti 30–40 mm. Danga turi aukščiausius pūkus iš visų pjautinio pūko kilimų. Pūko ilgis daugiau kaip 2,5 cm, gaminamas iš suktų verpalų. Tarp dygsnių ganėtinai didelis atstumas, tad pūkai krenta, todėl tokio tipo kilimų nerekomenduotina naudoti didelio žmonių susikaupimo vietose. Taip pat juos sunkiau valyti. Dėl didelių verpalų sąnaudų „Šeg“ kilimai brangūs.

Kombinuoti tipai

Su iškarpytų viršūnėlių pūku – tai kitas kilpinės kelių lygių dangos apdorojimo produktas. Pačios aukščiausios kilpos kerpamos po sudygsniavimo. Kelių lygių kilpinis pjautinio pūko kilimas sudarytas iš skyrių su nepjautinėmis ir dygsniuojančios mašinos perpjautomis kilpomis. Klasikinis tokio tipo dangos variantas – pūkas su pjautinėmis kilpomis visada aukštesnis už nepjautinių kilpų pūką. Kilimas gali būti ir su vienodo lygio pjautinėmis ir nepjautinomis kilpomis. Gaminant tokią kiliminę dangą naudojamas specialus kabliukas, jis programuotas suformuoti kilpą, ją perpjauti ir ištraukti nepjautinę kilpą iki pjauto pūko lygio. Kombinuojant tokią techniką ir naudojant modeliuojančius įtaisus aukštos arba žemos struktūros sukūrimui ir kryžminių kilpų techniką sukuriama labai daug šiuolaikinių modelių.

Su kryžmine pjauta kilpa

Savitumą lemia pynimas: mašina kryžmai judina groteles su adatomis, be to, svarbu dygsnių skaičius centimetre. Šis kiliminės dangos tipas leidžia sukurti modelius, kuriuos anksčiau buvo galima tik išausti. Modeliai su papildomu dygsniavimu sukuriami naudojant mašinas su individualiai valdomomis adatomis (ICN – Individually Controlled Needle). Kaip pagrindas naudojama nebaigta kiliminė danga. Ji perleidžiama per mašiną su grubesne matrica negu buvo mašinoje, kurioje buvo sudygsniuotas dangos pagrindas. Šio proceso metu įsiuvama papildomų spalvų ir atspalvių verpalų. Adatų programavimas leidžia sukurti daugybės spalvų ir skirtingo dizaino variacijas.

Modulinė kiliminė plytelė

Netikros grindys imtos tiesti siekiant greitai pasiekti kabelius ir laidus, tai lėmė ir tam tikras kiliminės dangos savybes. Modulinė kiliminė plytelė – tai nusidėvėjimui atspari kiliminė danga su specialiu pagrindu, supjaustyta kvadratais (paprastai 50x50). Pagrindas gaminamas iš bitumo arba polivinilchlorido ir armuojamas stiklo pluoštu. Lyginant su ruloninėmis kiliminėmis dangomis, modulinė kiliminė plytelė turi pranašumų: plati spalvinė gama sukuria neribotas grindų dizaino galimybes, ekonomiškumas (klojant plyteles susidaro 0,5–2 proc. atliekų), patogumas klojant (galimybė greitai pakeisti susidėvėjusias plyteles ), galimybė greitai pasiekti laidus ir komunikacijas, esančias po danga, patogu transportuoti ir saugoti. Šių plytelių trūkumas vienas – kaina. Palyginus su tokio pat ploto rulonine danga, modulinė plytelė gerokai brangesnė. Be to, dėl kieto pagrindo plytelės sandariai priglunda vienos prie kitos ir, jei plytelės vienos spalvos, tai atskirų elementų ribos bus visiškai nepastebimos. Kokybė, atsparumas nusidėvėjimui ir estetinės modulinės plytelės savybės priklauso nuo pluošto pūko kokybės. Klodamas modulines plyteles vartotojas gali apskaičiuoti ir įsigyti plytelių, kai būtina pakeisti intensyvaus vaikščiojimo vietose nusidėvėjusias plyteles. Paprastai tai sudaro 20–30 proc. bendro ploto.

Techninės charakteristikos

Pagrindinė ilgo kilimo tarnavimo sąlyga – pūkų medžiaga. Svarbios yra ir kitos charakteristikos, kurios lemia kiliminių dangų savybes ir jų panaudojimo sritį.

Pūko tankis

Kiliminės dangos pūko tankis yra viena svarbiausių charakteristikų. Tai antras pagal svarbą parametras, į kurį reikia atkreipti dėmesį renkantis kilimą. Kiliminės dangos tankį lemia dygsnių norma, mašinos klasės kombinacija, dygsnių kiekis ir verpalo storis. Pūko tankis matuojamas gramais kvadratiniame metre arba, amerikietiškuose ir britiškuose kilimuose, uncijomis kvadratiniame jarde (oz/yd2). Taikoma vienų vienetų pervedimo į kitus formulė: oz/yd2 x 34 = g/m2. Didesnio tankio kiliminės dangos naudojamos didelio žmonių susibūrimo vietose, nes jos tvirtesnės, jas sunkiau nuspausti ir ilgiau išlaikys pirmapradę išvaizdą. Esant vienodam verpalo storiui ir vienodai mašinų klasei, galima pasakyti, kad kuo daugiau dygsnių, tuo dangos tankis didesnis. Ar pūkas retokas, galima pajusti pačiupinėjus – kilimą lengva suspausti net pirštais. Tankesni kilimai atsparesni nusidėvėjimui, jų garso ir šilumos izoliacija geresnė.

Mašinų kalibras

Svarbi dygsniavimo mašinos charakteristika yra klasė (kalibras), t.y. atstumas tarp dviejų dirbančių adatų, išreikštas colio dalelėmis. Šis rodiklis remia pūko tankį. Tarkim, kalibras 1/8 reiškia, kad vienos adatos centras yra 1/8 colio nuo kitos. Pūko aukštis gali svyruoti nuo 3 iki 20 mm. Ilgi pūkai naudojami vadinamuosiuose „Šeg“ kilimuose. Jei pūkas kilpinis, jo aukštis lygus maždaug pusei kiliminių pūkų aukščio. Dygsniuotų verpalų aukštis gali būti valdomas keliais metodais. Tarkim, metalinio paviršiaus, prie kurio pritvirtintas su adatomis susietas pirminis pagrindas, aukščiu. Pūko aukštis taip pat priklauso nuo taftinginės mašinos klasės. Kuo ji mažesnė, tuo mažiau dygsnių į ploto vienetą, o tai lemia kilimo masės padidėjimą. Tokiu būdu kilimai su mažesniu kalibru turi mažesnį pūkų aukštį.

Pūkų aukštis

Antras pagal svarbą faktorius, naudojamas verpalų svorio reguliavimui. Jis reikalauja daug laiko, tačiau jo panaudojimo galimybės dažnai platesnės, jis efektyvesnis negu dygsnių skaičiaus reguliavimas ploto vienete.

Pūkų svoris

Dar viena svarbi dangos charakteristika yra pūkų svoris ploto vienetui. Būtina prisiminti, kad nedidelio tankio danga su aukštu pūku gali sverti tiek pat, kiek didelio tankio danga su žemu pūku. Norint rasti auksinį viduriuką tarp tankio ir svorio, reikia gerai įsivaizduoti, kur bus naudojama kiliminė danga.

Antistatinės savybės

Kai kilimine danga juda žmonės, dėl kojų trynimosi į paviršių susidaro elektros krūvis. Krūvis kaupiasi, įvyksta iškrova. Jei žmogus eina kilimu ir palietęs elektros prietaisą nepajaučia elektros iškrovos, vadinasi danga yra antistatinė. Labiausiai antistatiškos yra iš polimero pagamintos dangos. Labiausiai statiškos – iš vilnos ir pluošto, jei kilimų priežiūrai naudojamos specialios antistatinės priemonės, ši problema nesunkiai išsprendžiama. Į kai kurias dirbtinio pluošto rūšis gaminant pridedama modifikuotos anglies komponentų, o tai leidžia sumažinti dangos statiškumą iki minimumo. Tokios dangos ypač rekomenduojamos patalpoms, kur stovi kompiuteriai ir kita jautri elektroninė įranga.

Klojimo technologija

 
Kokybiškai suklota kiliminė danga turi įtakos ne tik bendram patalpos vaizdui, bet ir tam, kiek ilgai kiliminė danga tarnaus ir ar išsaugos savo savybes visą eksploatacijos laiką. Klojimo būdas priklauso nuo kiliminės dangos pagrindo, patalpos, kurioje klojama danga, funkcinės paskirties, jos naudojimo dažnumo ir grindų būklės. Yra keli kiliminės dangos klojimo būdai: laisvas klojimas nepritvirtinant; klojimas naudojant dvipusę lipnią juostelę kraštuose, per siūles arba kaip tinklelį per visą grindų plotą; tiesus klijavimas fiksuojant prie grindų; dvigubas klijavimas naudojamas kiliminę dangą tiesiant ant pagrindo; nenaudojant klijų – ištempiant ir naudojant pagrindus. Nedidelėse patalpose, kurių plotas iki 25 m2, galima tiesti dangą pritvirtinant ją lipnia juostele. Europoje namų interjeruose dažniausiai naudojamas šis būdas: minimalus kiekis medžiagų, lengva pakeisti seną dangą. Šis būdas visiškai atitinka europines kilimų gamybos tradicijas, kur akcentuojamas madingas dizainas, kilimas keičiamas kas dveji treji metai. Didelėse patalpose, ypač ten, kur bus didesnės apkrovos, kilimą reikia priklijuoti visą. Šiaurės Amerikoje kiliminių dangų patogumui keliami griežtesni reikalavimai. Taikomas kiliminės dangos tiesimo ant pagrindo būdas pagerina kiliminės dangos funkcines savybes ir pailgina tarnavimo laiką. Klojant kilimus įtempimo būdu pritaikomos elastingumo savybės, būdingos visoms kiliminėms dangoms. Šiuo būdu kiliminės dangos tvirtinamos ant pasienyje einančių lentjuosčių, į kurias dvejomis eilėmis kampu sukaltos vinys ir kilimas užtempiamas specialiu instrumentu. Po danga būtinai klojamas pagrindas, sukuriantis minkštumo efektą po kojomis, sustiprinantis garso ir šilumos izoliaciją. Šiuo būdu patiestos kiliminės dangos tarnaus gerokai ilgiau, o tiesiant arba keičiant dangą nereikia papildomai ruošti grindų.

Nesvarbu, koks klojimo būdas, būtina įvertinti kiliminės dangos pūko kryptį, jo tipą, paviršiaus struktūrą, šviesos šaltinius ir jų kryptį patalpoje. Pastaroji gali turėti lemiamą įtaką klojant kilimines dangas su šešėliu. Bet kokiu atveju pageidautina, kad kiliminės dangos pūkas visose zonose gulėtų viena kryptimi. Jei kiliminė danga turi geometrinį piešinį, būtina įvertinti simetriją ir tikslų piešinio atkartojimą.

Prieš klojant kiliminę dangą, grindis reikia išlyginti. Norint, kad gera išvaizda ir patogumas išsilaikytų ilgiau, rekomenduojama naudoti vadinamąjį pagrindą. Toks papildomas įdėklas padidins kiliminių dangų elastingumą, pagerins šilumos ir garso izoliacines savybes, pailgins dangos tarnavimą mažiausiai du kartus. Kaip pagrindas gali būti naudojamas veltinis, putų poliuretanas, putų polietilenas ir kitos medžiagos. Labai svarbu, kad pagrindas būtų ganėtinai elastingas. Purus pagrindas eksploatacijos metu tik pakenks kiliminei dangai. Norint nustatyti pagrindo elastingumą, užtenką jį suspaustas. Jei lengvai susispaudė, reiškia, kad medžiaga nekokybiška ir jos naudoti nevertėtų. Taip pat svarbus pagrindo storis. Optimalus storis – nuo 0,65 iki 1 cm. Klojant kiliminę dangą svarbi temperatūra (nuo 15 iki 25 °С). Klojant kitomis sąlygomis būtina laikytis kilimų ir klijų gamintojų rekomendacijų. Patalpoms su šildomomis grindimis vienintelis tinkamas būdas yra visiškas priklijavimas. 24 valandos iki klojimo reikia išjungti šildymą, o vėl įjungti ne anksčiau kaip po 48 valandų. Žiemą grindų temperatūra turi būti nuo 15 iki 18 °С.

Rekomendacijos

Šiandien kiliminių dangų pasirinkimas didžiulis, labai plati ir jų naudojimo sritis. Kaip teisingai pasirinkti kiliminę dangą? Prieš renkantis reikia įvertinti savo poreikius 1. Kur kilimas gulės – namuose ar biure? 2. Kaip intensyviai jis bus naudojamas? Ar bus naudojamos kėdės su ratukais? Ar reikės pasiekti erdvę po kilimu? 3. Kas gali grėsti kilimui – kasdienės šiukšlės, vanduo, maistas, sultys, kava, chemikalai? 4. Išvaizda.
Atminkite, kad parduotuvėje kilimas atrodo vienaip, kitaip jis atrodys namuose ant grindų po metų. Labai daug kas priklauso nuo kilimo ir medžiagų kokybės, pūkų tankio.

Kilimai namams

„Šeg“ tipo kilimai rekomenduojami kloti tik miegamuosiuose, nes jie daugiau negu kitų tipų kilimai teptis, ne tokie atsparūs nusidėvėjimui, aukšti ir netankūs pūkai apsunkina kasdienį valymą. „Saksoni“ tipo, veliūriniai ir „frize“ tinka svetainėse ir vaikų kambariuose – juos lengva valyti, jie pakankamai patogūs. Visuomeninėms patalpoms, biurams, koridoriams, laiptinėms, vestibiuliams, prieškambariams, virtuvėms geriausiai tinka kilpiniai ir kombinuoti kilimų tipai. Dėl neaukšto tankaus pūko kilpinius kilimus lengva valyti, purvas ir dulkės beveik nepatenka į pūkų vidų, kilpinių kilimų tarnavimo laikas ilgesnis negu kilimų su pjautiniu pūku. Renkantis spalvą ir faktūrą būtina įvertinti patalpos paskirtį. Patalpose, kur daug žmonių, ant grindų susikaupia nemažai purvo, todėl pastelinių spalvų kiliminės dangos greitai prarandą patrauklią išvaizdą. Reikia įvertinti, kad kelių lygių dangas, patiestas patalpose, kuriose intensyviai vaikštoma, valyti bus sunkiau. Tokio tipo patalpoms tiks lygus kilpiniai ramesnių spalvų arba maišytų atspalvių kilimai. Patalpoms su didesniu drėgmės lygiu – vonioms, virtuvėms, san. mazgams – reiktų naudoti kilimines dangas iš sintetinių medžiagų. Kalbama ne tik apie medžiagą, iš kurios pagaminti pūkai, bet ir apie pagrindą.

Kilimai komercinėms patalpoms

Kiliminės dangos išvaizdos išsaugojimui įtakos turi penki pagrindiniai faktoriai: kilimo medžiaga ir pūkų tankis, nuo purvo ir dėmių apsaugantis apdorojimas, spalva, dizainas, konstrukcija.

Pūkų tankis – didesnio tankio kilimas tarnaus ilgiau.
Spalva – svarbu dėl grožio ir dėl to,. Kaip bus matomas purvas. Tamsūs ir labai šviesūs kilimai atrodo geriau už neutralių spalvų kilimus, bet ant jų pastebimesnis purvas.

Raštas ant kilimo su pjautiniu pūku, ypač, jei jis nėra geometrinis, padeda paslėpti nešvarumus.

Konstrukcija lemia ir atsparumą purvui, ir atsparumą nusidėvėjimui. Kilpinis pūkas atsparesnis nusidėvėjimui negu pjautinis. Tai paaiškinama tuo, kad pjautiniame kilime pūko galiukai apnuoginti, o kilpiniame – ne. Kilimą su pjautiniu pūku lengviau valyti.

Pūko medžiaga. Trumpai galima pasakyti, kad tokie polipropileno trūkumai kaip mažas atsparumas nusidėvėjimui ir didelis užsidegimo pavojus neleidžia kiliminių dangų naudoti visuomeninėse patalpose. Komercinės paskirties patalpoms geriausiai rinktis kilimines dangas iš 100 proc. poliamido (nailono), nes tai kilimo kokybės garantas. Taip pat neblogai su poliamidu maišyta vilna.

Kilimo pūko apsauga nuo purvo

Jei pūkas padengiamas fluoro angliavandenio apsauga (teflonu), sukuriamas patikimas kiekvieno pūko barjeras purvui ir dulkėms, kuris nekeičia kilimo išorinio vaizdo ir faktūros, o tai palengvina kilimo priežiūrą ir pailgina jo tarnavimo laiką.

Straipsnyje panaudotos  KILIMŲ TAKAS nuotraukos

asa.lt