Šildomų grindų įrengimas

Vandeniu šildomos grindys tapo vienu populiariausių šildymo sprendimų naujuose namuose. Šiluma paskirstoma dideliame paviršiuje, todėl patalpos šildomos tolygiai, malonu vaikščioti basomis, o prie sienų nereikia radiatorių. Tačiau grindinio šildymo populiarumą lėmė ne vien komfortas ir laisvesnis interjero planavimas. Gerai apšiltintame name grindims šildyti pakanka žemos temperatūros vandens, todėl jos ypač gerai dera su šilumos siurbliais.

Grindinis šildymas jungiamas tiek prie geoterminių, tiek prie oras–vanduo šilumos siurblių. Geoterminis siurblys paima šilumą iš grunto, o oras–vanduo – iš lauko oro ir perduoda ją šildymo sistemos vandeniui. Šis per kolektorių paskirstomas į grindyse išvedžiotus vamzdžių kontūrus. Kuo mažiau reikia pakelti tiekiamo vandens temperatūrą, tuo efektyviau dirba šilumos siurblys. Grindiniam šildymui dažnai pakanka maždaug 30–35 °C vandens, nors šalčiausiomis dienomis reikalinga temperatūra priklauso nuo namo šilumos nuostolių ir grindų konstrukcijos.

Į šildymo sistemą galima įtraukti akumuliacinę talpą, kurioje sukaupiama šilumos atsarga. Tinkamai parinkta ir prijungta talpa padeda suderinti šilumos siurblio darbą su šildymo kontūrais, o pakankama jos talpa leidžia dalį šilumos paruošti tuomet, kai elektra pigesnė. Šilumą kaupia ir pats betonuotų grindų sluoksnis: įšilęs jis dar kurį laiką šildo patalpas. Vis dėlto ne kiekvienai sistemai reikalinga atskira talpa, o nedidelė buferinė talpa pirmiausia skirta stabiliam sistemos veikimui, ne ilgalaikiam šilumos kaupimui.

Šildymo išlaidas galima papildomai sumažinti naudojant saulės elektrinės pagamintą elektrą. Kai jos gamyba sutampa su šilumos poreikiu, elektra tiesiogiai naudojama šilumos siurbliui, o perteklius gali būti kaupiamas elektros kaupiklyje ir sunaudojamas vėliau. Žiemą saulės elektrinė pagamina mažiau, todėl svarbi tampa ir galimybė palankiau įsigyti elektros iš tinklo.

Turint išmanųjį skaitiklį ir su biržos kaina susietą elektros planą, energijos valdymo sistema gali įkrauti kaupiklį pigesniais laikotarpiais, o sukauptą elektrą panaudoti šilumos siurbliui tada, kai kaina pakyla. Pats skaitiklis elektros neperka ir įrangos nevaldo – tam reikalingas suderintas kaupiklio bei šildymo sistemos valdymas. Taupymą lemia kainų skirtumas, kaupimo nuostoliai ir šilumos siurblio efektyvumas.

Šilumos siurblys leidžia iš sunaudotos elektros gauti kelis kartus daugiau šilumos energijos. Pavyzdžiui, kai jo efektyvumo koeficientas COP yra 4, sunaudojus 1 kWh elektros į šildymo sistemą perduodama apie 4 kWh šilumos: likusi energijos dalis paimama iš aplinkos. Taip pigiau įsigyta arba saulės elektrinės pagaminta elektra panaudojama efektyviau. Žemos temperatūros grindinis šildymas sudaro palankias sąlygas šiam efektyvumui pasiekti, o suderintas valdymas padeda išnaudoti ir elektros kainų svyravimus.

Grindinio šildymo projektavimas

Grindinis šildymas projektuojamas apskaičiavus kiekvienos patalpos šilumos nuostolius. Juos padalijus iš šildomo grindų ploto gaunama reikalinga šiluminė galia vienam kvadratiniam metrui. Pavyzdžiui, jeigu patalpai reikia 800 W šilumos, o vamzdžiai bus klojami 20 m² plote, grindys turi atiduoti vidutiniškai 40 W/m². Pagal šią galią parenkamas vamzdžių žingsnis ir tiekiamo vandens temperatūra.

Moderniame name grindinis šildymas yra sistemos dalis. Iš inverterio į šilumos siurblį eina pigi energija, kur 1 kw tampa 5 kilovatais šilumos, kaupaisi akumuliacinėje talpoje arba tiesiogiai į sistemą jei yra tokios funkcijos. Siurblys ie valdymo sistema varinėja skystį sistemoje

Skaičiuojant įvertinama grindų danga. Keraminės plytelės gerai perduoda šilumą, o mediena, laminatas ir jų paklotai sudaro didesnę šiluminę varžą. Projekte pažymimos vamzdžių klojimo zonos, kontūrų ribos, deformacinės siūlės ir kolektoriaus vieta. Kolektorių naudinga įrengti arčiau aptarnaujamų patalpų centro, kad prijungimo atkarpos būtų trumpesnės.

Vamzdžių klojimo žingsnis matuojamas tarp jų ašių. Gyvenamuosiuose namuose dažnai taikomi 10, 15 ir 20 cm atstumai. Tankiau klojant vamzdžius galima pasiekti reikiamą šildymo galią su žemesnės temperatūros vandeniu.

15 cm žingsnis dažnai naudojamas gyvenamosiose patalpose. 10 cm žingsnis taikomas ten, kur reikia didesnės šildymo galios, pavyzdžiui, vonios kambaryje ar prie didelių vitrininių langų. 20 cm žingsnis tinka mažesnio šilumos poreikio patalpoms, jei skaičiavimas patvirtina pakankamą šilumos atidavimą.

Prie išorinių sienų ir langų galima numatyti maždaug 0,5–1 metro pločio tankesnio klojimo juostą. Likusioje patalpos dalyje vamzdžiai išdėstomi rečiau. Nuo sienos iki artimiausio vamzdžio ašies paprastai paliekama apie 10 cm. Atstumai prie židinių, kaminų ir kitų šilumos šaltinių nustatomi pagal jų konstrukcijos reikalavimus.

Preliminarus vamzdžio ilgis apskaičiuojamas šildomą plotą padalijus iš klojimo žingsnio metrais. Pridedamas vamzdžių ilgis nuo kolektoriaus iki šildomo ploto ir atgal.

Lentelėje pateikti kiekiai be prijungimo atkarpų. Tikslus ilgis nustatomas nubraižius kontūrus ir jų posūkius.

Pavyzdžiui, 20 m² kambaryje, klojant vamzdžius kas 15 cm, grindims reikia apie 133 metrų vamzdžio. Padalijus plotą į du vienodus kontūrus, kiekvienam tenka maždaug po 67 metrus. Jeigu kiekvieno kontūro tiekimo ir grįžimo atkarpos kartu sudaro 10 metrų, gaunami du maždaug 77 metrų kontūrai, bendras vamzdžio poreikis – apie 154 metrus.

Projektuojant su 16 × 2 mm vamzdžiais dažnai siekiama maždaug 60–90 metrų kontūrų ilgio, įskaitant prijungimą prie kolektoriaus. Ilgesni kontūrai tikrinami hidrauliniu skaičiavimu. Vienai patalpai galima numatyti kelis kontūrus ir valdyti juos vienu patalpos termostatu.

Vandens srautas apskaičiuojamas pagal kontūro šildymo galią ir numatytą tiekiamo bei grįžtančio vandens temperatūrų skirtumą. Esant 5 °C skirtumui, 500 W galios kontūrui reikia apie 1,4 l/min, o 750 W kontūrui – apie 2,2 l/min vandens srauto. Šios reikšmės naudojamos reguliuojant kolektoriaus srauto matuoklius.

Kolektoriaus atšakų skaičius atitinka kontūrų skaičių. Jeigu trijose patalpose numatyta po du kontūrus, joms reikalingas šešių atšakų kolektorius. Projekte prie kiekvieno kontūro nurodomas jo ilgis, aptarnaujama patalpa ir apskaičiuotas vandens srautas.

Grindinio šildymo vamzdžiai

Grindiniam šildymui dažnai naudojami 16 × 2 mm vamzdžiai: jų išorinis skersmuo yra 16 mm, sienelės storis – 2 mm, vidinis skersmuo – 12 mm. Viename metre tokio vamzdžio telpa apie 0,113 litro vandens, o 80 metrų kontūre – apie 9 litrus. Didesniems plotams naudojami ir 20 mm vamzdžiai, plonoms grindų konstrukcijoms – mažesnio skersmens, kuriems reikalingi trumpesni kontūrai.

Vamzdžiai gaminami iš susieto polietileno PE-X arba padidinto atsparumo temperatūrai polietileno PE-RT. Abi medžiagos naudojamos betonuojamose ir sausose grindinio šildymo sistemose. PE-Xa vamzdžiai lankstūs, tačiau sulenkti linkę atsitiesti, todėl posūkiuose juos reikia gerai pritvirtinti. Daugiasluoksniai PE-X/Al/PE-X arba PE-RT/Al/PE-RT vamzdžiai turi aliuminio sluoksnį, kuris sumažina šiluminį plėtimąsi ir padeda išlaikyti suteiktą formą.

Šildymo vamzdžiams svarbus deguonies difuzijos barjeras. Jis riboja deguonies skverbimąsi per vamzdžio sienelę į sistemos vandenį ir padeda apsaugoti metalines sistemos dalis nuo korozijos. Plastikiniuose vamzdžiuose šią funkciją atlieka EVOH sluoksnis. Penkiasluoksniame vamzdyje jis įterptas tarp polietileno ir sukibimą užtikrinančių sluoksnių, todėl yra apsaugotas nuo braižymo montuojant. Vamzdžiuose su aliuminiu deguonies barjero funkciją atlieka ištisinis metalinis sluoksnis.

Klojant vamzdžius 10 cm žingsniu, vienam kvadratiniam metrui reikia apie 10 metrų vamzdžio, 15 cm žingsniu – apie 6,7 metro, 20 cm žingsniu – apie 5 metrų. Prie šio kiekio pridedamos tiekimo ir grįžimo atkarpos iki kolektoriaus. Pavyzdžiui, 15 m² plotui, klojant kas 15 cm, reikia apie 100 metrų vamzdžio. Jeigu kolektorius nuo šildomo ploto nutolęs 5 metrus, vieno kontūro prijungimui papildomai prireiks maždaug 10 metrų.

Ilgėjant kontūrui didėja pasipriešinimas vandens tekėjimui. Todėl didesnė patalpa padalijama į kelis kontūrus, kurių ilgis apskaičiuojamas pagal reikiamą vandens srautą ir leistiną slėgio nuostolį. Kiekvienas kontūras klojamas iš vientiso vamzdžio, abu jo galus atvedant į kolektorių. Kontūrų srautai sureguliuojami kolektoriaus srauto matuokliais.

Klojimas spirale leidžia greta išdėstyti šiltesnio tiekiamo ir vėsesnio grįžtančio vandens vamzdžius, todėl grindų temperatūra pasiskirsto tolygiau. Klojant gyvatėle vanduo palaipsniui vėsta nuo kontūro pradžios iki pabaigos. Tankesnis vamzdžių išdėstymas padidina šilumos atidavimą esant tai pačiai vandens temperatūrai.

Vamzdis iš ritinio išvyniojamas palaipsniui, jo nesusukant aplink išilginę ašį. Posūkiuose laikomasi konkrečiam vamzdžiui nustatyto lenkimo spindulio. Pavyzdžiui, jeigu instrukcijoje nurodyta penkių išorinių skersmenų riba, 16 mm vamzdžio mažiausias lenkimo spindulys yra 80 mm, o posūkio skersmuo – 160 mm. Jei nurodyti aštuoni skersmenys, spindulys padidėja iki 128 mm.

Ant plėvele uždengto putplasčio vamzdžiai tvirtinami įspaudžiamais laikikliais, o profiliuotose plokštėse įspaudžiami tarp iškilimų. Posūkiuose tvirtinama tankiau, kad vamzdis nepakiltų ir nepasislinktų betonuojant. Sausose grindyse vamzdžio skersmuo turi atitikti šilumą paskirstančių plokštelių griovelius – geras prigludimas reikalingas šilumai perduoti.

Prieš užliejant grindis kontūrai užpildomi, nuorinami ir atliekamas sandarumo bandymas pagal sistemos montavimo instrukciją. Užfiksuojami bandymo rezultatai, nufotografuojamas vamzdžių išdėstymas. Nuotraukos ir kontūrų planas vėliau padeda nustatyti vamzdžių vietas, kai grindyse reikia gręžti ar tvirtinti pertvaras.

Pagrindas šildymo vamzdžiams

Įrengiant šildomas grindis ant lygių polistireninio putplasčio plokščių, pirmiausia paruošiamas lygus ir stabilus pagrindas. Šiltinimo plokštės suglaudžiamos, o klojant keliais sluoksniais jų siūlės perstumiamos. Plokštės turi visu paviršiumi remtis į pagrindą, kad užpylus grindis nesėstų ir nesideformuotų.

Ant šiltinimo sluoksnio tiesiama grindų konstrukcijai skirta polietileno plėvelė arba naudojamos plokštės su gamykloje priklijuota apsaugine danga. Plėvelė atskiria šiltinimo medžiagą nuo liejamo mišinio ir neleidžia jam patekti į plokščių sandūras. Jos juostos klojamos su užlaidomis, sujungimai užklijuojami, o pakraščiai sujungiami su perimetrinės juostos plėvelės kraštu. Šis sluoksnis nepakeičia grindų ant grunto hidroizoliacijos.

Vamzdžiai išvedžiojami pagal klojimo planą ir per plėvelę įspaudžiamais laikikliais tvirtinami prie šiltinimo sluoksnio. Galima naudoti ir vamzdžių tvirtinimo juostas. Ant plėvelės atspausdintas tinklelis padeda išlaikyti numatytus atstumus, o posūkiuose vamzdžiai pritvirtinami taip, kad neiškiltų betonuojant. Plėvelė pati vamzdžių nelaiko ir neatstoja šilumos izoliacijos.

Kitas būdas – vamzdžius tvirtinti prie metalinio tinklo. Tačiau vien vamzdžiams laikyti tinklas nėra būtinas. Jeigu jis naudojamas ir grindų sluoksniui armuoti, jo padėtis bei atramos turi atitikti armavimo sprendinį: ant putplasčio paguldytas tinklas savaime neužtikrina reikiamo armavimo.

Profiliuotos plokštės betonuojamoms grindims

Profiliuotų grindinio šildymo plokščių paviršiuje suformuoti iškilimai, tarp kurių įspaudžiami šildymo vamzdžiai. Jie išlaiko vamzdžius numatytoje vietoje, todėl mažiau reikia atskirų tvirtinimo elementų. Iškilimų išdėstymas padeda laikytis pasirinkto klojimo žingsnio ir formuoti posūkius.

Tokios plokštės gaminamos iš baltojo arba grafitinio polistireninio putplasčio, taip pat naudojami profiliuoti plastikiniai lakštai, klojami ant atskiro šiltinimo sluoksnio. Plokštės su putplasčio pagrindu prisideda prie grindų šiluminės varžos, tačiau jų izoliacinio sluoksnio storis vertinamas atskirai nuo vamzdžius laikančių iškilimų aukščio. Plonas profiliuotas plastikinis lakštas šiltinimo sluoksnio neatstoja.

Plokštės klojamos ant lygaus, stabilaus pagrindo ir sujungiamos kraštais. Prie sienų jos apipjaunamos, o grindų perimetru įrengiama deformacinė juosta. Plokščių sandūros ir jų jungtys su perimetrine juosta paruošiamos taip, kad liejamas mišinys nepatektų po paklotu.

Vamzdžiai įspaudžiami tarp iškilimų jų nelaužiant ir išlaikant leistiną lenkimo spindulį. Plokščių profilis palengvina tvirtinimą, tačiau vienodas vamzdžių žingsnis dar negarantuoja vienodos grindų temperatūros: svarbu tinkamai išdėstyti kontūrus ir sureguliuoti vandens srautus.

Profiliuotos plokštės nepakeičia grindų sluoksnio armavimo, jeigu jis numatytas projekte. Jų tvirtumas taip pat nesuteikia pagrindo savaime mažinti betono ar kito išlyginamojo sluoksnio storio.

Plokštės sausoms šildomoms grindims

Sausose šildomose grindyse vamzdžiai klojami į plokštėse suformuotus griovelius. Naudojamos standaus putplasčio, gipso plaušo ar kitos tam skirtos plokštės. Šilumai paskirstyti į griovelius įdedamos profiliuotos aliuminio plokštelės arba naudojamos plokštės su gamykloje pritvirtintu šilumą paskirstančiu metaliniu sluoksniu.

Vamzdis turi gerai priglusti prie šilumos paskirstymo elemento. Metalas perduoda šilumą į didesnį grindų plotą, todėl šyla ne tik siaura juosta ties vamzdžiu. Šio sluoksnio paskirtis – perduoti ir paskirstyti šilumą, o ne ją atspindėti.

Ant sumontuotos šildymo sistemos įrengiamas apkrovą paskirstantis sausų grindų sluoksnis, pavyzdžiui, grindims skirtos gipso plaušo plokštės. Kai kuriose sistemose tinkamą grindų dangą leidžiama kloti tiesiai ant šildymo plokščių. Tokiu atveju laikomasi konkrečios sistemos montavimo reikalavimų; įprastos sienoms skirtos gipskartonio plokštės šiam darbui netinka.

Sausų grindų konstrukcija lengvesnė už betonuojamą, nereikia laukti storo liejamo sluoksnio džiūvimo. Ji naudojama renovuojant pastatus, įrengiant grindis ant medinių perdangų ar siekiant sumažinti konstrukcijos svorį. Dėl mažesnės šiluminės masės tokios grindys greičiau įšyla ir greičiau atvėsta.

Šildomų grindų kolektorius, oro ir purvo separatoriai bei kiti priedai

Sumontuoti šildomų grindų pagrindą ir išvedžioti vamzdyną - pusė darbo. Labai svarbu, kad vamzdyno kontūruose būtų galima reguliuoti vandens srautą ir temperatūrą. Geriausia, jei srauto kiekis ir temperatūra reguliuojami automatiškai, nes tuomet išvengiama žmogiškųjų klaidų ir nuostolių. Be to, automatinis reguliavimas yra tolygaus šilumos paskirstymo garantas, o tai lemia mažesnį šilumos poreikį ir mažesnes energijos sąnaudas bei šildymo sistemos ilgaamžiškumą.

Pagrindinis prietaisas grindų šildymo kontūre - kolektorius, kuris automatiškai palaiko nustatytus vandens parametrus, užtikrina pastovų reikiamą srautą. Šiuo metu populiariausi ir patikimi yra AFC grindinio šildymo kolektoriai su automatine srauto reguliavimo technologija - Automatic Flow Control.

Kuo AFC technologija išskirtinė ir kodėl ji taip sparčiai skinasi kelią į mūsų namus? AFC technologija nebėra didelė naujiena. Panaši technologija jau seniai naudojama komercinių pastatų vandeninių šildymo ar vėsinimo sistemų srautų balansavimui ir reguliavimui. Tobulėjant technologijoms ir kopijuojant automatinio balansavimo sėkmę, ji pamažu atėjo ir į mažesnes šildymo sistemas individualiuose namuose, kotedžuose ar daugiabučiuose.

Vožtuvai su AFC technologija patogūs tuo, kad juos lengva subalansuoti. Pakanka pasitikėti vožtuvo nustatymo skale ir ją pasukti į reikiamą padėti, taip vadinamą išankstinį nustatymą, priklausomai nuo užduoto srauto. Po nustatymo vožtuvas veiks kaip savotiškas srauto ribotuvas ir neleis pro jį pratekėti didesniam srautui nei buvo nustatyta. Jokių kitokių papildomų balansavimo armatūrų nebereikia. Išvengsime balansavimo procedūros, sutaupysime lėšas tam tikslui skirtai armatūrai, išankstinius parametrus nustatyti labai paprasta ir nesudėtinga net ir eiliniam vartotojui.

Kolektorių su AFC technologija pranašumas prieš įprastus kolektorius su debitomačiais dar ir tas, kad, vykstant patalpų temperatūros reguliavimui, patalpų termostatai elektroterminių pavarų pagalba uždaro tam tikrus kontūrus, o likęs srautas nepereina į likusius veikti kontūrus, nes srautas juose FC technologijos dėka bus ribojamas ir tekės tiksliai toks, koks yra nustatytas. Dėl tokio tikslaus srautų paskirstymo ir ribojimo šie kolektoriai yra nepakeičiamas sprendimas ne tik naujuose energiškai efektyviuose A+ ar A++ klasės pastatuose, kur srautai maži ir be AFC technologijos juos „sugaudyti" sudėtinga, bet ir senesnės statybos renovuojamuose pastatuose su grindiniu šildymu. Šie kolektoriai - tai aukštesnis reguliavimo lygis, tikslus energijos paskirstymas, tiksli patalpų temperatūra, idealus komfortas su mažiausiomis energijos sąnaudomis.

Svarbu nepamiršti, kad pasirinkus AFC kolektorius ir juos derinant su kitais pastate esančiais šildymo prietaisais, pavyzdžiui radiatoriais ar konvektoriais, pastariesiems taip pat reiktų naudoti vožtuvus su AFC technologija. Tik taip rezultatas bus nepriekaištingas ir tvarus, o šilumos energijos tam pačiam rezultatui gauti bus sunaudojama mažiau.

UAB „IMI Hydronic Engineering" be kolektorių turi visą AFC technologijos produktų gamą. Tai ir termostatiniai ventiliai radiatoriams bei konvektoriams, rankšluosčių džiovintuvų dizaino termostatiniai pajungimai, RTL - grįžtamos temperatūros ribotuvai ir kt.

AFC technologija idealiai tinka renovacijai, kai esama šildymo sistema kelia sunkumų dėl nežinomo slėgio kritimo ir srauto santykio. Jei nėra grindų šildymo sistemos projektinės dokumentacijos, neįmanoma nustatyti atskirų kontūrų ilgio ir atstumų tarp jų. Neįmanoma tiksliai nustatyti slėgio kritimo atskiruose vamzdyno kontūruose, todėl sunku arba beveik neįmanoma reguliuoti vožtuvų nustatymus pagal slėgio skirtumą.

Tokią situaciją gali išspręsti grindinio šildymo kolektoriai su automatiniu srauto reguliavimu. Norint nustatyti maksimalų srautą, tereikia žinoti kiekvienos patalpos šilumos nuostolius, kuriuos galima apskaičiuoti pagal pastato pastatymo laiką taikant apytikslį metodą. Todėl, norint atlikti hidraulinį balansavimą, nebereikia žinoti visų su vamzdyno tinklu ir slėgių skirtumu susijusių parametrų. AFC technologija užtikrina tinkamą sistemos balansą net ir sudėtingose situacijose be išsamių skaičiavimų. Pateikiama apibendrinta lentelė su rekomenduojamomis srauto vertėmis skirtingiems šilumos srautams ir temperatūrai.

Kad šildymo sistemoje būtų išvengta galimų gedimų ar sutrikimų, verta naudoti apsaugą nuo oro burbulų ir nešvarumų. Prie kolektoriaus įleidimo angos sumontuoti oro ir nešvarumų separatoriai labai veiksmingai pašalina orą, nešvarumus ir laisvąsias dujas. Ilgainiui oro ir priemaišų atskyrimas daro teigiamą poveikį visai šildymo sistemai, prailgina visų komponentų, tokių kaip šilumos šaltinis, siurbliai, vožtuvai ir termometrai tarnavimo laiką. Mikro burbulų ir nešvarumų atskirtuvai ypač naudingi ir nepakeičiami sistemą paleidžiant. Geras ir patikimas pasirinkimas - Zeparo ZUV ir ZUM separatoriai.

Vandeninės grindinio šildymo sistemos tvarumą užtikrina IMI Heimeier Hydrolux - diferencialinis srauto perleidimo vožtuvas.

Hydrolux vožtuvas apsaugo nuo nepageidaujamo srauto padidėjimo, užtikrindamas, kad jis išliktų pastovus. Dėl unikalios konstrukcijos vožtuvas veikia tyliai, reaguoja greitai ir yra tikslus.

 Grindinio šildymo montavimas

Pagrindas išlyginamas ir nuvalomas. Šiltinimo plokštės klojamos glaudžiai, keliais sluoksniais – perstumiant sandūras. Jos turi visu paviršiumi remtis į pagrindą. Palei sienas, kolonas ir kitus vertikalius elementus įrengiama perimetrinė deformacinė juosta, atskirianti liejamą grindų sluoksnį nuo konstrukcijų.

Ant lygaus šiltinimo sluoksnio tiesiama skiriamoji plėvelė. Užlaidos užklijuojamos, kraštai sujungiami su perimetrinės juostos plėvelės kraštu, kad liejamas mišinys nepatektų po izoliacija. Naudojant profiliuotas plokštes su sandaria apsaugine danga, sujungimai įrengiami pagal jų montavimo instrukciją.

Vamzdžiai klojami pagal projektą, kiekvieną kontūrą formuojant iš vientisos atkarpos. Ant lygaus putplasčio jie tvirtinami įspaudžiamais laikikliais arba tvirtinimo juostomis, profiliuotose plokštėse – įspaudžiami tarp iškilimų. Posūkiuose tvirtinama tankiau. Išlaikomas nustatytas lenkimo spindulys, vamzdis nesusukamas ir nesuplokštinamas. Deformacines siūles kertančios prijungimo atkarpos apsaugomos įvorėmis.

Kontūrų galai pažymimi ir prijungiami prie kolektoriaus. Kiekvienas kontūras atskirai išplaunamas, užpildomas ir nuorinamas. Prieš betonuojant atliekamas slėgio bandymas, jo slėgį ir trukmę parenkant pagal sistemos instrukciją. Užfiksuojami rezultatai ir vamzdžių išdėstymas. Betonuojant palaikomas instrukcijoje numatytas slėgis.

Liejamas šildomoms grindims skirtas mišinys. Jo sluoksnio storis virš vamzdžių ir armavimas įrengiami pagal projektą bei mišinio techninius reikalavimus. Mišinys paskirstomas ir sutankinamas taip, kad gerai apgaubtų vamzdžius. Darbo metu saugoma, kad vamzdžiai neiškiltų, nepasislinktų ir nebūtų pažeisti.

Sluoksniui sukietėjus atliekamas pradinis šildymas pagal mišinio gamintojo nustatytą temperatūros kėlimo programą. Prieš klojant dangą išmatuojama likutinė pagrindo drėgmė. Paleidus sistemą kolektoriuje nustatomi projektiniai kontūrų srautai ir patikrinamas patalpų temperatūros valdymas.

ASA informaciją ir nuotraukas draudžiama kopijuoti