Židinio konstrukcijos pasirinkimas priklauso nuo patalpos ploto ir dydžio.

Pamatai. Pamatų gylis vienaukščiuose namuose turi būti 0,5 m, o dviaukščiuose, atsižvelgiant į kamino ilgį,  0,7 - 1 m. Antrajame aukšte židinys statomas ant atskirų pamatų arba ant dviborčių sijų, kurios įmūrijamos į laikančias sienas ne mažiau kaip per pusantros plytos.

Pastaba: minėtieji reikalavimai skirti masyviems židiniams. Lengvas konstrukcijas galima statyti tiesiai ant grindų.

Aikštelė priešais pakurą. Aikštelė, esanti prieš portalą ir pakurą, statoma iš plytų su rievėjimu. Jos plotis nuo portalo pradžios - ne mažesnis nei 50 cm, iš  šonų ji platesnė už pakurą ne mažiau kaip po 21 cm. Aikštelė priešais pakurą atlieka priešgaisrinę ir dekoratyvinę funkcijas. Ją galima dekoruoti apdailos plytomis. Todėl nuo grindų vidurio brėžiama išorinė linija. Apdailos plytos su užapvalintais kraštais klojamos kaip išorinė riba. Darbas pradedamas nuo vidurio linijos ir atliekamas į abi puses, paliekant maždaug 6 - 7 mm tarpus siūlėms, kurios bus užpildomos betono skiediniu. Plytų skaldymo galima išvengti, keičiant siūles. Jeigu išdėstymas patinka, vidinės plytos išimamos. Kreida piešiami kontūrai, tada į ilgį ir plotį prikalamos lentjuostės ir pradedamas klojimas, artinant išorines plytas prie lentjuostės. Lakštas priešais pakurą turi 20 - 30 cm išeiti už aikštelės ribų. Pakuros dugnas ir apatinė galinės bei šoninių sienų dalis mūrijama iš ugniai atsparių plytų, naudojant šamotinį skiedinį. Apsisaugoti nuo degimo metu įkaitusių dalelių atsitiktinio išmetimo gali padėti metalinės grandinėlės pakabintos dūmtraukio angoje. Židinio padas paprastai būna pakeltas nuo grindų per vieną plytą.

Pakura. Rinkoje didelis pakurų konstrukcijų pasirinkimas. Imkime pačią paprasčiausią: ją sudaro betoninis padas ir tiesios šoninės sienos iš plytų, kurios suformuoja nišą, išmūrytą iš šamotinių plytų. Jos „pamušalas" sugeria, o vėliau atiduoda karštį į patalpą. Šiuolaikinis pamušalas dažniausiai būna iš ketaus įdėklo ir šamotinių plokščių. Pakurą reikia rinktis proporcingai pagrindiniams patalpos matmenims.

Dėžė arba padėklas pelenams paprastai įrengiamas židinio dugne. Priekinėje dėžės sienelėje daroma anga, kad po grotelėmis galėtų patekti oras. Prie galinės sienos tvirtinama plokštė, kad apsaugotų mūrą nuo perkaitimo ir intensyviai skleistų sugertą šilumą. Užsklanda įtaisoma kamino angoje ties židinio „dantimi", kad būtų galima reguliuoti trauką ir atskirti židinį nuo dūmtraukio. Ji įmontuojama į dūmtraukį, maždaug 20 cm virš pakuros angos.

Užsklandos būna dviejų rūšių: išstumiamos ir pasukamos.

Žemo naudingumo koeficiento priežastis slypi židinio konstrukcijoje

Židinių parduotuvėse galima įsigyti reikalingų detalių, galinčių padidinti šilumos atidavimą. Tai gali būti specialūs šilto oro įdėklai iš vamzdžių, apačioje įsiurbiantys orą iš patalpos.

Gryno oro padavimo trūkumas. Šią bėdą galima išspręsti taip: jeigu židinys pastatytas prie išorinės sienos, būtų tikslinga iš abiejų židinio pusių įrengti kanalus grynam orui patekti. Tam reikalui reikėtų įsigyti reguliuojamą sklendę. Ant sienos pieštuku, o dar geriau kreida, nubraižykite jos kontūrus. Tada pažymėto kontūro centre pradėkite gręžti, vis labiau didindami skylę ir plaktuku, kirstuku ar kaltu išmušdami sienos gabalus. Tokią pačią procedūrą atlikite ir iš išorės. Apdailinkite.

„Pamušalas". Šilumos atidavimą galima padidinti, padengus pakuros galinę ir šonines sienas „pamušalu". Jį geriausia daryti iš nerūdijančio plieno arba bronzos. Be to, būtų tikslinga pamušalą įrengti nuimamą. Prieš pakuriant židinį, jis nuimamas ir nuvalomas purvas ir suodžiai.

Užmovai pagerinti kamino trauką ir elektrinis dūmtraukis. Juos galite nusipirkti parduotuvėje, o sumontuoti naudodamiesi techninėmis instrukcijomis.

Pakuros angos mažinimas didina židinio trauką

Pakuros angą sumažininti galima dviem būdais: arba pažeminti židinio angos skliautą, t.y. sumūryti papildomas plytų eiles, arba pakelti židinio padą, taip pat padidinus plytų eilių skaičių. Tiek pirmu, tiek ir antru atveju darbų technologijos pagrindą sudaro naujos pakuros angos dydžio nustatymas ir mūrijimo darbai.

Židinio „dantis". Siekiant išvengti oro srautų slenksčių, kurie sukelia židinio rūkimą ir išstumia į patalpą smalkes, reikia įrengti slenkstį (židinio „dantį"). Jo forma ir dydis priklauso nuo pakuros konstrukcijos ir dūminių kanalų. Paprastai slenkstis būna tiesus arba latako formos. Plotis - ne mažesnis už dūmtraukio plotį. Židinio „dantis" pagerina trauką ir neleidžia šaltam orui iš išorės per kaminą patekti į pakurą, taip pat saugo, kad suodžiai iš kamino nepatektų į pakurą.

Portalas. Portalo dydis taip pat turi būti proporcingas patalpos plotui. Apytikris jų santykis 1:50. Pastačius didelį portalą, kambarys pernelyg vės, galimi skersvėjai. Tačiau jei portalas mažas, trūks šilumos. Jeigu būtina padidinti židinio šilumos atidavimą, portale laikinai galima įrengti orą šildančius įrengimus iš plonasienių plieninių vamzdžių, išlenktų pagal pakuros formą ir apačioje tarpusavyje sujungtų užtvaromis, kurios naudojamos kaip ardynas malkų deginimui. Tokio įrengimo našumą galima dar padidinti, įrengus jame priverstinę ventiliaciją nuo bet kokio tam reikalui tinkančio prietaiso, pvz., lango ventiliatoriaus.

Traukos jėga. Traukos jėgos kaitą sąlygoja pakuros ir židinio angos dydis, galinės ir šoninių pakuros sienų pasvirimo kampas, dūmtraukio pjūvis ir aukštis. Pakuros aukštis, plotis ir gylis turi taip pat atitikti dūmtraukio pjūvį ir aukštį, kitaip židinys rūks. Pakuros aukštis turi sudaryti nuo  3/5 iki 4/5 jos pločio. Gylis - 1/2 - 2/3 aukščio. Kad būtų didesnė trauka ir pagerėtų šilumos atidavimas, galinę pakuros sieną, pradedant nuo 1/3 aukščio, palaipsniui 20-22° kampu reikia įleidinėti į vidų. Viršuje pakura susiaurėja, susiformuoja anga, ir dėl šios priežasties padidėja trauka.

Pakuros našumo didinimas. Reguliaraus daugiametis pakuros naudojimas sąlygoja, kad dėl karščio ir kamine susikondensavusios bei pakuroje nusėdusios drėgmės sąveikos pakuroje pradeda irti siūlės, atsiranda įtrūkimų, plyšių, todėl, be abejo, sumažėja šilumos atidavimas. Šio nepageidaujamo reiškinio išvengti padeda reguliari pakuros apžiūra, ieškant pažeistų vietų.

Norėdami užtaisyti ištrupėjusias siūles, iš pradžių kirstuku ar kitu aštriu įrankiu išvalykite seną ištupėjusį skiedinį, tada siūles ir prie jų prigludusius paviršius suvilgykite šlapiu skuduru, kempine ar teptuku, kad geriau laikytųsi skiedinys. Naudodamiesi mentele ar rankiniu presu, užpildykite paruoštas siūles nauju skiediniu. Skiedinio perteklių pašalinkite glaistikliu, lygiai užtaisykite siūles, kad mūro (sienos) paviršius būtų lygus, o po to tris keturias valandas kūrenkite ugnį, kad skiedinys sustingtų. Jei atsiranda pakuros sienelių defektų, tais pačiais įrankiais nuo pažeistų sienelių nuvalykite irstančią medžiagą. Dulkes ir purvą nuvalykite metaliniu šepečiu. Paviršių sudrėkinkite, tada, naudodamiesi plaktuku ir tašeliu, į plyšį, įtrūkimą ar skylę įkiškite gumulėlį patvaraus šamotinio skiedinio. Šį veiksmą kartokite tol, kol nepašalinsite defekto. Sutvarkytą paviršių džiovinkite 10 - 12 valandų. Tada užkurkite židinį ir 8 - 10 valandų pamažu kūrenkite.

Dūmtakis. Virš užsklandos dūmtakis statomas į viršų siaurėjančios piramidės formos, viršuje pereina į kaminą. Šoninės židinio sienos mūrijamos simetriškai, 45 - 60 laipsnių kampu, jų paviršius turi būti lygus. Priekinė dūmadėžės siena kyla taip, kad sankirtoje su dūmtraukiu ji susijungia su šoninėmis sienomis. Galinė vertikali židinio siena tiesiog pereina į dūmtraukį. Išorinis oras degimui paduodamas per specialų kanalą, esantį po patalpos grindimis. Iš kambario į židinį patenka daug oro, kurį reikia papildyti atmosferiniu oru. Dėl to kyla skersvėjai, kuriuos pašalinti puikiai tinka išorinio oro degimui padavimas per specialų kanalą po grindimis. Oras į pakurą patenka per angą židinio dugne arba pakuros šoninėse sienose. Kovai su skersvėjais taip pat tinka ir plyšys, įrengtas apatinėje durų, vedančių į gretimą patalpą, per kurią patenka oras, sąvaroje.

Dūmtraukis. Dūmtraukio statyba projektuojama taip, kad jo kelyje nebūtų jokių kliūčių, pvz. vonių, vandens bakų, stoglangių ir laikančiųjų santvarų. Dūmtraukis privalo būti absoliučiai vertikalus, ir pagal galimybes jo vidiniai paviršiai turi būti lygūs, be pakopų. Jeigu yra būtinas dūmsūkis, jis negali nukrypti į šoną daugiau nei metrą ir ne mažesniu kaip 60 laipsnių kampu nuo horizonto. Dviaukščiuose (su mansarda) namuose, kuriuose viršuje yra krosnis, viryklė ar židinys, kiekvienas ugniakuras privalo turėti atskirą dūmtakį. Kitaip, jei bus kūrenama vienu metu, žemutinis ugniakuras (jo trauka geresnė) permušinės normalų viršutinio ugniakuro dūmų išėjimą ir pastarasis rūks. Jei ugniakurai yra viename lygyje (aukšte) ir viename bute, galima dviejų ugniakurų kanalus suvesti į vieną dūmtraukį, tačiau kanale daromas pusės plytos, ne žemesnis kaip 75 mm, perskyrimas arba naudojami du vertikalūs, ne trumpesni kaip 1 m, tarpkanaliai. Bendro dūmtraukio skerspjūvį reikia padidinti ne mažiau kaip 14 - 27 cm.

Normali trauka. Židinio dūmtraukio trauka turi būti pakankama, kad pašalintų pakuroje susidarančius degimo  produktus. Židinio dūmtakis turi būti aukštesnis negu krosnies, nes kūrenant židinį sunaudojama daugiau oro. Svarbu, kad degimo produktai,  kildami dūmtakiu, kuo mažiau auštų. Kad būtų kuo mažesnis šilumos nuostolis, dūmtakio sienos turi būti pakankamo storio. Jeigu dūmtakis yra prie patalpos vidinės sienos, tai jo sienų storis turi būti pusė plytos, o jei prie šaltos išorinės sienos - visos plytos storio.

Dūmtraukio įrengimas prie medinės sienos turi būti atliktas laikantis priešgaisrinės apsaugos reikalavimų, atskiriant dūmtraukį nuo sienos nedegios medžiagos, pvz., metalo, lakštu. Trauką neigiamai veikia oras, patenkantis į dūmtakį dėl mūro plyšelių arba per nenaudojamas krosnis, prijungtas prie bendro dūmtakio. Visus plyšelius reikia išaiškinti ir pašalinti. Normalios traukos išlaikymas priklauso nuo minimalių hidraulinių pasipriešinimų dūmtakyje užtikrinimo. Geriausia skerspjūvio forma yra apvali, kiek prastesnės - kvadratinė, o ypač stačiakampė. Taip yra dėl to, kad stačiuose kampuose dujų judėjimas sudėtingas, todėl juose kaupiasi suodžiai. Dėl šios priežasties dūmtakiams geriausiai tinka nedegių medžiagų, pvz., keraminiai vamzdžiai. Vidiniai dūmtakių paviršiai turi būti lygūs, be išsikišimų. Reikėtų vengti pasvirusių dūmtakių, nes posūkių vietose atsiranda papildomi vietiniai pasipriešinimai, ir pailgėja dujų išėjimo kelias. Dūmtakio skerspjūvio didinti nederėtų, nes tokie dūmtakiai greičiau atvėsta. Optimalus dūmtraukio skerspjūvis - nuo 1/10 iki 1/12, o tam tikrais atvejais - 1/15 kūrenimo angos dydžio. Visais atvejais dūmtakio pjūvis neturėtų būti mažesnis nei 14 - 27 cm.

Kaminas. Kamino sienos turi būti ne plonesnės kaip vienos plytos storio. Kamino antgalis apsaugo nuo traukos nubloškimo į dūmtraukio žiotis. Šią funkciją gali atlikti daugiaardžio reflektoriaus įrengimas.

Parengė R. Š.

Statybų ir būsto gido Asa.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.

Daugiau skaitykite