.png)
Kiliminė danga gali tarnauti daug metų, jeigu nuo pat pradžių tinkamai prižiūrima. Didžiausią žalą jai daro ne matomos dėmės, o giliai tarp plaušų patekęs smėlis, molio dalelės ir kitas sausas purvas. Vaikštant kietosios dalelės trinasi į plaušus, pažeidžia jų paviršių ir spartina dangos dėvėjimąsi. Dėl to intensyviausiai naudojamose vietose ilgainiui atsiranda papilkėjusių, suplokštėjusių takų.
Ore esančios riebalų dalelės, maisto gaminimo garai ir nuo avalynės pernešamos medžiagos nusėda ant plaušų. Prie lipnesnio paviršiaus lengviau kimba dulkės, todėl kiliminės dangos spalvos atrodo blankesnės. Reguliarus sausas valymas padeda šį procesą pristabdyti, o periodinis giluminis valymas pašalina tai, ko nebesurenka įprastas dulkių siurblys.
Purvo sulaikymas prie įėjimo
Efektyviausia kiliminės dangos apsauga prasideda dar prieš įžengiant į patalpą. Prie lauko durų įrengta pakankamo ilgio purvo surinkimo zona sulaiko didelę dalį smėlio, drėgmės ir molio. Vieno mažo kilimėlio dažniausiai nepakanka, nes žmogus per jį žengia vos vieną ar du žingsnius ir nespėja nuvalyti avalynės.
Geriausiai veikia kelių pakopų sistema. Lauke esantis grotelinis arba šiurkštus kilimėlis nubraukia stambų purvą, o viduje paklota drėgmę sugerianti danga surenka smulkesnes daleles ir vandenį. Įėjimo kilimėliai turi būti reguliariai valomi, nes prisipildę smėlio patys tampa purvo šaltiniu.
Biuruose, viešbučiuose, laiptinėse ir kitose intensyvaus judėjimo patalpose verta stebėti ne visą grindų plotą vienodai, o atskiras zonas. Įėjimai, koridoriai, vietos prie liftų ir darbo vietų reikalauja dažnesnės priežiūros nei retai naudojami kampai.
Reguliarus kilimų valymas dulkių siurbliu
Dulkių siurbimas yra pagrindinė kiliminės dangos priežiūros priemonė. Jis turi pašalinti sausą purvą dar prieš šiam nusileidžiant iki dangos pagrindo. Valymo dažnumas priklauso nuo žmonių srauto, sezono, patalpos paskirties ir įėjimo zonos efektyvumo. Namuose mažai naudojamas kambarys gali būti siurbiamas kartą per savaitę, o prieškambarį ar dažnai naudojamą svetainę gali tekti valyti kelis kartus per savaitę. Bendrojo naudojimo patalpose intensyvaus judėjimo takai dažnai siurbiami kasdien.
Trumpaplaukei ir kilpinei dangai tinka siurblys su reguliuojamu cilindriniu šepečiu, kuris pajudina plaušus ir iškelia giliau esantį smėlį. Ilgaplaukei dangai per agresyvus besisukantis šepetys gali velti ar ištraukti plaušus, todėl pirmiausia reikia patikrinti gamintojo priežiūros nurodymus. Siurbimo antgalis turi būti švarus, tinkamo aukščio ir lengvai judėti paviršiumi.
Kiliminė danga siurbiama lėtai, persidengiančiomis juostomis. Greitai perbėgus siurbliu surenkamos paviršinės dulkės, tačiau gilesnis smėlis lieka. Intensyviai naudojamas vietas naudinga išsiurbti keliomis kryptimis.
Dėmių valymas iš kilimo
Išsiliejusį skystį reikia surinkti iš karto. Pirmiausia švaria balta šluoste arba popieriniu rankšluosčiu sugeriama kuo daugiau drėgmės. Dėmės negalima stipriai trinti, nes purvas įspaudžiamas giliau, padidinamas išteptas plotas ir gali būti pažeista plaušų struktūra.
Tirštesnis purvas atsargiai nuimamas šaukštu ar buku grandikliu, judant nuo dėmės kraštų į centrą. Tik tada naudojama kiliminės dangos medžiagai tinkama valymo priemonė. Ji pilama ne tiesiai ant dangos, o ant švarios šluostės. Prieš valant matomoje vietoje, priemonę būtina išbandyti mažai pastebimame plote ir patikrinti, ar nesikeičia spalva bei plaušo struktūra.
Valiklio likučius reikia pašalinti, nes lipnus paviršius greitai vėl pritraukia dulkes. Išvalyta vieta nusausinama sugeriančia medžiaga ir paliekama visiškai išdžiūti. Ant dar drėgnos vietos nereikėtų vaikščioti ar statyti baldų.
Skirtingoms dėmėms naudojamos skirtingos priemonės. Riebalų, kavos, vyno, kraujo, vaško ar rašalo negalima valyti tuo pačiu būdu. Karštas vanduo kai kurias baltymines dėmes gali įtvirtinti, o tirpikliai gali pažeisti dangos pagrindą, klijus ar apsauginę apdailą. Nežinomos kilmės arba įsisenėjusią dėmę saugiau patikėti profesionalams.
Giluminio kilimų valymo būdai
Net reguliariai siurbiant, plaušuose ilgainiui susikaupia riebaus purvo ir ankstesnių valiklių likučių. Giluminio valymo būdas parenkamas pagal pluošto sudėtį, dangos konstrukciją, pagrindą, montavimo būdą ir patalpos naudojimo intensyvumą.
Karšto vandens ištraukimo metodas dažnai klaidingai vadinamas valymu garais. Į dangą kontroliuojamai paduodamas šiltas vanduo su valymo priemone, o ištirpintas purvas iš karto išsiurbiamas galingu siurbliu. Šis metodas gali pašalinti giliai susikaupusį purvą ir ankstesnių priemonių liekanas, tačiau danga turi būti kruopščiai nusausinta ir greitai išdžiovinta.
Džiūvimo laikas nėra vienodas. Jis priklauso nuo vandens kiekio, ištraukimo įrangos galios, plaušo ilgio, patalpos temperatūros, santykinės oro drėgmės ir vėdinimo. Tinkamai atlikus darbą danga gali išdžiūti per kelias valandas, o perdrėkinus išlikti drėgna ilgiau nei parą. Ilgai trunkanti drėgmė gali sukelti kvapą, dėmių grįžimą, pagrindo deformaciją ar mikroorganizmų augimą.
Mažos drėgmės valymui naudojamas kapsuliavimo metodas. Valymo priemonė paskleidžiama ant dangos ir įdirbama šepečiu. Džiūdama ji suriša purvo daleles į trapius kristalus, kurie vėliau išsiurbiami. Šis metodas tinka periodinei komercinių patalpų priežiūrai, nes grindimis galima pradėti naudotis greičiau. Tačiau jis nepakeičia giluminio ištraukimo, kai dangoje yra daug įsisenėjusio purvo ar ankstesnių valiklių liekanų.
Sausojo valymo metu naudojamas drėgmę ir valymo medžiagas turintis sugeriantis granulių mišinys. Jis įšukuojamas į dangą, paliekamas veikti ir kruopščiai išsiurbiamas. Šis būdas naudingas drėgmei jautrioms dangoms arba patalpoms, kurių negalima ilgam uždaryti, tačiau granules būtina visiškai pašalinti.
Anksčiau plačiai naudotas intensyvus šampūnavimas putomis dabar taikomas rečiau. Per didelis šampūno kiekis ir prastas jo surinkimas palieka lipnių liekanų, todėl danga po valymo greitai vėl susitepa. Šiuolaikinės putos gali būti naudojamos kaip mažos drėgmės sistemos dalis, tačiau tik pagal konkrečios dangos ir valymo priemonės instrukcijas.
Drėgmei jautrios kiliminės dangos
Natūralaus džiuto pagrindas, vilna ir kai kurie augaliniai pluoštai jautriau reaguoja į drėgmę. Perdrėkinus džiutą gali atsirasti rudų dėmių, kvapas, pagrindo susitraukimas ar deformacija. Vilnonė danga gali veltis, trauktis arba prarasti spalvos stabilumą, jeigu naudojamas netinkamas šarminis valiklis ar per karštas vanduo.
Drėgnasis valymas turi būti atsargiai taikomas ir klijuotoms dangoms. Per didelis vandens kiekis gali paveikti klijus, o pro siūles prasiskverbusi drėgmė ilgai užsilaikyti po danga. Prieš valymą būtina žinoti ne vien matomo plaušo sudėtį, bet ir pagrindo medžiagą bei montavimo būdą.
Kiliminės plytelės taip pat neturėtų būti automatiškai laikomos visiškai atspariomis vandeniui. Jų pagrindas dažnai stabilus, tačiau drėgmė gali patekti į siūles ir pasiekti grindų pagrindą. Pažeistą plytelę patogu pakeisti, todėl eksploatacijos pradžioje verta pasilikti nedidelį tos pačios gamybos partijos rezervą.
Profesionalus kilimų valymas
Giluminio valymo nereikia atlikti pagal visiems pastatams vienodą kalendorių. Jo laikas nustatomas pagal dangos būklę, žmonių srautą, spalvos pokyčius ir susikaupusį purvą. Laukti, kol danga taps aiškiai pilka, taip pat nereikėtų – stipriai užterštą paviršių sunkiau atkurti, o dalis mechaninio nusidėvėjimo jau būna negrįžtama.
Profesionalų pagalba reikalinga, kai nežinoma dangos sudėtis, yra didelis užterštas plotas, įsisenėjusių dėmių, nemalonus kvapas arba ankstesnio valymo priemonių sankaupų. Prieš darbą turėtų būti įvertinta dangos konstrukcija, spalvos stabilumas, pagrindo būklė ir pasirinkto metodo rizika.
Tinkamai prižiūrima kiliminė danga nereikalauja agresyvaus ir dažno plovimo. Ilgaamžiškumą labiausiai lemia veiksminga įėjimo zona, reguliarus sausas valymas, greitas dėmių pašalinimas ir pagal konkrečią dangą parinktas periodinis giluminis valymas.
Asa.lt
