.png)
Senesnių namų sienos dažnai praleidžia daug šilumos, o fasaduose atsiranda plyšių, drėgmės pažeidimų ir atšokusio tinko. Tokiu atveju vien perdažyti fasadą neužtenka. Išorinis namo šiltinimas leidžia vienu metu sumažinti šilumos nuostolius, atnaujinti išvaizdą ir apsaugoti sienų konstrukcijas nuo atmosferos poveikio.
Šiltinant iš išorės, laikančioji siena lieka šiltojoje konstrukcijos dalyje, todėl sumažėja jos temperatūros svyravimai ir kondensato susidarymo rizika. Kartu galima uždengti mūro siūles, gelžbetonines sąramas ir kitus šiluminius tiltelius. Tačiau geras rezultatas gaunamas tik tada, kai vientisai apšiltinamos sienos, cokolis, angokraščiai, sąramos ir sienų jungtys su stogu bei pamatais.
Tinkuojamas ar vėdinamas fasadas
Individualiems namams dažniausiai pasirenkama tinkuojama fasado šiltinimo sistema. Prie sienos klijuojamos mineralinės vatos arba polistireninio putplasčio plokštės, jos papildomai tvirtinamos smeigėmis, padengiamos armavimo sluoksniu ir dekoratyviniu tinku.
Vėdinamame fasade šilumos izoliacija tvirtinama prie sienos ir uždengiama vėjo izoliacija. Tarp šiltinimo medžiagos ir išorinės apdailos paliekamas vėdinamas oro tarpas. Apdailai naudojamos fibrocementinės, keraminės, metalinės, medinės ar kitos fasadų plokštės. Tokiai sistemai dažniausiai naudojama mineralinė vata.
Vėdinamas fasadas geriau pašalina į konstrukciją patekusią drėgmę, jį galima montuoti nenaudojant daug šlapiųjų procesų. Tinkuojama sistema paprastai būna plonesnė ir pigesnė, tačiau jos ilgaamžiškumas labai priklauso nuo pagrindo paruošimo, armavimo ir darbų metu buvusių oro sąlygų.
Šiltinimas polistireniniu putplasčiu
Polistireninis putplastis, žymimas EPS, yra dažniausiai tinkuojamiems fasadams naudojama šiltinimo medžiaga. Jis lengvas, neįgeria daug drėgmės, lengvai pjaustomas ir pasižymi geromis šilumos izoliacinėmis savybėmis.
Balto fasadinio EPS šilumos laidumo koeficientas paprastai siekia apie 0,038–0,042 W/(m·K), o pilkojo, grafitu papildyto polistireninio putplasčio – apie 0,030–0,033 W/(m·K). Todėl tokiai pačiai sienos šiluminei varžai pasiekti pilkojo EPS sluoksnis gali būti plonesnis.
Pilkasis polistireninis putplastis stipriau įkaista saulėje. Plokštes laikant ar sumontavus ant saulėto fasado, jos gali deformuotis, tarp jų gali atsirasti plyšių. Montavimo metu fasadas uždengiamas apsauginiu tinklu, o suklijuotos plokštės nepaliekamos ilgai nearmuotos.
EPS plokštės neturi būti klijuojamos paliekant tarp jų didelius tarpus. Smulkūs plyšiai užpildomi tokios pačios medžiagos juostelėmis arba tam skirtomis mažo plėtimosi putomis. Tarpų negalima užpildyti klijų mišiniu, nes susidaro šiluminiai tilteliai, kurie vėliau gali išryškėti fasado paviršiuje.
Cokoliui, požeminei sienos daliai ir vietoms, kurias veikia grunto drėgmė, naudojamas mažai vandens įgeriantis, didesnį gniuždymo stiprį turintis polistireninis putplastis. Tai gali būti cokoliui skirtas EPS arba ekstruzinis polistireninis putplastis XPS. Įprastas fasadinis EPS požeminei daliai netinka.
Šiltinimas mineraline vata
Fasadams naudojamos standžios mineralinės vatos plokštės arba lamelės. Tinkuojamam fasadui negalima naudoti minkštos karkasinėms konstrukcijoms skirtos vatos. Gaminys turi būti tiesiogiai skirtas konkrečiai fasado sistemai ir gebėti išlaikyti armavimo bei tinko sluoksnio apkrovas.
Fasadinės mineralinės vatos šilumos laidumo koeficientas dažniausiai būna apie 0,034–0,039 W/(m·K). Ji laidesnė vandens garams už EPS ir yra nedegi. Dėl šių savybių vata dažnai pasirenkama medinėms, akytojo betono, silikatinių blokų sienoms, taip pat pastatams, kuriems keliami didesni priešgaisriniai reikalavimai.
Mineralinė vata yra sunkesnė ir reiklesnė montavimo kokybei. Jos paviršius prieš tepant pagrindinį klijų sluoksnį įtrinamas plonu klijų mišinio sluoksniu. Plokštės turi glaudžiai priglusti viena prie kitos, nes suspaustos ar tarpų turinčios vietos blogina fasado vientisumą. Montavimo metu vatą būtina saugoti nuo lietaus.
Vėdinamuose fasaduose naudojamos tam skirtos vatos plokštės, kurių išorinis paviršius gali būti padengtas vėjo izoliaciniu sluoksniu. Šilumos izoliacija turi priglusti prie sienos, o vėdinimo tarpas negali būti užspaustas. Apačioje ir viršuje paliekamos angos oro judėjimui, apsaugotos nuo vabzdžių ir graužikų.
Mineralinė vata ar polistireninis putplastis
Abi medžiagos gali patikimai šiltinti išorines sienas, jeigu naudojamos pagal paskirtį ir sumontuojamos kaip vientisos sistemos dalis. Pasirinkimą lemia sienos konstrukcija, fasado tipas, priešgaisriniai reikalavimai, planuojama apdaila ir darbų biudžetas.
Polistireninis putplastis yra lengvesnis, paprasčiau apdirbamas ir paprastai kainuoja mažiau. Pilkasis EPS leidžia pasiekti gerą rezultatą naudojant plonesnį sluoksnį. Mineralinė vata yra nedegi, gerai praleidžia vandens garus ir geriau slopina garsą, tačiau jos montavimas sudėtingesnis, o pati sistema dažniausiai brangesnė.
Nereikėtų medžiagos rinktis vien pagal mažiausią deklaruojamą šilumos laidumo koeficientą. Reikia įvertinti visą sienos konstrukciją ir mazgus. Net stora šilumos izoliacija neduos numatyto rezultato, jei liks neapšiltintas cokolis, ploni angokraščiai, nesandarios siūlės ar neizoliuota sienos jungtis su stogu.
Šiltinimo sluoksnio storis
Reikalingas šiltinimo sluoksnis nustatomas apskaičiavus esamos sienos šilumos perdavimo koeficientą ir įvertinus norimą rezultatą. Skaičiavimui svarbi sienos medžiaga, storis, drėgnumas, pasirinktos izoliacijos šilumos laidumas ir kiti sienos sluoksniai.
Renovuojant individualius namus dažnai naudojamas maždaug 20–30 cm šilumos izoliacijos sluoksnis, tačiau tai nėra universali reikšmė. Storesnio sluoksnio gali reikėti senam plytų ar blokelių mūrui, o mažesnio – sienai, kurioje jau yra šilumos izoliacija. Pasirinktas storis turi būti suderintas su stogo karnizu, palangėmis, lietvamzdžiais, balkonais ir kitomis fasado detalėmis.
Prieš užsakant medžiagas verta apskaičiuoti kelis variantus. Pavyzdžiui, plonesnis pilkojo EPS sluoksnis gali turėti panašią šiluminę varžą kaip storesnis baltojo EPS sluoksnis. Mineralinės vatos storis taip pat parenkamas pagal konkretaus gaminio deklaruojamą šilumos laidumą.
Fasado būklės įvertinimas
Šiltinimo plokščių negalima klijuoti ant atšokusio tinko, dulkančio paviršiaus, samanų, pelėsio ar druskų pažeistos sienos. Senas fasadas nuplaunamas, pašalinamos silpnai besilaikančios dalys, užtaisomi plyšiai ir patikrinamas pagrindo stiprumas.
Sienos nelygumų nereikėtų kompensuoti storais klijų kauburiais. Dideli nuokrypiai išlyginami tinkamu remontiniu arba tinkavimo mišiniu. Nelygus pagrindas didina klijų sąnaudas, apsunkina plokščių suvedimą ir gali palikti ertmių, kuriomis už izoliacijos cirkuliuos oras.
Prieš šiltinimą turi būti pašalintos sienų drėkimo priežastys: nesandarūs latakai, pažeistas stogas, kapiliarinė drėgmė, bloga cokolio hidroizoliacija ar vandens patekimas nuo palangių. Uždengus drėgną ir toliau šlampančią sieną, problema neišnyks.
Šiltinimo plokščių klijavimas
Plokštės pradedamos montuoti nuo tvirtai ir lygiai įrengtos pradinės linijos. Cokolio profilis nėra vienintelis galimas sprendimas – apatinis mazgas gali būti formuojamas naudojant specialius profilius ir armavimo tinklelį. Svarbu, kad šiltinimo sluoksnio apačia būtų apsaugota nuo vandens, graužikų ir mechaninio pažeidimo.
Klijai tepami pagal sistemos ir plokštės gamintojo nurodymus. Ant pakankamai lygaus pagrindo jie gali būti paskirstomi per visą plokštę dantyta mentele. Ant nelygesnės sienos dažnai tepama ištisine juosta plokštės perimetru ir papildomais plotais viduryje. Prispaudus plokštę klijai turi padengti pakankamą jos paviršiaus dalį ir sudaryti sandarų perimetrą.
Plokštės montuojamos horizontaliomis eilėmis, perstumiant vertikalias siūles. Jų kampuose negali susidaryti ištisinės kryžminės siūlės. Prie langų ir durų kampų naudojamos iš vienos plokštės išpjautos L formos detalės, kad plokščių sandūros nesutaptų su angos kampais.
Klijai neturi patekti į plokščių šonines siūles. Sukietėjus klijams, EPS paviršius prireikus šlifuojamas, pašalinami plokščių aukščio skirtumai ir dulkės. Mineralinės vatos paviršius nešlifuojamas taip, kaip polistireninis putplastis, todėl lygumas turi būti išgaunamas montuojant.
Tvirtinimas smeigėmis
Smeigių tipas, ilgis ir skaičius parenkami pagal sienos medžiagą, šiltinimo storį, pastato aukštį, fasado vietą ir vėjo apkrovas. Smeigė turi būti įtvirtinta laikančiame pagrinde, o ne vien sename tinke.
Daugiau smeigių paprastai reikia pastato kampuose ir kitose didesnio vėjo poveikio vietose. Per giliai įspausta smeigė deformuoja plokštę, o nepakankamai įleista trukdo suformuoti lygų armavimo sluoksnį. Įgilintos smeigės gali būti uždengiamos tokios pačios izoliacinės medžiagos dangteliais – tai sumažina taškinių šilumos tiltelių ir fasade išryškėjančių dėmių tikimybę.
Angokraščių ir cokolio šiltinimas
Langų bei durų angokraščiai yra viena dažniausių šiluminių tiltelių vietų. Šilumos izoliacija turi kiek įmanoma uždengti lango rėmą ir susijungti su lango montavimo siūlės izoliacija. Jeigu langai paliekami giliai senoje sienoje, angokraščiams dažnai trūksta vietos reikiamo storio izoliacijai.
Prie langų naudojami sandarinimo profiliai su tinkleliu, kampiniai profiliai ir įstrižos armavimo tinklo juostos. Palangės montuojamos su nuolydžiu į išorę, jų galai ir jungtys su tinku turi neleisti vandeniui patekti už šiltinimo sluoksnio.
Cokolio šiltinimas turi jungtis su sienų ir pamatų izoliacija. Šioje vietoje svarbi ne vien šiluma, bet ir hidroizoliacija, apsauga nuo kritulių, grunto drėgmės bei mechaninių pažeidimų. Cokolio apdaila parenkama taip, kad už jos nepatektų vanduo.
Armavimo sluoksnis
Ant šilumos izoliacijos tepamas sistemos armavimo mišinys, į kurį įplukdomas šarmams atsparus stiklo pluošto tinklelis. Tinklelis turi būti mišinio sluoksnyje, o ne prispaustas tiesiai prie plokštės ir tik užteptas iš viršaus. Gretimos tinklo juostos perdengiamos ne mažiau kaip apie 10 cm arba tiek, kiek nustato pasirinktos sistemos gamintojas.
Pastato kampai, angokraščiai ir kitos pažeidžiamos vietos sutvirtinamos profiliais. Virš langų ir durų kampų įrengiamos įstrižos tinklo juostos, kurios sumažina įtrūkimų tikimybę. Pirmojo aukšto fasadui arba smūgių veikiamoms vietoms gali būti naudojamas papildomas sustiprintas armavimo sluoksnis.
Armavimo mišinys turi visiškai išdžiūti. Negalima skubėti gruntuoti ir tinkuoti dar drėgno paviršiaus, nes vėliau gali atsirasti spalvos skirtumų, pūslėjimų ir kitų defektų.
Dekoratyvinė fasado apdaila
Tinkuojamo fasado paviršius gruntuojamas ir dengiamas sistemoje numatytu dekoratyviniu tinku. Tinko rūšis parenkama atsižvelgiant į pagrindą, šiltinimo medžiagą, aplinkos drėgnumą ir pageidaujamą paviršiaus savybę.
Ant mineralinės vatos ypač svarbu išlaikyti visos sistemos laidumą vandens garams. Tamsios spalvos stipriau įkaista saulėje, todėl dideliems fasado plotams jos naudojamos tik įvertinus sistemos gamintojo nustatytas ribas. Intensyvią spalvą galima derinti su šviesesniais plotais arba naudoti atskiroms architektūrinėms detalėms.
Fasado negalima tinkuoti lyjant, esant stipriam vėjui, kaitriai saulei ar per žemai temperatūrai. Visą plokštumą geriausia užbaigti be ilgesnių pertraukų, nes skirtingu metu užteptame tinke gali likti matomos jungtys ir atspalvio skirtumai.
Vientisa fasado sistema
Klijai, šilumos izoliacinės plokštės, smeigės, armavimo mišinys, tinklelis, gruntas ir dekoratyvinis tinkas turi veikti kaip viena sistema. Atsitiktinai sumaišius skirtingų gamintojų medžiagas, neaišku, kaip tarpusavyje derės jų stiprumas, elastingumas, vandens įgeriamumas ir pralaidumas garams.
Svarbu naudoti fasadams skirtas, konkrečioje sistemoje numatytas mineralinės vatos ar EPS plokštes. Vien medžiagos pavadinimas neparodo jos tinkamumo. Skiriasi plokščių tankis, stipris, matmenų stabilumas, paviršius ir montavimo paskirtis.
Dažniausios išorinio šiltinimo klaidos
Fasado defektai dažniausiai atsiranda dėl neparuošto pagrindo, per mažo klijų kontakto, neteisingai išdėstytų plokščių, tarpų siūlėse ir prastai įrengtų angokraščių. Įtrūkimus taip pat sukelia ties langų kampais sutampančios plokščių siūlės, per mažas armavimo tinklelio perdengimas arba tinklelis, paliktas prie pat izoliacijos paviršiaus.
Didelę žalą padaro vanduo, patekęs už šiltinimo per palanges, parapetus, stogo jungtis ar nebaigtą fasado viršų. Dėl to izoliacija drėksta, žiemą šąla, atsiskiria tinko sluoksniai ir fasade atsiranda dėmių.
Kita klaida – atskirų namo dalių šiltinimas nesujungiant jų į vientisą sluoksnį. Gerai apšiltinta siena nekompensuoja šalto cokolio, gelžbetoninio balkono, neapšiltintos sąramos ar nesandarios sienos jungties su stogu. Todėl išorinis namo šiltinimas turi būti projektuojamas kaip visa pastato šiluminio apvalkalo dalis, o ne kaip atskiras fasado apdailos darbas.
Statybų ir būsto gido Asa.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.
