Lietuva šiuo metu dar nėra pasiekusi pakankamai aukšto urbanistinio išsivystymo lygio ir darni teritorijų plėtra išlieka valstybės prioritetu, sako architektai.

„Lietuva aplinkos gyvenimo kultūros požiūriu labai atsilikusi šalis, valdžia labai mažai dėmesio skiria tiek švietimui, tiek politikai. Kituose kraštuose seniai suprasta, kad gyvenamoji aplinka lemia gyvenimo kultūrą, kokybę", - „Pastogei" teigė Lietuvos architektų sąjungos (LAS) pirmininkas Gintautas Blažiūnas. Su juo ir kitais specialistais „Pastogė" kalbėjosi apie bendras urbanistikos problemas, kurias pastaruoju metu bandoma spręsti rengiant įstatymus.

Vyriausybė neseniai patvirtino Architektūros įstatymo koncepciją. Per tris mėnesius turėtų būti parengtas ir pats įstatymas. G.Blažiūnas sako, kad įstatymas tik šiek tiek prisidės įgyvendinant darnią teritorijų plėtrą, gerinant aplinkos gyvenimo kultūrą. Apskritai, anot pašnekovo, įstatymas nieko nepakeistų, tiesiog sureguliuotų kai kuriuos klausimus, kurie yra „pasislėpę" įvairiuose įstatymuose. „Vykstant projektavimui, tam tikrus klausimus reikia rankioti įvairiuose įstatymuose. Tikimės, kad įvairūs klausimai bus sudėti į vieną apibendrinantį įstatymą", - sakė Architektų sąjungos pirmininkas.

Architektūros įstatymo koncepciją rengusi darbo grupė, kuriai vadovavo Aplinkos ministerijos sekretorė Jūratė Juozaitienė, išnagrinėjo Prancūzijos architektūros įstatymą, apžvelgė Italijos, Moldovos, Rusijos ir Ukrainos architektūros įstatymus, rėmėsi Europos Sąjungos šalių patirtimi.

Kaip teigiama, Architektūros įstatymas reikalingas, nes dabartiniai Lietuvos teisės aktai reguliuoja tik atskirus su architektūra susijusius klausimus ir neužtikrina visapusiško reguliavimo šioje srityje. Šiuo metu įtvirtinta architektūros samprata nepakankamai detalizuoja visas architektūrinės veiklos sritis, nėra nustatyti architektūrinės veiklos principai, nėra visapusiškai reglamentuoti visuomeniniai santykiai, susiję su architekto profesinės veiklos reguliavimu, jo teise verstis tokia veikla ir panašiai.

Architektūros įstatymas turėtų nusakyti architektūros svarbą kultūrai, inovacijoms, darniai plėtrai, nustatyti architektūrinės veiklos principus, architekto atskiras profesinės veiklos sritis, jo teises, pareigas ir atsakomybę, numatyti valstybės ir savivaldybių institucijų kompetenciją architektūrinės veiklos požiūriu. Taip pat jis turi apibrėžti architektūros, jos kokybės, architektūrinės veiklos, architektūrinio konkurso, architektūrinio projekto, statinio architektūros eskizinio projekto, architekto, architekto bendradarbio ir kitas specialias sąvokas.

„Autorinių teisių įstatymas gina tik autorius, o architektūra yra kolektyvinis darbas. Ir pats pastatas, kaip architektūros kūrinys, turi būti ginamas daugeliu kitų įstatymų. Daug kas mums prikaišioja, kad įstatymas kuriamas tam tikrai vienai grupei. Taip tikrai nėra. Jis būtent nustatys viešosios aplinkos estetinio formavimo, darnaus urbanistinio formavimo pagrindinius principus, apibrėš kūrėjo bei visuomenės teises ir pareigas", - „Pastogei" J.Juozaitienė.

Priėmus Architektūros įstatymą, turėtų būti papildyti kai kurie teisės aktai. Numatoma patikslinti Teritorijų planavimo įstatymo nusakytus teritorijų planavimo specialistui keliamus kvalifikacinius reikalavimus. Statybos įstatymo pataisa turėtų įteisinti statinio architektūros eskizinio projekto rengimą. Turėtų būti patikslintas ir Architektų rūmų įstatymo apibrėžtas architektų profesinio atestavimo komisijos statusas. Taip pat numatoma parengti Architektūrinių konkursų organizavimo tvarką.

Stichiška plėtra

J.Juozaitienės nuomone, Lietuvoje prie chaotiškos teritorijų plėtros labiausiai prisidėjo žemės reforma, reglamentavusi žemės privatizavimo tvarką. Ši reforma buvo pradėta vykdyti anksčiau nei teritorijų planavimas, o ją įgyvendinant, anot pašnekovės, žemė tapo kilnojamuoju turtu. „Kai žemė tapo kilnojamuoju turtu, apie jokį planavimą nebuvo kalbama, o teritorijos atkuriant nuosavybės teises į žemę buvo išdalytos rėželiais", - dėstė Aplinkos ministerijos sekretorė.

G.Blažiūnas taip pat kaip pagrindinę urbanistikos problemą įvardintų žemės išdalijimo į privačias rankas padarinius. „Važiuojant į Vilniaus geležinkelio stotį, stovi vidury kelio namas, jokia jėga negalėjo jo nugriauti. Ar tai normalu? Būtų įdomu surasti tokių dalykų Vakarų Europoje", - svarstė jis.

Anot pašnekovo, naujieji didmiesčių mikrorajonai statomi nesilaikant urbanistinės logikos, nemąstant apie kompleksinį plėtojimąsi, patogumą gyventojams. „Statant naujuosius mikrorajonus Vilniuje nepagalvojama, ar pastatyta naujų darželių, mokyklų. Gyventojai atsikelia, o kur vaikus dėti? Mano galva, tai baisi spraga", - sako jis.

Teritorijų planavimas

Šiuo metu šalia Architektūros įstatymo rengiamas ir naujas Teritorijų planavimo įstatymas, tikslinamos urbanistinės politikos bei koreguojamos darnios teritorijų plėtros gairės. „Rengiame naują Teritorijų planavimo įstatymą, turėdami mintyje, kad visos savivaldybės turės būti parengusios bendruosius planus, kur bus numatyta darni miestų plėtra. Urbanistinės politikos metmenys turėtų būti parengti iki šių metų pabaigos", - situaciją aiškino J.Juozaitienė.

Kaip svarbiausius urbanistinės politikos tikslus ji nurodė tai, kad būtų planuojami ne sklypai, o teritorijos. Su tuo sutinka ir Vytas Zabilius, Lietuvos nekilnojamojo turto agentūrų asociacijos prezidentas.

„Visa architektūra prasideda nuo teritorijų planavimo. O šiandien mes planuojame sklypus, ne teritorijas. Mūsų teisinė bazė planavimą sieja su sklypu. Tai yra netikslinga. Planavimą reikia sieti su teritorija. Turi būti pirmiausia atsižvelgiama į mikrorajono, kvartalo planus", - teigia pašnekovas. Pasak jo, visose išsivysčiusiose šalyse taikoma kvartalinė architektūra. „Negali būti vienas namas penkių, o kitas - trijų aukštų, vienas namas žalias, o kitas - mėlynas, kaip dabar pasitaiko. Turi būti tam tikra darna, visai teritorijai nustatyti bendri architektūros sprendiniai. Tarkime, Santariškėse vienas pastatė rąstinį namą, kitas - namą šiaudiniu stogu, o trečias - trijų aukštų pilį", - pasakojo jis.

Ramūnas LIUTKEVIČIUS