Esame nekasdieniško visuomeninio reiškinio dalyviai ir liudininkai.

Sukrėstas, kad dėl iškirsto miško žūsta itin retos paukščių rūšys, teatro režisierius Gintaras Varnas su bendraminčiais neseniai subūrė visuomeninį judėjimą "Už gamtą".
Maža to - pakvietė šalies gyventojus pasirašyti po peticija, kurioje šalies valdžia raginama uždrausti miškų kirtimą tuomet, kuomet peri paukščiai ir verda kita gyvybė - nuo kovo 1 dienos iki rugpjūčio 1-osios.

"Jei Aplinkos ministerija toliau toleruos valstybinį vandalizmą Lietuvos gamtoje, neatmetame galimybės kreiptis kolektyviniu skundu į Europos Komisiją", - pabrėžiama peticijoje.

G.Varno ir jo bendraminčių pasipiktinimas niokojama gamta kasdien įtraukia vis daugiau žmonių ir tarsi suskaldė šalies visuomenę į dvi stovyklas.

Viena - už miškų gyvybę, jos teikiamą grožį ir atgaivą. Kita - už medienos pramonės gyvastingumą ir progresą.

Vieniems skauda, kad naikinami Lietuvos miškai, kiti atrėžia, kad kertama per mažai.

Jei žaliosios atgaivos naudai sunku pritaikyti finansinę išraišką, su mišku susijęs verslas skaičiuojamas dideliais pinigais.

Labanoro regioninio parko veidą bjauroja plynieji kirtimai

Valdžią ragina nepasiduoti

"Visiškas miško kirtimo uždraudimas, nors ir laikinas, taptų didele problema su miško pramone susijusioms įmonėms, jose dirbantiems žmonėms ir visai šiai Lietuvos ūkiui svarbiai pramonės šakai", - sureagavo Lietuvos miško ir miško pramonės darbuotojų profesinių sąjungų federacijos pirmininkas Algirdas Rauka.

Šiuo metu jungianti 45 organizacijas, federacija vienija baldų, popieriaus, statybinių medžiagų įmonių, miškų urėdijų profesines sąjungas.

Uždraudus keletą mėnesių kirsti mišką, neigiami tokio sprendimo padariniai tiesiogiai paliestų apie 50 tūkst. miško ir medienos pramonės darbuotojų, taip pat jų šeimas.
"Miško kirtimą Lietuvoje reglamentuoja Miško įstatymas ir poįstatyminiai aktai, juose esantys ūkinės veiklos ribojimai ir draudimai griežtesni nei daugelyje Vakarų Europos šalių. Metai po metų Lietuvoje miško iškertama net mažiau, nei leidžia ir rekomenduoja mokslininkų nustatytos normos, taigi yra visos sąlygos natūraliai miško populiacijos reprodukcijai", - tikina A. Rauka ir ragina šalies valdžią nepasiduoti emocijomis paremtam visuomeninio judėjimo spaudimui.

Griežtai pasisakydama prieš miško kirtimų nepagrįstus draudimus, federacija vis dėlto teigia pritarianti racionaliems apribojimams ir Miško kirtimo taisyklių tobulinimui.

Nemato realios grėsmės

Naujosios Miško kirtimų taisyklės, tikėtina, įsigalios kitąmet. Vienas iš taisyklių projekto rengėjų - Lietuvos miškų instituto direktoriaus pavaduotojas mokslinei informacijai dr. Virgilijus Mikšys teigė šiandien dėl kirtimų masto nematąs realios grėsmės mūsų šalies miškams. Priešingai - kai kuriais atvejais netgi per daug taupoma, todėl prarandama nemažai medienos.

Taip, šiuo metu kertama daugiau miško, nei, pavyzdžiui, prieš 30 metų. Tačiau tokią situaciją lėmė susiklosčiusios istorinės aplinkybės. Ataugo daug, pavyzdžiui, 1914, 1920 ar pokario metais iškirstų miškų, tarp jų - ypač daug lapuočių. Jei šiuose dėl objektyvių aplinkybių brandžiais tapusiuose miškuose nieko nedarytume, mediena supūtų ir prarastų vertę.

Vis dėlto turintį gražius tikslus naująjį visuomeninį judėjimą "Už gamtą" V.Mikšys tikino vertinantis teigiamai. Tačiau, jo pastebėjimu, vertėtų neužmiršti, kad Lietuvoje ūkinė veikla apima itin nežymią miškų dalį. Pavyzdžiui, pagrindiniai kirtimai kasmet apima ne daugiau kaip 1,5 procento viso šalies miškų ploto.

Ypatingos grėsmės augalijai bei gyvūnijai neįžiūri ir Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Biologinės įvairovės skyriaus vedėjas Selemonas Paltanavičius. Jo nuomone, šiandien didžiausią pavojų kelia ne valstybės politika, bet kai kurių privačių miškų savininkų vartotojiškas požiūris.

Tokie žmonės, susigrąžinę kelis hektarus prosenelių miško, iš karto skuba jį iškirsti, parduoti.

Esminė problema yra ne įstatymai, bet jų nesilaikantys žmonės.

Svarbu vien pinigai?

Režisieriaus G.Varno nuomone, padaryta klaida, kad kaip privati nuosavybė grąžinti miškai saugomose teritorijose - draustiniuose, nacionaliniuose bei regioniniuose parkuose. "Pavyzdžiui, Aukštaitijos nacionaliniame parke valstybinis miškas sudaro tik 30 proc. Suprantama, kad privatininkai ir miško pramonės verslininkai (bendrovių, iš žmonių supirkinėjančių mišką ir jį išpjaunančių priviso galybė) mišką laiko pasipelnymo šaltiniu. Bet baisiausia yra ne tai. Toleriagiška valstybės politika nesunkiai pažabotų įstatymais verslo godumą. Tačiau yra kitaip: miškas laikomas viso labo ''savaime atsinaujinančiu šaltiniu'', kitaip sakant, valstybinis požiūris į mišką yra kaip į naudingąsias iškasenas - anglį, naftą... Kuo greičiau ir daugiau jų išgausi, tuo daugiau pinigų uždirbsi. Taip ir su mišku - kuo daugiau kirsti, kuo daugiau pinigų iš to išsiurbti. Visa kita - neva tik sentimentalūs nevykėlių (suprask, ne politikų ir ne verslininkų) paistymai, į kuriuos neverta rimtai žiūrėti. Štai čia ir yra reikalo esmė. Lietuvos valdžios institucijos turėtų pakeisti požiūrį į gamtą. Jei valstybė saugo senamiesčius ir vadina tai kultūros paveldu, tai miškus irgi derėtų laikyti gamtos paveldu", - įsitikinęs R.Varnas.

Miškas - dvasinė vertybė

Pasak jo, tikrojo - nekirsto, pirmykščio miško, vadinamo sengirėmis, Lietuvoje teliko mažiau nei 1 proc. Todėl didesni miškų masyvai turėtų buti saugomi - kaip Šv. Onos bažnyčia ar Katedra. "Deja, realybė yra kitokia: kertama Labanoro giria, Biržų giria - beveik sunaikinta, o iš Rūdininkų girios likę lopiniai. Kol nepasikeis valdžios požiūris į mišką (ir kitas gamtos ekosistemas - pelkes, ežerus ir upes), tol teks kovoti už gamtos turtų išsaugojimą. Miškas, drįstu teigti, yra dvasinė vertybė - nė kiek ne mažesnė, nei kultūros paveldas. Tai labai jautri ekosistema, teikianti prieglobstį tūkstančiams gyvūnų ir augalų rūšių. Nuo skruzdės iki erelio, nuo vabalo iki elnio, nuo gegužraibės iki ąžuolo. Kertant mišką, viskas sunaikinama, gal tik žvėrys pabėga kitur. O kertant mišką vegetacijos metu - pavasarį ir vasarą, sunaikinami augalų ir gyvūnų palikuonys, buveinės. Mūsų šalyje galiojančios taisyklės leidžia kirsti mišką ištisus metus. Tai įstatymu įteisintas gamtos niokojimas. Tiesiog valstybinio masto genocidas prieš miško gyvybę", - piktinosi G.Varnas. Jo nuomone, Aplinkos ministerija turėtų kovoti už gamtos išsaugojimą taip, kaip kad Kultūros paveldo departamentas kovoja už kiekvieną senamiesčio centimetrą. Tačiau, deja, ministerija palaimina tokias taisykles, kurios palankios ne miško gyventojams ir viešajam interesui - visų Lietuvos piliečių interesui grožėtis miškais, o verslui.

Kova už viešąjį interesą

G.Varnas kritiškai vertina ir naujųjų Miškų kirtimo taisyklių projektą, kuriame siūloma uždrausti kirtimus, išskyrus sanitarinius, nuo balandžio 1-osios iki birželio 1 dienos (judėjimas ''Už gamtą'' peticijoje reikalauja nuo kovo 1-osios iki rugpjūčio 1 dienos).

"Birželio pradžioje daugumos paukščių lizduose - jaunikliai. Tokios taisyklės reikštų, kad leidžiama paukščiams išsiperėti, o tada jau galima kirsti miškus su lizduose esančiais jaunikliais, kitaip sakant, juos išžudyti. Kita vertus, ''sanitariniai'' kirtimai tik vadinasi gražiai, o iš tiesų tai daugiausia žalos miško paukščiams darantys ir milžiniškus plotus apimantys kirtimai", - sakė G.Varnas.

Jis priminė, kad su naujuoju Miško kirtimo taisyklių projektu nesutiko ne vien judejimas ''Už gamtą'', bet ir Lietuvos ornitologų draugija, Ekologijos institutas, Gamtos fondas, iš Aplinkos ministerijos pareikalavę viešo projekto svarstymo.

Judėjimo "Už gamtą" peticiją jau pasirašė beveik 8000 žmonių. Parašai dar renkami iki šio mėnesio vidurio (tai galima padaryti ir internete: www.peticija.lt/visos/1556). Po to bus įteikti šalies Prezidentui, Seimui, Vyriausybei, aplinkos ministrui.

"Visuomenė turi suprasti, kad tai kova už gamtą ir mūsų visų teisę ta gamta grožėtis, semtis joje jėgų gyvenimui. Kitaip sakant, už viešąjį interesą. O tiems, kurie bijo, kad čia gali būti paslėpta politika, atsakysiu taip: kokia čia politika, kai norima apginti paukščius ir jų namus?"- apibendrino G.Varnas.

"Baltai varnai" - pagarba

Lietuvos žaliųjų judėjimo aktyvistas, buvęs laikraščio „Žalioji Lietuva" redaktorius Andrejus Gaidamavičius teigė žemai lenkiantis galvą G. Varno iniciatyvai - jam norėtųsi, kad tokių "baltų varnų" būtų daugiau.

Tačiau "balta varna" galima būtų pavadinti ir patį A.Gaidamavičių, dar 2005-aisiais išspausdinusį straipsnį "Alternatyvus požiūris į miško kirtimo būdus".

"Plynieji miško kirtimai, lyginant su kitomis kirtimų rūšimis, teikia daugiausia žalos gyvajai gamtai, kraštovaizdžiui ir visuomenei. Tuo pačiu tai ir pats primityviausias kirtimo būdas, vyravęs dar tada, kai nebuvo jokio miškininkystės mokslo", - jau pirmaisiais sakiniais iš peties kirto publikacijos autorius.

Šiuo metu A.Gaidamavičius daugiausia dėmesio skiria mokslinei veiklai.

Geologijos ir geografijos instituto doktoranto pagrindinė tyrimų sritis - paleoekologija, t.y. Lietuvos miškų priešistorė. Paskutinis Gaidamavičiaus darbas buvo apie Labanoro girios raidą per pastaruosius 14000 metų.

Šis įspūdingas žaliasis masyvas A.Gaidamavičiui žinomas ne vien dėl mokslinės veiklos.

Kad miškas skriaudos nepajustų

"Užaugau Labanoro girioje, auklėjamas gamtai pasišventusių girininkų, ypač Irenos Danilevičiūtės. Jau būdama pensininke, iki šiol viską daro, kad jos apylinkių (Lakajos kaimo) miškai būtų kertami laikantis taisyklių ir moralinių svertų. Pamačiusi, kad pavasarį - per patį paukščių perėjimą gula pušys, skuba pranešti žurnalistams ir pareigūnams", - sakė A.Gaidamavičius.

Anot jo, taip elgtis verčia kontrastas, kurį šiandien regi senosios kartos miškininkai: kertama gerokai daugiau negu galima. Nedaug kas beprisimena prieškario Lietuvos miškininko, profesoriaus Povilo Matulionio mokymą: kirsti taip, kad miškas skriaudos nepajustų.

Rankomis atsodino miškus

A. Gaidamavičius priminė, kad ir tarpukario metais Lietuvos miškų savininkai savo turto netausojo. Kirto kiek begalėdami, o už parduotą medieną sau dvarus statydavosi. Savo ainiams tik kelmynes palikdavo. Profesoriaus Tado Ivanausko iniciatyva šalyje būrėsi medžių sodintojų draugijos, nes Lietuvos miškingumas tesiekė vos 20 procentų. Ypač daug miškų buvo pasodinta 5 - 6 dešimtmečiais.

Viskas, kas tarpukario metais buvo negailestingai iškirsta, buvo paprastų kaimo žmonių atsodinta.

"Tačiau dabar mano močiutė, visą gyvenimą praleidusi Labanoro girioje ir dešimtis hektarų miško savo rankomis pasodinusi, pro ašaras negali atsistebėti, kaip plynė už plynės prasišviečia, kaip tie "naujieji dvarininkai" iš prosenelių paveldėtus miškus niekina. Juk nėra nė lašo jų nuopelno, kad tie miškai vėl ataugo", - pridūrė A.Gaidamavičius.

Pušaitės - ne bulvės

Jis teigė dar galįs pabandyti suprasti žmonių godumą, siekiant pasipelnyti ar pagerinti buitį.

Tačiau sunku suprasti valstybės poziciją.

Prieš 30 - 40 metų neplynieji kirtimai sudarė apie 70 proc. visų kirtimų. Daug darbo įdėjo ir metodikų sukūrė, ragindami kirsti neplynai, ne tik žinomas miškininkas, mokslininkas Benediktas Labanauskas, bet ir akademikas Leonardas Kairiūkštis.

"Deja, vėlesnės miškininkų kartos iš jų darbo tik pasijuokė. Mat ekonomiškai neapsimokėjo tokie kirtimai. Daug paprasčiau plynai iškirsti, viską suarti ir vienos rūšies sodinukais užsodinti. Ir kaip tam naujos kartos, tik kietmerius mokančiam skaičiuoti miškininkui paaiškinti, kad pušaitės - tai ne bulvės, arimams netinka", - neslėpė apmaudo A. Gaidamavičius.

Kirtimų "vajus" tebevyksta

Jam daug kartų teko įsitikinti, kad ten, kur miško paklotė nesuardyta, medeliai savaime stipresni užauga nei iš per prievartą sukištų daigelių. Žinoma, tai ilgiau užtrunka.

Iškirtus mišką ne plynai, bet atvejiniais, o dar geriau - atrankiniais metodais (mišką tik praretinus), nesunaikinama miško ekosistema, nenutraukiami itin svarbūs miško simbioziniai ryšiai su paklotėje esančia grybiena, miškas nenustoja teikęs miško gėrybių (uogų, grybų, vaistažolių), estetinę ir biologinės įvairovės apsaugos naudą.
Neplynieji kirtimai savo esme panašūs į stichinių nelaimių, pvz., audrų padarinius, po kurių miškas pats sugeba atsistatyti, regeneruotis.

"Ar tik tiek per du šimtus metų pažengė miškininkystės mokslas, kad šiandien galime sau leisti miškus kapoti plynai - taip pat, kaip ir tais laikais, kai nebuvo jokio miškininkystės mokslo? Kodėl Vokietijoje galima išsiversti be plynųjų kirtimų, o Lietuvoje - ne? Kodėl miškų urėdijos Aukštaitijos nacionaliniame parke gali ūkininkauti kirsdamos neplynai, o gretimame - Labanoro regioniniame parke - plynųjų kirtimų "vajus" tebetęsiamas? " - klausė A.Gaidamavičius.

Antano Bunikio pieš.

Visiems priklausantis turtas

Jo įsitikinimu, gamta yra bene didžiausias Lietuvos turtas. Jis priklauso visuomenei, visų iki šiol vykdytų apklausų duomenimis, prioritetą teikiančiai ne ekonominei, bet ekologinei ir socialinei miškų reikšmei.

"Miškų instituto mokslinėse ataskaitose nedviprasmiškai parašyta, kad materialinė miškų nauda iš rekreacijos bei miško gėrybių yra didesnė nei medienos vertė. O kur dar pinigais nepamatuojama kraštovaizdžio vertė?

Kirsdami plynai mes ne tik pažeidžiame Lietuvos kraštovaizdį, bet ir skurdiname savo dvasią, nes tai vienas nuo kito priklausomi dalykai.

Todėl tokio pasiteisinimo - "ekonomiškai nenaudinga" - brandžioje visuomenėje negali būti. Visuomenė turi aktyviau ginti savo turtą, nes norų miškus galutinai privatizuoti, juos "suvartoti" celiuliozės fabriko ar baldų gamyklų reikmėms, bus visada", - pabrėžė A. Gaidamavičius.

Audronė Gliožerienė

visasverslas.lt