.png)
Antikvarinis baldas gali būti naudojamas interjere, kolekcionuojamas arba perkamas kaip ilgalaikę vertę turintis dirbinys. Tačiau vien amžius negarantuoja nei meninės, nei finansinės vertės. Kainą lemia autoriaus ar dirbtuvės žinomumas, pagaminimo laikotarpis, retumas, medžiagos, konstrukcija, išlikusios originalios detalės, ankstesni restauravimai ir dokumentuota baldo kilmė.
Antikvarinių baldų rinka nėra greitai realizuojama investicija. Parduodant tenka įvertinti aukciono ar tarpininko komisinius, transportavimą, draudimą, ekspertizę ir restauravimo išlaidas. Todėl baldą verta rinktis tokį, kurį būtų galima naudoti ir vertinti nepriklausomai nuo būsimo kainos pokyčio.
Kokie baldai laikomi antikvariniais
Prekyboje antikvariniais dažniausiai vadinami senesni kaip 100 metų baldai, tačiau ši riba nėra vienodas teisinis ar menotyrinis standartas visose šalyse. XX amžiaus pirmosios pusės baldai gali būti vertingi kaip dizaino, autoriaus arba konkrečios dirbtuvės kūriniai, nors dar nepatenka į įprastą antikvaro apibrėžimą.
Tikslesniam baldo apibūdinimui nurodomas laikotarpis, stilius, kilmės šalis, numanomas gamintojas ir išlikimo būklė. Formuluotė „XIX amžiaus stiliaus spinta“ gali reikšti gerokai vėliau pagamintą istorizmo kopiją, o „XIX amžiaus spinta“ jau yra teiginys apie pagaminimo laiką.
Antikvariniai baldai šiuolaikiniame interjere
Visų kambarių nebūtina apstatyti vieno laikotarpio baldais. Vienas gerai parinktas sekreteras, komoda, valgomojo stalas ar krėslas gali tapti pagrindiniu šiuolaikinio interjero akcentu.
Masyvų medinį stalą galima derinti su paprastesnėmis moderniomis kėdėmis, senovinį krėslą – su lakonišku rašomuoju stalu, o inkrustuotą komodą – su santūriu šviestuvu ir šiuolaikiniu meno kūriniu. Senas baldas geriausiai atsiskleidžia tuomet, kai aplink jį paliekama erdvės ir jis nekonkuruoja su daugybe kitų dekoratyvių daiktų.
Prieš perkant išmatuojamas pats baldas, durų angos, laiptai, liftas ir numatyta jo vieta. Didelės spintos bei sekreterai ne visada saugiai išardomi – dalis konstrukcijų buvo suklijuotos, suleistos arba vėliau papildomai sutvirtintos.
Baldo kilmės dokumentai
Vertingam baldui svarbi proveniencija – dokumentuota jo kilmės ir nuosavybės istorija. Ją gali pagrįsti senos sąskaitos, inventoriaus sąrašai, aukcionų katalogai, paveldėjimo dokumentai, fotografijos, dirbtuvės etiketės ar gamintojo žymos.
Vien pardavėjo pasakojimas nėra pakankamas kilmės įrodymas. Dokumentuose nurodyti matmenys, aprašymas ir žymos turi atitikti parduodamą daiktą. Ant baldo esanti etiketė taip pat tikrinama – ji gali būti perkelta nuo kito dirbinio arba pridėta vėliau.
Prieš brangesnį pirkimą verta gauti rašytinę sąskaitą, kurioje būtų nurodytas baldo aprašymas, numanomas laikotarpis, medžiagos, žinomi pakeitimai ir pardavėjo pateikiama kilmė.
Antikvarinio baldo stilius ir proporcijos
Kiekvienam laikotarpiui būdingos tam tikros proporcijos, kojų formos, profiliai, ornamentai, furnitūra ir medienos rūšys. Vertinant autentiškumą tikrinama, ar šie elementai tarpusavyje dera.
Vienas neįprastas elementas dar neįrodo klastotės. Baldas galėjo būti pagamintas regioninėje dirbtuvėje, užsakytas pagal individualų projektą arba vėliau perdarytas. Įtarimą kelia keli nesuderinami požymiai: ankstesnį laikotarpį imituojantis korpusas, vėlesnė furnitūra, stiliui nebūdingi ornamentai ir šiuolaikiška konstrukcija.
Dekoro kokybė taip pat suteikia informacijos. Originaliame rankų darbo raižinyje matyti nedideli skirtumai, tačiau išlieka meistro judesio ritmas ir užtikrintos linijos. Naujoje kopijoje ornamentas gali būti mechaniškai vienodas arba, priešingai, dirbtinai netaisyklingas.
Senovinių baldų konstrukcija
Teiginys, kad senuose balduose nebuvo vinių, klijų ir metalinių varžtų, yra klaidingas. Gyvūninės kilmės klijai, kaltinės vinys, mediniai kaiščiai, spynos, vyriai ir įvairūs sraigtai naudoti gerokai anksčiau negu atsirado pramoninė baldų gamyba. Vertinamas ne pats tvirtinimo elemento buvimas, o jo tipas ir atitiktis numanomam laikotarpiui.
Rankomis išpjautos „kregždės uodegos“ jungtys paprastai nėra visiškai vienodos: skiriasi jų plotis ir kampai, matyti įrankio žymės. Mašininės jungtys dažniau būna vienodo žingsnio ir formos. Tačiau XIX amžiuje rankų ir mechanizuotas darbas jau buvo derinami, todėl vien iš jungties negalima tiksliai nustatyti baldo amžiaus.
Vidinėse ir galinėse dalyse gali išlikti pjūklo, obliaus bei kaltų žymių. Matomi paviršiai dažniausiai apdirbti kruopščiau. Vis dėlto šiurkšti baldo nugarėlė neįrodo senumo – tokį paviršių nesunku atkartoti.
Mediena, faneruotė ir inkrustacija
Antikvariniuose balduose naudotas ąžuolas, riešutmedis, raudonmedis, palisandras, beržas, pušis, eglė, kriaušė ir kitos vietinės bei importinės medienos rūšys. Brangi mediena dažnai naudota plona faneruote, priklijuota ant paprastesnės medienos pagrindo.
Faneruotas baldas nėra mažiau vertingas už pagamintą iš masyvo. Plona dekoratyvinė faneruotė leido išgauti simetriškus raštus, panaudoti retą medieną ir sumažinti didelių plokštumų deformaciją.
Marketri – raštas, sudėtas iš skirtingos spalvos medienos faneruotės. Intarsijoje medžio, metalo, kaulo ar kitos medžiagos elementai įleidžiami į pagrindą. Vertinant tokį dekorą tikrinama, kiek elementų yra originalūs, ar jie neperklijuoti, neperšlifuoti ir neužlieti storu naujo lako sluoksniu.
Furnitūra, vinys ir varžtai
Spynos, vyriai, rankenos bei raktų skylučių apvadai turi atitikti baldo konstrukciją ir stilių. Vertinamos tvirtinimo skylės: papildomos skylės, skirtingi varžtai ar spalvos neatitinkantis metalas rodo, kad furnitūra galėjo būti pakeista.
Senas geležinis elementas nebūtinai turi būti stipriai surūdijęs. Sausoje aplinkoje laikyta furnitūra gali išlikti geros būklės, o dirbtinai pasendintas naujas metalas gali būti padengtas rūdimis per trumpą laiką. Daugiau pasako metalo apdirbimas, sriegio forma, tvirtinimo būdas ir nusidėvėjimo atitiktis aplinkinėms detalėms.
Bronza ir žalvaris ilgainiui keičia spalvą, tačiau patina gali būti nuvalyta ankstesnės restauracijos metu. Pakeista furnitūra mažina originalumo laipsnį, bet nebūtinai panaikina baldo naudojimo ar dekoratyvinę vertę.
Baldo nusidėvėjimas ir patina
Natūralus nusidėvėjimas pasiskirsto pagal baldo naudojimą. Kėdžių priekinių kojų apačia, ranktūriai, stalčių rankenos, stalo kraštai ir durelių lietimosi vietos dėvisi labiau. Gilios žymės nelogiškose vietose arba vienodai „sendintas“ visas paviršius gali rodyti dirbtinį apdorojimą.
Patina – per ilgą laiką susiformavęs medienos, apdailos ir metalo paviršiaus pokytis. Ji apima ne vien oksidaciją, bet ir spalvos kitimą nuo šviesos, nedidelį paviršiaus nusidėvėjimą, seno vaško bei lako pokyčius. Purvas, pelėsis, riebalų sluoksnis, rūdys ir aktyvi kenkėjų veikla nėra vertinga patina.
Per daug naujai atrodantis baldas nebūtinai yra klastotė. Jis galėjo būti mažai naudotas, laikytas tinkamoje aplinkoje arba profesionaliai konservuotas. Lygiai taip pat stipriai apgadintas paviršius nebūtinai liudija didelį amžių.
Medienos kenkėjų padarytos skylės
Kirmgraužų skylės nėra patikimas baldo amžiaus įrodymas. Jas galima padaryti dirbtinai, o sena mediena gali būti panaudota naujai kopijai. Tikrumo neparodo ir adatos kišimas į skylę – lervų takų forma skiriasi, o pats bandymas gali papildomai pažeisti medieną.
Aktyvią kenkėjų veiklą gali rodyti po baldu atsirandančios šviesios medienos dulkės, naujos šviesiais kraštais skylutės arba vabzdžiai. Senos tamsios skylės be šviežių išgraužų gali būti ankstesnio pažeidimo pėdsakai.
Įtartinas baldas atskiriamas nuo kitų medinių daiktų ir apžiūrimas specialisto. Terpentinas, buitiniai insekticidai ar skysčio švirkštimas į atskiras skylutes nepasiekia visų medienoje esančių lervų ir gali sugadinti apdailą.
Ankstesnių restauravimų požymiai
Dauguma iki šių dienų išlikusių baldų bent kartą buvo remontuoti. Restauravimas savaime nėra trūkumas. Vertę labiausiai mažina negrįžtami pakeitimai: originalios apdailos pašalinimas, stiprus šlifavimas, raižinių perdirbimas, didelės konstrukcijos dalies pakeitimas ar baldo pritaikymas kitai paskirčiai.
Naujos detalės gali būti pagamintos iš tinkamai parinktos, išdžiovintos ir su originalia konstrukcija suderinamos medienos. Ji neprivalo būti tokio pat amžiaus kaip baldas. Svarbu, kad papildymas nekeltų įtampos senai medienai, būtų kokybiškai atliktas ir, prireikus, atpažįstamas kaip restauravimo dalis.
Profesionalus restauratorius dokumentuoja baldo būklę prieš darbus, naudotas medžiagas ir pakeistas detales. Tokia informacija didina pasitikėjimą dirbiniu ir padeda atlikti būsimus konservavimo darbus.
Baldų ekspertizė prieš perkant
Vieno požymio autentiškumui nustatyti nepakanka. Specialistas vertina stilių, proporcijas, konstrukciją, įrankių žymes, medienos rūšis, faneruotę, furnitūrą, paviršiaus apdailą ir ankstesnius remontus.
Sudėtingesniais atvejais naudojama ultravioletinė šviesa, mikroskopija, pigmentų ir apdailos sluoksnių analizė. Ultravioletiniame apšvietime gali išryškėti skirtingu metu lakuotos ar perdažytos vietos, tačiau ir šio tyrimo rezultatus turi vertinti patyręs specialistas.
Brangų baldą patartina parodyti nepriklausomam ekspertui, nesusijusiam su pardavėju. Žodinį vertinimą verta papildyti rašytine išvada ir išsamiomis baldo nuotraukomis.
Antikvarinio baldo būklės tikrinimas
Baldas apžiūrimas gerame išsklaidytame apšvietime. Patikrinama:
ar korpusas stabilus ir nepersikreipęs;
ar kojelės, atlošai ir skersiniai nėra lūžę;
ar stalčiai bei durelės juda savo vietose;
ar faneruotė neatsiklijavusi ir neišsipūtusi;
ar nėra aktyvių medienos kenkėjų;
ar nesijaučia pelėsio ir stipraus drėgmės kvapo;
ar marmuro, metalo, stiklo ir tekstilės dalys stabilios;
kurios detalės pakeistos arba papildytos.
Baldo nereikia stipriai purtyti, spausti raižinių ar kelti už stalviršio. Jeigu konstrukcija silpna, netinkamas bandymas gali padidinti pažeidimą.
Naudoti skirtą kėdę, stalą ar lovą turi įvertinti restauratorius. Muziejinei ekspozicijai tinkamas objektas nebūtinai saugus kasdieniam sėdėjimui ar apkrovai.
Antikvarinių baldų kopijos ir reprodukcijos
Kopija gaminama pagal konkretų istorinį baldą, atkuriant jo matmenis, formą, dekorą ir medžiagas. Reprodukcija ar istorinio stiliaus baldas gali tik laisvai naudoti tam laikotarpiui būdingus elementus.
Kokybiška kopija gali būti vertingas rankų darbo baldas, tačiau ji neturi būti parduodama kaip originalas. Sąskaitoje ir aprašyme turi būti aiškiai nurodyta, kad tai kopija, reprodukcija arba vėlesnio laikotarpio istorinio stiliaus gaminys.
Rankų darbas savaime negarantuoja geresnės kokybės, o pramoninė gamyba – prastesnės. Vertinamos konkrečios medžiagos, jungtys, apdaila, konstrukcijos stabilumas ir meistro darbo kokybė.
Antikvariniai baldai kaip investicija
Finansinei vertei svarbi ne vien baldo išvaizda. Didžiausią paklausą paprastai išlaiko aiškios autorystės, dokumentuotos kilmės, reti ir gerai išsilaikę dirbiniai. Tipinis, stipriai restauruotas arba nepatogaus dydžio baldas gali būti sunkiai parduodamas, net jeigu jam daugiau kaip šimtas metų.
Prie pirkimo kainos pridedamos ekspertizės, konservavimo, transportavimo, draudimo ir tinkamo laikymo išlaidos. Didelės spintos, stalai ir garnitūrai šiandien gali turėti mažesnę paklausą negu komodos, krėslai, nedideli staleliai bei lengvai interjere pritaikomi autoriniai baldai.
Senovinių baldų laikymo sąlygos
Mediena sugeria ir išskiria drėgmę, todėl keičiantis santykinei oro drėgmei baldo dalys plečiasi bei traukiasi. Dėl didelių svyravimų gali skilti mediena, atsiklijuoti faneruotė, deformuotis durelės ir pažeisti apdaila.
Vertingiems baldams tinkamiausia stabili aplinka, kurioje santykinė oro drėgmė laikosi maždaug 40–60 procentų ribose. Svarbiau išvengti staigių pokyčių negu nuolat siekti vieno tikslaus skaičiaus.
Baldai nestatomi prie radiatoriaus, šildomų grindų karštos zonos, židinio, drėgnos išorinės sienos ar tiesioginėje saulėje. Saulė blukina medieną, tekstilę ir apdailą, o vietinis karštis skatina medienos džiūvimą bei skilimą.
Antikvarinių baldų valymas
Saugiausia reguliari priežiūra – dulkes šalinti minkštu sausu arba vos sudrėkintu audiniu. Raižiniai valomi minkštu šepetėliu, tuo pat metu dulkes surenkant mažos galios siurbliu, kurio antgalis neliečia paviršiaus.
Valymo būdas parenkamas pagal apdailą. Šelakas, vaškas, aliejus, lakas, dažai, paauksavimas ir marketri skirtingai reaguoja į vandenį bei tirpiklius. Nežinant paviršiaus sudėties, negalima naudoti amoniako, spirito, acetono, terpentino, buitinių ploviklių ar baldų atnaujinimo skysčių.
Drėgmė ypač pavojinga atsiklijavusiai faneruotei, įtrūkusiai apdailai ir nepadengtai medienai. Skystis gali patekti po paviršiumi, ištirpinti senus klijus ir palikti dėmes.
Vaškas, aliejus ir baldų poliravimo priemonės
Medienos nereikia periodiškai „maitinti“ aliejumi. Sėmenų, citrinų ir kiti baldams siūlomi aliejai keičiasi oksiduodamiesi, tamsina paviršių, kaupia nešvarumus ir vėliau apsunkina restauravimą.
Aerozolinės bei skystos poliravimo priemonės gali palikti silikonų ar kitų sunkiai pašalinamų medžiagų sluoksnį. Jos nenaudojamos nepatikrinus sudėties ir apdailos būklės.
Plonas mikrokrikštalinio arba tinkamo pastinio vaško sluoksnis gali būti naudojamas ant stabilios, skaidrios apdailos, tačiau tik išbandžius nepastebimoje vietoje. Vaškuoti dažnai nereikia – perteklinis sluoksnis kaupiasi raižiniuose ir pritraukia dulkes.
Smulkūs mechaniniai darbai
Stalčių medinių kreipiklių slydimą galima pagerinti labai plonu kieto parafino sluoksniu, jeigu paviršius švarus ir konstrukcija neišsikraipiusi. Jeigu stalčius stringa dėl deformacijos, išbrinkusios medienos ar atsiklijavusių jungčių, jo negalima jėga stumti ar obliuoti neįvertinus priežasties.
Metalinių vyrių ir spynų negalima gausiai tepti universaliu aliejumi, kuris nubėga ant medienos ir palieka dėmes. Tinkamą tepalą bei jo kiekį parenka restauratorius pagal metalo ir mechanizmo būklę.
Atsiklijavusių dalių negalima nuplėšti iki galo vien tam, kad būtų patogiau priklijuoti. Taip galima nulaužti faneruotę arba prarasti originalią detalę. Atsipalaidavusi vieta laikinai apsaugoma nuo judėjimo ir perduodama restauratoriui.
Dažų ir lako šalinimas
Nuo antikvarinių baldų dažai ir lakas nešalinami virinimo lempa, karšto oro fenu, koncentruotu plovikliu ar elektrine šlifavimo mašina. Karštis gali uždegti seną medieną, išlydyti klijus ir sunaikinti po vėlesniais dažais išlikusią originalią apdailą. Šlifavimas pašalina paviršių, suapvalina profilius ir ištrina įrankių žymes.
Po vėlesniu dažų sluoksniu gali būti išlikusi originali polichromija, paauksavimas arba senas lakas. Prieš valymą atliekami nedideli apdailos sluoksnių tyrimai. Tirpikliai, geliai ir mechaninės priemonės parenkami taip, kad būtų pašalintas konkretus sluoksnis nepažeidžiant ankstesnio.
Antikvarinių baldų restauravimas
Restauravimo tikslas – stabilizuoti konstrukciją, sustabdyti irimą ir išsaugoti kuo daugiau originalios medžiagos. Baldas neturi būti paverstas vizualiai nauju gaminiu.
Profesionalus restauratorius sutvirtina klibančias jungtis, priklijuoja faneruotę, konservuoja apdailą ir papildo tik trūkstamas detales. Nauji elementai turi būti suderinami su originalu ir, jei įmanoma, pašalinami nepadarant papildomos žalos.
Istoriniuose balduose dažnai naudoti gyvūninės kilmės klijai, kurie tinkamai parinkus metodą gali būti suminkštinami ir pataisomi. Šiuolaikiniai konstrukciniai, cianoakrilato ar epoksidiniai klijai ne visada tinkami, nes gali būti per standūs, prasiskverbti į medieną ir apsunkinti būsimą restauravimą.
Inkrustacijos, paauksavimas, vėžlio šarvo imitacijos, kaulo, metalo ar dramblio kaulo elementai reikalauja atskiros medžiagų pažinimo kompetencijos. Acetonas, spiritas ir universalūs celiulioziniai klijai tokiems paviršiams negali būti rekomenduojami kaip bendras namų remonto būdas.
Kada reikalingas restauratorius
Specialistui perduodamas baldas, jeigu:
atsiskiria faneruotė ar inkrustacija;
kliba konstrukcinės jungtys;
byra medienos kenkėjų išgraužos;
matyti pelėsis arba jaučiamas stiprus drėgmės kvapas;
trūkinėja dažai, paauksavimas ar lakas;
reikia nuimti vėlesnius dažų sluoksnius;
baldas turi dokumentuotą istorinę ar didelę finansinę vertę.
Prieš darbus baldas fotografuojamas iš visų pusių, užfiksuojamos žymos, defektai ir atskiros detalės. Restauratoriaus pasiūlyme turi būti nurodyta, kas bus sutvirtinta, valoma, keičiama ar atkuriama ir kaip darbai paveiks originalias medžiagas.
Statybų ir būsto gido Asa.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.
Corbis nuotr.
