Kadenciją baigiantis Seimo narys, socialinių mokslų daktaras Antanas Bosas žada vėl stoti už Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacijos vairo.

Sugrįžimas į verslininko kasdienybę nežada būti paprastas - šalies ūkiui gresia rimtas nuosmukis su didžiuliu nedarbu, įmonių bankrotais ir galbūt nacionalinės valiutos nuvertėjimu. Apie tokį niūrų galimos ateities scenarijų, Antano Boso nuomone, Vyriausybė žinojo, tačiau dėl rinkimų į Seimą ilgai slėpė nuo gyventojų ir jų neperspėjo.

Paties verslininko finansų krizė neužklupo nepasirengusio. Pirmuosius jos ženklus užfiksavęs dar pernai rudenį, Antanas Bosas suskubo savo santaupas išsaugoti investicijomis į nekilnojamąjį turtą.

Apie tai ir daugiau - pokalbis su Antanu Bosu.

Pone Antanai, Finansų ministerija prognozuoja, jog kitąmet nekilnojamojo turto kainos gali sumažėti 15-20 procentų.

Nekilnojamąjį turtą, kurio pasiūla dabar yra labai didelė ir kurį galima pasirinkti kur nori ir patraukliose vietose, yra palankiausias laikas pirkti, kadangi jis yra atpigęs. Investicija į nekilnojamąjį turtą yra ilgalaikė. Netgi jeigu šis turtas dar pigs, tai - nesvarbu. Po trejų ar ketverių metų jo kaina šoks į viršų, o po penkerių metų nekilnojamojo turto kaina bus daug didesnė nei dabar.

Tačiau šalies komerciniai bankai prognozuoja, jog nekilnojamojo turto kaina per artimiausius dvejus metus kris 10-20 procentų.

10-20 procentų kaina kris tų, kurie bankrutuoja ir turi atsiskaityti su bankais. Noriu atkreipti dėmesį į, mano nuomone, svarbų dalyką: visi bankų analitikai dirba ne investuotojui, ne Lietuvos gyventojui, o bankams. Jie gina bankų poziciją. Todėl aš netikiu nė vienu bankų analitikų žodžiu.

Tad kuo finansų krizės akivaizdoje tikėti eiliniam šalies gyventojui?

Tas, kas rimtai domisi, neskaito vien Lietuvos spaudos, nestebi vien Lietuvos situacijos. Po Rytų ir Vakarų, JAV ir Azijos finansų bei ekonomikos analizės galima greitai padaryti išvadą, kas laukia Lietuvos, kuri neturi savų gamtinių resursų.

Kas laukia?

Krizė bus didžiulė, nepalyginsi su Rusijos krize. Didelė tikimybė, jog bus prieita prie nacionalinės valiutos nuvertinimo. Mūsų šalies ūkio nuosmukis dar tik prasideda. Tęsis neilgai - gal dvejus ar trejus metus, tačiau lipimas iš duobės bus labai ilgas. Šalis be resursų iš ekonominės krizės, kaip taisyklė, greitai neišsivaduoja.

Kur, Jūsų nuomone, geriausia investuoti į nekilnojamąjį turtą - Lietuvoje ar užsienyje?

Be abejo, pigesnė investicija yra Lietuvoje, kadangi Europos Sąjungos šalyse eurais kainuotų. Tai vienas dalykas. Kitas dalykas - Lietuvoje po penkerių metų nekilnojamojo turto kainos priartės prie Europos Sajungos kainų. Tad šiuo metu, aišku, geriau investuoti Lietuvoje. Tokia mano asmeninė nuomonė. Vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuvoje yra didelis būsto poreikis - net vienuolikai procentų mūsų šalies gyventojų reikalingas būstas. 11 procentų - tai didžiulis skaičius. Tiems, kurie neįstengia nusipirkti būsto, vis tiek kažkur reikia gyventi. Tad įsigytą nekilnojamąjį turtą verta nuomoti. Nuoma mažiau ar daugiau duos pajamų, daug didesnių už infliaciją ar indėlių palūkanas banke. Tai - vaizdžiai tariant, kaip lašelinė, kas mėnesį teikianti pajamas. Be to, pavyzdžiui, po penkerių metų turėsi tą patį nekilnojamąjį turtą, bet jau didesnės vertės. Vadinasi, investuotų į nekilnojamąjį turtą pinigų nepraradai.

Neslepiate, jog, atsižvelgdamas į gresiančią krizę, pats jau investavote į nekilnojamąjį turtą. Lietuvoje ar užsienyje?

Lietuvoje. 90 procentų - Klaipėdoje, 10 procentų - Vilniuje.

Kodėl būtent čia?

Nekilnojamasis turtas turi būti patrauklioje vietoje. Dabar galima pasirinkti. Po trejų metų tokios patrauklios nekilnojamojo turto pasiūlos tikrai nebebus. Tuomet vėl reikės pradėti iš pradžių - pirkti tik suprojektuotą ar pradėtą statyti būstą. Klaipėda - ekonomiškai išsivystęs centras, uostamiestis. Klaipėda, kaip aš sakau, yra ne pirmasis, bet ir ne antrasis miestas. Tarp pirmojo ir antrojo. Konkuruoja su Vilniumi, o nekilnojamojo turto kainos beveik tokios pačios.

Pone Antanai, o kokia situacija su Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacijos statomu Gandrališkės gyvenamuoju rajonu?

Kadangi pardavimai - sulėtėję, tad sulėtėjusi ir statyba, projekto vystymas. Bet jis nėra sustabdytas.

Tad natūraliai kyla klausimas: ar nesate suinteresuotas, teigdamas, kad krizės metu geriausia investuoti į nekilnojamąjį turtą?

Aš suinteresuotas išsaugoti savo ir savo įmonės santaupas. Juk nesakau, kad būtina investuoti į Gandrališkes. Sakau: nekilnojamasis turtas patrauklioje vietoje yra geriausia investicija. Prisiminkime, ką šimtmečiais darydavo žydai. Jie ilgą laiką, kaip sakoma, investuodavo "arba į mūriuką, arba į auksiuką".

Ar į auksą dabar neapsimoka investuoti?

Į auksą yra pavojinga investuoti, nes ekonominės krizės metu kriminogeninė situacija labai pablogėja. Galima to aukso netekti. Pinigai kojinėje irgi arba nuvertės, arba juos atims kas nors. O štai nekilnojamojo turto tikrai niekas neatims. Ilgalaikėje perspektyvoje jis dar ir naudos duos.

Nekilnojamasis turtas duoda naudą ir pats išsilaiko. Nekilnojamasis turtas turi būti aktyvas, o ne pasyvas. Kai nusiperki vilą ir vieną kartą per metus nuvažiuoji į ją pailsėti, - tai yra pasyvas. Reikalauja išlaidų, bet nenuoda pajamų. O štai nuomojamas nekilnojamasis turtas - aktyvas. Nesvarbu, mažiau ar daugiau gausi pajamų kas mėnesį, bet vis tiek gausi garantuotas, nuolatines pajamas, kurios išlaikys ir tą nekilnojamąjį turtą, ir duos lėšų pragyvenimui, ir apsaugos santaupas.

Aš kalbu būtent apie santaupas. Dabar niekam nerekomenduoju imti iš banko kreditą ir pirkti nekilnojamąjį turtą. Tai būtų savižudybė - prie tokių palūkanų. Aš kalbu apie santaupų išsaugojimą. Tai aktualu žmonėms, kurie turi pinigų. Nors indėliai bankuose yra apdrausti, tačiau nacionalinė valiuta nuo devalvacijos nėra apdrausta. Aš nenoriu matyti, kaip mano santaupos daug kartų gali nuvertėti. Investavus į nekilnojamąjį turtą, šito tikrai nebus.

Pats buvote valdžioje - Seime, tad nejaugi artėjanti finansų krizė valdžios vyrų bei moterų nebuvo juntama, kad jai nepasiruošta?

Kas norėjo, tas krizę pajuto. Aš, pavyzdžiui, krizę pajutau anksti, kai dar apie tai Lietuvoje nebuvo garsiai kalbama. Akcijų rinkos Azijoje ir Rusijoje parodė, kad krizė artėja. Po to - bėdos JAV. Ekonomikos krizės - kaip sinusoidė. Krizės kas kažkiek metų ateina, tad joms ruoštis reikia. Štai kelerius metus rinkome perteklinį valstybės biudžetą, bet nesukaupėme jokio rezervo fondo, kuris sušvelnintų krizę. Mūsų valdžia tikrai žinojo, kad krizė artėja. Bet - slėpė.

Kodėl?

Todėl, kad rinkimai į Seimą ant nosies buvo. Prieš rinkimus kalbėti apie krizę buvo nepatogu. Tai buvo svarbiau už pensininkų ar vargstančių žmonių ateitį. O juk krizė skaudžiausiai paliečia būtent mažas pajamas gaunančius žmones.

Kada Jūs pajutote artėjančios finansų krizės požymius?

Maždaug nuo 2007 metų spalio mėnesio... Dabar Lietuvoje - tik krizės pradžia. Pajutome gal kokius 25 procentus. Dar liko 75 procentai kritimo į dugną.

Kuo tai gali pasireikšti?

Šalies finansiniu bankrotu, tokiu, kaip Islandijoje. Jeigu, aišku, nieko profesionaliai nebus daroma, kad to bankroto išvengtume. Besiformuojanti Vyriausybė daug šneka apie tai, kad imsis drastiškų priemonių. Tačiau sakyti, kad imsis, ir iš tiesų imtis, - tai ne tas pats.

Tad Jūsų - kaip verslo, mokslo ir politikos žmogaus - nuomone, kokių veiksmų pirmiausia reikėtų imtis?

Pirmiausia reikėtų išsaugoti verslą. Tai yra svarbus mokesčių mokėtojas. Su kiekvienu įmonės bankrotu mažėja mokesčių mokėtojų skaičius. Vadinasi, didėja biudžeto deficitas. Neišsaugojus verslo, išėjimas iš krizinės situacijos bus labai ilgas ir sunkus. Su kiekvieno mokesčių mokėtojo sumažėjimu ne vien socialines problemas Lietuvoje taps sudėtinga spręsti. "Sodra", pensijos, biudžetininkai, mokytojai, gydytojai - susidaro visa problemų grandinė.

Ką daryti, kad verslas būtų išsaugotas?

Galbūt sušvelninti kreditavimo sąlygas bei užšaldyti palūkanų skaičiavimus tiems, kas turi kreditus. Tam, kad įmonės nebankrutuotų. Juk su kiekviena bankrutavusia įmone gatvėje atsiduria vis daugiau žmonių. Situacija jau dabar bloga, didėja nedarbas. Jei turėtume dabartinę statistiką, o ne pusmečio senumo, išvystume liūdną vaizdą. Labai daug įmonių jau bankrutavo. Tiesiog šimtai. Ant bankroto slenksčio taip pat yra daugybė įmonių. Ir, kas blogiausia, valstybinės institucijos vėluoja atsiskaityti su privačiomis įmonėmis už atliktus darbus - pavyzdžiui, kelių, geležinkelių statybos. O mokestines problemas patiria verslo struktūros. Pamėgink nesumokėti "Sodrai". Iškart užšaldo sąskaitą. Tokie tad dalykai... Galimos perspektyvos vaizdas yra pakankamai dramatiškas. Tik aklas gali to nematyti.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Audronė Gliožerienė

lrs.lt nuotr.

Asa.lt

Statybų ir būsto gido Asa.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.