Grįžtame į 2003-iuosius. Ir čia nieko baisaus.

Piliečiai pirko, pardavinėjo, skolinosi, perpardavinėjo, privatizavo, paveldėjo, atgavo ir kitaip valdė viską, kas tik nejuda: pradedant nuo sodo ir baigiant krantinėmis

Šiandieninė situacija labai primena tą laikmetį, kai viskas tik mezgėsi. Nedarbas, emigracija, atleidimai ir kvalifikuotos jėgos perteklius - visa tai man primena laikotarpį nuo 2000 iki 2003 metų.

Mūsų nedidukė valstybėlė papuolė į sūkūrį, kuriame, sakyčiau, "prasisuko" neblogai ir, man atrodo, suksis toliau, tik nereikia panikuoti.

Prisiminkime...

Nekilnojamo turto pardavimo ir kūrimo apimtys pastarąjį penkmetį labiausiai pūtėsi Vilniuje ir Klaipėdoje. Vilniuje netgi labiau negu Klaipėdoje. Kaune veiksmas vyko atsargiai bet stabiliai. Ir šiandien kauniečiai mažiausiai puola neviltin.

Registrų Centro duomenimis, ryškus sandorių pokytis nuo stabilaus iki tol buvusio, įvyko 2003 metų paskutinį ketvirtį bei 2004-ųjų pirmą pusmetį. Nuo 68 000 sandorių pakilo iki 140 000 per metus.

Trumpai apžvelkime NT pūtimosi bei stabilizacijos raidą per trumpus penkerius metus.

2003-ieji. Bankai pradeda bendrauti su individualiais asmenimis ir siūlo apie 4 proc. palūkanų kreditus. Žmonės pajunta, kad tai yra beveik už dyka ir puola į bankus, o tik po to ieško butų.

Piliečiai pirko, pardavinėjo, skolinosi, perpardavinėjo, privatizavo, paveldėjo, atgavo ir kitaip valdė viską, kas tik nejuda: pradedant nuo sodo ir baigiant krantinėmis. Turto kaina kartais per porą dienų pakildavo keletą kartų, kaskart padvigubėdama ir pakeisdama keliolika savininkų per mėnesį. Nekilnojamojo turto specialistais tapo ir studentai, ir net bandelių kepėjai. Vilniaus ir Klaipėdos aktyvesnių nekilnojamojo turto agentūrų ir vystymo kompanijų senbuviai, vadovai kraipė galvas ir peikė perpardavinėtojus. Kai kurie patys bandė spekuliuoti ir panašiai verslauti, ir jiems sekėsi. Gera pradžia - pusė darbo. Vidutinė buto kaina tuo metu - apie 2200 Lt/m2 Vilniuje ir apie 1800 Lt/m2 Klaipėdoje.

2004 metai. JAV doleris krenta, o pas mus proporcingai brangsta NT. Prasideda didžiosios daugiabučių namų statybos. Sudarinėjamos preliminarios sutartys, parduodama iš projektinių pasiūlymų (priešprojektiniai dokumentai), o kainos vos ne dvigubėja. Oficialiai sandoriai registruojami 30-40 proc. didesne kaina negu pernai. Butas perkamas už beveik 3000 Lt/m2 Klaipėdoje, o nauji butai Vilniuje parsidavinėja nuo 3500 ir daugiau.

2005-aisiais plėtotojams jau nebeapsimoka pasirašyti fiksuotos kainos preliminarios sutarties, nes kainos, kol pastato namą, pakyla 30 proc., ir statytojai pralaimi. Daugelis pramonės, kitų verslo šakų savo apyvartas ir kredito linijas investuoja į sklypus ir daugiabučius, kotedžus, ofisus ir sandėlius.

"Oberhaus" atstovų nepažodinė citata tuo laikmečiu - "tai, kas darosi rinkoje, nėra normalu". Statyti namus pradėjo ir kiti miestai: Šiauliai, Panevėžys ir kiti. Šiauliai čia rodė savo protrūkį. Keletas šiauliečių kompanijų jau buvo pastatę Klaipėdoje daugiabučių, tad buvo įsidrąsinę statyti ir namie. Iš savo lėšų.

Tuometiniai "Constructus" (V.Juocevičius) bei "Hanner" (A. Avulis) vadovai, duodami interviu spaudai, matė viziją iki 2010 metų, teigė didinsią pelnus po 15-20 proc. kasmet. Tie patys verslininkai ir kiti keikė valdžiūnus, jog jie neskuba derinti detaliųjų planų, neparengia bendrųjų planų. Klaipėdos rajono taryba metų gale patvirtina pirmąjį Lietuvoje Klaipėdos Rajono Bendrąjį Planą.

Registrų centras tuo metu teigė, jog daugiausiai sandorių sudaroma perkant-parduodant žemės ūkio paskirties žemės sklypus.

Plėtėsi biurų rinka, nuomininkais užsipildydavo 80-90% patalpų. Prekybos centrų eros laikotarpis irgi įsismaginęs. "Inreal" tuo metu teigė, jog butai nuperkami per dieną, o kartais per valandą. Atėjus apžiūrėti buto, žmonės saujoj gniauždavo jau avansą. Kartais tarp kelių žiūrėtojų būdavo paskelbiami net aukcionai: kas daugiau moka, tas ir perka. Buvo žiauru ir nesveika. Rinka persikreipus į kitą pusę.

JAV tuo metu jau rodė ženklus ir siuntė pasauliui signalus, bet tuo metu ne tik lietuviai, bet ir visa Europa buvo kaitinama ir nenorėjo net girdėti apie JAV. Netgi dauguma lietuvių reemigravo iš JAV tais metais.

JAV ekonomistas, nuspėjęs 1990 Amerikos finansų rinkos griūtį, pardavė Washingtone savo 1997 metais įsigytą butą ir išsinuomojo gretimame name kitą. "Tai buvo protingas sprendimas." Taip jis pasiteisino tuo metu laikraščiams. Ir vėl - jis neklydo.

2006 m. Nekilnojamo turto mokestis. Valdžiūnai irgi nori gauti "atkatą".

Tęsėsi prekybos centrų vajus. Tuo metu labai sparčiai kuriasi naujos statybos bendrovės, formuojasi nepriklausomos brigados. Statybininko patentas vis dar kainuoja 100 lt per mėnesį. Mūrininkas, kuris mūrija blokelius ir klinkerio apdailines plytas, uždirba 6-10 tūkstančių litų per mėnesį, daugiau už inžinierius. Grįžo anie "geri" laikai. Tada inžinierius gaudavo 160, o mūrininkas - 300 rublių per mėnesį. Perpardavinėtojai perkasi sau iš JAV parvežtus Lexus'us ir Hummer'ius. Pageidautina juodos spalvos, nors buvo visokių. Ekstazė tęsiasi. Vienas spekuliantas, mano pažįstamas sako: "nebeturiu ką veikti ir neturiu kur dėti pinigų"; buvęs mano bendramokslis, dirbantis nekilnojamojo turto brokeriu, sakė: "pinigai smegenis spaudžia". Pradedamos plėsti gyvenvietės, parenginėjami detalieji planai (Klaipėdos rajone - pagal bendrąjį planą). Klaipėdos rajono savivaldybė užverčiama prašymais rengti detalius planus ir perduoti organizatoriaus teises ir pareigas. Per metus - 1500 prašymų, t.y. 1500 kvartalų, vidutiniškai po 30 sklypų.

Pasirodo antraštės, kad atsiranda antra Klaipėda, atsikelia dar 50 000 šeimų į Klaipėdos apylinkes. Kai kas pradeda abejoti ir regėti pirmuosius ženklus, o kai kas toliau perka sklypus po 200 000 ir brangiau. Ima paskolą iš banko ir perka sklypą, po to projektuojasi namą, dar ima paskolą ir pradeda statytis. Bankai trina rankas.

Lietuviai vis dar perkasi rezidencijas Ispanijoje ir Turkijoje, kai kas Egipte, Margaritos saloje. Amerikonai jau rėkia apie artėjančią krizę, tačiau niekas negirdi.

Tuo metu ateina į madą "viešojo intereso gynėjai". Vystytojai "spjaudosi", nes reikia mokėti atkatą arba suspenduojama statyba, kol nesibaigia ginčai. Kai kas laikosi principų ir atsiduria teismuose. Statyba sustabdoma keliems metams.

Klaipėdos rajone dėl sanitarinės apsaugos zonos pažeidimų teismo sprendimu išmontuojamos Norvegijos investuotų 20 milijonų litų kainavusios vėjo jėgainės. Latvija su malonumu priima į savo teritoriją generatorius ir biznis prasisuka per brolius. Norvegai supranta, kad pas mus ne bambukų šalis. Kaip dėl Latvijos - nežinau.

Žmonės pamaitinami pažadais apie Euro įvedimą nuo 2007.01.01, ir visi neša savo pinigus iš kojinių ir "slovikų", kad nenuvertėtų, jie perka sklypus ir mūrą. Į rinką sueina iki tol laikyti šešėlyje pinigai; statybose jie nesunkiai tampa kapitalu, ir dar su prieaugiu; nereikia mokėti už išgryninimą. Bankai iki negalėjimo mažina palūkanų normą, o perkantiems būstą, valstybė dar suteikia ir lengvatas. Visi euforijoje.

2007-ųjų sausio pirmoji. Neišsipildė viltis dėl euro įvedimo. Šiek tiek aprimstama. Agentūros supanikuoja, kai du mėnesius iš eilės sandorių gausa nukrenta iki 70 proc. bendrojo sandorių vidurkio. Bankai pradeda atsargiau vertinti individų galimybes skolintis, tačiau vis tiek duoda kreditus pilnu pajėgumu. Nepaisant pristojusios trumpam prekybos, statybos pačiame įkarštyje; net gamta padėjo, nebuvo tada ir žiemos. Statybininkai dirbo ištisus metus.

Klaipėda, Kaunas, Šiauliai Panevėžys, Utena - visur dūzgė agentai ir brokeriai, stumdėsi buldozeriai. Kranų trūkumas: vyko naujos statybos. Dar labiau įsisiautėjo prekybos centrai: po tris vienu metu atsidarinėjo.

Paskelbiamas stagnacinis periodas prestižiniams butams. Niekas nebeperka buto, kainuojančio daugiau kaip 1 milijoną litų. Latvijoje pasirodo pirmi nebaigti projektai su iškabomis "PARDOD". Latviai panikuoja. Estai jau supanikavę. Tai ženklas. Lietuviai jį perpranta, tačiau jau ratas užsuktas, reikia pabaigti kas pradėta. Atsargiau planuojami kitų metų projektai, bet sklypai supirkti ir planavimo procesai paleisti jau.

Pliekiasi verslas ir valdžiūnai dėl sporto arenų; kažkas Kauno areną sugeba įsąmatinti apie pusę milijardo litų. Kovą laimi teisingumas. Keista, bet taip atsitiko. Tikiuosi, tai nėra laikinas laimėjimas. Neringoje - teismai. Virš 40 bylų patenka į teismą iš prokurorų rankų. Įtariama, kad neteisėtai Neringos taryba tvirtino detaliuosius planus. Skandalas.

Bliūkšta Ispanijos ir Airijos NT rinka. Lietuvos statybininkai skuba grįžti namo ir dar sugeba užsidirbti nuo vietinių statybų. Po truputį susibalansuoja darbo jėgos pasiūla ir paklausa.

Gamybinės įmonės savo pastatus miesto centruose parduoda plėtotojams. Kai kurie vis dar perka.

NT grandai - Hanner, Eika, Ranga IV, Inreal ir kiti LNTPA nariai - skundžiasi Vilniaus miesto politikais, kurie proteguoja Rubicon Group ir nustatinėja infrastruktūros mokestį nepagrįstai.

A. Avulis ir Hanner siūlosi keisti Ukrainos civilinį kodeksą, bet jo niekas nesiklauso, o Hanner pradėtą statyti kompleksą (apie 100 mln.) nacionalizuoja vietiniai.

Miestų savivaldybės raitojasi rankoves ir žada stipriai investuoti į pramonės ir logistikos parkus bei LEZ'us. Vienintelė Klaipėda stabiliai plečia LEZ'ą ir verslininkai įrengia Pramonės ir Logistikos Parką. Projektas sėkmingas: įsikuria Sabonio langų gamykla, Klaipėdos dienraščio spaustuvė, kitos gamybinės kompanijos.

Po truputį stabilizuojasi akcijų rinkos. Rusija dar vis kyla dėl naftos augimo. Rusijoje (Maskvoje) NT kainos siekia 25 000 JAV dolerių už kvadratinį metrą.

AB Hanner pirmą kartą, kaip NT firma, padaro IPO ir išleidžia obligacijų už 10 000 000 EUR.

Bankai siūlosi perfinansuoti paskolas, tačiau primygtinai reikalauja valiutą keisti į eurus. Matyt, bijo devalvacijos.

2008-ieji prasideda ramiai. Amerikos bankai merdi, metalų biržos krenta. Vystytojai nebeplanuoja naujų projektų, nori tik užbaigti tuos, kurie pradėti. Akcijų rinkos pasaulyje senka, griūna kelios financinės organizacijos.

Lietuvoje NT prekyba sulėtėjo. Sandorių 30 proc. mažiau, tačiau žiniasklaida dar negąsdina žmonių ir teigia, jog pirmą ketvirtį krizės dar nėra.

Pradeda bankrutuoti pirmosios smulkiosios statybų firmos, kurios ir buvo susikūrusios pakilimo metu. Statybininkai vieni kitiems kelia ieškinius, gramdo skolas. Nepatyrę vystytojai krenta iš rinkos. Kai kurie verslininkai prasiskolina statybininkams, jiems bankai uždaro kreditų limitus. Britanijoje per savaitę uždaroma 150 NT agentūrų, o Airijoje lieka neparduotų kotedžų už šimtus milijonų eurų.

Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje butų pardavimai krenta perpus.

NT plėtotojai teigia, jog vyksta stabilizacija ir rinka stoja į savo vietas. Spekuliantai traukiasi, pradedama vertinti pastatų kokybė, taigi, profesionaliems statytojams tai į naudą.

Metų pabaigoje fiksuojama defliacija. Rinkoje nebėra pinigų, reiškia, pinigų devalvuoti neprireiks, nes jų nėra. Bankrutuoja rekordinis kiekis įmonių. Vyksta gandonešis, jog žlunga didžiosios statybų bendrovės: Constructus, Ranga IV ir kitos. Žiniasklaida padaro savo: apsunkina įmonių gyvenimą paspartindama smulkius tiekėjus atiduoti didžiasias kompanijas į teismus ir areštuoti sąskaitas. Atsivežti kiniečiai pradeda streikuoti ir panikuoti, jog jiems nesuteikiama darbo. Žiauriai pabranginamas butų šildymas.

Oficialiai pripažįstama NT rinkos recesija. Vis dėl to mes, lietuviai, tai pajutome apie metus vėliau nei brandžiosios valstybės. Tai yra gerai, nes galime kai ką dar spėti padaryti.

2009-ieji: dar neatsibudusi Rusija iš Naujųjų ir senųjų Naujųjų metų šventimo skelbia krizę, Medvedevas su Putinu taip pateisina savo nevykusius ir nesavalaikius sprendimus. Po truputi devalvuoja rublį.

Amerika deda daug vilties į Baraką Obamą ("lengvai įdegusį vaikį"), priskiria jam gelbėtojo vaidmenį. Žmonės nustojo vartoti viską iš eilės, net mišrainių nebeperka iš prekybcentrių, patys darosi. (jiems patiems tai į naudą).

Vyksta NT objektų išpardavimas. Jau galima nusiderėti apie 30 proc. kainos nuo pasiūlytos pradinės. Lietuvos valdžiūnai didina mokesčius, brangsta energetiniai resursai. Degalų akcizas inspiruoja naftos kainos kainos augimą. Darosi karšta.

Šiuo laikotarpiu pasilepins išmintingi žmonės, prieš tris metus sėkmingai investavę, o prieš metus atgavę investicijas; šiandien jie supirkinės už savikainą, o gal dar pigiau parduodamą nekilnojamą ir investicinį turtą.

Ateinančiu laikotarpiu išgyvens tik tos kompanijos, kurios nuosaikiai ir nuosekliai vykdė subalansuotą plėtrą ir nespėjo į pašėlusiai lekiantį investavimo traukinį. Jiems nuo to tik į naudą.

Labai skaudžiai nukentės tie, kurie pirko viską, kas nejuda, nepasydami kokybės, vietos, reikšmės verslui ir bendruomenei bei individui. Žmonės turės galimybę atsipūsti, apmąstyti savo veiksmus, gyvenimą ir gyvenseną: ar svarbiau gyventi tikrą, normalų gyvenimą, ar atrodyti geresniems už kitus, bet vaikščioti alkaniems. Vertybės persikainuos.

Praėjęs laikotarpis atpratino žmogų nuo darbo, nes visi tapo investuotojais ir kėlė kainas be jokio pagrindo, tad privalės žmogus išmokti amato. Kadangi gamyklos stoja, darbininkų yra atsisakoma, jie paleidžiami namo, rasis vėl iš naujo amatininkai, atsiras smulkieji šeimų verslai. Žmonės taps artimesni vieni kitiems.

Bankų reikšmė pradžioje bus labai didelė žmogui ir verslui, vėliau jie taps nebereikalingi (bent jau terminuotam laikotarpiui). Į madą sugrįžta vekseliai ir skolos lapeliai, kadangi Lietuva iš išorės negauna, o viduje jau visi pinigai seniai pasibaigę ir dar esam pasiskolinę iš skandinavų bankų, lapeliai pravers. Po mažu į rinką, per amatininkus ir smulkiuosius bei gudriuosius verslininkus suplauks pinigų. Daugiausia šešėlinių, nes mokesčiai per dideli, kad gryninti juos oficialiuoju būdu.

Gyventojai trauksis į mažesnius miestelius, iki 50 km nuo didmiesčių, ten gal nuomosis būstą, kurio nuomos kaina yra trigubai mažesnė už didmiesčio (tačiau mokesčiai už šildymą didesni).

Parsidavus savo būstą didmiestyje už sumažintą kainą, miestelyje galima įsigyti žymiai patogesnį būstą. Tai yra žymiai geriau, jei gyvenimo užsiėmimas yra amatai.

Mes, Lietuviai, turim labai žalius miestus ir valstybę, todėl privalom tai išnaudoti pritraukdami ekologiško oro ištroškusius pasauliečius. Turim išvystyti turizmą, žymiai labiau pagerinti aptarnavimo kokybę, pasimokyti iš italų, turkų ir kitų pietiečių tautų, kurios moka nusilenkti svečiui.

Šalies brendas turi tapti "ŽALIA ŠALIS". Žalia visom prasmėm: investicijų, gamtos, išmanymo apie Vakarų kultūras ir verslus, ir pan. Taip mes turim perpumpuoti lėšas atvirkštiniu, negu buvo, keliu. Nes šiuo metu importuojam maistą, rūbus, daiktus, buitinę techniką, automobilius, medžiagas ir bemaž viską, išskyrus kai kurią medieną ir šiek tiek gėrimų.

Mes, Lietuviai, esam diplomatai iš prigimties ir turim bendrauti tiek su Rusija, tiek su Vakarų, tiek su Artimųjų ir Tolimųjų Rytų šalimis. Panaudokime intelektą, sugebėjimą balansuoti ant išlikimo ribos, sugebėjimą kalbėti keliomis kalbomis. Išmintingi žmonės šitaip elgtųsi. Skatinkime tarptautinę prekybą. Įkūrę smulkias prekybos įmonėles, galim prekiauti su Kinija, Indija, Rusija, Amerika, Afrika. Dėl kalbos mokėjimo ir interneto galimybių, vidutinio lygio žmogui tai yra įmanoma. Ženkime pirmus žingsnius.

Daugelis įmonių reorganizuosis, kitos parsiduos užsieniečiams, tos pačios sferos įmonėms. Tiems, kas yra šios finansų griūties užmanytojų šutvėje.

Išliks tie, kurie sugebės ir išdrįs prisitaikyti prie pokyčių. To visiems, ateinančiu laikotarpiu, ir linkiu.

Parengė Dalius Viršilas, UAB MEMELEX, VŠĮ "Ekovalstybė" įkūrėjas

Statybų ir būsto gido Asa.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.