Kokie pokyčiai artimiausiu metu laukia sostinės centro ir kodėl nuogąstaujama, kad Vilniaus centras gali tapti antruoju Perkūnkiemiu? Ką apie situaciją mano urbanistai?

Artimiausiu metu sostinės centrinės dalies laukia permainos dėl didelės koncentracijos naujai statomų viešbučių, biurų, komercinių bei gyvenamųjų pastatų. Ekonomistas Žygimantas Mauricas nuogąstauja, kad Vilniaus centras gali tapti antruoju Perkūnkiemiu.

Kaip nauji statiniai pakeis Vilniaus centro veidą? Ar bus suvaldyta situacija, sukurta patraukli ir vieningai funkcionuojanti visuma, naudinga ne tik investuotojams, bet mėgstama vilniečių?

Iki šiol apie tai nediskutuojama ir neužsimenama, nors apie atskirus projektus girdime daug panegirikų.

 

Planai, projektai, statybos Vilniaus centre

Leidžiantis V. Kudirkos gatve link Baltojo tilto, kairėje, V. Kudirkos ir J. Jasinskio gatvių sankirtoje, buvusio alaus baro „Tauro ragas"  sklype numatomas statyti 11,5 tūkst. kv. m ploto  viešbučių ir administracinės paskirties pastatas su požemine automobilių aikštele (statytojas "Aurochs investments"). Statybas ketinama pradėti šiemet.

Viešbučio ir biurų pastatas „Tauro rago" sklype. Projektinis „SP architektų grupė" pasiūlymas.

 

Už buvusio alaus baro, alaus daryklos „Tauras" teritorijoje Aludarių gatvėje planuojama statyti 4-5 aukštų 19,7 tūkst.kv.m ploto daugiabučius su komercinėmis patalpomis ir viešbučiu (statytojai „YIT Kausta", „Taurapolis").

Daugiabučiai Aludarių g. „Vilniaus architektūros studija" vizualizacija.

 

Kitoje gatvės pusėje, Gedimino pr. ir Dainavos gatvės sankirtoje jau kyla 18 tūkst. kv. m „Live Square"  kompleksas, kuri sudarys „Hilton Garden Inn" viešbutis, verslo centras su prekybos patalpomis ir trys gyvenamieji namai (statytojas „Eika").

„Hilton Garden Inn" viešbutis ir gyvenamieji namai, Gedimino pr. ir Dainavos g. „Eika" vizualizacija.

 

Dar toliau, už Lukiškių aikštės, buvusios šv. Jokūbo ligoninės vietoje, tarp J.Tumo-Vaižganto, A. Goštauto, Lukiškių ir Vasario 16-osios gatvių, planuojamas viešbutis bei administraciniai pastatai kartu rekonstruojant vertingus ligoninės pastatus ir pritaikant juos numatytai veiklai (bent taip nurodoma „Informacijoje atrankai dėl poveikio aplinkai vertinimo būtinumo").

Šioje teritorijoje, greta šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios bendrajame miesto plane nustatytas maksimalus užstatymo intensyvumas ≤ 3,0, maksimalus užstatymo aukštis - iki 35 m, bet  leidžiama numatyti aukštybinius pastatus, jeigu bus aukštybinių pastatų specialusis planas.

 

Nepavyko rasti planuojamo šių pastatų ploto, tik informacijoje dėl poveikio aplinkai vertinimo būtinumo nurodoma, jog  planuojamas bendras užstatomas plotas - 7050 kv.m, sklype planuojama 300 vietų požeminė automobilių aikštelė. Statytojas - „Orkela" (su investicijų valdymo bendrove „Lords LB Asset Management" susijusi įmonė).

Perėjus Baltajį tiltą, Konstitucijos prospekte, investicijų fondas „Lords LB Asset Management" stato nevienareikšmių vertinimų sulaukusį multifunkcinį kompleksą k18B, kuriame planuojamas „Radisson RED" viešbutis ir biurai. Architektas - Danielius Libeskind, planuojamas pastato plotas - 20 tūkst. kv.m.  Prieš metus projektas buvo pakoreguotas, pridedant dar tris aukštus ir dabar numatomi du 6 ir 21 aukštų pastatai, pastarojo aukštis - 94,75 m. Vilniaus miesto taryba išimties tvarka vietoje galimų 35 m aukščio pastatų leido statyti daugiau nei dvigubai aukštesnį dangoraižį.

K18B komplekso vizualizacija."Studio Liebeskind" vizualizacija.

 

Kaip pranešė „Lords LB Asset Management" fondų valdytojas Marius Žemaitis, dėl šio pastato, patenkančio į Vilniaus Senamiesčio apsaugos zoną, gautas UNESCO ekspertų pritarimas.

Atrodo, jog panašia linkme koreguojamas UAB „Orkela" plėtojamas projektas buvusios šv. Jokūbo ligoninės vietoje. Jau yra kilę įtarimų, jog įmonė Lukiškių aikštei padovanojo fontaną už leidimą didinti užstatymo plotą ir aukštį. Šis sklypas patenka į istorinę Vilniaus dalį, bet kol kas apie projektą daugiau žinių nėra. Paprašytas patikslinti informaciją, „Orkela" atstovas atskė, jog „šiuo metu dar vyksta projekto vystymo darbai ir plačiau apie planus kalbėti kiek per anksti".

Tai tik patys didžiausi sostinės centro projektai, nekalbant apie koncertų salę ant Tauro kalno, planuojamą Lukiškių kalėjimo teritorijos užstatymą ir kitus pokyčius centre.

 

Nematyti visumos vizijos

Galima tik sveikinti investicijas, viešbučių gausą, užmojus sutvarkyti centrinę sostinės dalį. Miesto savivaldybės ir vyr. architekto uždavinys būtų pasiekti, kad svarbi miesto ašis ir aplink ją urbanizuota teritorija taptų patrauklia miestiečių traukos vieta, turėtų erdvių, palankių gyventojų poilsiui, reikiamas pėsčiųjų ir transporto jungtis ir kt. Kaip pastebi Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto dėstytojas Vytautas Baltus, miesto gyvenimas labiausiai priklausomas nuo žmonių judėjimo galimybių mieste.

Tačiau kol kas viešojoje erdvėje neteko nei matyti, nei girdėti, kaip bus išspręstas šis uždavinys, kaip keisis miesto centras. Tik Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius savo Facebook paskyroje parodė vizualizacijas, kaip atrodys Baltojo tilto - Europos aikštės jungtis.

Meras rašo, jog architektams „iškėlėme rimtas sąlygas", kad Baltojo tilto ir Europos aikštės jungtis būtų sklandi, patogi ir graži.

 

O kokios sąlygos iškeltos statytojams, kurie jau projektuoja ir stato pradedant V. Kudirkos gatve ties Tauro kalnu ir baigiant Konstitucijos prospektu? Juk tai labai svarbi, greičiausiai, svarbiausia, miesto urbanistinė ašis iš oro uosto atvedanti į centrą. Ar yra vizija, kaip ji turi atrodyti? Kokios sąlygos keliamos projektų vystytojams? Ar naujas užstatymas bus siejamas su Lukiškių aikšte? Ar ši miesto dalis netaps antru Perkūnkiemiu, kurį patys miesto planuotojai pavadino „laukinio kapitalizmo išraiška".

Vilniaus miesto architektas Mindaugas Pakalnis, paklaustas, kaip bus sprendžiama ši urbanistinė ašis, ar iš viso į ją žiūrima kompleksiškai, atsakė tik tiek, jog  „ar reikia išvis riboti viešbučių plėtrą. Turėtume džiaugtis augančiomis galimybėmis aplankyti Vilnių".

Rengiant naują Vilniaus bendrąjį planą kaip viena iš daugelio probleminių urbanistinių situacijų, užsibrėžtų išspręsti, nurodomas „nebaigtas formuoti šiuolaikinis sostinės Centras (centrinės dalies viešųjų erdvių trūkumas, apleistos teritorijos, pagrindinių dviračių, pėsčiųjų takų ir jų jungčių trūkumas, (teritorija - apie 2500 ha)".

Tad gal kompleksiškumo, visumos problemą spręs rengiamas naujas Vilniaus bendrasis planas? Tačiau pagal Lietuvos įstatymus bendrasis planas daugiau nei žemės naudojimo paskirtis, nereglementuoja.

 

Ką mano architektai urbanistai?

Doc. Alvydas Žickis, VGTU Architektūros katedra

Manau, kad Vilniaus centro plėtotės palyginimas su Perkūnkiemiu visiškai tinkamas. Ir čia, ir ten nulemia vystytojų interesai , o savivaldybė mažai atstovauja savo piliečių poreikius. Savivaldybė savo rankose turi įstatymines priemones - bendrąjį ir detalųjį planavimą - tačiau daugeliu atvejų pasirodo bejėgė. Mūsų laikais vis labiau prarandamas Vilniaus funkcionalumas, ekologiškumas ir žavesys. Vietoje struktūros aiškumo, statybų, susisiekimo ir žalumos plotų darnos, miesto paveikslą ženklina aukštybiniai verslo centrai: „Verslo trikampis", „Europos" bokštas. Pastaruoju metu plačiai propaguojamas naujo bokšto projektas pėsčiųjų Baltojo tilto prieigoje, dešiniajame Neries krante, kurio autorius - architektūros žvaigždė  D. Libeskindas.

Priminsiu, kad „Verslo trikampis" Neries pakrantėje, prie stataus šlaito slėnio yra statytojų gaivališkas kūrinys (nenumatytas Vilniaus plėtotės planuose, bet valdžios palaimintas). Jis pablogino natūralų slėnio vėdinimą, o prireikus nutiesti jį aptarnaujančią gatvę buvo sudarkytas slėnio šlaitas. „Europos" bokštas iškilo kaip anksčiau aprobuotos „architektūrinės kalvos" formantas, nors pralenkė ją savo dydžiu. Šiuo atveju miesto plėtros vairininkai į prieš 50 metų sumanytą Vilniaus plėtotės sampratą žvelgė tik vienu kampu - kaip į statybų vietą. O tai, kad bokštas nutraukia didelės šiaurinės miesto dalies ryšį su Konstitucijos prospektu - nebuvo dėmesio centre.

Ir šiandien nesprendžiamas miesto centro susisiekimas - vienas svarbiausių planavimo uždavinių. Nusileidusi nuo Tauro kalno meridianinė centrinių Švitrigailos, V. Kudirkos ir Tumo-Vaižganto gatvių trasa baigiasi pėsčiųjų tiltu per Nerį.  Daugelyje miesto centro pertvarkos pasiūlymų buvo siekiama pratęsti šią trasą, tačiau daugiau nediskutuojant ją užtvers D. Libeskindo projektuojamas bokštas. Nors daug kas supranta, jog pėsčiųjų tiltas galėtų būti perkeltas į kitą vietą, o vietoje jo nutiestas visuotinio eismo. Taip būtų žymiai palengvintas dviejų centro pusių susisiekimas (taip pat ir viešuoju transportu).

Planuojamos statybos plotą tereikia patraukti į šalį, tačiau tam reikia politinės valios. Kai jos nėra, problema nutylima, vengiama į miesto centro plėtotę pažvelgti plačiau. Tenkinant išskirtinio statytojo pageidavimus nei atsižvelgiama į galiojantį Vilniaus bendrąjį planą, nei laukiama, kol bus patvirtintas naujas (turėjo būti parengtas 2017 m.). Matyti, jog kitu atveju transportui teks kirsti vilniečių pamėgtą pievą prie Baltojo tilto (taikant į Kernavės gatvę) - bus sunaikinta įspūdinga erdvė miesto centre. O pats transporto įrenginys bus daug sudėtingesnis ir brangesnis.

Meras mano, kad pievos niekas neperkirs (nors naujas bendrasis planas nepatvirtintas). Kompetentingi specialistai, matyt, nepaaiškina, kad Vilniaus centro gatvių tankis neatitinka šiuolaikinių planavimo standartų, nesudėlioja alternatyvių sprendinių pliusų ir minusų. Todėl planai dažniausiai fiksuoja įvykusius faktus nei kuria ateities perspektyvą. Tenkinant pavienius interesus, jie tik trukdytų. Savivaldybė rengia eilę neįpareigojančių planų (strategijų, koncepcijų), tačiau įstatyminio detaliojo centro plano taip ir neturi. Kai kurių statytojų nuomone, pakanka bendrojo plano, kuris teisiškai netaikomas konkrečiam sklypui, tada dėl statybos sąlygų galima derėtis su savivaldybės administracija. Tačiau tai iškreiptas, nedemokratinis miesto plėtros valdymas, kartais dangstomas viešuoju interesu.

Vilniaus miesto taryba, palaiminusi išskirtines sąlygas statyti bokštą Baltojo tilto prieigoje, taip pat rėmėsi „viešuoju interesu". Atiduodama „visuomeninės paskirties bendro naudojimo teritoriją" (kaip nurodyta jos pačios patvirtintoje detaliojo plano koncepcijoje) privačiai komercijai, pareikalavo „padaryti, kad Baltojo tilto-Europos aikštės jungtis būtų sklandi, patogi ir graži. Taip pat saugi (dabartinė perėja per Upės gatvę)", kaip savo Facebook" paskyroje rašo meras. O miesto centro transporto jungtis ir pievos likimas - ar ne tikrasis interesas? O lauko erdvės tąsa - ar mažiau vertinga už požemį?

Išėjus iš Europos aikštės į prospektą, atsiveria vaizdas į Neries slėnį ir senąją miesto dalį. Užstačius šį panoramos langą bus galima praeiti viename ar kitame lygyje, tačiau mažiau bus jaučiama centrinė miestui būdinga trauka. Vargu, ar „Vilniaus plano" siūlomas statyti pėsčiųjų tiltas per Upės gatvę suteiks daug patogumų (perėjos saugumą padidintų ir šviesoforas), o transportas tik greičiau pasieks kamštį prie Žaliojo tilto.

Sumažinti transporto spūstis (linijų ir sankryžų apkrovimą) iš esmės galima tik gatvių tankiu. Miesto valdžia praleidžia gerą progą rezervuoti plotą geresniam miesto centro susisiekimui, o ateityje, kai transportui neliks kito kelio - tik per pievą ir pro Nacionalinę dailės galeriją - išsaugoti gamtos oazę miesto centre.

Tikiu, kad galima pereiti nuo architektūros prie miesto planavimo, kurio reali išraiška yra detalūs miesto dalių planai. Žemės savininkų sklypai turėtų būti pertvarkomi pagal detaliuosius planus, o ne atvirkščiai (kai žemės savininkai gali diktuoti sąlygas). Kaip rodo pažangių miestų praktika, tokiu būdu įmanoma suderinti plėtotės naudą kiekvienam (taip pat ir žemės savininkui), o svarbiausia - pažaboti kone įteisintą korupciją statybų versle.

 

Martynas Marozas, architektas urbanistas

Oro uosto - centro ašis miesto struktūroje yra labai svarbi ir intensyvi urbanistiniu, transporto požiūriu. Tad natūralu, kad ši ašis labai patraukti investuotojams. Pagrindinės diskusijos dėl sprendinių tokiose vietose visada sukasi apie tai, kad galbūt statoma ne tai, ko mes tikėjomės, galbūt per daug,  galbūt ne toje vietoje, kur iš tikrųjų reikia. Tuomet kyla klausimas, ar mes turime planavimo instrumentą, išskyrus bendrąjį planą, kuris reguliuotų tokią situaciją. Atsakymas - ne, tokio instrumento nėra. Tiesa, girdėjau kalbų, jog naujajame Vilniaus bendrajame plane lyg ir numatyti kažkokie estetiniai kriterijai, charakterių zonos ir panašiai, bet, kol to nėra, neverta kalbėti. Kol kas logiškiausias kelias - įsigilinti į charakteringas, unikalias teritorijos savybes, išsiaaiškinti, kokia funkcinė programa papildytų tą vietą ir to pagrindu išrinkti architektūriškai tinkamiausią varaiantą. Tokį, kuris negriautų esamos struktūros, kuris ją papildytų, būtų įdomus ekonominiu, socialiniu, architektūros kokybės požiūriais.

Olandijoje, Belgijoje, Danijoje, Švedijoje tokių jautrių vietų užstatymą vertina vadinamoji „estetikos komisija", analizuojanti projektus daugeliu aspektų, vieni jų - architektūros kokybė, ryšys su viešąja erdve ir kt. Kiekvienas projektas šios komisijos filtrą pereina tris kartus, pradedant projektiniais pasiūlymais, be jos patvirtinimo neatsiranda nė vienas statinys. Tai vienas iš efektyviausių instrumentų, užtikrinantis planavimo  kokybę. Yra ir kitų formalizuotų planavimo instrumentų. Aš būčiau išankstinių sąlygų įtvirtinimu atskiroms teritorijoms šalininkas. Tuomet kiekvienas vystytojas žinotų, ką jis gali projektuoti ir ko negali, tuomet nereiktų koreguoti projektų ar ieškoti apėjimų.

Lietuvos urbanistikoje jau daug metų diskutuojama, kas turėtų suvaldyti visumą, užtikrinti miesto erdvių kokybę, bet kol kas į šį klausimą neatsakyta. Kalbant apie Vilniaus oro uosto - centro ašį, reiktų klausti, ar turime bendrą viziją, sutarimą, kaip ši ašis turėtų atrodyti? Ko mes norime? Ar norime aukštuminių pastatų bulvaro, naujamiestinės kvartalinės struktūros, o gal linijinio parko? Sprendimų yra šimtai, bet ar esame susitarę, ko siekiame? Ką turime padaryti, kad teritorija būtų vilnietiška, tuo pačiu patraukli investuotojams, kad užtikrintume architektūros ir aplinkos kokybę, socialinę integraciją ir kt. Trumpai tariant, kad investicijos būtų naudingos ne tik projektų vystytojams, bet ir žmonėms, kurie gyvena tame mieste, toje teritorijoje.

Visada yra trejybė: aplinka, pinigai, idėja. Tik esant visoms trims sąlygoms, galime sakyti, jog turime projektą. Tik finansiškai teisingas projektas, nedidinantis socialinės atskirties, bet didinantis socialinę integraciją, pelningas ne tik investuotojams, bet naudingas žmonėms, yra sėkmingas.

Danutė Ramoškevičiūtė, projektų vystytojų nuotraukos ir vizualizacijos