Šis klausimas nėra toks papratas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Pasirinkus vieną ar kitą namo apšildymo būdą, visuomet atsiranda argumentų „už" ir „prieš".  Tad juos visus būtina pasverti ir išnagrinėti. Mano nuomone, svarbiausiais kriterijais turėtų būti šildymo sistemos eksploatacijos patogumas ir laiko sąnaudos. Suprantama, ne paskutinėje vietoje ir kaina.

Daugelis būsimų namų savininkų ganėtinai apsiskaitę ir supranta, kad patalpų komfortą lemia ne kuras, ne šildymo įranga ir iš jos išgaunamas šilumos kiekis, o namo šilumines savybės -  atitvarų šiluminė varža. Tad visų pirma reiktų stengtis,  kad ji būtų kuo didesnė. Žinotina, kad  80 procentų namo šilumos energijos sanaudų  priklauso nuo bendrosios namo varžos ir tik  20 procentų  - nuo pačio šilumos šaltinio ir šilumą perduodančios sistemos ypatumų.

Antra, renkantis šildymo būdą pirmiausia reiktų galvoti ne apie tai, koks šildymo katilas geriausiais, pigiausias ir pan., o apie tai, kiek šildymui galėsime skirti laiko ir investicijų.

Jei nesinori „prisirišti" prie namų ir dirbti pečkuriu bei sandėliuoti kurą, reikia mąstyti apie autonominį šildymo būdą - t.y. nepriklausantį nuo mūsų.

Pirmiausia tai - geotermija. Ji reiškia visišką šildymo sistemos autonomiją per visą šildymo sezoną, o karštam vandeniui ruošti - ir visus metus. Taip pat tai švari aplinka, aukštas automatizavimo lygis, pastovi ir vienoda šilumnešio, tuo pačiu ir patalpų temperatūra. O jeigu į geoterminio šildymo sistemą yra integruoti saulės kolektoriai bei akumuliacinė talpa su šilumokaičiu, tai leidžia kaupti perteklinę šilumos energiją tiek iš žemės, tiek iš saulės ir atpiginti  šilumą bei sistemos eksploataciją. Šilmos siurblys naudos mažiau elektros energijos.

Galimas ne tik geoterminis tipo „žemė-vanduo" šilumos siurblys, bet ir įrengimo požiūriu paprastesnis „oras-vanduo" šilumos siurblys. Ar sklype įmanoma pakloti horizontalų  „žemė-vanduo" šilumos siurblio kolektorių, ar reikalingas vertikalus giluminis gręžinys, apsprendžia sklypo pobūdis - plotas, dirvožemio struktūra ir kiti parametrai.

Bet kuris šilumos siurblys naudoja elektros energiją - tiek savo darbui, tiek trūkstamam šilumos kiekiui gaminti. Todėl vienas svarbiausių šilumos siurblių parametrų yra jo naudingo veikimo koeficientas (COP), kuris parodo, kiek iš elektros energijos vieneto pagaminama šilumos energijos.

„Oras-vanduo" šilumos siurblys dažniausiai pasirenkamas tuo atveju, kai nėra galimybės įrengti „žemė-vanduo" siurblį. Priežastis paprasta - itin šaltomis dienomis jo naudingo veikimo koeficientas artėja prie nulio arba jis net ir visai neveikia. Tačiau nepamirškime - „oras-vanduo" šilumos siurblys suteikia visišką laisvę nuo šildymo sistemos aptarnavimo, kuro kaupimo ir t.t.

Kai kurie namų savininkai, norėdami sumažinti „oras-vanduo" šilumos siurblio elektros sąnaudas, itin šaltomis dienomis papildomai kūrena židinį.

Investicijos į šilumos siurblį  „žemė-vanduo" apie 12-22 proc. didesnės nei į „oras-vanduo" siurblį. Tačiau pirmuoju atveju garantuojamas visiškas komfortas aptarnavimo požiūriu ir nepriklausomybė nuo oro sąlygų.

Kitas sąlyginai laisvas šildymo būdas yra granuliniai katilai - tiek medžio, tiek šiaudų granulių. Papildyti jų kuro talpą užtenka kartą per savaitę, išsemti pelenus - irgi kas savaitę ar dvi. Tačiau reikia nepamiršti, kad šiuo atveju teks iš anksto pasirūpinti granulėmis - jų nusipirkti, sandėliuoti, daugelis katilų gamintojų efektyviam katilo darbui nurodo būtiną granulių kokybę  ir pan. Pasirinkus granulinį šildymo katilą rekomenduotume įsirengti ir akumuliacinę talpą su sisteminiais mazgais. Ši įranga didina granulių degiklio veikimo intervalus, todėl mažiau dėvisi degiklis ir katilas, jie mažiau užsiteršia ir rečiau tenka juos valyti, mažėja kuro sąnaudos.  Ir investicijos į granulinį katilą nėra labai didelės.

Investicijų į šildymo sistemą  ir laiko sąnaudų jai aptarnauti priklausomybė tiesioginė  - kuo didesnės investicijos į šildymo sistemą, tuo daugiau ji autonominė ir reikalaujanti mažiau priežiūros.

Tačiau yra vartotojų, kurie negaili laiko kūrenimui, galų gale jis tampa tam tikru ritualu, kasdienybės dalimi. Tokiems, be abejo, racionalu rinktis kieto kuro rūšį ir katilą - malkų, pjuvenų, anglių, briketų. Vertėtų nepamiršti, kad yra modernių katilų, turinčių dujų generaciją arba dar kitaip vadinamą antrinę degimo sistemą. Ji leidžia efektyviau sudeginti kurą, t.y., iš to paties kuro kiekio gauti daugiau šilumos. Taip pat yra viršutinio degimo kuro katilų, kuriuos aptarnauti reikia rečiau nei paprastus, apatinio degimo katilus.

Paprasčiausi šildymo būdai - elektriniai radiatoriai, krosnelės, židiniai bei židiniai su ortakiais rekomenduotini mažesnio ploto namams ar ten, kur  nereikalingas pastovus bei kasdieninis šildymas - vasarnamiuose, pirtyse, sodybose, sodo nameliuose.  Toks šildymo modelis patogus tuo, kad nereikia instaliuoti  šildymo prietaisų, nereikia nuolatinės priežiūros, netenka baimintis, kad sistema užšals.

Beje, židinys ar krosnelė gali atlikti dvigubą funkciją - estetinę ir šildymo. Kol lauke nėra itin  šalta ir dienos temperatūra dar teigiama, visiškai pakanka židinio šilumos, jis gali būti ir rezerviniu šilumos šaltiniu žiemą. Tačiau labai sandariuose pastatuose, pasyviuosiuose namuose, židinys yra nepageidaujamas, nes dūmtraukis yra konstrukcija, per kurią į vidų patenka šaltis. Tiesa, dabar jau yra sprendimų, leidžiančių maksimaliai eliminuoti dūmtraukio sukuriamą šilumos tiltelį.

Reziumuojant  šildymo modelio pasirinkimo kriterijus, pasikartosiu, jog   daugiausia   dėmesio reikėtų skirti pastato sandarumui, apšiltinimui, kad išvengtume šilumos nuostolių. Toliau verta galvoti apie laiko sąnaudas šildymo sistemos eksploatacijai ir galimybę investuoti tam tikrą pinigų sumą.

Statybų ir būsto gido Asa.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.