.png)
A++ klasės name židinys dažniausiai tampa jaukumo centru, o ne pagrindiniu šilumos šaltiniu. Mažas pastato šilumos poreikis riboja pakuros galią, nes intensyviai kūrenamas židinys gali greitai perkaitinti svetainę. Todėl pakura parenkama pagal namo šilumos nuostolius, patalpos dydį ir numatytą šilumos paskirstymo būdą.
Židinio vieta ir konstrukcija
Židinį geriausia numatyti projektuojant namą. Tuomet galima suderinti jo vietą su dūmtraukiu, perdangos konstrukcija, grindiniu šildymu, lauko oro kanalu ir patalpų vėdinimo sistema. Židinys dažniausiai statomas bendrojoje erdvėje, tačiau nereikėtų jo montuoti pagrindiniame judėjimo take arba pernelyg arti televizoriaus ir baldų.
Pakuros, apdailos ir dūmtraukio svoris gali siekti nuo kelių šimtų kilogramų iki kelių tonų. Židinio pagrindas parenkamas pagal tikrąją apkrovą ir pastato konstrukciją. Atskiro pamato poreikį lemia ne namo aukštų skaičius ar iš anksto nustatytas pamato gylis, o židinio masė, grindų ir perdangos laikomoji galia bei apkrovos perdavimo vieta. Lengvesnė kapsulė gali būti statoma ant tinkamai įrengtos gelžbetoninės plokštės, o masyviam akumuliaciniam židiniui gali reikėti sustiprinto pagrindo.
Židinio negalima statyti ant šilumos izoliacijos, išlyginamojo grindų sluoksnio ar plaukiojančios grindų dangos, jeigu šios konstrukcijos nėra apskaičiuotos tokiai apkrovai. Židinio vietoje dažniausiai iš anksto suformuojamas tvirtas, apkrovą į laikančiąją konstrukciją perduodantis pagrindas.
Uždara židinio pakura
Šiuolaikiniuose namuose paprastai montuojamos uždaros židinio kapsulės su karščiui atspariomis stiklo durelėmis. Jos sandaresnės, saugesnės ir leidžia geriau valdyti degimą negu atviras židinys. Pakura gali būti plieninė arba ketinė, iš vidaus išklota šamotu, vermikulitu ar kita karščiui atsparia medžiaga.
Renkantis pakurą svarbiausias rodiklis yra nominali, o ne didžiausia gamintojo nurodyta galia. A++ klasės namui dažniausiai reikalinga kuo mažesnės galios ir plačiame galios diapazone valdoma pakura. Per didelės pakuros problema neišsprendžiama nuolat smarkiai ribojant degimo orą. Dėl nevisiško degimo teršiasi stiklas, pakura ir dūmtraukis, susidaro daugiau suodžių.
Pakuroje turi būti tinkamai organizuotas pirminio, antrinio, o kai kuriuose modeliuose ir tretinio oro padavimas. Degimo procesas, dūmų temperatūra ir reikalinga dūmtraukio trauka nurodomi konkrečios pakuros techniniuose dokumentuose.
Oro padavimas į židinį
Sandariame name oras degimui turi būti atvedamas iš lauko tiesiai į pakurą. Oro kanalas gali būti įrengtas po grindimis, per išorinę sieną arba kitu projekte numatytu keliu. Jo skersmuo ir didžiausias ilgis parenkami pagal pakuros gamintojo reikalavimus. Per siauras, ilgas arba daug posūkių turintis kanalas riboja oro srautą ir blogina degimą.
Lauko oro paėmimo anga įrengiama taip, kad jos neužverstų sniegas, neužlietų vanduo ir neužkimštų lapai. Ji apsaugoma nuo vabzdžių ir graužikų, tačiau grotelės negali pernelyg sumažinti oro srauto. Kanale įrengiama sandari sklendė, kuri uždaroma židinio nenaudojant. Šaltoje zonoje esantį kanalą gali reikėti izoliuoti, kad ant jo paviršiaus nesusidarytų kondensatas.
Oro padavimas ypač svarbus name su mechanine vėdinimo sistema ir galingu virtuvės gartraukiu. Susidaręs neigiamas slėgis gali pabloginti trauką ir paskatinti dūmų patekimą į patalpą. Židinio, rekuperatoriaus ir gartraukio veikimas turi būti įvertintas kaip viena sistema.
Šilumos paskirstymas
Paprasčiausias variantas – šilumą palikti patalpoje, kurioje stovi židinys. Aplink kapsulę suformuotoje kameroje oras sušyla ir per viršutines groteles patenka į kambarį. Apatinėje dalyje paliekamos angos vėsesniam orui patekti. Angų dydžiai ir kapsulės vėdinimo tarpai įrengiami pagal gamintojo reikalavimus.
Jeigu židinys atiduoda daugiau šilumos, negu reikia svetainei, šiltas oras gali būti paskirstomas į kitas patalpas ortakiais. Trumpuose ortakiuose gali pakakti natūralios oro cirkuliacijos, o ilgesnėse sistemose naudojamas ventiliatorius. Ortakiai turi būti atsparūs numatomai temperatūrai, izoliuoti ir prieinami valyti. Netinkamai įrengta sistema perneša dulkes, skleidžia triukšmą ir netolygiai šildo patalpas.
Kitas būdas – židinio kapsulė su vandens šilumokaičiu. Dalis degimo šilumos perduodama vandeniui ir gali būti naudojama radiatoriams, grindiniam šildymui arba karšto vandens ruošimui. Dažniausiai šiluma pirmiausia kaupiama akumuliacinėje talpoje, iš kurios pagal poreikį paskirstoma į šildymo sistemą.
Židinys su vandens kontūru yra katilinės įrenginys, todėl jam reikalingi cirkuliaciniai siurbliai, išsiplėtimo indas, apsauginiai vožtuvai, temperatūros kontrolė, grįžtančio vandens temperatūros apsauga ir sprendimas perkaitimo atvejui. Turi būti įvertinta, kas nutiks dingus elektrai ir sustojus cirkuliaciniam siurbliui. Tokia sistema projektuojama kartu su visa namo šildymo sistema.
Šilumą galima kaupti ir masyvioje židinio apdailoje arba akumuliaciniuose kanaluose. Įkaitusi konstrukcija šilumą atiduoda lėčiau ir ilgiau, todėl patalpa ne taip greitai perkaista. Tačiau akumuliacinis židinys yra sunkesnis, jam reikia tvirtesnio pagrindo ir individualiai apskaičiuoto dūmų kelio.
Modulinis dūmtraukis
Šiuolaikiniam židiniui paprastai naudojamas sertifikuotas modulinis dūmtraukis. Vienas dažniausių variantų sudarytas iš keraminio įdėklo, mineralinės izoliacijos ir išorinių lengvojo betono blokelių. Keraminis vamzdis suformuoja lygų dūmų kanalą, izoliacija palaiko tinkamą temperatūrą, o betoninis apvalkalas suteikia konstrukcijai stabilumo.
Taip pat naudojami metaliniai dūmtraukiai. Izoliuotą sistemą sudaro nerūdijančio plieno vidinis vamzdis, šilumos izoliacijos sluoksnis ir išorinis metalinis apvalkalas. Tokie dūmtraukiai gali būti montuojami pastato viduje arba prie fasado. Kai kurioms konstrukcijoms naudojamas metalinis įdėklas šachtoje ar moduliniame apvalkale, tačiau visa sistema turi būti suderinta ir sertifikuota kaip vienas gaminys.
Dūmtraukio skersmuo negali būti parenkamas pagal bendrą formulę ar savavališkai mažinamas. Jis derinamas su konkrečios pakuros dūmų išėjimo anga, galia, dūmų temperatūra, reikalinga trauka ir visu dūmtraukio aukščiu. Per mažas kanalas riboja dūmų šalinimą, o per dideliame dūmai gali pernelyg greitai atvėsti.
Dūmtraukis projektuojamas kuo tiesesnis. Jeigu posūkiai būtini, jų skaičius ir kampai turi atitikti sistemos gamintojo reikalavimus. Dūmtraukio aukštis virš stogo priklauso nuo stogo formos, nuolydžio, kraigo, aplinkinių statinių ir numatytos sistemos. Apatinėje dalyje įrengiama kondensato surinkimo bei valymo vieta, o jungtys paliekamos prieinamos apžiūrai.
Dūmtraukio negalima standžiai sujungti su perdangomis ar stogo konstrukcija, jei sistemos montavimo instrukcijoje numatytos deformacinės siūlės. Atstumai iki medinių konstrukcijų, perdangų ir apdailos parenkami pagal konkretaus modulinio dūmtraukio deklaruojamus saugius atstumus.
Pakuros prijungimas prie dūmtraukio
Židinio kapsulė su dūmtraukiu jungiama karščiui atspariu plieniniu vamzdžiu. Jo skersmuo turi atitikti pakuros išėjimą. Jungiamojo vamzdžio negalima savavališkai susiaurinti. Atkarpa daroma kuo trumpesnė, su kuo mažiau posūkių ir paliekama prieinama apžiūrai bei valymui.
Jungtis turi kompensuoti metalo šiluminį plėtimąsi ir neperduoti apkrovos kapsulei ar keraminiam dūmtraukio įdėklui. Sklendė montuojama tik tada, kai ją leidžia pakuros ir dūmtraukio gamintojai. Ji negali visiškai uždaryti dūmų kanalo.
Židinio apdaila
Židinio kapsulė kaista, todėl jos apdailai naudojamos nedegios, aukštai temperatūrai pritaikytos plokštės, skiediniai ir izoliacinės medžiagos. Įprastos gipso kartono plokštės, mediena ar baldų plokštės prie karštų konstrukcijos dalių netinka.
Tarp kapsulės ir apdailos paliekami gamintojo nurodyti tarpai. Konvekcinėje kameroje įrengiamos apatinės ir viršutinės oro angos. Jei kamera siekia lubas, jos viršuje gali būti formuojama atskirta ir izoliuota dekompresinė zona, kad nebūtų perkaitinamos lubų konstrukcijos.
Akmens, keramikos, metalo ar tinkuoto paviršiaus pasirinkimas daugiausia lemia židinio išvaizdą, tačiau apdaila negali uždengti kapsulės aptarnavimo vietų, oro reguliatorių ir valymui reikalingų angų.
Grindų ir aplinkinių konstrukcijų apsauga
Po židiniu ir prieš pakuros dureles įrengiamas nedegus pagrindas. Jis apsaugo grindis nuo iškritusių žarijų, kibirkščių ir karščio. Apsaugai gali būti naudojamas akmuo, keramika, metalas arba specialus grūdintas stiklas. Apsaugoto ploto dydis nustatomas pagal pakuros gamintojo instrukciją ir projektinius priešgaisrinius reikalavimus.
Atstumai nuo kapsulės, jungiamojo vamzdžio ir dūmtraukio iki medinių sienų, baldų, užuolaidų bei kitų degių medžiagų taip pat nustatomi pagal naudojamų gaminių dokumentus. Šių atstumų negalima sumažinti vien uždengus medieną plonu metalo lakštu.
Eksploatacija ir priežiūra
Židinys kūrenamas sausomis, konkrečiai pakurai tinkamomis malkomis. Drėgnos malkos prasčiau dega, išskiria mažiau naudingos šilumos, labiau teršia stiklą ir dūmtraukį. Negalima deginti dažytos, impregnuotos ar klijuotos medienos, pakuočių ir buitinių atliekų.
Pakura, dūmų jungtis ir dūmtraukis turi būti reguliariai tikrinami bei valomi. Įtrūkusias šamotines plokštes, pažeistas durelių tarpines ir deformuotas detales reikia pakeisti gamintojo numatytomis dalimis. Konstrukcijos remontas atliekamas tik visiškai atvėsus židiniui.
Patalpoje, kurioje įrengtas židinys, turi būti dūmų ir anglies monoksido signalizatoriai. Prieš pradedant naudoti naują židinį patikrinama dūmtraukio trauka, degimo oro padavimas, jungčių sandarumas ir židinio veikimas kartu su vėdinimo sistema bei virtuvės gartraukiu.
Statybų ir būsto gido Asa.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.
