Būstas prie jūros

Kai lapkričio vakarą Vilniuje ketvirtą valandą po pietų pradeda temti, o už lango jau kelias savaites kabo pilkas dangus, mintis apie gyvenimą prie jūros atrodo beveik tobula. Daugelis lietuvių bent kartą yra įsivaizdavę save gyvenančius Ispanijoje, Graikijoje, Italijoje ar Tenerifėje. Ryte atsidarai terasos duris, užuodi sūrų orą, išgeri kavos saulėje ir po keliolikos minučių jau vaikštai pajūriu.

Socialiniai tinklai šią svajonę maitina kasdien. Nuotraukose matome baltus namus ant kalvų, vakarienes su vaizdu į Viduržemio jūrą, žaliuojančias gatves sausio mėnesį ir žmones, kurie atrodo atradę kažkokią paslaptį, leidžiančią gyventi lėčiau, ramiau ir laimingiau.

Neatsitiktinai vis daugiau lietuvių perka būstus Ispanijoje, Graikijoje ar Kipre. Kiti išvyksta keliems mėnesiams išbandyti nuotolinio darbo prie jūros. Dar kiti svarsto, kad galbūt atėjo laikas visam laikui palikti Lietuvą ir persikelti ten, kur daugiau saulės.

Tačiau žmonės, kurie tokį žingsnį jau padarė, dažnai pasako vieną įdomų dalyką. Didžiausi sunkumai prasideda ne pirmą savaitę ir ne pirmą mėnesį. Jie atsiranda tada, kai baigiasi medaus mėnuo su naująja vieta.

Tuomet paaiškėja, kad gyvenimas prie jūros turi savų taisyklių, apie kurias turistai dažniausiai nesusimąsto.

Jūra labai greitai tampa fonu

Daugelis būsimų emigrantų mano, kad gyvenimas prie jūros savaime suteiks daugiau laimės. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo logiška. Juk sunku įsivaizduoti, kad žmogus gali būti nelaimingas gyvendamas ten, kur kiti moka tūkstančius eurų už savaitės atostogas.

Pirmuosius mėnesius viskas iš tiesų atrodo įspūdingai. Kiekvienas pasivaikščiojimas pajūriu tampa įvykiu. Saulėlydžiai fotografuojami kas antrą dieną. Draugams Lietuvoje siunčiamos nuotraukos su palmėmis ir mėlynu dangumi.

Tačiau žmogus turi vieną savybę – jis pripranta.

Psichologai šį reiškinį vadina hedonine adaptacija. Nesvarbu, ar žmogus persikelia į prabangų namą, nusiperka naują automobilį, ar apsigyvena prie Viduržemio jūros. Po tam tikro laiko naujovė tampa norma.

Po metų daugelis naujakurių prie jūros vaikšto taip pat, kaip vilnietis pro Katedros aikštę ar kaunietis pro Laisvės alėją. Jie žino, kad vaizdas gražus, tačiau emocijos jau nebe tos pačios.

Tada į pirmą planą grįžta tai, kas buvo atsivežta iš ankstesnio gyvenimo – darbas, santykiai, finansiniai rūpesčiai, sveikata ir charakteris.

Jūra nuo jų neapsaugo.

Atostogų miestas ir gyvenimo miestas dažnai neturi nieko bendro

Vienas dažniausių nusivylimų ištinka žmones, kurie įsimyli miestą per atostogas.

Liepos vakarą Malaga atrodo nuostabi. Kavinės pilnos žmonių, gatvėse groja muzika, krantinėse šurmuliuoja turistai. Panašų įspūdį palieka Kreta, Sicilija, Kipras ar Tenerifė.

Tačiau tas pats miestas sausį gali atrodyti visiškai kitaip.

Kai kurie restoranai būna uždaryti. Turistų beveik nelieka. Dalis rajonų ištuštėja. Atsiranda kasdienybės problemos, kurių anksčiau tiesiog nesimatė.

Dėl šios priežasties nekilnojamojo turto brokeriai dažnai juokauja, kad būstą prie jūros reikia rinktis ne liepą, o vasarį. Jeigu miestas patinka tada, kai lyja, pučia vėjas ir niekas neprimena atostogų, yra didelė tikimybė, kad jis tiks ir ilgalaikiam gyvenimui.

Kaip uždirbsite pajamas

Dauguma žmonių, svarstančių gyvenimą prie jūros, pirmiausia galvoja apie orą. Kiek saulėtų dienų per metus? Kokia temperatūra žiemą? Ar galima maudytis spalį? Tačiau žmonės, kurie jau persikėlė, dažnai sako, kad po kurio laiko apie klimatą galvoja vis rečiau. Daug svarbesnis tampa klausimas, iš ko gyventi.

Atostogų metu susidaro įspūdis, kad pietuose gyvenimas teka lėčiau. Kavinės pilnos žmonių net darbo dienomis, niekas niekur neskuba, o vakarai tęsiasi iki vėlumos. Turistui atrodo, kad vietiniai gyvena gerokai ramiau nei Šiaurės Europoje.

Pradėjus domėtis giliau paaiškėja kita medalio pusė. Dalis pietinių Europos regionų jau daugelį metų susiduria su mažesniais atlyginimais, didesniu jaunimo nedarbu ir ryškiu sezoniškumu. Tai, kas atrodo kaip atsipalaidavęs gyvenimo būdas, kartais yra tiesiog ekonominės realybės pasekmė.

Todėl tarp žmonių, kuriems persikėlimas prie jūros pavyko, dažnai matomas vienas bendras bruožas. Jie atsivežė pajamas kartu su savimi.

Vieni dirba nuotoliniu būdu Lietuvos ar užsienio įmonėms. Kiti turi verslus, kurių veikla nepriklauso nuo vietos. Treti gyvena iš investicijų arba nuomos pajamų. Tokiems žmonėms gyvenimas prie jūros dažnai tampa būtent tuo, apie ką jie svajojo.

Visai kitaip jaučiasi tie, kurie pirmiausia išvyksta, o tik paskui pradeda galvoti apie darbą. Tada paaiškėja, kad konkurencija didelė, atlyginimai ne visada tokie, kokių tikėtasi, o sezoninis verslas turi savų rizikų.

Ne vienas lietuvis, persikėlęs į Ispanijos pakrantę ar Graikijos salas, po kurio laiko pripažįsta įdomų paradoksą. Gyvendamas Lietuvoje jis daugiau dirbo, tačiau jautėsi finansiškai saugiau. Gyvendamas prie jūros jis turi daugiau saulės, tačiau gerokai dažniau galvoja apie pajamas.

Būtent todėl daugelis emigrantų šiandien sako, kad gyvenimą prie jūros geriausia pradėti planuoti ne nuo būsto paieškų ar lėktuvo bilietų, o nuo labai paprasto klausimo: iš kur ateis pinigai po metų, dvejų ar penkerių.

Kai atsakymas į šį klausimą aiškus, daugelis kitų problemų tampa gerokai mažesnės.

Būstas prie jūros: kodėl daugelis nusivilia dar prieš įsikeldami

Viena iš atkakliausių svajonių, lydinčių mintį apie persikėlimą prie jūros, yra įsitikinimas, kad pietuose būstas turi būti pigesnis. Atrodo logiška. Juk Lietuva per pastaruosius metus smarkiai pabrango, todėl natūraliai kyla mintis, kad kažkur Ispanijos ar Graikijos pakrantėje už tą pačią sumą galima nusipirkti daugiau.

Pirmieji nekilnojamojo turto skelbimai dažnai šią iliuziją dar labiau sustiprina. Nuotraukose matyti baseinai, palmės, terasos ir vaizdas į jūrą. Kainos iš pirmo žvilgsnio neatrodo bauginančios. Tačiau kuo ilgiau žmogus domisi, tuo daugiau niuansų išlenda į paviršių.

Pirmiausia paaiškėja, kad pakrantė nėra vienalytė. Skirtumas tarp gyvenimo prie jūros ir gyvenimo netoli jūros gali būti labai didelis. Dažnas naujakurys iš pradžių įsivaizduoja save gyvenantį kelių minučių atstumu nuo paplūdimio. Vėliau paaiškėja, kad tokiose vietose kainos būna visai kitame lygyje nei rajonuose, kuriuos renkasi vietiniai gyventojai.

Dar vienas netikėtumas – turistiniai miestai dažnai gyvena pagal kitokias taisykles nei įprasti miestai. Savininkui kur kas pelningiau išnuomoti butą poilsiautojams savaitei nei gyventojui visiems metams. Dėl to ilgalaikės nuomos pasiūla kai kuriuose regionuose būna gerokai mažesnė, nei būtų galima tikėtis.

Tai ypač juntama vietovėse, kurios per pastarąjį dešimtmetį tapo tarptautinių pirkėjų taikiniu. Britai, vokiečiai, skandinavai, o pastaraisiais metais ir vis daugiau Rytų Europos gyventojų aktyviai perka būstą pietų Europoje. Tai natūraliai stumia kainas aukštyn.

Nemažai lietuvių nustemba supratę, kad geidžiamuose Ispanijos regionuose kainos jau seniai nebėra tokios, kokias jie įsivaizdavo prieš dešimt metų. Kai kuriuose pakrantės miestuose kvadratinio metro kaina jau priartėjo prie Vilniaus naujos statybos projektų lygio, o prestižinėse vietose jį ir gerokai viršijo.

Tačiau kainos dažnai tampa tik pirmąja staigmena.

Antroji pasitinka įžengus į patį būstą.

Žmogus iš Lietuvos yra įpratęs kovoti su šalčiu. Todėl pirmiausia domisi šildymu, sienų storiu ar langų kokybe. Pietuose gyvenantys žmonės dažnai kalba apie visai kitus dalykus – drėgmę, ventiliaciją ir pelėsį.

Dalis būstų buvo statomi visai kitokiam klimatui nei tas, prie kurio įpratę šiauriečiai. Kai kuriose vietovėse žiemos nėra labai šaltos, tačiau jos būna drėgnos. Dėl to namuose gali atsirasti problemų, apie kurias Lietuvoje net nesusimąstoma. Pelėsio dėmės, kondensatas, nuolat praviri langai ir oro sausintuvai kai kuriuose regionuose tampa tokia pat kasdienybe, kaip pas mus radiatoriai.

Paradoksalu, tačiau nemažai naujakurių pirmąją žiemą prie Viduržemio jūros prisimena ne dėl šilumos, o dėl vėsos namuose. Lauke temperatūra gali siekti penkiolika laipsnių, tačiau viduje komforto kartais būna mažiau nei gerai apšiltintame bute Lietuvoje.

Dar viena klaida – būsto vertinimas atostogų akimis.

Atvykęs savaitei žmogus mato tvarkingą krantinę, restoranus ir išpuoselėtas gatves. Gyvendamas nuolat pradeda pastebėti kitus dalykus. Kiek laiko užtrunka nuvykti iki parduotuvės? Ar netoliese yra mokykla? Kaip veikia viešasis transportas? Kur statomas automobilis? Ar vasarą po langais netriukšmaus turistai iki trečios valandos nakties?

Šie klausimai retai kyla atostogaujant, tačiau būtent jie dažnai lemia gyvenimo kokybę.

Ne vienas emigrantas vėliau prisipažįsta, kad antrą kartą rinktųsi visai kitą rajoną nei tą, kuris iš pradžių atrodė idealus. Pasirodo, jog gyvenimui patogiausios vietos nebūtinai yra tos, kurios gražiausiai atrodo atvirukuose.

Todėl žmonės, kurie prie jūros gyvena jau ne vienerius metus, dažnai kartoja tą pačią taisyklę. Pirmiausia reikia įsimylėti ne vaizdą pro langą, o patį miestą. Jeigu patinka kasdienis gyvenimas, kaimynystė, infrastruktūra ir aplinka, tuomet jūra tampa puikiu priedu. Jeigu vienintelis argumentas yra vaizdas į horizontą, romantika gali išsisklaidyti greičiau, nei buvo tikėtasi.

Ar pavyks socializuotis vietinėje bendruomenėje

Kol žmogus atostogauja, jam atrodo, kad viskas paprasta. Daugelyje kurortinių vietovių galima susikalbėti angliškai, parduotuvėse atsiskaityti banko kortele, o navigacija telefone padeda rasti beveik bet kurį objektą. Kartais net susidaro įspūdis, kad šiandien galima gyventi bet kurioje pasaulio vietoje nė neišmokus vietinės kalbos.

Toks įspūdis išlieka tol, kol neprasideda tikras gyvenimas.

Pirmą kartą tai dažniausiai pajuntama tvarkant dokumentus. Reikia deklaruoti gyvenamąją vietą, registruoti automobilį, atsidaryti banko sąskaitą, sudaryti draudimo sutartį ar užregistruoti vaikus į mokyklą. Staiga paaiškėja, kad šalis, kuri atostogų metu atrodė labai paprasta ir draugiška, turi savo taisykles, procedūras ir biurokratiją.

Lietuviams čia tenka susidurti su dalyku, kurio nepajunta vietiniai gyventojai. Jie gimė sistemoje, ją supranta nuo vaikystės ir žino, kur kreiptis iškilus problemai. Atvykėlis viską turi mokytis nuo pradžių.

Kartais žmonės nustemba, kiek daug energijos pareikalauja elementarūs dalykai. Tai, ką Lietuvoje išspręsdavai per kelias minutes internetu, naujoje šalyje gali pareikalauti kelių vizitų į skirtingas įstaigas. Vienur trūksta dokumento, kitur reikia vertimo, trečioje vietoje paaiškėja, kad būtina išankstinė registracija.

Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo smulkmenos. Tačiau kai tokių smulkmenų prisikaupia dešimtys, jos pradeda varginti.

Ypač sudėtinga tampa tiems, kurie išvyksta tikėdamiesi gyventi vien tarptautinėje aplinkoje. Kurortiniuose regionuose galima sutikti tūkstančius užsieniečių, tačiau tikrasis gyvenimas vis tiek vyksta vietine kalba. Anksčiau ar vėliau tenka bendrauti su gydytojais, valstybinėmis institucijomis, draudimo bendrovėmis, komunalinių paslaugų tiekėjais ar nekilnojamojo turto administratoriais.

Tuomet paaiškėja, kad mokėti užsisakyti kavą ir palaikyti pokalbį restorane yra viena, o suprasti teisinius ar finansinius dokumentus – visai kas kita.

Ne mažiau svarbi ir kultūrinė pusė.

Daugelis europiečių įsivaizduoja, kad Europos Sąjunga yra viena didelė erdvė, kurioje žmonės gyvena labai panašiai. Iš tikrųjų skirtumai kartais būna didesni, nei tikimasi.

Skiriasi požiūris į laiką, darbą, klientų aptarnavimą, bendravimą, verslą ir net kasdienius susitarimus. Tai, kas Lietuvoje laikoma normalia tvarka, pietuose kartais atrodo perdėtas skubėjimas. Tai, kas pietuose atrodo visiškai natūralu, lietuviui iš pradžių gali pasirodyti neorganizuota ar neefektyvu.

Vieni prie tokių skirtumų prisitaiko greitai. Kitiems jie tampa nuolatiniu susierzinimo šaltiniu.

Dar viena įdomi emigracijos pusė yra vienatvė. Apie ją kalbama gerokai rečiau nei apie klimatą ar būsto kainas.

Kol gyveni Lietuvoje, socialiniai ryšiai atrodo savaime suprantami. Draugai, giminės, kolegos, pažįstami – visa tai susiformavo per daugelį metų. Persikėlus į kitą šalį didelė dalis šio tinklo lieka už tūkstančių kilometrų.

Pirmuosius mėnesius tai beveik nejuntama. Nauja aplinka suteikia daug įspūdžių, todėl vienatvei tiesiog nelieka vietos. Tačiau po kurio laiko ateina supratimas, kad gimtadieniai, šeimos šventės, netikėti susitikimai ar paprastas savaitgalio pokalbis su senais draugais nebevyksta taip spontaniškai kaip anksčiau.

Būtent todėl nemažai žmonių po kelių metų supranta, kad svarbiausia integracijos dalis buvo ne kalbos mokymasis ar dokumentų tvarkymas. Svarbiausia buvo susikurti naują socialinį gyvenimą.

Tie, kuriems tai pavyksta, dažniausiai pradeda jaustis namuose. Tie, kurie lieka tik tarp kitų emigrantų arba gyvena nuolat lyg laikinai apsistoję, dažnai ilgus metus jaučiasi tarsi svečiai.

Turistas gali gyventi vien iš įspūdžių. Gyventojas anksčiau ar vėliau pradeda ieškoti priklausymo jausmo. Ir būtent čia dažnai paaiškėja, ar persikėlimas buvo trumpalaikis nuotykis, ar naujo gyvenimo pradžia.

Mokesčių skirtumai

Kai žmonės planuoja persikėlimą prie jūros, jie dažniausiai skaičiuoja viską, išskyrus tai, ką vėliau tenka skaičiuoti kasdien.

Skaičiuojama, kiek kainuos butas. Kiek kainuos automobilio nuoma pirmomis savaitėmis. Kiek reikės baldams, remontui ar persikraustymui. Tačiau retas žmogus iš anksto skiria tiek pat dėmesio mokesčiams, socialiniam draudimui ar vietinei finansinei sistemai.

Galbūt todėl ši tema tampa vienu dažniausių netikėtumų po persikėlimo.

Kol gyveni Lietuvoje, viskas atrodo paprasta. Darbdavys sumoka atlyginimą, mokesčiai dažniausiai nuskaičiuojami automatiškai, sveikatos draudimas veikia, o dauguma procedūrų jau pažįstamos.

Persikėlus į kitą valstybę prasideda naujas žaidimas su naujomis taisyklėmis.

Vienas pirmųjų klausimų, kurį tenka išsiaiškinti, yra mokesčių rezidencija. Daug žmonių apie ją pirmą kartą išgirsta tik tada, kai jau gyvena užsienyje.

Iš pradžių atrodo logiška: jeigu esi Lietuvos pilietis, vadinasi, mokesčius moki Lietuvoje. Tačiau daugelyje šalių svarbiausia ne pilietybė, o tai, kur faktiškai gyveni.

Po tam tikro laiko žmogus gali tapti kitos valstybės mokesčių rezidentu. Tuomet atsiranda pareiga deklaruoti pajamas pagal tos šalies taisykles. Ir būtent šioje vietoje nemažai žmonių supranta, kad jų finansinis gyvenimas tapo gerokai sudėtingesnis nei anksčiau.

Ypač tiems, kurie turi kelis pajamų šaltinius.

Nuotolinis darbas, individuali veikla Lietuvoje, nuomojamas butas Vilniuje, investicijos, dividendai ar verslas internete gali atrodyti paprasti, kol gyveni vienoje valstybėje. Persikėlus į kitą šalį atsiranda naujų deklaracijų, naujų taisyklių ir kartais naujų išlaidų.

Dėl šios priežasties tarp emigrantų dažnai juokaujama, kad prie jūros persikraustyti lengviau nei suprasti vietinę mokesčių sistemą.

Tačiau mokesčiai yra tik dalis istorijos.

Dar viena iliuzija susijusi su kasdienėmis išlaidomis.

Žmonės dažnai įsivaizduoja, kad gyvenimas pietuose turi būti pigesnis. Juk ten daugiau vaisių, daugiau saulės, mažiau šildymo išlaidų. Iš pirmo žvilgsnio skamba logiškai.

Realybėje viskas priklauso nuo vietos.

Kai kurie produktai iš tiesų gali būti pigesni. Vietiniai vaisiai, daržovės ar tam tikri maisto produktai dažnai kainuoja mažiau nei Lietuvoje. Tačiau tuo panašumai neretai ir baigiasi.

Populiariuose regionuose restoranai, paslaugos, automobilių nuoma, draudimas ar būsto priežiūra gali kainuoti gerokai daugiau nei tikėtasi. Prie to prisideda ir faktas, kad daugelis pajūrio miestų gyvena iš turistų. O turistinė ekonomika retai būna pigi.

Dar vienas netikėtumas laukia žmonių, kurie pirmą kartą pradeda gyventi tikrame karštame klimate.

Lietuvoje didelė dalis namų ūkių didžiausias sąskaitas gauna žiemą. Pietuose situacija kartais apsiverčia aukštyn kojomis.

Karščiausiais mėnesiais kondicionieriai dirba beveik be pertraukų. Kai kuriose vietovėse jie tampa ne komforto priemone, o būtinybe. Žmonės, kurie svajojo atsikratyti didelių šildymo sąskaitų, nustemba pamatę vasaros elektros sąnaudas.

Dar daugiau nustebina tai, kaip greitai keičiasi požiūris į pinigus.

Atostogų metu papildomi keli eurai už kavą ar vakarienę atrodo nereikšmingi. Gyvenant nuolat pradedi skaičiuoti viską taip pat, kaip skaičiavai Lietuvoje.

Po metų žmogus jau nebegalvoja, kad gyvena kurorte. Jis galvoja, kiek kainuoja automobilio remontas, draudimas, odontologas, internetas, komunaliniai mokesčiai ar vaikų būreliai.

Ir būtent tada atsiranda įdomus paradoksas.

Daugelis žmonių išvyksta ieškodami paprastesnio gyvenimo. Tačiau po kurio laiko supranta, kad gyvenimas niekur netapo paprastesnis. Jis tiesiog tapo kitoks.

Kai kurie rūpesčiai dingo. Atsirado nauji.

Kai kurios išlaidos sumažėjo. Kitos išaugo.

Kai kurie dalykai tapo lengvesni. Kiti – sudėtingesni.

Galbūt todėl žmonės, kurie prie jūros gyvena jau daug metų, retai kalba apie saulėlydžius. Jie daug dažniau kalba apie pajamas, mokesčius ir finansinį stabilumą.

Nes būtent šie dalykai ilgainiui lemia, ar jūra tampa maloniu gyvenimo fonu, ar brangiai kainuojančia svajone.

Medicina ir socialinės garantijos

Planuodami persikėlimą žmonės dažniausiai lygina klimatą, būsto kainas ir maisto produktų kainas. Sveikatos apsauga dažnai lieka kažkur sąrašo pabaigoje. Tačiau po kelių metų būtent ji neretai tampa vienu svarbiausių klausimų.

Lietuvoje žmogus yra įpratęs prie gana aiškios sistemos. Dirbant mokamos socialinio draudimo įmokos, kaupiamas stažas pensijai, veikia privalomasis sveikatos draudimas. Persikėlus į kitą Europos Sąjungos valstybę dalis šių garantijų išlieka, tačiau atsiranda naujų taisyklių. Darbo stažas, sukauptas Lietuvoje, niekur nedingsta ir vėliau gali būti įskaičiuojamas skiriant pensiją. Tačiau socialinės įmokos nuo persikėlimo momento paprastai mokamos jau naujoje valstybėje pagal jos taisykles.

Dalis žmonių nustemba sužinoję, kad nemokama medicina įvairiose Europos šalyse veikia labai skirtingai. Vienur pas šeimos gydytoją patekti nesudėtinga, tačiau specialisto konsultacijos tenka laukti mėnesius. Kitur sistema veikia efektyviau, tačiau didelė dalis gyventojų vis tiek naudojasi privačiu draudimu. Todėl prieš renkantis šalį verta pasidomėti ne bendrais reitingais, o konkrečiu regionu, kuriame planuojama gyventi.

Svarbus ir kalbos klausimas. Turistinėse vietovėse dažnai galima susikalbėti angliškai, tačiau sudėtingesnių tyrimų, gydymo ar draudimo klausimų aptarimas svetima kalba ne visada būna paprastas. Jaunam žmogui tai dažniausiai nesukelia didelių problemų, tačiau šeimoms su vaikais ar vyresnio amžiaus žmonėms tokie niuansai tampa daug svarbesni.

Dar viena tema, apie kurią retai galvojama planuojant emigraciją, yra tėvai. Kol jie sveiki, atstumas atrodo nedidelė problema. Situacija pasikeičia atsiradus rimtesnėms sveikatos problemoms. Tuomet tenka spręsti, ar dažnai skraidyti į Lietuvą, ar vežtis tėvus pas save, ar net svarstyti grįžimą arčiau šeimos. Daugelis emigrantų pripažįsta, kad būtent šis klausimas ilgainiui tampa svarbesnis už klimatą ar būsto kainas.

Todėl prieš priimant sprendimą persikelti verta pasidomėti ne tik paplūdimiais ir nekilnojamojo turto skelbimais. Sveikatos apsaugos sistema, socialinės garantijos, pensijų kaupimas ir galimybės gauti kokybišką gydymą dažnai turi didesnę įtaką gyvenimo kokybei nei keli papildomi saulėti mėnesiai per metus.

Neįprastas klimatas

Daugelis lietuvių pirmą kartą rimtai susimąsto apie gyvenimą prie jūros vieną iš tamsių žiemos vakarų. Už lango šlapdriba, diena trunka vos kelias valandas, o socialiniuose tinkluose kažkas tuo metu geria kavą Ispanijos pakrantėje. Tokiais momentais atrodo, kad daugiau saulės galėtų išspręsti pusę gyvenimo problemų.

Ir reikia pripažinti – tam tikros tiesos čia yra.

Dauguma žmonių, persikėlusių į pietus, tikrai džiaugiasi švelnesnėmis žiemomis. Nereikia gramdyti ledo nuo automobilio stiklų, retai tenka matyti sniego pusnis, o kai kuriuose regionuose žaluma išlieka beveik visus metus. Vien šis faktas nemažai daliai žmonių suteikia geresnę savijautą.

Tačiau klimatas, kurį turistas laiko privalumu, gyventojui kartais tampa iššūkiu.

Lietuvoje esame pripratę prie šalčio. Mūsų namai projektuojami taip, kad būtų šilta žiemą. Pietų Europoje daugelis pastatų ilgą laiką buvo statomi galvojant visai apie kitus dalykus. Todėl nemažai naujakurių pirmąją žiemą nustemba ne dėl šalčio lauke, o dėl vėsos namuose. Lauke gali būti penkiolika laipsnių šilumos, tačiau gyvenamojoje vietoje komforto kartais mažiau nei gerai apšiltintame bute Vilniuje.

Vasarą situacija apsiverčia. Tai, kas atostogaujant atrodo nuostabu, ilgainiui tampa kasdienybe. Keturiasdešimties laipsnių karštis pirmą savaitę atrodo egzotiškai. Po mėnesio jis pradeda varginti. Kai kuriose vietovėse dienos metu žmonės tiesiog stengiasi kuo mažiau būti lauke. Gyvenimas persikelia į pavėsį, kondicionuojamas patalpas arba vakarines valandas.

Prie karščio prisideda ir drėgmė. Pakrantėse ji dažnai tampa nuolatiniu palydovu. Žiemą ji prasiskverbia į būstus, vasarą apsunkina karščio pojūtį. Ne vienas žmogus, svajojęs apie gyvenimą prie Viduržemio jūros, vėliau nustemba sužinojęs, kad pelėsis ir oro sausintuvai ten aptarinėjami ne rečiau nei Lietuvoje šildymo kainos.

Vis dėlto klimatas turi savybę, dėl kurios žmonės ir toliau kraustosi prie jūros. Net ir kalbėdami apie jo trūkumus, daugelis pripažįsta, kad daugiau šviesos, daugiau saulės ir daugiau galimybių būti lauke pakeičia kasdienę savijautą. Klausimas tik vienas – ar tas konkretus klimatas tinka būtent jums.

Kai kurie žmonės pietuose atranda savo idealią aplinką. Kiti po kelių metų supranta, kad jiems labiau patinka keturi metų laikai ir aiškesnis sezonų ritmas. Kaip ir pati jūra, klimatas nieko neapgauna. Jis tiesiog skirtingiems žmonėms tinka nevienodai.

Kodėl vieni grįžta, o kiti pasilieka visam laikui

Perskaičius visus argumentus gali susidaryti įspūdis, kad gyvenimas prie jūros yra pervertintas. Brangus būstas, mokesčiai, biurokratija, kalbos barjeras, sveikatos apsauga, karštis, drėgmė ir daugybė kitų niuansų. Natūraliai kyla klausimas – jeigu problemų tiek daug, kodėl tūkstančiai žmonių vis tiek kasmet išvyksta gyventi į Ispaniją, Graikiją, Italiją ar Tenerifę?

Atsakymas paprastesnis, nei gali pasirodyti.

Nes daugeliui žmonių tai iš tiesų tampa geresniu gyvenimu.

Įdomu tai, kad po kelerių metų jie apie jūrą kalba gerokai mažiau nei prieš persikeldami. Pokalbiuose nebelieka romantikos, kuri lydėjo pirmuosius mėnesius. Retai kas pasakoja apie saulėlydžius ar palmes. Vietoje to žmonės pradeda vertinti visai kitus dalykus.

Jie kalba apie tai, kad sausio mėnesį gali valandą vaikščioti lauke nesušalę. Kad didžiąją metų dalį nereikia gyventi tarp keturių sienų. Kad daugiau juda, dažniau susitinka su žmonėmis, daugiau laiko praleidžia gamtoje. Kai kurie prisipažįsta pirmą kartą gyvenime supratę, kiek daug energijos žmogui suteikia natūrali šviesa.

Kiti sako, kad svarbiausias pokytis buvo ne klimatas, o gyvenimo tempas.

Dalis pietų Europos miestų gyvena kitaip nei Šiaurės Europa. Tai nereiškia, kad žmonės ten mažiau dirba. Tačiau dažnai daugiau dėmesio skiriama bendravimui, maistui, šeimai ir laisvalaikiui. Vieniems toks ritmas atrodo chaotiškas ir neefektyvus. Kiti po kurio laiko pradeda stebėtis, kodėl anksčiau gyveno nuolat skubėdami.

Tačiau tarp žmonių, kurie lieka ilgam, galima pastebėti dar vieną bendrą bruožą.

Jie išvyko ne bėgdami.

Tai skamba keistai, tačiau daugelis emigracijos istorijų prasideda nuo bandymo kažko atsikratyti. Vieni pavargo nuo darbo. Kiti nuo oro. Treti nuo miesto, kuriame gyvena. Dar kiti tikisi, kad nauja šalis padės pradėti gyvenimą iš naujo.

Kartais taip ir nutinka.

Tačiau gana dažnai žmogus po metų ar dvejų supranta, kad didelė dalis problemų atkeliavo kartu su juo. Nerimas persikraustė į kitą valstybę. Finansiniai sunkumai persikraustė į kitą valstybę. Įpročiai, charakterio savybės ir santykių problemos taip pat niekur nedingo.

Pasikeitė tik fonas.

Ir būtent šioje vietoje išsiskiria žmonių keliai.

Vieni nusivilia. Jie supranta, kad jūra nesuteikė to gyvenimo, kurį buvo susikūrę savo vaizduotėje. Tada prasideda lyginimas. Lietuvoje buvo arčiau šeima. Lietuvoje buvo aiškesnė sistema. Lietuvoje buvo lengviau tvarkyti dokumentus. Lietuvoje buvo daugiau draugų. Po kelių metų dalis jų grįžta.

Kiti į viską žiūri kitaip.

Jie niekada nesitikėjo, kad persikėlimas išspręs visas problemas. Jie suprato, kad kiekviena šalis turi savų trūkumų, o kiekvienas pasirinkimas kažką duoda ir kažką atima. Jiems gyvenimas prie jūros nėra tobula pasaka. Tai tiesiog aplinka, kurioje pliusų pasirodė daugiau nei minusų.

Galbūt todėl dauguma žmonių, kurie prie jūros gyvena jau dešimt ar penkiolika metų, kalba labai ramiai. Jie nebebando įrodyti, kad atrado geriausią vietą pasaulyje. Jie neskelbia kasdien nuotraukų su palmėmis ir nerašo apie gyvenimą rojuje.

Dažniausiai jie tiesiog gyvena.

Ir tai turbūt yra geriausias ženklas, kad žmogus iš tiesų pritapo.

Galiausiai paaiškėja, kad persikraustymas prie jūros nėra istorija apie jūrą. Tai istorija apie žmogų. Apie jo lūkesčius, gebėjimą prisitaikyti ir supratimą, ko jis iš tikrųjų ieško gyvenime.

Jūra gali suteikti daugiau saulės. Gali suteikti daugiau šviesos žiemą. Gali pasiūlyti kitokį klimatą ir kitokį gyvenimo ritmą. Tačiau ji negali atsakyti į svarbiausią klausimą už patį žmogų.

Ar jis bėga nuo seno gyvenimo, ar sąmoningai kuria naują.

Nuo atsakymo į šį klausimą dažnai priklauso daug daugiau nei nuo to, kiek metrų nuo namų yra paplūdimys.