Tarptautinėje konferencijoje „Globalūs ir lokalūs karštovaizdžio iššūkiai" buvo konstatuota, jog gyventojai vis labiau įsitraukia į žaliosios aplinkos formavimą ir išsaugojimą, kovoja už kiekvieną medį ir žalumą mieste. Savo ruožtu keičiasi kraštovaizdžio architektūros samprata ir kraštovaizdžio architektų misija.

Tarptautinėje konferencijoje „Globalūs ir lokalūs karštovaizdžio iššūkiai" kraštovaizdžio architektūrą studijuojantys pristatė savo vizijas, kaip galima būtų sutvarkyti įdomias Vilniaus vietas, o profesionalūs kraštovaizdžio architektai iš Estijos, Vengrijos, Lenkijos, Olandijos, Vokietijos ir Lietuvos dalinosi įžvalgomis apie šią architektūros sritį ir jos reikšmę šiuolaikiniuose miestuose.

Pastaraisiais metais Lietuvoje kaip niekada anksčiau kilo daug diskusijų apie tai, kaip turėtų atrodyti viešosios erdvės, o gyventojų nuomonė nulėmė ir kelių statybų projektų pakeitimus. Pasak kraštovaizdžio architektūros specialistų, susirūpinimas savo aplinka - augančio visuomenės demokratiškumo ženklas, o miestai, atkurdami viešąsias erdves, turėtų atskleisti ir jų istoriją.  Taip apie kraštovaizdžio architektūros misiją kalbėjo ekspertai, diskutavę konferencijoje „Globalūs ir lokalūs kraštovaizdžio iššūkiai".

Kraštovaizdis mieste

Kaip susitvarkyti su liūčių padariniais gatvėse? Kaip turėtų atrodyti Reformatų skveras Vilniuje? Ar kirsti senus medžius parkuose? Ką daryti su apleistomis gamyklomis?

Pasak kraštovaizdžio architektūros specialistų, kraštovaizdžio architektūra  Lietuvoje yra vis dar siaurai suprantama sritis, bet ji apima ne tik estetinį aplinkos kūrimą, tačiau ir miestų plėtros problemas, ekologiją ir istorijos įamžinimą.
„Viešumas Lietuvoje pamažu pradeda grįžti į normalų gyvenimą - sovietmečiu žmonės patyrė prievartą, todėl po Nepriklausomybės kurį laiką buvo labai garbinama privati nuosavybė", - įsitikinęs konferencijos organizatorius, VGTU Architektūros fakulteto profesorius Gintaras Stauskis. Jo nuomone, visais ginčytinais atvejais reikia ieškoti sprendimų ir kompromisų.

Pasak jo, kraštovaizdžio architektūra šiuo metu išgyvena pakilimą. „Tradicinės techninės priemonės nesugeba išspręsti visų miestuose kylančių problemų. Miestai tankėja, žmonės jaučiasi nebeturintys vietos ramiai poilsio minutei žalumos prieglobstyje. Šiuolaikinė kraštovaizdžio architektūra turi derinti infrastruktūros, žmonių ir gamtos poreikius".
Fritz Auweck, Vokietijos Weihenstephan-Triesdorf universiteto profesoriaus teigimu, šiandien kylantis gyvybingų (angl. liveable) miestų klausimas reiškia, kad jei kadaise miestai plėtėsi gamtos sąskaita, dabar situacija apsivertė - reikalaujama mietų plėtrą  derinti prie aplinkos.
„Naujai pastatytas pastatas ir po šimto metų bus toks pat. Tačiau gamta nuolat keičiasi: ežeras per tokį laiką gali dešimtkart susitraukti arba tapti pelke. Galbūt po daugybės metų dėl pasikeitusio klimato Baltijos šalys, o ne Pietų Europa, bus ta vieta, kur bus vykstama atostogauti prie jūros. Būtent į tokius faktorius atsižvelgia kraštovaizdžio architektūra, architektai pirmiausiai galvoja apie laiką".

Istorinių objektų išsaugojimas

Pastaruoju metu Lietuvoje kilo ne viena diskusija dėl parkų ir kitų viešųjų erdvių atnaujinimo. F. Auweck nuomone, žmonės turi turėti galimybę atpažinti vietos istoriją - net jei su ja susitaikyti neįmanoma, galima ją ne sunaikinti, o suteikti naują prasmę.

„Vokietijos Rūro srityje, Duisburge, turime gerą pavyzdį, kai kilo mintis perkurti senas anglies kasyklas į parką. Kilo toks pat klausimas: ar viską dabar sunaikinti? Ar dabar čia turi atsirasti graži angliško stiliaus pieva? Kas apskritai gali augti tokioje vietoje? Ir buvo nuspręsta parke palikti visus apleistus pramoninius statinius, senas struktūras, geležinkelį. 
Diktatoriaus Čaušesku laikais Rumunijoje daug miestų aikščių buvo apsodintos medžiais - tam, kad jose nesirinktų žmonės. Šiandien tie medžiai atrodo nenatūraliai, tiesiog siaubingai, kai kur juos kerta. Tačiau kitiems tie medžiai tiesiog jau tapo savais, jie asocijuojasi su namais", - dar vieną pavyzdį pateikia architektas.
Kitas konferencijos svečias, architektas iš Nyderlandų Jeroen de Vries mano, kad ginčuose dėl aplinkos pirmenybė turėtų būti teikiama išsaugojimui.

„Tačiau išsaugojimas turi būti tvarus - jei erdve nesinaudoja gyventojai, miestas eikvoja pinigus jos išlaikymui. Išsaugojimas galimas tik pridedant naujas funkcijas, atnaujinant vietą. Geras kraštovaizdis išlaiko vertingąsias savybes ir naujas funkcijas, kurios reikalingos visuomenei - tai parkai, vaikų žaidimų aikštelės".

Vakarų Europos kraštovaizdžio architektų nuomone, saugoti ir rekonstruoti reikia ne tik pastatus, bet apliką, suteikiant jai naujų funkcijų ir siekiant, kad ji taptų gyvybinga bendro naudojimo erdve.

Architektas sako būtent tokio funkcionalumo pasigedęs Vilniuje. „Kultūrinis kraštovaizdis čia labai gražus, tačiau jis gana statiškas, ne visai atitinkantis žmonių poreikius ir ekologiją. Miesto erdvių planavimas reikalauja žiūrėjimo į ateitį, daugiau lankstumo".

Ekologija mieste

Visi kalbinti specialistai sutinka, kad visuomenės įsitraukimas ir ekologija yra du pagrindiniai reikalavimai architektūrai šiandien, į kuriuos atsižvelgti būtina dar prieš kuriant naujus projektus. Kaip sako J. de Vries, jei prieš trisdešimt metų 80 procentų architekto darbo buvo planavimas, tai dabar patys brėžiniai užima tik mažumą darbo - pirmoje vietoje yra susitikimai su žmonėmis, kitais interesantais, jų įtraukimas.

„Baigėsi laikai, kai architektai žinojo, ko reikia žmonėms. Demokratijos įsigalėjimas reiškia, kad žmonės nori diskutuoti", - įsitikinęs F. Auweck ir sako, kad kitu atveju neišvengiamai kyla konfliktai.
Pasak profesoriaus, lankantis Lietuvoje jam labiausiai įstrigo, anot jo, techninis požiūris į gamtą viešosiose erdvėse, galimai atsiradęs sovietmečiu, tačiau sutinkamas ir Vakarų valstybėse.
„Žiūrint į Neries krantinę akivaizdu, kad ji sukurta inžinieriaus, be abejo, siekiant apsaugoti miestą nuo potvynių. Miunchene situacija su upe panaši, tačiau dabar krantinė iš dalies keičiama į natūralesnę - tai gerai gamtinei įvairovei, tačiau taip pat ir rekreacijai, nes žmonės nori eiti prie upės. Natūraliai čia net pievos neturime, tačiau galybė žmonių tiesiog sėdi ant žvyro, kepa maistą - miestas jiems turi pasiūlyti tokią galimybę".

Kraštovaizdžio architektai mano, kad Vilniuje įrėminta ir beveik nenaudojama Neries krantinė - technokratiško požiūrio į gamtą sovietmetyje palikimas.

G. Stauskio teigimu, Vilniuje yra daug žalių plotų, kurie dar nesutvarkyti, beveik laukiniai. Profesoriaus manymu, jie galėtų tokie ir likti - išskyrus esančius prie gyvenamųjų rajonų, kad norintiems pabūti gamtoje nereikėtų keliauti į užmiestį. Senamiestyje šiuo metu taip pat planuojama didinti žaliąjį plotą, mažinti važiuojamųjų dalių skaičių ir paskirti jas pėstiesiems.
„Investuoti į viešąsias erdves miestui tikrai apsimoka, Lietuvoje tai galima matyti iš Birštono pavyzdžio ir to, kaip pastaraisiais metais išaugo jo patrauklumas", - teigia architektas.

Žalumos trūkumas

Anot Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos (LKAS) valdybos nario Alvydo Mituzo, Vilnius šiuo metu negali pasigirti didele suplanuotų gerų skverų ar želdynų gausa. Jų trūksta net Senamiestyje, o dar sovietmečiu iškilusiose miegamuosiuose sostinės rajonuose esančioms žaliosioms erdvėms reikalingas nuodugnus tvarkymas.

„Medžiai sensta kaip ir žmonės ar pastatai, jiems taip pat reikalinga renovacija. O kai kuriuose naujuose daugiabučių rajonuose, tokiuose kaip Perkūnkiemis, nebelikę tinkamo funkcinio zonavimo, o dėl normas viršijančio užstatymo intensyvumo nelikę vietos ir žalumai.

Bet tinkamai sutvarkytos, apželdintos namo prieigos yra vienas svarbiausių dalykų. Jeigu nekilnojamojo turto vystytojai šiam projekto aspektui skiria dėmesio ir pastangų, rezultatas matosi iš karto", - tikina A. Mituzas.

Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos valdybos nario Alvydo Mituzo nuomone, daugiabučių statytojai, kurie nepagaili palikti ploto medžiams ir pievai, sukuria pridėtinę vertę ir išlošia greičiau parduodami butus.

Lietuviška gamta

Skandinaviško stiliaus fanu save vadinantis A. Mituzas teigia, kad jam ypač imponuoja šiaurietiškas natūralaus grožio supratimas kuriant žaliąsias erdves miestuose. Būtent iš šio regiono šalių lietuviams A. Mituzas ir ragina imti pavyzdį.

„Kai yra suprantama, kas yra natūralus grožis, nebereikia dirbtinio. O Lietuvoje pastebiu plintantį grožio suvokimą kuriamų japoniškų sodų ar alpinariumų pavidalu. Tokie dalykai estetiškai atrodo Japonijoje ar kitose Azijos šalyse, bet mūsų aplinkoje dažnai visiškai nepasiteisina ir būna iškraipyti", - pastebi kraštovaizdžio architektas ir pataria žaliuosius plotus kurti ir tvarkyti atsižvelgiant į Lietuvai būdingus augalus.

„Juk yra nemažai mūsų gamtai būdingų medžių, kurie ir sudaro žaliąją masę bei grynina orą. Todėl siūlau vengti brangių, bet dažnai mūsų gamtinėms sąlygoms netinkamų medžių".

Daugiabučio kiemas

Klausimus apie žaliųjų erdvių plotą, išvaizdą ir jame sodinamus medžius ar gėles vis dažniau kelia ir naujo būsto besižvalgantys pirkėjai. Į sutvarkytą ir apželdintą daugiabučio teritoriją būsimieji gyventojai žvelgia ne tik kaip į kokybišką poilsį užtikrinančią vietą, bet ir į jų butų vertę keliantį veiksnį.

Sutvarkytas ir apželdintas kiemas - poilsio vieta ir didesnė būsto vertė.

„Sparti urbanizacija ir vis labiau vystoma miestų infrastruktūra daro savo: žmonės išsiilgsta ir reikalauja žalumos šalia daugiabučių. Matydami augantį pirkėjų susidomėjimą kokybiškomis žaliosiomis erdvėmis, joms kartu su poilsio, laisvalaikio zonomis paskyrėme apie 30 proc. „Birželio namų" sklypo ploto. Išsaugojome čia nuo seno augusias egles ir šalia sklypo esančią liepų alėją. Be to, norėdami sukurti dar patrauklesnę kaimynystę ir suteikti kompleksui gyvybės, namus atitraukėme toliau nuo gatvės.

Pastebime, kad nemažai daliai šiuolaikinių pirkėjų imponuoja ir nedidelis atstumas, skiriantis daugiabučius nuo vieno didžiausių sostinėje parkų - Vingio parko, taip pat sukurta ir visa kokybiškam poilsiui būtina infrastruktūra daugiabučio teritorijoje", - augantį butų pirkėjų susidomėjimą žaluma komentavo Vilniaus Naujamiestyje „Birželio namus" plėtojančios įmonės „Saulės kopos" direktorius Paulius Minkevičius.

Tinkamos žaliojo ploto infrastruktūros svarbą akcentuoja ir A. Mituzas. Kraštovaizdžio architektas primena, kad didmiesčių žemė yra itin brangi, todėl privalo būti pritaikyta įvairioms funkcijoms ir joje turi vyrauti harmoningas planavimas: pradedant tinkamais takais ir erdvėmis, baigiant tinkamai parinktais krūmais ir medžiais.

Parengta pagal VGTU ir UAB „Saulės kopos" informaciją