Bijūnai - nuostabios daugiametės gėlės, puošiančios daugybę sodybų ir namų sklypų. Gėlininkai bijūnus pamėgo dėl jų nereiklumo augimo sąlygoms,  lengvos priežiūros ir, aišku, dėl nuostabių ir kvapnių žiedų. Bijūnų užregistruota apie 4000+ veislių, bet manoma, kad yra dar tiek pat neregistruotų. Vien Lietuvoje sukurta apie pora šimtų bijūnų veislių.

Rusų ir anglų kalbose bijūnai pagal jų lotynišką pavadinimą (Peonia) vadinami peonais. Pavadinimas kilo nuo  graikų mituose minėto  Peono, kurį bijūnu pavertė dievai gelbėdami nuo pavydaus mokytojo gydytojo.

Bijūnų šaknys turi gydomųjų savybių, sumaltos naudojamos kaip raminantys vaistai. Kai kurios rūšys yra silpnai nuodingos.

Kinijoje bijūnai buvo imperatorių gėlės. Bijūną net vadino imperatoriaus gėle. Iš ten į Japoniją patekę bijūnai buvo laikomi magiška kilmingųjų gėle, saugančia nuo užkeikimų ir neišgydomų ligų.

Europoje bijūnų selekcija vyksta nuo XVI amžiaus išvedant puošnius pilnavidurius bijūnus. Kinijoje ir Japonijoje selekcija vystoma kita linkme, išvedant bijūnus su keliomis eilėmis žiedlapių ir daug staminoidinių kuokelių viduje.

Bijūno krūmas su pusiau pilnaviduriais žiedais.

Bijūnų veislės

Bijūnai skirstomi pagal žiedų ir lapų formą, krūmijimąsi, žydėjimo ankstyvumą.

Ankstyvos bijūnų veislės pražysta gegužės mėnesį, birželio pradžioje ir žydėjimas tęsiasi iki vasaros vidurio  - tai Mikado, Madam Batterflai, Balerina, Neon, Amerika. Dažniausiai šios veislės yra pilnavidurės.

Vidutinio vėlyvumo bijūnai pradeda žydėti vasaros viduryje. Tai gausiausia bijūnų grupė. Žinomesnės veislės - Mahogani, Du Tell, Citerija.

Vėlyvosios bijūnų veislės pražysta liepos pabaigoje.

Bijūnų žiedų spalva būna raudona, blyškiai rausva, rožinė, balta, koralinė, geltona.

Pagal žiedų formą bijūnai skirstomi į 6 grupes.

1. Lietuvoje labiausiai mėgstamiausi pilnaviduriai bijūnai. Jie būna pilnaviduriai karūniniai, su plačiais, pakraščiuose viena eile išsidėsčiusiais vainiklapiais. Taip pat pilnaviduriai pusrutuliniai su keliomis didelių vainiklapių eilėmis. Žiedų formos nepastovios. Dažniausiai tokie yra pas mus seniai auginami etnografiniai bijūnai.
2. Daug didelių rausvų žiedlapių užpildo visą žiedą sudarydami kompaktišką pastovios formos žiedą.
3. Pusiau pilnaviduriai bijūnai turi dvi arba tris eiles vainiklapių. Tarp žiedlapių ir centre styro kuokeliai.

Bijūnas su tuščiaviduriais žiedais.

Taip pat bijūnai gali skirtis krūmo forma, lapais. Dabar sparčiai populiarėja krūminiai medėjantys bijūnai.

Medėjantis bijūnas tuščiaviduriais žiedais.

Labai egzotiškai atrodo siauralapiai bijūnai su pilnaviduriais žiedais.

Bijūnų sodinimas

Bijūnai mėgsta saulėtą vietą. Pavėsyje jie auga, tačiau turi mažiau žiedų, jie  smulkesni. Nederlingoje dirvoje taip pat mažėja žiedai, plonėja stiebai. Bijūnus geriausia auginti nerūgščiame, apie 6 - 6,5 pH, dirvožemyje. Rūgštesnius dirvožemius reikėtų kalkinti. Dirva neturėtų būti užmirkstanti, šios gėlės nemėgsta aukštai esančių gruntinių vandenų.

Sodinant bijūnus paruošiama dirva su gausiu humuso kiekiu. Geriausia naudoti tvarto kompostą, patyrę gėlininkai ypač rekomenduoja perpuvusį arklių mėšlą. Kompostas permaišomas lygiomis dalimis su derlinga daržo žeme.

Bijūnui sodinti kasama 50x50 cm arba 80x80 cm duobė.

Duobė bijūnams kasama priklausomai nuo dirvožemio. Jei dirvožemiai giliai derlingi, laidūs vandeniui (bet ne smėlėti), galima iškasti nedidelę 50x50 cm duobę. Jei mažai derlingi, apačioje sunkūs ir  su priemoliu,  kasama 80 centimetrų gylio ir 80 centimetrų skersmens duobė. Dažniausiai viršutinis derlingas dirvos sluoksnis suverčiamas į duobės apačią.

Bijūno šaknys.

Bijūnas įstatomas taip, kad augimo pumpurai būtų 3 - 5 centimetrus žemiau paviršiaus. Užpylus tiek žemės augalai gerai auga ir gerai peržiemoja. Pirmą žiemą verta pridengti agroplėvele arba eglišakėmis (po agroplėvele, šiaudais gali įsiveisti pelės).

Bijūnų dauginimas

Dažniausiai bijūnai dauginami šakniagumbių dalinimo būdu. Rugpjūčio mėnesio antroje pusėje, rugsėjo pirmoje pusėje galima iškasti bijūno krūmą ir padalinti šakniagumbį į kelias dalis. Šis laikotarpis tinkamiausias dėl bijūno šaknų sistemos specifikos.

Pavasarį, balandžio gegužės mėnesiais formuojasi pridėtinės šaknys, kurios giliai įauga į dirvą. Pridėtinės bijūno šaknys  pasiekia apie metro gylį. Po žydėjimo šios šaknys nustoja augti, čia ima kauptis maisto medžiagos, jos ima storėti, virsdamos šakniagumbiais. Su tokiomis šaknimis persodintas augalas bus stipriausias. Tačiau nuo rugsėjo antros pusės ima formuotis šakniaplaukiai - baltos, smulkios ir kasmet sunykstančios šaknelės. Jos labai svarbios augalui ir jas pažeidus augalas gali žūti. Dėl to pavasarį galima sodinti tik konteineriuose auginamus bijūnus, įstatant su visu žemės gumulu.

Bijūno kero iškasimas.

Bijūnas kasamas atsargiai, nes jo šaknys yra labai trapios. Geriausia aplinkui iškasti griovį ir augalą iškelti lenta arba laužtuvu.

Bijūno šaknys trapios, todėl jas geriau kuo mažiau judinti. Apvertus kerą netoli duobės šaknys nuplaunamos.

Dauginimui ruošiamas  bijūno keras.

Dažniausiai bijūno šakniagumbio net nereikia pjaustyti, šaknų fragmentai atsiskiria kiek pajudinus, galima rasti atskirai susiformavusių gumbų.

Bijūnų persodinimas.

Į duobę įstatytos bijūnų šaknys užpilamos puria žeme. Užpylus galima lengvai paspausti žemę. Taip pat palaistyti, kad žemės užpildytų visas ertmes. Prieš žiemą reikia patikrinti kiek suslūgo žemė ir, jei reikia, papildyti puriu dirvos sluoksniu. Bijūnams patinka, jei į duobės dugną įpilama pelenų, į dirvožemį galima įterpti kalio ir fosforo trąšų. Skiriama apie 10 g kalio (kalio sulfatas, kalio magnezija)  ir 10 g fosforo (superfosfatas) trąšų kibirui dirvožemio.

Bijūnų priežiūra

Bijūnai nereikalauja daug priežiūros. Kiek daugiau dėmesio reikia pirmaisiais metais. Reikės ravėti piktžoles. Sausros metu krūmui skirti po kibirą vandens. Po žydėjimo aplink krūmą pabarstykite 10 - 20 g kalio ir fosforo trąšų. Pavasarį galima pabarstyti panašų kiekį kalio ir fosforo trąšų ir  maždaug tiek pat azoto trąšų.

Žiedams nužydėjus verta nuskinti susiformavusias sėklų dėžutes.