Iš Šiaurės Amerikos į Europą ežiuolė buvo atvežta daugiau nei prieš 300 metų. Tai ne tik graži gėlė, bet ir viena iš efektyviausių vaistinių žolių. Apie šio augalo gydomąsias savybes yra net legenda, kuri pasakoja, kad Šiaurės indėnai pastebėję, kad sergantys arba sužeisti elniai besiganydami ieškodavo būtent šios gėlelės. Būtent dėl to šis augalas indėnų buvo pramintas elnio šaknimi, ja sėkmingai buvo gydomasi nuo kosulio, gerklės, dantenų skausmo, sultys naudojamos nuo vabzdžių, gyvačių įkandimo, o arbata geriama nuo raupų, tymų, kiaulytės ir artrito. Europoje ežiuolė ypatingai paplito po to, kai 1920 metais Vokietijos mokslininkai atliko tyrimus ir nustatė, kad šis augalas tikrai turi gydomųjų savybių.

Ežiuolė pasižymi antimikrobinėmis ir prieuždegiminėmis savybėmis. Ji turi visą vitaminų ir mineralų kompleksą: vitaminų A, C ir E, magnio, mangano, kalio, natrio ir daugybę kitų. Visi šie elementai stiprina imunitetą, gerina medžiagų apykaitą, pasižymi antialerginiu, antimikrobiniu, antivirusiniu poveikiu, slopina uždegiminius procesus organizme. Turtinga ežiuolė ir geležimi, kuri reikalinga raudoniesiems kraujo kūneliams susidaryti ir kraujui gerinti; kalcio, būtino kaulams ir dantims stiprinti, kas ypač svarbu vyresnio amžiaus žmonėms. Be to, joje gausu seleno, suteikiančio galimybę priešintis bet kokiai ligai; silicio, reikalingo sveikiems audiniams po operacijos formuotis. Medicinoje šiuo metu yra vartojamos džiovintos ežiuolių šaknys, ekstraktas, sultys, kapsulės ir tinktūros.

Ežiuolė (lot. Echinacea) - daugiametis neaukštas augalas, priklausantis astrinių šeimai. Šio augalo šaknų sistema susideda iš smulkių šaknelių, o stiebas paprastas ir mažai išsišakojęs. Ant stiebo laikosi lancetiški arba elipsės formos lapai, kurie nuo apačios į viršų mažėja. Stiebo viršūnėje yra suformuotas žiedas, susidedantis iš retų astrinių šeimai būdingų žiedlapių ir spygliuoto žiedo vidurio.  Žiedų spalva būna balta, geltona, tačiau dažniausiai purpurinė. Natūralioje gamtoje auga 9 ežiuolių rūšys, beveik visos jos auga Amerikos prerijose.  Lietuvoje dažniausiai auginamos trys: siauralapė, blyškioji arba siauražiedė, rusvažiedė arba purpurinė ežiuolė. Dekoratyviosios jų savybės vertinamos gėlininkystėje, todėl kuriamos naujos ežiuolių veislės ar hibridai. Be mums įprastos rausvos spalvos, jau galima išvysti ežiuolių, kurių žiedlapiai balti, geltoni ar ryškiai raudoni. Žydinčias ežiuoles gausiai lanko bitės ir kiti vabzdžiai.

Siauralapė ežiuolė ( Echinacea angustifolia-L)

Blyškioji arba siauražiedė ežiuolė ( Echinacea pallida-L.)

Rusvažiedė arba purpurinė ežiuolė (Echinacea purpurea radix -L.)

Ežiuolės auginimas

Vietos parinkimas. Ežiuolių auginimui reikėtų rinktis saulėtą ir derlingą vietą, nors ji pakenčia ir pavėsį, tik skurdžiau auga. Renkantis vietą nesodinkite nelaidžioje, užmirkstančioje vietoje, nes tokioje vietoje šios gėlės tikrai neperžiemos. Tik sudarius palankias augimo sąlygas augalai gerai įsišaknis ir greitai augs. Vegetacijos periodu ežiuolę reikia papildomai tręšti: pirmą kartą tręšiame anksti pavasarį, antrą kartą - kai pradeda formuotis žiedo pumpuras. Tręšiame kompleksinėmis trąšomis į vieną kvadratinį metrą išberdami apie 20 - 30 g trąšų. Žydėti šis augalas pradeda antrais auginimo metais, o toje pačioje vietoje gali augti iki 5 - 7 metų.

Dauginimas. Ežiuolė yra dauginama dviem būdais - sėklomis ir kero atidalijimu. Dauginant sėklomis atkreipkite dėmesį į tai, kad surinktų sėklų vidutinis daigumas yra  - tik 15 - 20 procentų, todėl  prieš sėją reikėtų sėklas stratifikuoti, tai yra palaikyti jas drėgnoje vietoje (drėgname smėlyje, durpėse ar drėgnoje servetėlėje) ir sėti tik tas, kurios po 7 - 10 dienų akivaizdžiai pradeda leisti daigelį. Ežiuolės sėjai tinka įvairios žemės ir jų mišiniai. Galite naudoti lapinę ir lengvą kompostinę žemę lygiom dalim sumaišę su smėliu, arba vien kompostinės žemės mišinį su smėliu. Be to, nepamirškite, kad įvairiausiais mišiniais prekiaujama prekybos centruose, todėl net nereikės vargti, kad pasiruošti tinkamą mišinį. Prieš sėklų sėją žemės mišinį patręškite mineralinių trąšų mišiniu. Vasario pabaigoje  kovo mėnesį sėklos sėjamos į paruoštą indelį ant viršaus užberiant to paties grunto arba smėlio. Iškart po sėjos žemę reikia palaistyti. Po 14 - 30 dienų pasirodo ežiuolių daigeliai. Daiginant ežiuoles iš sėklų atminkite, kad sėklų sudygimui reikalinga pastovi drėgmė ir palanki oro temperatūra. Gegužės mėnesį suvešėję ežuolių daigai jau sodinami į atvirą gruntą. Po pasodinimo reguliariai paliekite ir purenkite dirvą. Ežiuoles galima sėti ir tiesiai į atvirą gruntą, bet tada  jų daigeliai pasirodo tik po 14 - 40 dienų.

Dažnai ežiuolė yra dauginama kerų atidalijimu. Tokį šių augalų dauginimą geriausia atlikti pavasarį. Dieną prieš atidalijimą motininį ežiuolės kelmelį gausiai paliekite. Kero atidalijimą atlikite apsiniaukusią dieną arba vakare. Dauginant šiuo būdu motininis kelmas yra iškasamas, įvertinama šaknų gausa ir nusprendžiama, į kiek dalių galima padalinti. Dažniausia yra dalijama į 3 - 4 dalis. Jeigu motininis kelmas didelis, galima padalinti ir į daugiau dalių, tačiau kiekviena dalis turi turėti bent po vieną augimo stiebą ir sveikas šaknis. Prieš sodinimą atidalinto  kero šaknis  galima užmerkti į įsišaknijimą skatinantį specialų tirpalą arba iškart sodinti tiesiai į augimo vietą. Po pasodinimo turi būti reguliariai laistoma, kol augalas pradeda augti. Dalijant ežiuoles tokiu būdu atminkite: naujai pasodintas kerelis turi augti tokiame gylyje, kokiame augo motininis keras.

Ežiuolių auginimas verslui. Daugelyje pasaulio šalių ežiuolės yra auginamos ne tik kaip gėlės, bet kaip vaistinė žaliava. Nemaža dalis kaimynų Lenkijos ūkininkų ežiuolių auginimą laiko perspektyviu verslu, kuris sukuria nemažą pridėtinę vertę. Farmacijos pramonei tinka visos šio augalo dalys. Nuo antrų auginimo metų yra naudojama antžeminė dalis, o šaknys kasamos trečiais metais.

Verslui auginamos rausvažiedės ežiuolės

Farmacininkų teigimu gydymui ežiuolė yra renkama taip: rausvažiedės ežiuolės (Echinacea purpurea radix -L.) renkamos šaknys ir žolė, kitų ežiuolės atmainų, blyškiosios ežiuolės  (Echinacea pallida-L ) ir siauralapės ežiuolės (Echinacea pallida-L.),  renkamos tik šaknys. Kaip jau supratote, vaistinei žaliavai tinka visas augalas. LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės instituto mokslininkų duomenimis antrųjų augimo metų ežiuolės žolės derlius būna apie 25 t/ha, iš kurių vidutiniškai 47,3 - 48,9 proc. sudaro žiedai, 21,9 - 22,5 proc. - lapai, 28,6 - 30,8 proc. - stiebai. Taigi, beveik pusę visos žaliavos sudaro masyvūs ežiuolių žiedai, trečdalį visos masės - stori ir sunkūs ežiuolių stiebai. Lapija išties yra negausi ir sudaro šiek tiek per 20 proc. visos antžeminės ežiuolės masės.

Lietuvoje nėra išplėtotas vaistažolių auginimo verslas, todėl ne tik ežiuolių, bet ir kitų vaistažolių auginimas yra ta niša, kurią galėtų užimti smulkūs ūkiai. Mūsų šalyje tikrai yra puikios sąlygos vaistiniams augalams auginti, tačiau jeigu kas ir augina, tai mina ne vienos laboratorijos slenksčius, kad atlikti daugybę tyrimų. Gal todėl lietuviai taip sunkiai ir imasi vaistažolių auginimo verslo. Mūsų farmacijos įmonės kasmet perdirba apie 1000 tonų vaistažolių, iš kurių du trečdaliai žaliavos yra atsivežama iš kitų šalių. Šiuo straipsniu nenoriu nieko agituoti auginti vaistažoles ar sudarinėti verslo planų šiam verslui, tačiau įvežtinių vaistažolių kiekiai kalba patys už save.

Algis Mačiukas

Statybų ir būsto gido Asa.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.