Be medžių sunku įsivaizduoti kokį nors natūralų arba dirbtinį peizažą (kraštovaizdį).  Medžiai formuoja kraštovaizdžio struktūrą, "skeletą", sudaro sodo pagrindą. Apsodinus medžiais, galima greitai sutvarkyti ir pakeisti gyvenamąją teritoriją. Atsiranda galimybė nelaukti keletą dešimtmečių, o iškart, net ir žiemą, mėgautis savo sklypo peizažais.

 

Kada ir kaip sodinti obelis

 

Obelys sodinamos rudenį (prieš mėnesį iki šalčių) ir ankstyvą pavasarį. Pasodinimo metais paprastai netręšiama, tačiau sodinukus reikia dažnai laistyti.
Labiausiai priimtinas dirvožemis obelims -gilus priemolis.  Į molingą dirvą pridedama durpių, komposto, stambaus upės smėlio, nes obuolims nepakelia oro trūkumo dirvoje. Jei dirvožemis smėlingas, būtina pridėti daug durpių ir molingos, puveningos žemės, komposto.

Pavasarį obelys sodinamos balandžio pabaigoje, o rudenį - nuo rugsėjo 20 iki spalio 15.  Po spalio 20 obelų sodinukus geriau apkasti, o sodinti pavasarį.

Duobės ilgis ir plotis turi viršyti ant medžio šaknų esančių žemių gniutulo matmenis ne mažiau kaip 70 - 90 cm, o gylis - 20-35 cm gniutulo aukštį.

 

Duobės smarkiai augančioms rūšims kasamos 5x5 m atstumu, rūšims su vidutinio dydžio laja - 4x4 m, pusiau nykštukinėms obelų veislėms - 4х3 m, o nykštukinėms - 3x2 m. Duobės kasamos iki 70 cm, skersmuo nuo 100 -110 cm. Viršutinis puveningas sluoksnis sukraunamas vienoje duobės pusėje, apatinis nederlingas - į kitą pusę. Duobę geriau iškasti prieš savaitę iki sodinimo. 

Po to į duobę iki 1/3 pilamas viršutinis puveningas sluoksnis, tada į duobę pridedama mineralinių ir organinių trąšų: 1 stiklinė superfosfato, 4 šaukštai kalio sulfato, 10 valgomųjų šaukštų medienos pelenų, 3 kibirus perpuvusio mėšlo.
Trąšos kastuvu sumaišomos su žeme, dar pridedant derlingos žemės iki pusės duobės. Likusioji viršutinė dalis užpildoma derlinga žeme, tačiau be trąšų. Pilna duobė yra kalvelės pavidalo, 15-20 cm pakildama virš dirvos lygio. Į duobės centrą įkalamas medinis kuolas, kuris turi pakilti virš jos 40-50 cm.

Medeliai sodinami dviese, vienas sodininkas įstato sodinuką į duobės centrą iš šiaurinės kuolo pusės, pakeldamas jį tiek, kad šaknų kaklelis (vieta, kur šaknys susijungia su kamienu) būtų 5 cm virš grunto lygio. Laikant sodinuką, kitas sodininkas viduryje duobės padaro iš atvežtos žemės kauburėlį, ant jo pastatomas medelis, šaknys ištiesinamos į šalis, tuomet pilama derlinga, puri žemė. Medelis lengvai pakeliamas ir papurtomas, o užpilta žemė apspaudžiama kojomis. Pasodinto medelio šaknies kaklelis turi būti 5-15 cm virš žemės, smėlio dirvose - lygiai su žemės paviršiumi. Pagal duobės kraštus supilamas nedidelis pylimėlis ("lėkštė"), kad laistant nenutekėtų vanduo. Prie kuolo medelis rišamas minkštomis virvėmis dviejose vietose - kuolo viršuje ir apie 0,5 m nuo žemės, apsukant kuolą ir medelio liemenį aštuonetuku. Kuolas įkasamas iš vyraujančių vėjų pusės.

Po to laistoma tol, kol  vanduo lengvai patenka į duobę.  Vandens laistymui reikia iki penkių kibirų.  Tada pakraščiuose mulčiuojama arba durpių pūdiniu, arba durpėmis, ar tiesiog žemėmis, maždaug 5 cm sluoksniu, tuomet ilgiau laikysis drėgmė. Po savaitės laistymas pakartojamas.

Dažnai jauniems sodininkams obelys žūva. Pagrindinė to priežastis - arti esantys gruntiniai vandenys. Tie, kas tokiuose sklypuose augina obuolis, turėtų šalia iškasti kanalus, kuriais nuvestų iš sklypo gruntinius vandenis. Norint pagerinti augimą ir gauti geresnį derlių, sodinukus tokiais atvejais reikia sodinami ant kalvelės.

 

Kada ir kaip sodinti kriaušę

Mėgsta šviesą, atsparios sausrai, jautrūs gamtos sąlygoms (žemai temperatūrai), nereiklios dirvai, tačiau geriau vystosi puriuose, turtinguose puvenomis dirvožemiuose, tinkamiausias - priesmėlis ant priemolio ir priemolis. Kriaušės augimo vietai reiklesnės nei obelys. Dirvožemis turi būti silpnai rūgštus - pH 5-6,5, turi būti laidus vandeniui, nesuspaustas (purus sluoksnis turi būti ne plonesnis kaip 1 m storio).

Kriaušėms būtina skirti aukštesnes vietas. Visiškai netinka uždaros žemumos, kur užsilaiko šaltas oras ir vanduo. Gruntiniai vandenys turi būti ne mažiau kaip 2,5-3 m nuo žemės paviršiaus.  Tokių medžių ir augalų, kaip alksnis, karklas, viksva, asiūkliai, augimas sklype liudija, kad dirva netinkama kriaušei.

Kriaušės sodinamos rudenį ir pavasarį. Rudeninis sodinimas vyksta ne vėliau kaip spalio 15-20 d., t.y. prieš mėnesį iki didelio temperatūros pažemėjimo.

Atstumai tarp medžių turi būti eilėje  4-5 m, tarp eilių 6-7 m. Atstumai tarp medžių sodinant apskaičiuojami pagal veislių ypatumus, kad medžiai tutėtų pakankamai maitinimosi ploto ir apšvietimo. Augalams su apvaliomis lajomis atstumai tarp eilių turi būti 7 m, jei lajos plokščios 5 m, o eilėje tarp medžių 3,5-4 m. Jei į kriaušę įskiepyti nykštykinių veislių skiepai, atstumai tarp eilių  4-5 m, o eilėje 1,5-2 m.

Duobės kriaušių sodinimui kasamos apvalios, vertikaliomis sienelėmis, pagal lajos diametrą ir iki 60-70 cm gylio. Duobės dugnas purenamas iki 20-30 cm ir iki 1/3 užpildomas derlinga žeme, sumaišyta su trąšomis. Vienai sodinimo duobei reikia: 3-4 kibirų komposto arba puvenų,100-150 g superfosfato arba  400-600 g fosforinių miltų, 150-200 g kalio sulfato ir 1 kg medžio pelenų.

Duobė sodinimui ruošiama iš anksto. Sodinukų šaknys pastatomos ant žemės, supiltos į duobę, kauburėlio, šaknies kaklelis paliekamas 2-3 cm virš dirvos paviršiaus, kad susigulėjus žemei, jis būtų dirvos lygyje.

 

Kada ir kaip sodinti vyšnią

 

Auga greitai. Mėgsta šviesą, atsparios sausrai, gerai pakelia miesto sąlygas. Aukštis 1,5-5 m. Vyšnios šaknų sistema išsidėsto  20-40 сm gylyje, - į tai būtina atsižvelgti tręšiant ir apdirbant dirvą 8-15 cm gylyje. Persodinant į duobę dedama 5-6 kg organinių trąšų 1 m, forsoro ir kalio. Duobės gylis 50-60 cm, plotis - 80 сm. Atstumas  3х3-2 m eilėje ir tarp augalų. Vyšnia mėgsta šiltas, šviesias ir apsaugotas nuo šaltų skersvėjų vietas. Geriau auga lengvame priemolyje ir priemolyje, nepakelia rūgščių dirvų.

Duobė vyšniai ruošiama rudenį, sodinama pavasarį. Pasodinus gausiai palaistoma.

Normaliais metais vyšnią rekomenduojama tręšti organinėmis trąšomis veiną kartą per trejus metus, mineralinėmis tręšiama kasmet: fosforo ir kalio trąšomis geriau patręši rudenį perkasant dirvą, azoto - anksti pavasarį. Vyšnios uogas pradeda megzti 4-5 metais po pasodinimo.

 

Kada ir kaip sodinti slyvą

 

Normaliam augimui ir vystymuisi būtinas tolygus ir pakankamas dirvos drėkinimas viso vegetacijos periodo metu. Negali augti ten, kur pavasarį užsistovi polaidžio vandenys. Blogai pakelia sausrą, todėl slyvų nerekomenduojama sodinti šalia medžių, galinčių atimti reikalingą drėgmę.

Slyva mėgsta gerai apšviestas vietas, tačiau nežymūs šešėliai rytais ar vakarais jai nekenkia.

Slyvas galima sodinti ir rudenį, ir pavasarį. Vis dėlto, šaltą žiemą sodinukai gali iššalti. Dėl šios priežasties slyvas rekomenduojama sodinti pavaarį. 

Duobės sodinimui ruošiamos rudenį arba anksti pavasarį likus 1-2 savaitėms iki sodinimo. Kasamos 60 cm gylio ir 60-70 cm diametro. Dirva, iškasta iš duobės, gerai permaišoma su kompostu ar puvenomis santykiu 2:1 ir šis mišinys vėliau supilamas į duobę.

Į duobės centrą įkalamas medinis kuolas, prie kurio rišis medelis. Jis sodinamas analogiškai, kaip ir kiti medeliai, šaknų kaklelis turi būti paliktas virš dirvos paviršiaus 5-7 cm aukštyje. Šaknys užpilamos viršutiniu dirvos sluoksniu be trąšų, atsargiai sutrombuojant, kad šalia šaknų neliktų tuštumų.

Pasodintas medelis gausiai laistomas, paskui dirvos paviršius aplink jį mulčiuojamas durpių arba komposto sluoksniu. Sodinant slyvą, atkreipkite dėmesį į šiuos niunsus:

• Nepilkite į sodinimo duobę stipriai veikiančių trąšų: geriausiu atveju jos stimuliuos šakų augimą vaisių sąskaita, blogiausiu - gali apdeginti šaknis.
• Pasodinus šaknų kaklelis turi būti 5-7 cm aukštyje virš dirvos paviršiaus. Kai dirva laikui bėgant susės,  šaknų kaklelis bus kaip tik dirvos paviršiuje. 
• Per gilus pasodinimas kenksmingas slyvai, nes medis gali suslūgti, o tai neigiamai atsilieps jo augimui ir vystymuisi.

 

Sodinimo vietos paruošimas:

1. Duobės paruošiamos prieš 6-10 dienų iki medžių sodinimo;
2. Duobės ilgis ir plotis turi viršyti ant medžio šaknų esančių žemių gniutulo matmenis ne mažiau kaip 70 - 90 cm, o gylis - 20-35 cm gniutulo aukštį;
3. Duobės sienelės ir dugnas kruopščiai išlyginami ir nuvalomos, dugnas purenamas (iki15-20 cm gylio), užpilamas sluoksnis komposto ar juodžemio (10 - 25 cm), duobės centras pažymimas kuoleliu - taip lengviau pasodinti medelį į centrą;
4. Derlingu juodžemiu pasirūpinama iš anksto, ir jos kiekis priklauso nuo vietinio grunto derlingumo lygio. Nederlingas gruntas atnaujinamas 100 proc., jo apimtys lygios sodinimo duobės apimčiai atimti ant medžio šaknų esančių žemių gniutulo apimčiai;
5. Įrengiamas drenažas - stambiagrūdis smėlis arba smulkus žvirgždas (skalda), sluoksnio aukštis 10 - 25 cm.

Paruoškite duobę medžio sodinimui.

 

Gerai palaistykite.

 

Suformuokite šulinėlį aplink medelio kamieną vandeniui.

 

Vaismedžių genėjimas

 

Jauni vaismedžiai genimi jau pirmaisiais metais. Negenėti jauni vaismedžiai užaugina gražius vaisius, bet tai - tik pirmasis derlius. Dažnai susidaro tankūs vainikai, vaismedžiai per daug ištįsta į viršų. Atskiros šakos iš liemens auga smailiu kampu ir vėliau atplyšta.

Negenimų ar mažai genimų suaugusių vaismedžių vaisiai smulkėja, labiau pažeidžiami ligų ir kenkėjų. Ypač blogai, kad jie susodinami per tankiai, o suaugę - per mažai genimi. Tokiuose soduose įsigalėjus rauplėgrybiui ir vaisių puviniui, derlius subręsta kas 2-3 metai, vaisiai esti menkaverčiai.

Genėti reikia saikingai ir techniškai. Nėra konkrečios sodo genėjimo formulės, kaip nėra dviejų vienodų medžių.

Jaunus vaismedžius genėkite kuo mažiau. Nukarpykite smailiu kampu augančius vertikalius ūglius, metūglius ir jaunas šakas (nereikia laukti, kol užaugs stambios). Mėgėjams patartina nugenėtas šakas išlenkti į šonus ir pririšti virvute prie apatinių šakų, liemens ar į žemę įkaltų kuolų. Jos silpniau auga, anksčiau pradeda derėti. Jei pasirodo, kad šios šakos nereikalingos, jas reikia nupjauti nuskynus 1-2 derlius.

Labai vešliai augantys medeliai genimi ypač mažai. Jei vainikai per tankūs ir per daug tįsta į viršų, juos genėkite vasarą.

Kuo gausiau medeliai dera, tuo daugiau juos būtina genėti. Nereikia labai pergyventi dėl nupjautų šakų su žiediniais pumpurais ar žiedais. Pasiruošęs derėti vaismedis užmezga tik 4-6 proc. žiedų. Jei pumpurai ar žiedai praretinami, vaisų gali užmegzti daugiau. Be to, jei užaugs stambesni. Štai kodėl genėjimas ne mažina derlių, bet jį didina.

Patartina nevengti stipriau pagenėti suaugusių vaismedžių, kurių augimą stabdo derlius. Taip atnaujinsite derančias šakas, o ant jaunų šakelių užaugs tokie pat stambūs, gražūs vaisiai, kaip ir ant jaunų vaismedžių. Stipriai nugenėjus vaismedžius ant storų skeletinių šakų atsiras jaunų derančių šakų.

Jei norite sulaukti gražiai nusispalvinusių vaisų, vasaros antroje pusėje ūglius reikėtų praretinti.

Sodininkui pravartu žinoti, kad kasmet techniškai ir tinkamu laiku nugenėti jauni vaismedžiai derėti pradeda anksčiau, o suaugę vaisių duoda kasmet, gausiai, derlius būna geros kokybės.

Parengė R. Š.

Statybų ir būsto gido Asa.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.