Avietės intensyviai išnaudoja dirvožemio maisto medžiagas, todėl be reguliaraus tręšimo dirva greitai išsenka. Maždaug 45 % viso reikalingo azoto, 40 % kalio ir 10–20 % fosforo augalai paima tiesiogiai iš dirvos. Kad krūmai augtų stiprūs, duotų stambias ir saldžias uogas, būtina papildyti šiuos elementus trąšomis.

Laiku patręšti augalai geriau atlaiko sausrą, temperatūros svyravimus, mažiau serga ir lengviau peržiemoja. Trąšos taip pat lemia uogų cukringumą ir aromatą bei skatina ūglių formavimąsi.

Trašos avietėms

• Azotą augalai gauna iš amonio salietros, karbamido (šlapalo) ar amonio sulfato. Šios trąšos skatina ūglių ir lapijos augimą, todėl svarbiausios pavasarį ir pirmąsias dvi vegetacijos metus.

• Fosforas įsisavinamas iš superfosfato ar fosforitinių miltų. Jis stiprina šaknų sistemą, gerina žiedų formavimąsi ir padidina atsparumą ligoms.

• Kalis paprastai tiekiamas kalio sulfato pavidalu. Šis junginys gerina uogų skonį, didina jų cukringumą, tankumą ir žiemkentiškumą. Trūkstant kalio, uogos tampa blyškios ir smulkios.

• Magnis tiekiamas iš magnio sulfato arba dolomito miltų. Jo reikia vaisių formavimuisi ir chlorofilo sintezei. Jo stoka pasireiškia lapų geltimu nuo apačios į viršų, ypač lengvose priesmėlio dirvose.

• Boras paprastai tiekiamas boro rūgšties ar borakso tirpalu. Jis būtinas žydėjimo ir vaisių formavimosi laikotarpiu, taip pat pumpurų brendimui kitų metų derliui.

Dirvai, kurioje avietės auga jau keletą metų, taip pat naudingi mikroelementai – cinkas, varis ir manganas. Jie gerina uogų spalvą, skonį ir padidina atsparumą ligoms.

Aviečių tręšimas sodinant

Prieš sodinant avietes rekomenduojama įterpti 8–15 kg perpuvusio mėšlo ar komposto 1 m² – tai pagrindinis organinių medžiagų šaltinis, pagerinantis struktūrą ir humuso kiekį.
Papildomai į dirvą įmaišoma:

• 15–20 g karbamido,

• 15–20 g superfosfato,

• 15–20 g kalio sulfato 1 m².

Sunkesnėms dirvoms įmaišoma 10–15 g magnio sulfato, o lengvoms – 6–10 g 1 m².
Remontantinių aviečių plotuose normos didinamos iki 25 g fosforo ir 45 g kalio 1 m², nes šie krūmai ilgiau dera ir daugiau išeikvoja maisto medžiagų.

Aviečių tręšimas pirmus metus

Pirmaisiais metais pagrindinis dėmesys skiriamas azoto trąšoms:

• kai ūgliai pasiekia 20 cm, įterpiama 15 g karbamido 1 m²;

• vėlyvą rudenį papildomai įterpiama 20 g karbamido su lėtai prieinama azoto forma.

Antraisiais metais rudenį naudojamos lėtai tirpstančios azoto trąšos, kurios pavasarį stimuliuoja stiprų ūglių augimą.

Aviečių tręšimas pavasarį

Nuo trečiųjų metų avietės tręšiamos pagal aiškų ciklą:

• Kovas–balandis. Įterpiamas kompleksinis fosforo, kalio ir kalcio mišinys, taip pat 20 g amonio salietros 1 m². Pavasarį naudojamas tik kalio sulfatas (be chloro), o rudenį galima naudoti ir kalio druską, kad chloras per žiemą išsiplautų.

• Prieš intensyvų ūglių augimą – dar viena 9 g amonio salietros 1 m² porcija.

• Kai ūgliai pasiekia 30 cm – dar 3–5 g azoto trąšų 1 m², bet ne vėliau nei mėnesį iki pirmojo derliaus.

Aviečių tręšimas vasarą

• Žiedų ir kekių formavimosi laikotarpiu – 20 g fosforo–kalio mišinio arba 50–100 g medžio pelenų 1 m².

• Uogų brendimo metu – tręšiama cinko ir mangano sulfatais (atitinkamai 3–4 ir 4–5 g 1 m²), siekiant pagerinti uogų skonį ir tekstūrą.

Aviečių tręšimas rudenį

• Po derliaus nuėmimo – 30 g superfosfato ir 20 g kalio sulfato 1 m². Jei dirvoje trūksta magnio ar boro, papildomai įmaišoma 25–35 g magnio sulfato ir 1,5 g boro 1 m².

• Rudenį tinka naudoti kalimagneziją, ypač lengvose dirvose, kuriose trūksta magnio.

Rudenį dirva papildomai patręšiama 4–5 kg perpuvusio mėšlo 1 m², kuris kartu veikia kaip mulčias – palaiko drėgmę ir apsaugo šaknis nuo šalčio.

Aviečių tręšimas per lapus

Avietės gerai reaguoja į lapinį tręšimą, kai maisto medžiagos tiekiamos per lapų paviršių. Purškiama 2–3 kartus per vegetaciją, naudojant bechlorius tirpalus:

• Ūglių augimo metu (apie 30 cm) – purškiama tirpalu su magniu, boru, cinku ir manganu (apie 0,1 % koncentracijos).

• Žiedpumpurių formavimosi ir žydėjimo metu – tirpalas su kaliu, siera ir manganu.

• Vegetacijos laikotarpiu – purškiama biostimuliatoriais, turinčiais huminių rūgščių .Tokios priemonės padidina atsparumą karščiui ir šalčiui, pagreitina uogų nokimą, sumažina nitratų kiekį ir padidina derlių iki 40 %.

Tręšimas pagal dirvožemio rūgštingumą

Avietėms tinkamas pH yra 5,8–6,7.

• Per rūgščiose dirvose (pH < 5,5) fosforas tampa sunkiai pasisavinamas, o kalis ir magnis išsiplauna. Tokiu atveju prieš pagrindinį tręšimą dirva kalkinama dolomito miltais arba gesintomis kalkėmis (300–500 g 1 m²).

• Šarminėse dirvose (pH > 7,2) pablogėja geležies, cinko ir mangano įsisavinimas – augalai silpsta, lapai šviesėja. Tokiais atvejais naudingi mikroelementų purškimai ir organinės trąšos, kurios šiek tiek rūgština aplinką.

Praktiniai patarimai tręšiant avietes

• Azotines trąšas dalinkite į kelias porcijas – tai padeda palaikyti pusiausvyrą tarp vegetatyvinio augimo ir uogų formavimosi.

• Tręškite su laistymu (fertigacija) – avietės geriau įsisavina maisto medžiagas per drėgną dirvą.

• Venkite chloro turinčių trąšų, nes avietės jautrios šiam elementui.

• Nepertręškite azotu. Jo perteklius lemia pernelyg vešlius, bet nesumedėjusius ūglius, kurie žiemą nušąla.

• Išlaikykite humuso kiekį bent 3–4 %. Jei dirvoje jo mažiau nei 2 %, avietės beveik nedera – tokiu atveju būtina kasmet papildyti kompostu ar perpuvusiu mėšlu.

• Laistykite reguliariai. Optimalus drėgnumas – apie 80 % nuo lauko drėgmės talpos, dirvai drėgnėjant iki 20 cm gylio. Sausros metu laistoma bent kartą per savaitę, o pavasarį ir birželio pradžioje – giliau, iki 50 cm, kad šaknys augtų gilyn.

Vasarinių aviečių tręšimas

Vasarinės avietės formuoja derlių ant antramečių ūglių, todėl pagrindinis jų maisto medžiagų poreikis pasireiškia po žydėjimo ir uogų užmezgimo metu. Pavasarį svarbiausia skatinti naujų ūglių augimą, o vasarą – užtikrinti pakankamą kalio ir fosforo kiekį uogų brendimui bei ūglių sumedėjimui iki rudens.

Pavasarį, kai tik nutirpsta sniegas, įterpiama amonio salietra (20 g/m²) – tai skatina vegetacijos pradžią. Po žydėjimo naudinga duoti superfosfato ir kalio sulfato (atitinkamai 30 ir 20 g/m²). Derėjimo laikotarpiu azoto trąšos nebetinka, nes jos išprovokuoja naujų ūglių augimą ir atima energiją iš derančių šakų.

Rugpjūčio pabaigoje, kai krūmai ruošiasi ramybės periodui, įterpiamos kalio ir fosforo trąšos be azoto, kurios padeda ūgliams sumedėti. Vasarinių aviečių šaknys aktyviausiai įsisavina kalį ir fosforą rugpjūtį–rugsėjį, todėl būtent šis laikas lemia, kaip krūmai peržiemos ir kokio dydžio pumpurus užmegs kitų metų derliui.

Remontantinių aviečių tręšimas

Remontantinės avietės dera du kartus per sezoną – ant naujų ūglių vasaros pabaigoje ir ant tų pačių ūglių kito pavasario pradžioje. Dėl šios ypatybės jos iš dirvos paima 1,5–2 kartus daugiau maisto medžiagų nei vasarinės.

Azoto trąšos čia itin svarbios viso sezono metu: pirmoji porcija duodama pavasarį (apie 20 g amonio salietros/m²), antra – birželio pradžioje (10 g/m²). Po žydėjimo įterpiama kompleksinė fosforo–kalio trąša (apie 20–25 g/m²), o bręstant uogoms papildomai purškiama mikroelementų mišiniu su cinku, manganu ir boru.

Kadangi remontantinės avietės žydi iki pat rudens, tręšimas tęsiasi ilgiau. Paskutinį kartą trąšos įterpiamos rugsėjo pradžioje, kad augalai spėtų panaudoti maisto medžiagas iki šalnų. Vėlyvas tręšimas azotu nepageidautinas – jauni ūgliai nespėja sumedėti ir žiemą nušąla.

Vasarinių aviečių genėjimas

Vasarinės avietės dera ant antramečių stiebų, todėl po derliaus nuėmimo jie tampa nereikalingi. Iš karto po paskutinio uogų skynimo visi derėję ūgliai nupjaunami prie pat žemės, kad nepaliktų žievėje žiemojančių ligų ir kenkėjų. Paliekami tik stiprūs vienmečiai ūgliai, kurie subręs iki rudens ir kitais metais derės.

Pavasarį, kai matosi, kurie stiebai geriausiai peržiemojo, silpnesni pašalinami, o stiprieji patrumpinami iki 1,5–1,8 metro aukščio. Toks sutrumpinimas leidžia derančioms viršūnėms išlaikyti svorį ir tolygiau paskirsto mitybą. Optimalus tankumas – 8–10 tvirtų stiebų vienam metrui eilės, arba 10–12 stiebų 1 m².

Jei avietynas per tankus, sumažėja oro judėjimas ir šviesos kiekis, todėl uogos menkiau noksta ir didėja grybinės infekcijos rizika. Jei stiebų per mažai, krūmai išnaudoja erdvę neefektyviai, o bendras derlius mažėja.

Remontantinių aviečių genėjimas

Remontantinės avietės formuoja derlių ant einamųjų metų ūglių, todėl genėjimo principas iš esmės kitoks. Čia galima taikyti du metodus – vieno derliaus ir dvigubo derliaus auginimo būdą.

Vieno derliaus metodas.
Tai dažniausiai taikoma sistema šiauresnio klimato sąlygomis. Visi ūgliai rudenį, po derliaus, visiškai nupjaunami prie žemės, paliekant tik 2–3 cm kelmelius. Pavasarį išauga nauji stiebai, kurie ir duoda vieną, bet gausų derlių vasaros pabaigoje. Šis būdas paprastesnis, sumažina ligų židinius ir leidžia išlaikyti avietyną švarų.

Dažniausiai aviečių plantacijoje palieku max 1 stiebą kvadratiniam metrui. Paragauti avietes vasarą

Dvigubo derliaus metodas.
Tinkamas, kai rudens sezonas ilgas ir uogos nespėja visiškai sunokti. Tokiu atveju po rudens derliaus paliekami stipriausi vienmečiai stiebai – po 6–8 vienetų vienam metrui eilės. Jie žiemoja, o kitą pavasarį duoda ankstyvą derlių viršutinėje dalyje. Po to viršutinės dalys, kurios jau derėjo, nupjaunamos iki pirmo stipraus šoninio ūglio, o iš apačios išaugę nauji stiebai derės rudenį.

Tokiu būdu remontantinės avietės dera du kartus per metus, tačiau reikia nepamiršti, kad dvigubas ciklas stipriau išeikvoja augalus ir reikalauja gausesnio tręšimo bei reguliaraus drėkinimo.