Lietuvoje natūraliai auga apie 20 rūšių paparčių, ir visi jie yra dekoratyvūs. Paparčiai - reliktiniai karbono periodo augalai, labiausiai paplitę atogrąžų kraštuose.

 Paparčiai - ūksmingo sodo puošmena

Šie ūksmingų vietų arba dalinės ūksmės augalai mėgstami dekoratyviniuose želdynuose. Seniausiai čia sodinami vietinės floros atstovai.

Paupiniai jonpaparčiai

Mūsų želdynuose jie populiariausi. Išauga iki 80-120 cm aukščio. Stiebas trumpas, juodas, išlenda virš žemės ir leidžia požemines ataugas, kuriomis plinta.

Paupiniai jonpaparčiai (lot. Matteuccia struthiopteris)

Lapai šviesiai žali, plunksniški, su staigiai nusmailėjusia viršūne. Sporifi kuojantys lapai trumpesni už vegetatyvinius, pradžioje - šviesiai žali, su subrendusiomis sporomis - tamsiai rudi. Sporas barsto kitų metų pavasarį. Keras aukšto piltuvo formos.

Lietuvoje rastos kelios gamtinių paupinio jonpaparčio formos.

Auga skirtinguose biotopuose, nors labiausiai išplitę upelių pakraščiuose. Mėgsta lengvą, drėgną, puveningą dirvą. Gali augti paunksmėje ir šviesoje. Pastaruoju atveju reikia gausiai laistyti, ypač per sausras. Dauginami atžalomis. Persodinami rudenį, lapams pageltus, arba anksti pavasarį. Gražiai atrodo pomedžiuose, nors čia jonpaparčius reikia laistyti. Galima derinti su daugiametėmis gėlėmis: melsvėmis, telimomis ir kt.

Paprastosios šertvės

Lietuvoje gana retos. Lapai auga tiesiog iš šakniastiebio (liaudies medicinoje vartojamas nuo kosulio, persišaldymo, apopleksijos). Liaudyje šertvės vadinamos salduškomis, saldžiuškomis. Šliaužiantis, žemėje pasislėpęs arba iškylantis į paviršių stiebas, apaugęs tamsiai rudais žvyneliais.

Paprastosios šertvės (lot. Polypodium vulgare)

Lapai 15-25 cm ilgio, pailgi arba pailgai lancetiški, statūs ir standūs, plunksniškai suskaldyti net iki pagrindinės gyslos. Mėgsta ūksmingus miškus, nors kartais auga ir saulėtose vietose.

Auga ant kelmų, pašlaitėse. Tinka auginti atraminių sienelių plyšiuose, alpinariumuose. Kaip visi paparčiai, mėgsta puveningą dirvą, kurioje gausu nesuirusių organinių atliekų. Pakenčia net ilgoką sausrą.

Gali augti ant senų čerpinių stogų, pavėsyje. Dauginasi sporomis, tačiau dekoratyvinėje sodininkystėje - vegetatyviškai (kero dalimis). Lietuvoje rastos kelios gamtinės formos. Tai retas, globojamas augalas. Natūralių augaviečių patartina neardyti. Sodmenų galima įsigyti specializuotuose daigynuose arba iš kolegų sodininkų.

Trikampiai paparteniai

Tai Lietuvoje gausiausios paparčių genties (Dryopteris Adans.) atstovai. Paplitę miškuose. Augalas iki 30 cm aukščio, šliaužiančiu stiebu.

Trikampis papartenis (lot. Gymnocarpium dryopteris)

Lapai sudaryti iš ovališkai trikampiško smailiaviršūnio lakšto ir tokio pat ilgio lapkočio. Sporas barsto birželio- rugpjūčio mėnesiais. Veši daug humuso turinčiose dirvose, užpavėsintose ir net saulėtose vietose. Antžeminė dalis kasmet nunyksta, anksti pavasarį atauga nauji augalai.

Lapai šviesiai žali, vaiskūs. Greitai plinta požeminiais stiebais. Labai gražius sąžalynus sudaro medžių ir krūmų bendrijose. Tarpus tarp augalų galima mulčiuoti smulkinta medžių žieve. Taip sukuriami natūralesni deriniai, dirva papildomama organinėmis puvenomis.

Kelminiai paparčiai

Tos pačios genties, kaip ir trikampiai paparteniai, atstovai. Mūsų miškuose sudaro ištisus sąžalynus. Kai kuriuose kraštuose tam tikros šios genties rūšys auga ant ąžuolų kamienų kaip epifitai.

Kelminiai paparčiai (lot. Dryopteris filix-mas)

Šakniastiebiai trumpi ir stori, išleidžia daug lapų, kurie sudaro piltuvą. Lapai gali užaugti net iki 1 m aukščio, jie plunksniškai suskaldyti. Sode parenkama drėgna ar apydrėgnė, puveninga dirva.

Tinka drėg nas ūksmingas patvorys, šiaurinis pasienis, mažai purenama supuolusi dirva. Sausoje dirvoje ir šviesioje vietoje auginamus kelminius paparčius tenka laistyti. Dauginami kero dalimis ir sporomis.

Sporifikacijos metu (birželio-rugsėjo mėn.) nuskinti lapai sudedami ant drėgnos, vėsios, puveningos dirvos pavėsyje. Sporos lengvai pasisėja ir sudygsta.

Paprastieji blužniapaparčiai

Panašūs į kelminius paparčius, skiriasi tik lapais (jie 2-3 kartus plunksniškai skiautėti) ir pailgais sorais. Aptikta daug gamtinių formų. Lapuose gausu vitamino C, stiebuose - tanidų.

Paprastasis blužniapapartis (lot. Athyrium filix-femina)

Augalas auga iki 1 m aukščio. Požeminis stiebas - trumpas. Sporifi kuoja birželio-rugsėjo mėnesiais.

Auga krūmynuose, miškuose, šlaituose, pamiškėse. Į Lietuvą pastarąjį dešimtmetį įvežta paprastojo ir japoninio blužniapaparčio veislių, išsiskiriančių sidabriškais lapais.

Sudarius palankias sąlygas, augalai žiemoja. Kitų Lietuvoje natūraliai augančių rūšių paparčiai mažiau dekoratyvūs, sunkiau auginami.