Kada pirmą kartą po žiemos tręšti ir pjauti žolę? Pagrindiniai pavasario darbai, kad veja vėl gražiai žaliuotų.

Nepaisant to, šalta ar šilta buvo žiema, snieginga ar nelabai, veja pavasarį reikalauja daugiau dėmesio, dažnai ir atnaujinimo.

Vejos būsena po žiemos priklauso nuo žolių sudėties, vejos amžiaus, atsparumo ligoms, oro sąlygų, kiek ilgai ant vejos laikėsi sniegas, ar jis buvo suspaustas, ar vejos plotas nebuvo įmirkęs ir kitų faktorių.

Vejos šukavimas arba „veltinio" suardymas

Kiekvienais metais veja tankėja, ją tankina pjaunant žolę nukritę ir sudžiūvę žolės stiebeliai, apmirusios šaknelės, pernykštės žolės likučiai. Ilgainiui dirvos paviršiuje susiformuoja tankus sluoksnis iš negyvų paviršinių šaknų ir žolių stiebelių, kuris veikia dvejopai: ne per daug storas ir tankus jis yra naudingas, nes dengia šaknų zoną ir neleidžia greitai išgaruoti drėgmei, per vasarą dėl mikroorganizmų veiklos jis išnyksta. Tačiau pernelyg storas ir tankus (apie 2 cm ir storesnis), šis sluoksnis neleidžia į dirvą patekti vandeniui ir orui. Toks sluoksnis primeną „veltinį", liaudiškai jis taip ir vadinamas.

Bet kuriuo atveju pavasarį naudinga veją „sušukuoti" - intensyviau, jei „veltinio" sluoksnis tankus ir storas ir mažiau, jei jis ne pernelyg storas ir ne vientisas. Šis procesas vadinamas skarifikavimu, o paprasčiau - giliu grėbstymu.

Vejos „šukavimas" - skarifikavimas. Skarifikuoti reikia, jei vejos „veltinis" sudaro 2 ir daugiau cm storio, šis darbas atliekamas tik sausu oru.

Patogiausia veją grėbstyti dviem etapais - pirmiausia aštriu grėbliu sugrėbiant paviršinį šieną ir išjudinant „veltinį" ir antrą kartą - suraižant dirvos paviršių 1-3 cm gylio grioveliais.

Vejos skarifikavimui naudojamas specialus grėblys ar jo antgalis.

Jei vejos plotas nedidelis, tą galima padaryti aštriu grėbliu, jei didesnis, tam tikslui yra specialūs grėbliai arba grėblio antgalis - skarifikatorius. Dar didesniems plotams nugrėbstyti naudojami benzininiai arba elektriniai skarifikatoriai.

Vejos aeravimas

Vejos skarifikavimas ir aeravimas - skirtingi procesai. Skarifikuojant vejos plotas suraižomas, į griovelius patenka vanduo ir mikroorganizmai, jų dėka sudžiūvusi žolė ir „veltinio" sluoksnis tampa trąša. Tuo tarpu aeravimo tikslas yra sudaryti sąlygas oro patekimui į gruntą. Todėl aeruojant vejos plotas tiesiog subadomas padarant skyles. Geriausia tą padaryti šakėmis, jas bedant 5-10 cm gyliu.

Aeruojant į veją įbestas šakes reikia šiek tiek pajudinti, kad susidarytų stabilios skylutės.

Priklausomai nuo dirvos sunkumo, žolių tankumo ir amžiaus, vidutiniškai 1 kv. metre reiktų padaryti 10-20 skylučių.

Per skyles į gruntą patenka deguonis ir vanduo, intensyvėja mikroorganizmų veikla, šaknys geriau pasisavina maisto medžiagas, žolė greičiau auga ir mažiau serga.

Pažeistų vejos plotų atsėjimas

Dėl užsistovėjusio ledo, dėl suspaudimo, po žiemos gali likti nuplikusių vejos plotų. Veją gadina ir keurkojai augintiniai. Jei tuščių plotų nėra tiek daug, kad reiktų atsėti visą plotą, galima apsėti tik nuplikusias vietas. Tam tikslui tuščius plotus pirmiausia supurenkite ir palyginkite.

Nuplikę ir pažeisti vejos plotai supurenami ir apsėjami.

Purią kompostinę žemę sumaišykite su žolių sėklomis (štai kodėl svarbu žinoti, kokios žolės auga jūsų vejoje) ir ant nuplikusių pažeistų vietų užberkite apie 5 cm žemių ir sėklų sluoksnį. Palyginkte grėbliu, palaistykite ant laistytuvo uždėję smulkių skylučių galvutę. Sudygusi žolė uždengs nuplikusias vietas. Galima sėklas berti tiesiog ant supurento plotelio ir užberti kompostine žeme, bet sumaišytos su smėliu ar kompostine žeme jos tolygiau pasiskirsto.

Jei atskiri vejos ploteliai ne visai nuplikę, galima juos užpilti smėlio ir kompostinės žemės mišiniu. Smulkų smėlį ir kompostinę žemę sumaišykite santykiu 1:1 arba 1:2 ir užpilkite nuplikusias vietas 2-3 cm sluoksniu bei išlyginkite. Ilgainiui žolės išsiplės ir uždengs tuščias vietas.

Jei pažeisti didesni plotai, verta juos uždengti rulonine veja.

Šie darbai pavasarį atliekami, kai oro temperatūra pasiekia +10 laipsnių, tačiau, jei reikia, juos galima atlikti ir sezono metu.

Kaip išnaikinti samanas

Samanos vejoje veisiasi dėl rūgštėjančio dirvožemio, dėl šešėlių, dažniausiai šiaurinėje pusėje, kur mažiau tiesioginės saulės, dėl užsistovinčio vandens. Kitaip sakant, kai vejos žolei augti yra nepalankios sąlygos, pradeda augti samanos. Samanas iš vejos galima išnaikinti pašalinus jų atsiradimo priežastį, kurią pirmiausia reikia nustatyti, o nustačius - pašalinti.

Jei vejos plote per mažai saulės, veją reiktų atsėti pavėsingų vietų žolių mišiniu, jei užsistovi vanduo - padaryti drenažą.

Kad žolė būtų stipri, kad šaknys iš dirvos pasisavintų pakankamai maisto medžiagų, turi būti tinkamas dirvožemio rūgštingumas - kitaip sakant pH rodiklis. Mikroorganizmai, skaidantys organines medžiagas į paprastesnes, kurios yra pasisavinamos vejos žolių, geriausiai jaučiasi esant 6,3-6,8 pH reikšmei. Jei pH tampa per rūgštus, bakterijos nebegali aprūpinti augalo paprastesnėmis medžiagomis (azoto junginiais). Dirvoje kaupiasi manganas, aliuminis, geležis, šie mikroelementai stabdo žolių augimą, jų šaknys prastai pasisavina magnį ir kalcį. Rūgščiame dirvožemyje silpnėja mikroorganizmų - bakterijų veikla, tokiame negyvena sliekai, blogėja dirvos struktūra, ji darosi mažiau laidi vandeniui ir orui. Pastebėjus šiuos požymius senesnę veją reiktų skarifikuoti, jaunesnę - aeruoti. Po to galima veją pakalkinti pabarstant klintmilčiais, dolomitinėmis kalkėmis, kreida, gesintomis kalkėmis, defekatu, pelenais. Į aeravimo metu padarytas duobutes galima pripilti susmulkintų kalkinių medžiagų ar pelenų. Pirmą kartą samanotą veją rekomenduojama tręšti kompleksinėmis trąšomis, kuriose yra geležies sulfato - vadinamojo samanų naikintojo.

Vejos tręšimas

Pirmą kartą po žiemos veja tręšiama nutirpus sniegui, esant pliusinei temperatūrai. Veja pavasarį tręšiama sudėtinėmis, daugiau azoto turinčiomis trąšomis, rudenį - daugiau kalio ir fosforo turinčiomis trąšomis. Pirmą kartą pjaunama, kai žolių stiebeliai pasiekia 6-7 cm aukštį. Tolesnei vejos išvaizdai svarbi yra nuolatinė priežiūra.

Veją sudaro varpinės žolės, kurios, kaip ir bet kurie augalai, turi būti sotūs - pagirdyti ir pamaitinti. Augančios skurdžioje dirvoje žolės vargsta, silpsta, jas pradeda pulti įvairios ligos. Vandens žolė dar gauna iš kritulių, bet maistinių medžiagų kiekis netręšiamoje dirvoje nuolatos mažėja, nes žolių pasisavintas maistines medžiagas mes nuolat išvežame su nušienauta žole, todėl jų atsargas būtina papildyti tręšiant veją kompleksinėmis trąšomis.

Išsirinkti reikiamas trąšas neprofesionalui pakankamai sudėtinga, todėl apdairūs gamintojai trąšas įvardija pagal sezonus: pavasarinės, vasarinės, rudeninės. Tai iš esmės tos pačios kompleksinės azoto, fosforo ir kalio (NPK) trąšos, tiktai skirtingų proporcijų. Taip pat gali skirtis papildomų medžiagų sudėtis bei granulių tirpimo laikas. Nors ir brangesnės, tačiau vertingos yra trąšos su mikroelementais.

Kad veja būtų graži, pirmiausia ji turi būti kokybiškai įrengta, sėjant dirvai pritaikytus sėklų mišinius. Ištaisyti neteisingai įrengtą veją dažnai būna neįmanoma. Ją tenka naikinti ir sėti iš naujo.

Norint išlaikyti gražią veją, ją reikia laistyti, tręšti ir šienauti. Žinoma, tam reikia nemažai laiko ir pastangų, todėl paprastai ieškome kompromisų. Palaistyti mums padeda lietus arba laistymo sistema, o tręšti ir šienauti tenka patiems. Tręšti reikėtų tris kartus per sezoną - pavasarį, vasarą ir rudenį. Svarbu nepertęšti žalios masės augimą skatinančiomis azoto trąšomis. Pertręštos vejos žolės nebus tvirtos, tokios greičiau suserga. Vejos žolės ligų priežastimi gali būti geležies, kalio, magnio trūkumas, sukeliantis grybines ligas, suplūkta dirva, kai į ją nepatenka deguonis, perlaistymas. Grybinių ligų pažeista žolė nustoja augti, ruduoja ar gelsta, pasidengia baltomis apnašomis.

Šienauti patartina kuo dažniau. Kuo dažniau šienausime, tuo lapeliai bus vienodesni ir smulkesni. Tačiau šienavimo dažnumą kiekvienas renkamės pagal savo galimybes. Kad ir kokį šienavimo dažnumą pasirinktumėte, jo reikėtų laikytis visą sezoną. Žolės prie jo prisitaiko ir mažiausiai nukenčia. Jeigu po praleisto šienavimo peraugusią veją nupjausime įprastu aukščiu, nukirsime praktiškai visą vejos žolės lapą, palikdami tiktai pliką stiebelį, todėl veja ruduos ir taps panaši į ražieną. Praleidus šienavimą grįžti prie įprasto aukščio reikėtų pamažu.

Vejapjovės peiliai turi būti aštrūs, kad gražiai nukirstų lapo viršų, jo nepešdami. Labai sveika šienaujamą veją kartais pamulčiuoti. Tačiau nereikėtų persistengti, kadangi per dažnai mulčiuojant vejos apačioje formuojasi minėtas veltinis, kenkiantis normaliam augimui ir darkantis veją. Tačiau pagrindinė sveikos vejos taisyklė viena - kuo daugiau skirsime jai dėmesio, tuo gražiau ji atrodys.

ASA.LT informacija