Veja, gyvatvorė, spygliuočiai, gėlynas, takai, baseinas ar vandens telkinys - svarbiausi dekoratyvinio landšafto elementai. Kaip iš jų sukurti estetišką ir funkcionalią visumą? Kokios dažniausios apželdinimo klaidos?

Nors darosi madinga natūrali aplinka ar natūralios gamtos sodas, tačiau ne visiems toks tinka ir patinka. Daugeliui žmonių norisi kasdien prisiliesti prie žemės, prižiūrėti augalus, juos sodinti, derinti, keisti, išbandyti naujus. Tokiam užsiėmimui puikiai tinka dekoratyvinis kraštovaizdis  - landšaftas, kuris kuriamas remiantis sava patirtimi ir grožio suvokimu. Visgi, kad augalai gražiai atrodytų, gerai jaustųsi ir vešėtų, būtina laikytis kai kurių erdvės sutvarkymo ir augalų komponavimo dėsnių.

Kraštovaizdžio zonavimas

Pirmiausia erdvė aplink pastatą suskirstoma zonomis - įvažiavimo, kiemo, žaidimų, poilsio, gėlyno, daržo ir pan. Šiam skirstymui įtakos turi  pastatų išdėstymas sklype,  įvažiavimo zona, kurie jau būna suprojektuoti ir nekeičiami. Tad lieka nuspręsti, kur bus takai, pavėsinė, gėlynas. O tai reiktų suplanuoti racionaliai, turint omenyje, kad įvažiavimą geriausia planuoti šiaurės-rytų pusėje, kad takai negali vesti į niekur, jie turi jungti atskiras zonas, taip pat reikia atsižvelgti į taškus, iš kurių dažniausiai bus matoma viena ar kita zona.

Atskiros zonos ir erdvės suskirstymas, augalų aukščiai ir plotai turi atitikti viso sklypo ploto mastelį - įsivaizduokime, kaip nelogiškai ar net juokingai atrodytų didžiulis  vejos plotas su viduryje esančia mažyte klomba.

Darbo įdėta daug, bet visiškai nepagalvota apie mastelį ir idėją - mažas baseinėlis visiškai dingsta urbanizuotoje aplinkoje tarp betoninių suolų.

Erdvė suvokiama harmoningai tik tuomet, kai atskiros jos dalys nėra pernelyg susmulkintos ar sustambintos. Erdvės suskirstymui zonomis reikalingi išmatavimai ir bent minimalus planas. Kraštovaizdžio projektus rengia architektai, tačiau daliai žmonių norisi pabandyti susikurti aplinką savo jėgomis.

Nuo ko pradėti landšafto tvarkymą

Kažkodėl įsivaizduojama, kad aplinką tvarkyti galima tik tuomet, kai namas pastatytas. Kraštovaizdžio architektai teigia, kad jau kiek vėloka. Gerai apgalvotas ir parengtas aplinkos sutvarkymo projektas išsprendžia daug esminių klausimų. Aplinkos sutvarkymo projektu ir esminiais sprendimais pastato šeimininkai turėtų pradėti rūpintis rengiantis statyboms - ne augalų sodinimu, bet pagrindinių zonų nustatymu, esamų medžių išsaugojimu.

Prie namo išsaugotas medis - harmonija, estetinis pasitenkinimas ir pridėtinė pastato vertė.

Geriausiais rezultatas pasiekiamas, kai vyksta pastato architekto ir kraštovaizdžio architekto kūrybinis bendradarbiavimas. Be to, aplinkos kontekstas ir pastato architektūra apsprendžia sklypo dekoratyvinį landšaftą - prie modernaus namo netiks gėlynas su piliarožėmis, o prie kaimiško stiliaus namo ne itin derės griežtų linijų karpyta gyvatvorė.

Prie šimtametės trobos - šimtametė želdinių tradicija: sodybos medis ir gėlynas po langais.

Tinkamai suplanuota ir sutvarkyta aplinka didina pastato vertę tiek finansiniu, tiek estetiniu aspektais. Savaime suprantama, galima landšaftą projektuoti patiems, bet visgi bent pradiniame etape verta pasitarti su specialistais, nes padarytas klaidas gali būti sudėtinga ištaisyti. Dažniausia klaida, kai stengiamasi nuotraukose ar ekskursijose matytus vaizdus perkelti į savo aplinką.

Gerai sutvarkytos aplinkos pavyzdžių yra daug, ypač daug įvairių nuotraukų. Jose gausu fragmentiškų vaizdų, įvairių patrauklių detalių. Tačiau nuotrauka neparodo visumos. Daugelis susižavėję fragmentais ima kurti kažką panašaus. Tai didelė klaida. Svarbiausia turėti savo viziją ir nekopijuoti ar nebandyti sukurti vaizdo, matyto nuotraukoje. Aplinkos sutvarkymas nėra vien tik jos apsodinimas želdiniais. Želdiniai - tik vienas iš paskutiniųjų aplinkos tvarkymo etapų. Todėl tokia svarbi yra visuma.

Profesionalas rengdamas apželdinimo projektą visada mato sklypo visumą.

Architektas projektuodamas  sklype takus ir įvažiavimus, visada atsižvelgia, kad jie būtų patogūs ir  funkcionalūs. Kraštovaizdžio architektas kurdamas aplinką aprėpia erdvių visumą - tiek pačiame sklype, tiek aplink jį. Sutvarkyta namo aplinka padidina estetinę ir  finansinę jo vertę.

Įrengiant gėlyną svarbu nepamiršti, iš kurių taškų jis bus apžvelgiamas. Aukštesni augalai sodinami toliau nuo žiūrėjimo taško, jie tarsi sudaro foną žemesniems augalams.

Visi aplinkos tvarkymo darbai turi savo seką. Žiemą ruošdamasis išeiti į lauką, žmogus niekada pirma neapsivilks palto, o paskui kostiumo. Kitaip tariant - viskam savo eilė. Aplinkos tvarkyme irgi galioja tie patys dėsniai.

Skubotas augalų sodinimas bei kiti aplinkos tvarkymo darbai atneša daugiau bėdos nei naudos. Ilgai augantiems augalams reikia tinkamai parinkti vietas, numatant jų augimo perspektyvą. O tai susiję su reljefo formavimo darbais, požeminių komunikacijų klojimu, lietaus vandens surinkimo sistemomis, vejos įrengimu ir dar daugeliu dalykų. Bet koks augalas, kuris yra pasodintas prieš projektuojant aplinką, jau yra papildoma sąlyga, kuri riboja sprendimus ir prie kurios reikia derintis. Be to, statybų metu augalai paprastai nukenčia.

Kita vertus, kiek vėliau pasodintas medis augdamas teikia malonumą stebėti jo augimą ir pokyčius, reakciją į metų laikus bei oro sąlygas. Medžiai tampa lyg šeimos nariais, pažįstamais nuo kūdikio amžiaus.

Želdinių specialistas į sklypą su parengtu projektu ateina tada, kai iš jo išeina paskutinis statybininkas.

Aplinkos tvarkymo variantų yra daug. Lygiai kaip siuvėjas modeliuodamas drabužį naudoja klostes, įsiuvus, atvartus, bet kiekvieną kartą sukuria vis kitokį drabužį, taip ir kūrybiškam kraštovaizdžio architektui veja, gėlynas, tvenkinys, alpinariumas yra tik priemonės vis kitokiam modeliui sukurti.

Kokybiškos vejos įrengimas reikalauja laiko ir pastangų.

Svarbiausi dekoratyvinio landšafto elementai yra veja, gyvatvorės, takai, vanduo.

Vejos įrengimas

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad paprasčiausia auginti ne gėles ar kitus augalus, o prižiūrėti prie namų augančią žolę. Kas čia sudėtingo - retsykiais nupjovei ir viskas, žolė juk pati auga... Tačiau tiesa ta, kad norint turėti gražią veją, reikia įdėti nemažai darbo.

Norint apsėti sklypą prie namų, reikėtų rinktis universalios paskirties vejų sėklų mišinius. Iš jų susiformuoja pakankamai graži ir atspari veja. Ypatingą dėmesį reikėtų skirti pavėsingoms vietoms, kurios paprastai būna po aukštesniais dekoratyviniais augalais, vaismedžiais, prie aukštų tvorų ar šiaurinėje pastato pusėje. Tokiu atveju reikia rinkti pavėsiui skirtus mišinius. Jie nėra labai jautrūs saulės šviesos trūkumui ir taip lengvai neužleidžia savo pozicijų samanoms, šie mišiniai nebijo saulės ir visai neblogai atrodo atvirose vietose. Privačių sklypų savininkams neverta rinktis mišinių, skirtų sportui. Jie skirti intensyviam naudojimui, todėl palyginti greitai auga, o tai reiškia, kad juos reikės dažnai šienauti. Kaimo sodybose vejų plotai paprastai būna dideli, todėl reikalavimai žolių sudėčiai dažniausiai nebūna labai griežti. Čia svarbiau tvarkyti veją taip, kad ją nušienauti būtų galima būtų nenulipus nuo vejapjovės - traktoriuko.

Literatūroje galima perskaityti, kad dirvožemį vejai pasiruošti reikia iš rudens, o žolei sėti palankiausias metas pavasarį, kai dirvožemis įšyla iki 18 laipsnių (geriausia balandžio ar gegužės mėnesiais). Tuomet dirvožemis dar turi pakankamai drėgmės, būtinos sėkloms išbrinkti bei sudygti, o iki vasaros sausrų pakanka laiko, kad žolės spėtų išauginti pakankamai ilgas šaknis ir apsirūpinti drėgme.

Tačiau ne visuomet įmanoma įgyvendinti visus užsibrėžtus darbus, tokiu atveju žolės sėją galima ir nukelti, tiesa, dirbti reikės sunkiau. Tačiau reikia atsiminti, kad sėjant veją vasaros metu, didžiausią grėsmę kelia sausros. Tradiciniu būdu pasėtos sėklos sumaišomos su viršutiniu dirvožemio sluoksniu (iki 1,5 cm gylio). Karšta vasaros saulė iki tokio gylio prasiskverbia, todėl jauni daigeliai trumpomis šaknimis nudžiūna. Be to, paprastai veja sėjama naudojant ne pavienes žolių rūšis o jų mišinius. Kadangi skirtingų rūšių žolių dygimo laikas skiriasi, tai atėjus sausroms nudžiūna ne visos, o tik kai kurios žolių rūšys. Likusios gyvybingos sudygsta, tačiau veja praranda puošnumą - sudygsta kuokštais bei pridygsta daug piktžolių. Žinoma, jeigu sklype įrengta laistymo sistema, ji puikiai padeda išvengti tokių problemų. Tačiau jeigu laistymo sistema įrengta nekokybiškai, laistant iš karto po sėjos ji gali iš kai kurių vietų išplauti sėklas, formuoti nuolatines balas, vandens nuobėgas, kurios nevienodai išnešioja pasėtas sėklas. Tačiau bene skaudžiausių nuostolių naujai pasėtai vejai pridaro vasaros liūtys. Dažnai po tokios liūties atvykus į sklypą paaiškėja, kad ne tiktai sėklos išplautos, bet ir visą sklypą reikia iš naujo lyginti. Todėl nespėjus pasėti žolės pavasarį, geriau tai daryti ne vasarą, o rudenį. Tiesa, dirvožemis dažnai būna šlapias ir jį sudėtinga paruošti sėjai, tačiau jeigu pavyko pasėti, šansai išauginti gražią veją smarkiai padidėja.

Sėjant veją tradiciniu būdu, tai yra įterpiant vejų žolių sėklas į dirvą, tikslas yra, kad sėklų būtų tiek, kiek nustatė sėklų mišinio gamintojas, kad jos būtų paskleistos tolygiai ir visos sudygtų. Pirmiausia, žinoma, paruošiamas dirvožemis. Jis turi būti be šiukšlių, statybinių atliekų, derlingas, išlygintas, puriu paviršiumi.

Sėklų mišinį, dar gamintojo pakuotėje arba maiše, prieš išpilant, reikia permaišyti, kadangi transportavimo metu, skirtingų dydžių ir svorių sėklos susisluoksniuoja. Mažą plotelį galima užsėti beriant sėklas rankomis, tačiau didesniam plotui jau reikėtų barstytuvo. Tam tinka stumdomi trąšų barstytuvai, tačiau tiktai platūs, beriantys sėklas po savim tarp ratų. Laikas vejos sėjai turi būti pasirinktas kai nepučia vėjas. Tam, kad paskleistumėme visą reikalingą kiekį tolygiai, reikia padalyti visas turimas sėklas į 4 lygias dalis. Tuomet išmatuoti norimą užsėti plotą ir padalyti jį pusiau. Pirmiausia barstytuvu važiuojame pirmąja sklypo puse pirmyn ir atgal, drauge nustatinėdami barstytuvo bėrimo angas taip, kad pirmojo sėklų ketvirčio pakaktų užsėti pusei sklypo. Tokiu būdu nustatysime reikalingą beriamų sėklų kiekį. Kitą ketvirtadalį sėklų išberiame tame pačiame plote, tik važinėdami skersai jau turimomis vėžėmis. Analogiška procedūra kartojama su antrąja sklypo dalimi. Tokiu būdu sėklos bus paskleistos tolygiai visame plote. Po to reikia paskleistas paviršiuje sėklas įterpi į dirvožemį. Tai galima padaryti plačiu, tvirtu grėbliu, švelniai braukant paviršiumi. Tokiu būdu didžioji dalis sėklų bus užpilta žemėmis. Įterpę sėklas visą plotą privoluojame. Paskutinė procedūra - laistymas. Laistyti reikia švelniai, tolygiai drėkinant paviršių taip, kad nesiformuotų balos ar vandens nuobėgos. Palankiausios sąlygos sėkloms dygti būna tuomet, kai dirvožemis nuolatos drėgnas, tačiau be didelių balų ar vandens nubėgimų.

Piktžolių naikinimas vejoje

Piktžoles naikinti galima purškiant veją selektyvinio veikimo herbicidais. Jais galima išnaikinti visas dviskiltes žoles (pienes, usnis, dobilus ir t. t.),  bet varpinių vejos žolių jie neveikia. Norintieji ypač gražios ir tvarkingos vejos, tokį purškimą turėtų atlikti kiekvieną pavasarį, nors piktžolių akivaizdžiai ir nesimato. Su samanomis situacija kitokia.

Samanų naikinimas mažai padės, jeigu nepašalinsime samanų atsiradimo priežasties. Šios priežastys dažniausiai būna trys: pavėsinga vieta, per didelis dirvožemio rūgštingumas arba labai drėgna, užmirkusi vieta. Kadangi pavėsio dažniausiai nepašalinsime, tai, kaip minėta, reikėtų įsėti pavėsiui skirtus vejų mišinius. Dirvožemio rūgštingumą mažina kalkių mišiniai, įterpiami į dirvą. O užmirkusią vietą galima sutvarkyti tiktai ją nudrenuojant. Tik tuomet, kai pašalinamos priežastys, galima imtis ir pačių samanų. Dažnai pakanka jas tiesiog mechaniškai išgrėbti.

Veją sudaro varpinės žolės, kurios, kaip ir bet kuris augalas, augantis skurdžioje dirvoje, vargsta, silpsta, jį pradeda kamuoti įvairios ligos. Kad veja būtų vešli ir graži, ji turi būti soti ir atsigėrusi. Drėgmės ji dar gauna iš kritulių, bet maistinių medžiagų kiekis netręšiamoje dirvoje nuolatos mažėja. Pasisavinamas maistines medžiagas mes nuolat išvežame su nušienautais žolių lapais, todėl jų atsargas būtina papildyti tręšiant veją kompleksinėmis trąšomis. Išsirinkti reikiamas trąšas neprofesionalui pakankamai sudėtinga, todėl dabar apdairūs gamintojai trąšas ir įvardija pagal sezonus: pavasarinės, vasarinės, rudeninės. Tai iš esmės tos pačios kompleksinės azoto, fosforo ir kalio (NPK) trąšos, tiktai skirtingų medžiagų proporcijų. Taip pat gali skirtis granulių sudėtis bei tirpimo laikas. Nors ir brangesnės, tačiau vertingos vejai yra trąšos su mikroelementais.

Kad veja būtų graži, pirmiausia ji turi būti kokybiškai įrengta, naudojant tinkamus sėklų mišinius. Neteisingai įrengtos vejos ištaisyti dažnai būna neįmanoma. Ją tenka naikinti ir sėti iš naujo. Vejos žolės turi būti vešlios ir sveikos. Todėl norint išlaikyti gražią veją, ją reikia laistyti, tręšti ir šienauti. Žinoma, tam reikia nemažai laiko, pinigų ir pastangų. Su laistymu mums padeda lietus arba laistymo sistema, o tręšti ir šienauti reikia patiems. Tręšti reikėtų tris kartus per sezoną - pavasarį, vasarą ir rudenį. Šienauti patartina kuo dažniau. Kuo dažniau šienausime, tuo žolių lapeliai bus vienodesni ir smulkesni. Tačiau šienavimo dažnumą kiekvienas renkamės pagal savo galimybes. Kad ir kokį šienavimo dažnumą pasirinktumėme, jo reikėtų laikytis visą sezoną. Žolės prie jo prisitaiko ir mažiausiai nukenčia. Jeigu po praleisto šienavimo peraugusią veją nupjausime įprastu aukščiu, nukirsime praktiškai visą vejos žolės lapą, palikdami tiktai pliką stiebelį, todėl veja ruduos ir bus panaši į ražieną. Grįžti prie įprasto aukščio reikėtų pamažu. Šienauti reikia aštriais vejapjovės peiliais, kad jie gražiai nukirstų lapo viršų, jo nepešdami. Labai sveika kartais šienaujamą veją mulčiuoti. Tačiau nereikėtų persistengti, kadangi per dažnai mulčiuojant vejos apačioje formuojasi „veltinis", kenkiantis normaliam augimui ir darkantis veją. Tačiau pagrindinė gražios vejos taisyklė viena - kuo daugiau skirsime jai dėmesio, tuo gražiau ji atrodys.

Gyvatvorių augalai

Labai svarbu, kad sode gyvatvorė neužimtų daug vietos, būtų patogu ją prižiūrėti, saugotų nuo vėjo, dulkių bei triukšmo.

Gyvatvorės būna laisvai augančios ir genimos. Pirmuoju atveju augalai genimi tik tam, kad jie gausiau žydėtų, būtų vešlesni ir tankesni, neliktų nudžiūvusių šakų.

Augalai genimai gyvatvorei gali būti sodinami viena, dviem ar net trimis eilėmis. Joms tinka tankūs medžiai ar krūmai, priklauso nuo pageidaujamo gyvatvorės pločio, aukščio ir tankumo.

Gyvatvorės gali būti žemos, nuo 50-70 centimetrų aukščio ir aukštos, iki 3 metrų. Per tris metrus aukščio jau paprastai vadinamos žaliąja siena.

Gudobelės, turinčios spygliuotas šakeles, itin tinka nepraeinamai gyvatvorei sudaryti. Geriausia jas sodinti dviem eilėmis šachmatine tvarka. Kad gyvatvorė būtų tanki ir aukšta, drauge galima sodinti ir kitus dygliuotus augalus: erškėčius, kadagius, raugerškius, slyvas ir kt. Gudobelės yra atsparios užterštam orui. Gerai auga saulėtoje ar šiek tiek pavėsingoje vietoje, derlingoje, bet ne per sausoje dirvoje. Jas galima karpyti, o jeigu norime turėti tvarkingą gyvatvorę - netgi būtina.

Nekarpoma gudobelių gyvatvorė.

Gudobelėms sodinti iškasame 60 cm pločio per kastuvo aukštį griovį. Griovio dugne žemę sukasame, irgi maždaug kastuvo aukščio gylyje ir iškastą viršutinę žemę supilame atgal. Trąšų į griovį nereikia dėti. Jei dirva priemolio, galima dar pridėti durpių. Gudobeles reikia sodinti maždaug kas 40 cm, išilginiame metre galima pasodinti ir 3 augalus. Tarp eilių paliekame 20-25 cm tarpą.

Prieš sodinant augalų šaknis gerai šiek tiek patrumpinti. Pasodinus žemė aplink augalus sumindoma ir padaroma įduba vandeniui, kad laistant jis nenubėgtų į šonus. Kad gyvatvorė nuo apačios augtų tanki, galima patrumpinti pasodintų augalų viršūnes, tada jie labiau šakojasi į šonus. Po sodinimo reikia augalus palaistyti ir pamulčiuoti dirvą 5 cm durpių sluoksniu. Plačiau apie akliną gudobelių gyvatvorę -„Aklina gyvatvorė iš gudobelių"

Gudobelės - lapus metantys augalai, o štai spygliuočiai žaliuoja visais metų laikais, žiemą vasarą.

Vieni iš populiariausių spygliuočių - tujos. Gyvatvorei jos sodinamos viena eile. Iškasamas 40 cm pločio griovys, dirva jame sukasama per dviejų kastuvų gylį. Į ilginį metrą sodinami du-trys augalai. Reikia žiūrėti, kad sodinukai tvirtą šaknų gumulą - kad šaknų būtų daug, kad jos būtų ilgos. Šiems augalams tinka visos ne per sausos humusingos dirvos. Jie pakankamai gerai auga saulėtoje vietoje ir pusiau pavėsyje. Tujų gyvatvorės būna tankios ir nepermatomos. Tai tiesiog žalia siena - geras fonas gėlynams, žydintiems krūmams.

Tujų gyvatvorė.

Vakarinės tujos (taip vadinasi rūšis) yra atsparios užterštam orui. Pakelia stiprų karpymą, todėl iš jų galima formuoti labai siaurą ir aukštą gyvatvorę - iki 1,5 metro ir aukštesnę, arba karpyti daugiau ir mes turėsime žemesnę, norimo aukščio.

Iš lapuočių bene daugiausia Lietuvoje paplitusios lanksvų gyvatvorės. Beje, rengiantis sodinti bet kokią gyvatvorę, verta apsidairyti, iš kokių augalų dažniausiai tame regione jas sodina. Tokie paprastai ir būna atspariausi.

Lanksvos - vienos dažniausiai pasitaikančių ir atspariausių augalų gyvatvorėms. Visos lanksvos viena į kitą labai panašios, skiriasi tik jų žydėjimo laikas. Jos išauga iki 1-2 metrų aukščio. Greičiausiai auganti lanksva yra Vanhuto (Spireae vanhouttei). Ši rūšis puikiausiai tinka gyvatvorėms. Ji palyginti gerai pakenčia sausrą, nereikli dirvai, atspari užterštam orui. Žydi gegužės - birželio mėnesį baltais žiedais. Geriausiai auga saulėtoje vietoje ar nedideliame pavėsyje.

Lanksvos sodinamos 30 cm atstumu viena nuo kitos. Jos labai gerai ištveria genėjimą, bet kur kas gražiau atrodo augdamos laisvai. Daugelis rūšių žydi baltai, tad nusvirusios jų šakos žydėjimo metu primena nuotakas.

Japininės lanksvos Bumaldo veislė žydi ryškiais žiedais. Rausvų lapų ir žiedų gyvatvorė kontrastuos su žalia veja, krūmai užauga iki 1- 1,5 m aukščio.

Bumaldo lanksva.

Bumaldo lanksva žydi tamsiai raudonais žiedais birželio - liepos mėnesį. Išilginiame metre sodinami 3-4 augalai. Ji dekoratyvesnė nei jos baltažiedės sesės. Bet...Verta žinoti, kad, kuo dekoratyvesni augalai - tuo brangesni jų sodinukai ir tuo sunkiau tokius augalus auginti. Jie reikalauja daugiau priežiūros ir dėmesio. Tiesiog gamtoje galioja nenuginčijama taisyklė - egzotiškiems ir dekoratyviems augalams reikia daug šilumos, saulės, drėgmės, gero dirvožemio.

 

Takai ir trinkelės

Betono trinkelių ir plytelių pasiūla nemaža. Galite rinktis iš plačios spalvinės gamos ir dydžių, formų bei faktūrų įvairovės. Itin madingomis tampa spalvotos grindinio trinkelės, pagyvinančios pilką lietuvišką kraštovaizdį. Tinkamai parinkus spalvinius derinius, iš jų galima sukurti įdomias optines kompozicijas, išskirti takus iš aplinkos, arba atvirkščiai, sulieti juos su supančia gamta.

Spalvotų kiemo trinkelių paklausa auga sulig kiekvienais metais, nes jos pagyvina kraštovaizdį.  Tiesa, jas suderinti ir priderinti - nemenkas iššūkis, pavaldus, ko gero, tik profesionalams.

Be įprastų lygaus paviršiaus trinkelių gaminamos ir trinkelės šiurkštintu paviršiumi, taip pat senamiesčio grindinį primenantys dirbtinai pasendinti grindinio akmenys. Pastarieji, beje, reikalauja ir atitinkamo stiliaus architektūros bei erdvės. Šalia modernaus stiliaus pastato „istorinis" grindinys gali atrodyti neskoningai. Šalia modernių pastatų, siūloma įrengti grindinį iš spalvotų trinkelių, kurios suteikia beveik neribotas įspūdingų grindinio raštų kūrimo galimybes. Tuo tarpu prie tradicinio stiliaus medinių pastatų labiau dera santūrių spalvinių tonų margos pigmentuotos trinkelės, pabrėžiančios gamtos ir būsto vienybę.

Spalvotos trinkelės.

Trinkelių pagrindui dažniausiai naudojama skalda, žvyras, įvairūs šlakai (iki 40 mm frakcijos). Pagrindo storis svyruoja nuo 10 iki 35 cm. Paprastai 20 cm storio pagrindo pakanka grindiniui, šaligatviams bei prie namų esančioms aikštelėms įrengti. Jeigu grindinio apkrovos bus didelės, o gruntas silpnas, naudojama skalda arba žemos klasės betonas.

Ant sutankinto pagrindo formuojamas 3-5 cm storio izoliacinis sluoksnis iš smėlio arba akmens skaldelės (0-4 mm frakcijos).

Grindinio paviršius bus lygus, jei  smėlis bus paskirstytas taip, kad trinkelė prieš sutankinimą gulėtų apie 1 cm aukščiau projektinės linijos. Izoliacinis pasluoksnis prieš sudedant grindinio trinkeles netankinamas. Tankinama jas suklojus.

Prieš tankinant paklotas trinkeles, jų siūles reikia užpilti sausu smėliu, o jo likučius sušluoti jį į tarpus. Tankinama vibro plokšte. Po to dar kartą užpilama smėlio ir jis su šluota nubraukiamas į tarpus.

Vandens telkinys sklype

Dekoratyvinis vandens telkinys, kūdra žuvims veisti, maudynių tvenkinys - tai skirtingos vandens telkinio paskirtys ir į tai įrengiant tvenkinį reikia atsižvelgti. 1,5-2 metrų gylio vandens telkiniui būtina suformuoti šlaitus. Kad jie neslinktų, nuolydžio kampas turi būti 1:2, maudymosi zonoje paprastai krantai dar nuožulnesni - 1:3 ar 1:4. Vykstant natūraliai dirvos erozijai šlaitai slenka. Jeigu sklypo paviršiuje plyti pusmetrio storio derlingos žemės sluoksnis, o po juo - smėlis, vanduo kūdroje laikysis tik paklojus plėvelę ar geotekstilę ar paklojus dugne bei šlaituose maždaug metro storio molio sluoksnį, vadinamąjį ekraną.

Tad vietose, kur vanduo natūraliai nesilaiko, tvenkinį iškasti galima, tik ar verta. Visgi tinkamiausia vieta ne dekoratyviam vandens telkiniui - ten, kur pati gamta jį pripažįsta ir priima, kur šaltiniuota vietovė, nelygus reljefas.

Dekoratyvus vandens tvenkinys, kuriame auga vandens augalai - vėl kita sistema. Kad vanduo pernelyg neįkaistų, geriausia jį įrengti rytinėje ar vakarinėje pusėje. O kad išliktų švarus, gali prireikti filtrų.

Dekoratyvios, spalvotos vandens lelijos yra šiltesnių kraštų augalai, todėl žiemojimui jas reikia perkelti į rūsį.

Plastikiniai, polipropileno, stiklo pluošto maudymosi baseinai - atskira tema, svarbiausia, ką reiktų žinoti apie juos, tas,  kad jiems būtina filtravimo įranga ir dezinfekcijos priemonės, o šios nėra draugiškos aplinkai. Tiesa, dabar jau yra ekologiškų dezinfekcijos priemonių, tokias naudojant baseinų vandenį galima išleisti ant vejos, augalų. Bet plaukimo baseine išvengti dezinfekuojančių priemonių - ekologiškų ar ne, neįmanoma - net ir naudojant įvairią jonizavimo ar ozonavimo būdais veikiančią vandens valymo įrangą.  Jei sklype veikia biologinio valymo įrenginys, leisti į jį dezinfekuotą baseino vandenį yra rizikinga, nes gali žūti naudingosios bakterijosm valančios vandenį. Tačiau tai irgi atskira tema.

ASA.LT informacija ir nuotraukos