.png)
Pageltusi arba parudavusi veja dar nereiškia, kad ją užpuolė grybinė liga. Panašiai atrodo vandens trūkumas, per didelė trąšų norma, gyvūnų šlapimo pažeidimai, suplūktas dirvožemis, žolių šakneles graužiančios lervos ir per žemai nupjauta žolė. Prieš naudojant fungicidą reikia nustatyti pažeidimo formą, patikrinti dirvožemio drėgmę ir apžiūrėti atskirus žolės lapus.
Grybinėms vejos ligoms būdingos besiplečiančios apskritos arba netaisyklingos dėmės, pakitusi lapų spalva, apnašos, smulkūs skleročiai ir aiški riba tarp sveikos bei pažeistos žolės. Po vėsios ir drėgnos nakties ant sergančios vejos kartais matyti plonas balkšvas arba pilkšvas grybienos sluoksnis.
Jaunos vejos ligos ir prastas dygimas
Jeigu pasėtos vejos sėklos dygsta netolygiai, pirmiausia tikrinamas sėjos gylis, dirvos drėgmė ir sėklų bei dirvožemio sąlytis. Dauguma vejų sėklų įterpiamos labai negiliai – maždaug 0,5–1 cm. Per giliai pasėtos smulkios sėklos gali nesudygti, o paliktos dirvos paviršiuje greitai išdžiūsta.
Dygstančią veją gali pažeisti šaknialigės. Sėklos supūva, daigai paruduoja ties dirvos paviršiumi, išgula ir nunyksta. Liga greičiau plinta, kai dirvožemis nuolat šlapias, sunkus ir blogai praleidžia orą. Pavojų didina per tanki sėja, stora užberto grunto danga ir dažnas laistymas dideliu vandens kiekiu.
Iki vejos sudygimo dirvos paviršius turi išlikti drėgnas, tačiau jame neturi stovėti vanduo. Išdygus žolei laistoma rečiau ir gausiau, kad drėgmė pasiektų 8–10 cm gylį. Nuolatinis paviršiaus drėkinimas skatina negilias šaknis ir sudaro geresnes sąlygas vejos ligoms.
Jeigu didelė vejos dalis per dvi ar tris savaites nesudygo, nereikėtų iš karto kaltinti užkrėstų sėklų. Galiojanti sėklų partija turi turėti nurodytą daigumą, tačiau rezultatą stipriai veikia temperatūra. Daugiametės svidrės palankiomis sąlygomis sudygsta maždaug per 5–10 dienų, eraičinai – per 7–14, o pievinės miglės gali dygti 14–28 dienas.
Vejos sniego pelėsis
Vejos sniego pelėsis išryškėja nutirpus sniegui. Vejoje atsiranda pilkšvų, balkšvų arba rusvų apskritų plotų, dažniausiai nuo 10 iki 50 cm skersmens. Atskiros dėmės gali susijungti ir apimti didesnę vejos dalį. Drėgnu oru ant sugulusių lapų matoma pilkšva arba rausva grybiena.
Sniego pelėsis plinta po ilgai išsilaikančia sniego danga, ypač kai sniegas iškrenta ant neįšalusios ir šlapios žemės. Riziką didina prieš žiemą palikta per aukšta veja, storas lapų sluoksnis ir vėlai išberta didelė azoto trąšų norma.
Pavasarį pažeisti vejos plotai iššukuojami, kad žolės lapai atsiskirtų ir greičiau išdžiūtų. Stipriai suirusi velėna pašalinama, dirva supurenama ir atsėjama. Rudenį nuo vejos reikia reguliariai rinkti medžių lapus, o paskutinį kartą žolę nupjauti iki įprasto 4–5 cm aukščio. Nereikia jos palikti 8–10 cm aukščio arba prieš pat žiemą nuskusti iki pat dirvos.
Vejos lapų dėmėtligė
Vejos lapų dėmėtligės pradžioje ant atskirų žolės lapų atsiranda smulkios rudos, violetinės arba beveik juodos dėmės. Jų vidurys gali pašviesėti, o pakraščiuose išlieka tamsesnis apvadas. Ligai stiprėjant lapai gelsta, nyksta ūgliai ir veja pradeda retėti.
Pažeidimai dažnesni ilgai išliekant lapų drėgmei ir esant maždaug 10–20 °C temperatūrai. Vejos lapų dėmėtligę skatina vakarinis laistymas, atbukę vejapjovės peiliai, per žemas pjovimas ir didelė greitai veikiančio azoto norma ankstyvą pavasarį.
Ligos metu vejos pjovimo aukštis padidinamas iki 5–7 cm, tačiau vienu pjovimu nenupjaunama daugiau kaip trečdalis lapo ilgio. Vejapjovės peiliai turi būti aštrūs: atplėšti, pabaltavę lapų galai ilgiau gyja ir yra lengviau pažeidžiami.
Vejos raudonsiūlė
Vejos raudonsiūlė sudaro netaisyklingus rausvus arba rusvus 5–20 cm dydžio plotus. Atidžiau apžiūrėjus lapus matyti ploni rausvi siūleliai arba smulkios rausvos grybo sankaupos. Dažniau nukenčia eraičinai ir daugiametės svidrės.
Ši vejos liga gali išplisti drėgnu ir vėsiu oru, kai žolė auga lėtai ir jai trūksta azoto. Todėl vienodas patarimas sergančios vejos netręšti azotu nėra teisingas. Per didelis azoto kiekis skatina vienas ligas, o ryškus jo trūkumas – raudonsiūlę ir kai kuriuos kitus pažeidimus.
Raudonsiūlės pažeistai vejai padeda subalansuotas tręšimas ir rytinis laistymas. Azoto norma parenkama pagal vejos būklę, sezoną ir naudojamas trąšas. Vienu kartu intensyviai vejai paprastai nereikėtų išberti daugiau kaip 4–5 g veikliosios azoto medžiagos vienam kvadratiniam metrui. Tai nėra trąšų granulių svoris: jeigu trąšose yra 20 procentų azoto, 5 g azoto atitinka 25 g trąšų.
Vejos rūdys
Vasaros pabaigoje arba rudenį ant vejos lapų gali atsirasti oranžinių ar rudų sporų sankaupų. Perėjus per tokią veją oranžinės dulkės lieka ant batų, vejapjovės ratų ir gyvūnų kailio. Pažeista veja iš tolo atrodo gelsva, silpna ir lėčiau auga.
Vejos rūdys dažniau pažeidžia lėtai augančią, azoto stokojančią žolę. Joms palankus šiltas oras, didelė oro drėgmė ir ilgai drėgni lapai. Pažeistą veją reikia pjauti aštriais peiliais, laistyti ryte ir tręšti pagal esamą maisto medžiagų trūkumą. Vien dėl rūdžių didelės azoto normos berti nereikia.
Vejos ligos ar sausros pažeidimai
Sausros pažeista veja pirmiausia tampa pilkšvai žalia, praranda stangrumą, o perėjus pėdsakai ilgai neišsitiesina. Dėmės dažniau atsiranda prie pietinių sienų, šlaituose, ant plono grunto sluoksnio ir virš statybinių atliekų. Įsmeigus atsuktuvą ar siaurą kastuvėlį galima patikrinti, ar žemė drėgna 10–15 cm gylyje.
Aktyvaus augimo metu vejai paprastai reikia apie 20–30 mm vandens per savaitę, įskaitant kritulius. Lengvoje smėlingoje dirvoje laistoma dažniau ir mažesnėmis normomis, o sunkesnėje – rečiau. Vienas 20 mm laistymas reiškia maždaug 20 litrų vandens vienam kvadratiniam metrui.
Veją laistyti geriausia anksti ryte, maždaug nuo 5 iki 9 valandos. Vakare sudrėkinti lapai gali išlikti šlapi visą naktį, todėl ilgėja grybinėms ligoms palankus laikotarpis. Vidurdienį dalis vandens prarandama dėl garavimo, o vėjas trukdo jį paskirstyti tolygiai.
Trąšomis nudeginta veja
Trąšomis nudegintos vejos vietos dažniausiai sutampa su barstymo kryptimi, persidengusiomis juostomis arba išbertų granulių krūvelėmis. Žolė gali pagelsti per vieną ar kelias dienas. Priežastis – per didelė druskų koncentracija ties šaknimis ir ant drėgnų lapų.
Netyčia išbėrus per daug trąšų, matomos granulės surenkamos. Vejos plotą reikia palaistyti 20–30 litrų vandens vienam kvadratiniam metrui, jeigu dirva praleidžia vandenį ir nėra užmirkimo pavojaus. Laistymas pakartojamas kitą dieną. Visiškai nudžiūvusi žolė neatsigaus – tokias vietas teks supurenti ir atsėti.
Vejos trąšos beriamos sausa, kalibruota barstykle. Pusė normos paskleidžiama viena kryptimi, kita pusė – jai statmena kryptimi. Tai sumažina persidengimų ir praleistų juostų tikimybę.
Šunų šlapimo pažeista veja
Šuns šlapimo pažeidimas vejoje dažniausiai atrodo kaip 10–30 cm skersmens ruda dėmė su ryškiai žaliu žolės žiedu aplink. Dėmės viduryje didelė azoto ir druskų koncentracija žolę nudegina, o pakraščiuose mažesnis azoto kiekis suveikia kaip trąša.
Šviežiai užterštą vejos vietą galima iš karto gausiai perlieti vandeniu. Įsisenėjusi ruda dėmė išgrėbiama, papildoma plonu dirvožemio sluoksniu ir atsėjama. Kalkės, gipsas arba indų ploviklis šios problemos neišsprendžia.
Vejos kenkėjai ir jų lervos
Rudas vejos plotas gali atsirasti dėl grambuolių, spragšių ir kitų dirvoje gyvenančių lervų, mintančių žolių šaknimis. Tokia velėna silpnai laikosi ir gali būti atkeliama nuo dirvos tarsi kilimas. Po ja randamos balkšvos, rusva galva išlinkusios lervos arba kiti vejos kenkėjai.
Patikrinimui keliose pažeistos vejos vietose išpjaunamas maždaug 20 × 20 cm velėnos gabalas ir apžiūrimas viršutinis 5–10 cm dirvos sluoksnis. Viena atsitiktinai rasta lerva dar nepaaiškina didelio pažeidimo. Reikia įvertinti jų skaičių keliuose mėginiuose ir nustatyti rūšį, nes skirtingiems vejos kenkėjams taikomas skirtingas naikinimo laikas.
Jeigu velėna tvirtai laikosi, o dirva po ja sausa arba labai suplūkta, tikėtina, kad problema susijusi su drėgmės trūkumu ar dirvožemio būkle, o ne šaknis graužiančiomis lervomis.
Vejos pjovimas ligų metu
Įprastą dekoratyvinę veją verta laikyti 4–6 cm aukščio. Pavėsyje arba sausros metu vejos pjovimo aukštis didinamas iki 6–8 cm. Trumpesnė nei 3 cm žolė turi mažiau lapų, silpnesnes šaknis ir prasčiau konkuruoja su samanomis bei piktžolėmis.
Per vieną vejos pjovimą pašalinama ne daugiau kaip trečdalis žolės aukščio. Jeigu veja užaugo iki 12 cm, jos nereikėtų iš karto trumpinti iki 4 cm. Pirmą kartą pjaunama iki maždaug 8 cm, o po kelių dienų – iki įprasto aukščio.
Sveikoje, reguliariai pjaunamoje vejoje smulkias nuopjovas galima palikti. Jos greitai suyra ir nesudaro veltinio sluoksnio. Nuopjovos surenkamos, kai žolė peraugusi, šlapia, gula gumulais arba vejoje stipriai išplitusios lapų dėmėtligės, rūdys ar raudonsiūlė.
Pirmiausia pjaunama sveika veja, o ligos pažeisti plotai – pabaigoje. Baigus darbą nuo vejapjovės pašalinamos prilipusios žolės liekanos. Nereikėtų pjauti šlapios ligotos vejos ir iš karto tuo pačiu nevalytu įrankiu važiuoti per visą sklypą.
Vejos dirvožemio pH ir tręšimas
Daugumai vejoms naudojamų žolių tinkamas silpnai rūgštus arba neutralus dirvožemis, kurio pH yra maždaug 6,0–7,0. Vien vejos ligos atsiradimas neparodo, kad dirvą reikia kalkinti. Kalkės naudojamos tik atlikus pH tyrimą ir nustačius, kad dirvožemis per rūgštus.
Kalkių norma negali būti vienoda visoms vejoms. Jai įtakos turi esamas pH, pageidaujamas pokytis ir dirvožemio sudėtis. Smėlingos dirvos pH pakeisti reikia mažiau kalkių negu molingos. Atsitiktinai išberta 50–70 g/m² norma gali būti per maža, nereikalinga arba netinkama.
Kalio, magnio ir geležies trūkumas silpnina vejos žoles, tačiau nekalbu apie tariamą „dirvos imunitetą“. Maisto medžiagos parenkamos pagal dirvožemio tyrimą ir vejos išvaizdą. Geležis gali patamsinti žolės spalvą, bet nepakeičia azoto, o kalio sulfatas ar superfosfatas nėra priemonės per aukštam pH sumažinti.
Vejos aeravimas ir veltinio šalinimas
Vejos aeravimas reikalingas suplūktai dirvai, o ne atliekamas automatiškai kas trejus ar penkerius metus. Jeigu po lietaus vanduo ilgai stovi paviršiuje, dirva labai kieta, veja intensyviai mindoma arba šaknys auga tik kelių centimetrų gylyje, ją verta aeruoti tuščiaviduriais smaigais.
Aeravimo metu ištraukiami 5–8 cm gylio dirvožemio cilindrai, tarp dūrių paliekant maždaug 5–10 cm. Intensyviai naudojamai vejai šio darbo gali reikėti kasmet. Lengvoje, nesuplūktoje dirvoje aeruoti vien dėl kalendoriaus nereikia.
Vejos veltinio sluoksnis matuojamas prapjovus velėną. Kai tarp žalių ūglių ir dirvos susidaro storesnis kaip 1–1,5 cm nesuirusių stiebų bei šaknų sluoksnis, veją galima skarifikuoti. Per gilus sveikos vejos draskymas ją susilpnina ir sudaro laisvų vietų piktžolėms.
Fungicidai vejai
Daugumą namų vejų galima atkurti pakeitus laistymą, pjovimą, tręšimą ir dirvožemio priežiūrą. Fungicidas neištaiso užmirkusios dirvos, blogo drenažo, per žemo pjovimo ar per didelės azoto normos.
Fungicidas vejai pasirenkamas tik nustačius ligos sukėlėją. Lietuvoje galima naudoti tik registruotus augalų apsaugos produktus, kurių etiketėje nurodyta konkreti naudojimo paskirtis. Preparato negalima naudoti vejai vien todėl, kad jo veiklioji medžiaga naikina grybus kituose augaluose.
Fungicidai dažniausiai stabdo naują užkrėtimą, tačiau neatgaivina jau žuvusių vejos lapų. Todėl vien nupurškus rudą plotą žalios žolės neatsiras. Jei pažeidimas didelis, reikia pašalinti negyvą žolę, sutvarkyti ligą sukėlusias sąlygas ir veją atsėti.
Ligos pažeistos vejos atkūrimas
Nedideli vejos pažeidimai pirmiausia išgrėbiami iki tvirtai besilaikančios velėnos. Dirvos paviršius supurenamas 1–2 cm gyliu, paskleidžiamas plonas sijoto dirvožemio arba smėlio ir komposto mišinio sluoksnis, pasėjamas prie esamos vejos derantis sėklų mišinys.
Vejos sėklos lengvai įterpiamos, prispaudžiamos ir iki sudygimo saugomos nuo išdžiūvimo. Atsėti tinkamiausia, kai dirva šilta, o drėgmę galima palaikyti be nuolatinio užmirkimo. Lietuvoje patikimas laikotarpis dažniausiai būna nuo rugpjūčio antros pusės iki rugsėjo vidurio. Pavasarinė sėja taip pat galima, tačiau tuomet jauna žolė greičiau susiduria su piktžolėmis ir vasaros sausra.
Kas penkerius metus visos vejos persėti nereikia. Atsėjama tada, kai velėna išretėjusi, joje daug tuščių vietų arba norima papildyti ją sausrai, pavėsiui ar intensyviam mindymui geriau pritaikytomis žolių rūšimis. Sveika, tinkamai prižiūrima veja gali augti dešimtmečius jos visiškai nepersėjant.
