.png)
Pirminė žodžio „fontanas“ reikšmė buvo šaltinis, tačiau vėliau šis terminas įgavo dabartinę – architektūrinio arba dekoratyvinio vandens įrenginio – prasmę.
Pirmieji vandens baseinai ir fontanų pirmtakai Viduriniuose Rytuose atsirado prieš tūkstantmečius. Senovės Egipto kapaviečių bareljefuose ir sienų piešiniuose vaizduojami namų bei rūmų soduose įrengti stačiakampiai vandens baseinai. Jų pakraščiai būdavo apsodinami medžiais, teikusiais pavėsį ir gaivą karštą dieną. Vis dėlto tai dažniausiai buvo ramūs vandens telkiniai, o ne aukštyn trykštantys šiuolaikiniai fontanai.
Senovės graikai aplink natūralius šaltinius statydavo fontanų namus. Kai kuriems šaltiniams buvo priskiriama gydomųjų ar antgamtinių galių, jie sieti su nimfomis ir kitomis dievybėmis. Romėnai perėmė dalį graikų tradicijų, tačiau fontanus plačiai pritaikė miestų vandens tiekimo sistemose. Akvedukais atgabentas vanduo buvo tiekiamas į viešuosius fontanus, pirtis ir turtingesnių gyventojų namus.
Sudėtingos dekoratyvinės vandens sistemos ypač išpopuliarėjo Renesanso ir baroko laikotarpiais. Daugelis šiandien garsių Europos fontanų buvo sukurti XVI–XVIII amžiais. Didelę įtaką baroko fontanų raidai padarė italų architektas ir skulptorius Gian Lorenzo Bernini (1598–1680). Vis dėlto fontanų tradicija egzistavo tūkstančius metų iki jo, todėl vadinti Bernini fontanų „krikštatėviu“ nebūtų tikslu.
Persiški sodai ir fontanų raida
Persiškų sodų tradicija siekia senovės Persiją. Jau VI–IV a. pr. Kr. buvo kuriamos taisyklingos struktūros, uždaros ir vandens kanalais dalijamos žaliosios erdvės. Vėlesni keliautojų aprašymai ir iliustracijos leidžia atsekti šios tradicijos raidą iki viduramžių bei naujųjų laikų.
Sodai buvo kuriami kaip nuo karščio apsaugotos poilsio erdvės. Medžių, statinių ir vandens telkinių vietos parinktos taip, kad sode būtų pavėsio, tačiau augalams netrūktų šviesos. Sodas turėjo būti gražus ir praktiškas.
Didelė istorinės Persijos dalis buvo sauso klimato, todėl vanduo laikytas itin vertingu ištekliumi. Jis į sodus dažnai būdavo atvedamas požeminiais kanalais, vadinamaisiais kanatais, o sodo viduje paskirstomas atvirų kanalų sistema. Vanduo drėkino augalus, vėsino aplinką ir tapo svarbia kompozicijos dalimi.
Medžiai kartais sodinti žemiau takų lygio suformuotose lysvėse ar įdubose. Taip vanduo lengviau pasiekdavo šaknis ir mažiau jo būdavo prarandama.
Baseinai, kanalai ir kiti vandens įrenginiai persiškuose soduose naudoti gerokai anksčiau, negu nurodo tekste buvusi neaiški 201–700 m. data. Vėliau vandens sistemos tapo vis dekoratyvesnės: atsirado daugiau baseinų, kaskadų ir fontanų.
XIII a. mongolams užkariavus Persiją, persiškų sodų tradicija neišnyko. Ji buvo tęsiama ir plito į kitus kraštus, ypač į Vidurinę Aziją bei Indiją. Sodų kompozicijose vis daugiau dėmesio skirta dekoratyviniams augalams, paviljonams ir vandens įrenginiams.
XVII ir XVIII a. persiškų sodų principai buvo naudojami valdovų ir kilmingųjų rezidencijose. Vėliau atsirado ir Europos sodų įtaka. XIX–XX a. paplito laisvesnės, natūralesnį kraštovaizdį imituojančios kompozicijos su vingiuotais upeliais, tvenkiniais, medžių bei krūmų grupėmis.
XX a. fontanai ir dekoratyviniai baseinai pradėti vis dažniau integruoti į pastatų vidų. Jie atsirado viešbučiuose, prekybos centruose, biuruose ir privačiuose namuose.
Arabų ir maurų fontanų istorija
Islamo pasaulio sodai perėmė daug persiškos sodininkystės principų, tačiau jie buvo pritaikomi prie konkrečios vietovės klimato, vandens išteklių ir architektūros.
Netikslu teigti, kad arabų sodai visada buvo kuriami ten, kur vandens buvo gausu. Daugelyje islamo pasaulio regionų vanduo buvo ribotas, todėl naudotas taupiai ir tiksliai. Soduose buvo įrengiami negilūs baseinai, siauri kanalai, nedidelės kaskados ir paviljonai.
Vandens paviršius atspindėdavo saulės šviesą, pastatų fasadus, arkas ir augalus. Vakarinėje islamo pasaulio dalyje persiškų sodų principai buvo pritaikyti kuriant maurų sodus. Žinomiausi jų pavyzdžiai išliko Alhambros ir Generalifės rūmų komplekse Granadoje.
Trykštantiems fontanams vandens kiekis buvo ribojamas, todėl dažnai naudotos neaukštos, santūrios čiurkšlės. Drėkinimo ir dekoratyvinę sistemą sudarė kanalai, vandens talpyklos, baseinai ir fontanai. Iš aukščiau įrengtų talpyklų išsiliejęs vanduo būdavo surenkamas specialiuose kanaluose ir naudojamas toliau.
Islamo religiniame mene buvo vengiama žmogaus figūrų, todėl fontanai dažniausiai puošti geometriniais bei augaliniais ornamentais, kaligrafija ir dekoratyvinėmis plytelėmis. Tačiau teiginys, kad žmogaus pavidalo skulptūros buvo draudžiamos visuose arabų pasaulio fontanuose ir visais laikotarpiais, būtų pernelyg kategoriškas.
Dvi pagrindinės fontanų rūšys
Fontanus sąlygiškai galima suskirstyti į dvi rūšis: fontanus, kuriuose vyrauja architektūrinė dalis arba skulptūrų ansamblis, ir fontanus, kuriuose pagrindinis kompozicijos elementas yra vanduo.
Architektūriniuose fontanuose svarbiausia jų forma ir skulptūros, o vanduo atlieka papildomą vaidmenį – pagyvina ir išryškina centrinę kompoziciją. Daugelyje Europos miestų nuo Renesanso laikų išliko skulptūromis ir architektūriniais elementais dekoruotų fontanų.
Klasikiniai pavyzdžiai – Neptūno fontanas Florencijoje ir Trevio fontanas Romoje. Prie šios grupės galima priskirti Šaftsberio memorialinį fontaną Pikadilio aikštėje Londone ir Prometėjo fontaną Niujorko Rokfelerio centre.
Šių fontanų meninė vertė išlieka ir išjungus vandenį. Pradėjus tekėti vandeniui kompozicija įgauna judesio, atsiranda šviesos atspindžių ir čiurlenimo garsas.
Kituose fontanuose vaizdą kuria pats vanduo – jo kilimas, kritimas ir judėjimo ritmas. Tai gali būti viena aukšta čiurkšlė, kelių skirtingų srovių kompozicija arba programuojama vandens choreografija.
Šiuolaikiniai ir tradiciniai fontanai
Kai kurie šiuolaikiniai fontanai projektuojami taip, kad vandens srovės trykštų tiesiai iš aikštės ar šaligatvio dangos. Kituose vanduo teka pakopomis, sienomis arba terasomis. Fontano architektūrinė dalis gali išlikti patraukli ir tada, kai vanduo išjungtas.
Šalto klimato šalyse fontanai prieš žiemą paprastai išjungiami, iš vamzdynų bei siurblių pašalinamas vanduo. Užšalęs vanduo plečiasi ir gali pažeisti įrangą, akmens apdailą bei skulptūras. Todėl fontanų nereikėtų sąmoningai palikti veikti vien tam, kad susidarytų dekoratyvios ledo kompozicijos, jeigu sistema nėra specialiai pritaikyta žiemai.
Fontano vieta parenkama atsižvelgiant į tai, iš kur jis bus stebimas. Aikštės centre statoma kompozicija turi būti patraukli iš visų pusių. Vandens srovės ir skulptūros išdėstomos aplink centrinę ašį.
Prie pastato sienos įrengtas fontanas paprastai skirtas stebėti iš priekio. Toks yra Trevio fontanas Romoje, įkomponuotas į rūmų fasadą.
Atskirą grupę sudaro geriamojo vandens fontanėliai. Jie įrengiami gatvėse, parkuose ir prie pastatų, kad praeiviai galėtų atsigerti arba prisipildyti gertuvę.
Devyni garsūs pasaulio fontanai
Trevio fontanas Romoje, Italijoje.
2.„Villa d’Este“ sodų fontanai Tivolyje, Italijoje.
Alhambros ir Generalifės rūmų fontanai Granadoje, Ispanijoje.
Versalio parko fontanai Versalyje, Prancūzijoje.
Peterhofo rūmų fontanai netoli Sankt Peterburgo, Rusijoje.
Imperatoriaus fontanas Čatsvorto rūmų parke Derbišyre, Anglijoje.
Besišlapinančio berniuko fontanas Briuselyje, Belgijoje.
Ženevos fontanas Ženevoje, Šveicarijoje.
Bakingamo fontanas Čikagoje, JAV.
