Tvarkyti kapų ir pagerbti mirusiųjų keliaujame su glėbiais dirbtinių gėlių, žvakių, vainikų ir krepšelių. Ar tiek visko reikia? Ar pagalvojame, kiek po to reikės išnešti ir išvežti šiukšlių?

Nereta kapavietė primena gėlių darželį.

Tiesą, kad kapinių atmosfera -  tai rimtis, santūrumas, susikaupimas, tyli pagarba be pompastikos, lyg ir visi žinome. Tai kodėl vasarą, neretai ir žiemą, o ypač kiekvieną Mirusiųjų pagerbimo dieną, daug kapų atrodo lyg gėlių darželiai?

Kaip sako karštovaizdžio architektas Regimantas Pilkauskas, lietuviai visada laikėsi gamtos rato principų ir pagal juos tvarkė gyvenimą bei savo aplinką. „Ryškiai išreikšti keturi metų laikai yra Lietuvos gamtos ypatybė. Vienos gėlės žydi pavasarį, kitos -  vasarą, o trečios - rudenį. Žiema yra augalų poilsio metas. Priešinimasis gamtos ratui atrodo nenatūraliai, išlaidingai, kartu ir juokingai", - teigia specialistas.

Žvakė, vienas kitas žiedas ar santūri puokštė, dar geriau vainikas, simbolizuojantis amžinybę, - to kapui papuošti prieš Vėlines ir žiemą užtenka, nes po jų kapų tvarkytojai ir mes patys glėbiais renkame suvytusias gėles, nuplikusias eglių, tujų, pušų šakas, šluojame lapus ir spyglius. O jei nėra kam sutvarkyti, gausiai papuoštas kapas pavasariop virsta šiukšlių krūva. Jei plastikines žvakes užtenka tik surinkti, tai iš gėlių puokščių, eglių ir pušų vainikų dažniausiai būna likusi sutrešusių šiukšlių krūva.

Eglių, pušų šakų puokštes bei vainikus agronomas ir UAB „Jūsų sodui" vadovas Petras Basalykas siūlo keisti kėnių šakų vainiku. Pasirodo, kėnių šakos, skirtingai nei pušų ir eglių, labai ilgai nenubarsto spyglių, nešiukšlina ir ilgai išlieka žalios, estetiškai atrodo iki pat pavasario. Pasak agronomo, skirtingai nei eglių ar pušų, kėnių spygliukai ne tik nenubyra, bet net nepagelsta. Kėnių vainikas gali gražiai išsilaikyti iki pat pavasario, Motinos dienos.

Kėnio šakų vainikas nepraranda išvaizdos iki pat pavasario vidurio.

Kvapiojo kėnio dekoracijos

Vėlinių, Adevento vainikams, Kalėdinei puošybai geriausia tinka kvapiojo kėnio šakos. Kvapusis arba kilnusis kėnis (Abies nobilis, A. procera) - šilumamėgis medis. Nors jų sodinukų prekyvietėse galima rasti, tačiau ne visur jis gali augti, jaunus medelius rekomenduojama žiemai dengti, pas mus jie sunkiai užauga.

Kvapiojo kėnio „Glauca"spygliai melsvai žalios spalvos, švelnūs, minkšti ir kvepia.

Kvapusis kėnis yra kilęs iš Šiaurės Amerikos vakarų, ir į Europą pirmąkart įvežtas buvo tik 1930 m. Kaip kalėdinė eglė auginamas Europoje, ypač Danijos plantacijose. Iš ten patenka ir pas mus. Šakojimasis panašus į paprastosios eglės - „aukštais" (menturiais), spygliai minkšti, melsvai žali, kvepia apelsinais. Kvapą sustiprinti galima praduriant žievėje esančius sakotakius.

UAB „Jūsų sodui" iš atsivežtų kvapiojo kėnio šakų pina įvairaus dydžio vainikus, standartinis jų dydis - 25-30 cm skersmens. Kaip sako įmonės vadovas, tokie vainikai puiki ir santūri puošmena kapams, taip pat labai tinka Advento vainikams, Kalėdinei puošybai, stilizuotoms eglutėms kurti. Visų pirma - dėl šakelių ištvermingumo: kvapiųjų kėnių spygliai labai ilgai nebyra ir negelsta.

Kvapniojo kėnio šakų vainiką galima pasipuošti patiems, galima nusipirkti papuoštą.

Iš kėnio šakų sukomponuotos kalėdinės eglutės ne tik dekoratyvios, bet ir kvapnios.

Kėniai Lietuvoje

Kėniai  (lot. Abies Mill., angl. Fir, vok. Tannenbaum)  - visžaliai pušinių šeimos spygliuočiai. Kad vokiečiai Kalėdoms puošdavę būtent kėnius, o ne egles, liudija sena vokiška kalėdinė dainelė „O Tannenbaum, o Tannenbaum". Kadangi mūsų krašte kėniai savaime neaugo, Kalėdų medeliu tapo eglė. Beje, jeigu kas pabandė Kalėdoms puošti nukirstą kėnį, pastebėjo, jog jis, palyginus su egle, visiškai nebarsto spyglių ir daug ilgesnį laiką išlieka šviežias bei dekoratyvus.

Į Lietuvos parkus ir sodybas kėniai pateko iš Pietų ir Vidurio Europos, Šiaurės Amerikos, Sibiro, Kaukazo. Iš viso pasaulyje priskaičiuojama iki 40-50 kėnių rūšių, Lietuvoje auga kelios rūšys, per ilgą laiką yra sulaukėjusių ir augančių savaime.

Visi kėniai yra aukšti (30-50 m), tiesiu kamienu, ilgaamžiai spygliuočiai. Medžių šakos išsidėsčiusios taisyklingai, turi kompaktišką lają. Spygliukai plokšti ir minkšti, buku galu, iš šių požymių juos nesunku atskirti nuo eglės ir pocūgės. Spyglių spalva - nuo ryškiai žalios iki melsvai pilkos. Mėgsta augti atvirose vietose, derlinguose ir pusiau derlinguose dirvožemiuose, rūšys, turinčios žalius spyglius, pakenčia pusiau pavėsį.

Dabar daugelis kieme, prie namų sodina paprastąsias ar dygiąsias (sidabrines) egles, pocūges, kurias puošia Kalėdoms. Nors kėniai lepesni nei eglės ir senesnių medžių apačia nuplinka, bet jaunesni medeliai turi kūgišką tankią lają, dekoratyvius spyglius.

Kalėdų medžiui auginti ypač tinka europinis, pilkasis, kaukazinis kėniai, pilkasis auga šiek tiek greičiau nei kitos rūšys ir turi gana ilgus, pašiauštus, malsvai žalio atspalvio spyglius.

O europinis kėnis labai dažnai painiojamas su paprastąja egle. Jų išvaizda iš pirmo žvilgsnio panaši. Atskirti galima pagal spyglius ir kankorėžius. Kaip minėjome, kėnių spygliukai minkštesni, švelnesni, bukais galais, o eglių - smailūs ir kieti. Visų kėnių kankorėžiai styro į viršų, o eglių kabo žemyn.

Kadangi kėniai užauga labai aukšti (30-4 m), sodinti jų kapinėse neverta, bet papuošti kapus kėnių šakų vainikais tikrai verta  - jie įspūdingai atrodo ir nereiks rūpintis, kad nuvys ir virs šiukšlių krūva. Iš kėnių šakų nupinti Advento vainikai irgi atrodo labai gyvai ir laikosi ilgai.

Parengta pagal UAB „Jūsų sodui" informaciją, įmonės ir ASA.LT nuotraukos

Statybų ir būsto gido Asa.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.