Rudenį, kai dauguma augalų baigia savo vegetaciją, chrizantemos dar žydi pilnu pajėgumu. Šie augalai priklauso astrinių (Asteraceae) šeimai ir stebina rūšių bei veislių įvairove. Jų kilmė siejama su Kinija ir Japonija, kur chrizantemos turėjo išskirtinę vietą simbolikoje – Kinijoje jos laikytos išminties ir ilgaamžiškumo ženklu, o Japonijoje tapo imperatorišku simboliu, vaizduojamu valstybiniuose apdovanojimuose. Vakaruose chrizantemos dažniausiai asocijuojamos su rudeniniu ramybės laikotarpiu ir kapų puošyba Visų Šventųjų dienomis, tačiau ši gėlė puikiai tinka ir dekoratyviniams želdynams.

Per ilgesnį laikotarpį išvystyta tiek smulkiažiedžių, kompaktiškų formų, tiek stambiais žiedynais žavinčių chrizantemų. Kai kurios veislės auginamos kaip vienmečiai augalai, tačiau didžioji dalis Lietuvoje auginamų chrizantemų – tai šiltnamiuose išvestos daugiametės, reikalaujančios apsaugos nuo šalčio. Žiedai gali būti įvairių spalvų – nuo baltos ir geltonos iki tamsiai violetinės ar beveik juodos, o formų įvairovė (pomponinės, adatinės, šaukštelinės) leidžia kurti labai skirtingas kompozicijas. XX a. viduryje Lietuvoje chrizantemos tapo populiaresnės dėl šiltnamių plėtros ir importo galimybių. Šiandien jos sodinamos ne tik dėl sezoniškumo – vis dažniau įtraukiamos į kiemo ar terasos dizainą kaip vizualiai ryškus, vėsiam orui atsparus augalas. Tinkamai parinkus veislę, žiedais galima džiaugtis nuo rugsėjo iki lapkričio pabaigos.

 

Vieta chrizantemoms

Kad chrizantemos augtų tvirtai ir ilgai žydėtų, svarbu joms parinkti tinkamą vietą. Tai saulę mėgstantys augalai – kuo daugiau šviesos per dieną, tuo gausiau formuojasi žiedai ir tuo geresnė jų spalva. Pavėsyje stiebai išauga ištįsę, o žiedynai tampa reti ir mažiau patrauklūs. Optimalus apšvietimas – 6–8 valandos tiesioginių saulės spindulių, ypač vidurdienio valandomis.

Vietovė turėtų būti ne tik šviesi, bet ir apsaugota nuo vėjų. Rudenį, kai dauguma veislių žydi, šiaurės ir vakarų krypties vėjai gali lengvai išlaužyti stiebus ar sutrumpinti žydėjimo trukmę. Gerai tinka vieta prie sienos, tvoros ar gyvatvorės – tokie objektai veikia kaip apsauginė uždanga, tačiau neužstoja šviesos.

Vengtinos įdubos ar žemumų vietos, kur po lietaus ar tirpstančio sniego gali kauptis vanduo. Net ir lygiame sklype verta rinktis šiek tiek pakilusias vietas, užtikrinančias natūralų vandens nutekėjimą. Jei sklypas lygus, padeda paaukštintos lysvės ar supilti žemės kauburėliai.

Šalia chrizantemų nereikėtų sodinti sparčiai plintančių ar aukštų augalų, kurie užstoja šviesą ir riboja oro judėjimą. Geresnis pasirinkimas – kompaktiški daugiamečiai augalai, kurių dekoratyvumo pikas jau būna praėjęs tuo metu, kai chrizantemos tik pradeda žydėti.

Dėl aiškios spalvų išraiškos ir kompaktiškos formos, chrizantemos puikiai atrodo prie takų, įėjimų, terasose ar atvirose gėlyno vietose. Jos sodinamos pavieniui arba grupėmis, derinamos su rudeninėmis gėlėmis, pavyzdžiui, šilokais ar smilgomis. Derinant verta atsižvelgti į augalų aukštį ir formą, kad kompozicija išliktų harmoningai subalansuota.

 

Kokios dirvos reikia chrizantemoms

Chrizantemos geriausiai vystosi purioje, orui laidžioje ir derlingoje žemėje. Nors jas galima auginti įvairiose dirvose, netinkamos sąlygos – per sunki struktūra, prastas drenažas ar maisto medžiagų stygius – greitai atsiliepia žiedų kokybei ir augalo sveikatai.

Geriausiai tinka lengvi arba vidutinio sunkumo priemoliai su gausiu humuso kiekiu. Esminis reikalavimas – vanduo turi nutekėti greitai, tačiau drėgmės šaknims neturėtų stigti. Jei vyrauja molinga, suslėgta žemė, ją būtina pagerinti: įterpti rupios durpės, stambaus smėlio arba komposto, kad pagerėtų struktūra. Priešingai, jei dirva labai lengva ir smėlinga, bet skurdi – naudinga įmaišyti velėninio grunto ar perpuvusio mėšlo.

Svarbus ir dirvožemio pH – idealu, kai jis svyruoja tarp 6 ir 7. Per daug rūgšti terpė trikdo mikroelementų pasisavinimą, net jei jų netrūksta. Tokiu atveju naudinga dirvą kalkinti, pasitelkiant dolomitmilčius ar medžio pelenus, o pH galima greitai patikrinti sodo testu.

Dirvą rekomenduojama paruošti iš anksto – bent keletą savaičių prieš sodinimą. Tuo metu įterptos organinės medžiagos pradeda skaidytis, o struktūra susigula. Žemė perkasama iki 25–30 cm gylio, išrenkant šakniastiebius, o tada praturtinama kompostu ar augalinės kilmės mišiniu. Jei planuojama, kad augalai augs ilgiau nei vieną sezoną, verta įmaišyti lėtai veikiančių mineralinių trąšų su fosforo ir kalio pertekliumi – jos skatina šaknų sistemą ir žiedų formavimąsi.

Trumpalaikiam dekoratyviniam sodinimui taip pat reikia parinkti gruntą, kuris gerai drenuojasi ir nesikaupia vanduo – tai svarbu net tada, kai chrizantemos bus laikomos vos kelias savaites. Net ir vienmečiai žiedai reikalauja sveikų šaknų, o tai įmanoma tik esant puriai ir stabilią struktūrą turinčiai dirvai.

Auginant vazonuose, substratas turi būti dar lengvesnis nei lysvėje. Tinka universalus gėlių mišinys, papildytas perlitu ar smulkintu keramzitu. Vien durpių naudoti neverta – jos greitai susislegia ir linkusios užlaikyti drėgmę. Būtinas ir drenažo sluoksnis: žvyro pagrindas ar skylės vazonų dugne padeda išvengti perlaistymo.

 

Kaip dauginti chrizantemas 

Lietuvoje chrizantemos dažniausiai dauginamos vegetatyviniu metodu, nes jis leidžia išlaikyti visus pasirinktos veislės požymius. Nors šie augalai gali daugintis sėklomis, praktikoje toks būdas retai pasirenkamas – iš sėklų išaugę augalai dažnai praranda pagrindines motininio augalo savybes ir būna labai nevienodi.

Patikimiausias variantas – dauginimas stiebiniais auginiais. Pavasarį, kai iš gyvybingų šaknų ima dygti nauji ūgliai, iš jų pasirenkami 6–10 cm ilgio stiebeliai, nupjaunami po lapų mazgu. Auginiai sodinami į orui laidų substratą, pagamintą iš durpių ir smėlio arba perliato. Prieš sodinimą pašalinami apatiniai lapai, o viršutiniai – patrumpinami, kad sumažėtų drėgmės netekimas.

Sodinama vertikaliai, 2–3 cm gylyje, užspaudžiant prie substrato. Jei įmanoma, naudinga pridengti permatomu gaubtu ar mini šiltnamiu, kuris išlaiko pastovią drėgmę. Profesionalai dažnai naudoja rūko ar mikrodrėkinimo sistemas, kurios padeda pasiekti tolygų rezultatą, ypač dauginant didesniais kiekiais.

Įsišaknijimo laikotarpiu ideali temperatūra – apie 18–22 °C. Po 10–14 dienų pasirodo pirmosios šaknys, o po 3–4 savaičių augalas gali būti persodintas. Tuo metu svarbu palaikyti švarą, reguliariai vėdinti ir stebėti, ar neatsiranda pelėsio ar bakterinės infekcijos. Kai auginiai ima leisti naujus lapus, jie perkelia į atskirus vazonus ir toliau auginami apsaugotoje, bet šviesioje vietoje.

Alternatyva – kerelio dalijimas. Pavasarį, kai augalas atgyja, jis atsargiai iškasamas ir padalijamas į kelias dalis, kiekvienoje jų paliekant šaknų ir bent vieną vegetuojantį pumpurą. Svarbu nedalyti sumedėjusių stiebų – jie būna mažiau produktyvūs. Persodinimui naudojama puri žemė, o ką tik pasodintus kerelius reikia gerai palaistyti.

Trečias būdas – šoninių ūglių atskyrimas. Kai kurios veislės formuoja atžalas šalia pagrindinio stiebo. Jas galima atskirai iškasti ir perkelti į kitą vietą – tai paprastas, bet veiksmingas būdas išsaugoti augalą nedideliame mastelyje.

Nepriklausomai nuo metodo, svarbiausia naudoti tik sveikus, nepažeistus motininius augalus. Grybelinės ir virusinės ligos gali plisti per auginius ir šaknis, todėl kiekvienas žingsnis turi būti atliekamas švariai – nuo įrankių iki vazonų.

 

Chrizantemų sodinimas rudenį

Lietuvoje chrizantemos dažniausiai sodinamos rudenį, kai jau pražydę augalai įgauna ryškiausią vizualinį poveikį. Šis metas pasirenkamas ne dėl biologinio ciklo, o dėl estetinio poreikio – artėjant Visų Šventųjų dienai ir Vėlinėms, chrizantemos tampa akcentu tiek kapinėse, tiek sodybų aplinkoje. Tai trumpalaikė dekoracija, bet jei atlikta atsakingai, ji gali būti labai įspūdinga.

Dažniausiai sodinimui naudojami jau pražydę vazoniniai chrizantemų krūmeliai. Kadangi jų šaknys jau susiformavusios, augalas įkasamas į dirvą kartu su žemės gumulu – tokiu gyliu, kad paviršius sutaptų su buvusiu lygiu vazone. Dirva aplink šaknis švelniai suspaudžiama, o jei paskutiniu metu nebuvo lietaus – laistoma. Tokiu būdu augalas praktiškai nepatiria streso, o žiedai ilgiau išlieka dekoratyvūs.

Svarbu parinkti tokią vietą, kuri būtų matoma, bet apsaugota nuo vėjo ir lietaus. Sienos, paminklai, gyvatvorės ar tvorelės tinka kaip fonas ir užuovėja, leidžianti žiedams išsilaikyti ilgiau. Tuo pačiu svarbu, kad vieta gautų pakankamai šviesos – šaltuoju metų laiku kiekviena valanda saulėje pailgina augalo gyvybingumą.

Sodinant didesnėmis grupėmis, tarp krūmelių paliekamas bent 20–30 cm tarpas – taip žiedai nesusilieja į vientisą masę, o išryškėja spalvų skirtumai ir augalo forma. Kuriant spalvines kompozicijas, galima rinktis arba vientisos spalvos lysves, arba pereinamus spalvų derinius. Baltos ir geltonos dažniausiai siejamos su klasikinėmis kapinių kompozicijomis, tuo tarpu rausvi ir alyviniai tonai labiau tinka kiemams ar miesto želdynams.

Reikia žinoti, kad tokio tipo sodinimas yra laikinas. Šie augalai žiemai nepaliekami atvirame grunte – po žydėjimo jie iškasami arba perkelti į patalpas, jei planuojama juos išsaugoti. Todėl šiuo laikotarpiu svarbiausia – stabilus drėgmės, oro ir šviesos balansas, leidžiantis kuo ilgiau išlaikyti žiedus.

 

Chrizantemų žiemojimas

Dauguma rudenį parduodamų chrizantemų – tai dekoratyvinės veislės, kurios nėra prisitaikiusios prie žiemojimo lauke. Pirmosios stipresnės šalnos jas greitai paveikia, todėl svarbu imtis priemonių, jei norima augalus išsaugoti kitam sezonui.

Jeigu chrizantema augo lysvėje, bet yra daugiametė ir vertinga, ją verta iškasti kartu su žemės gumulu. Šaknys turėtų būti nepažeistos, todėl rekomenduojama tą daryti, kai dirva dar drėgna. Persodinti geriausia į vidutinio dydžio indą su lengvu, vandeniui laidžiu mišiniu – komposto, smėlio ir perpuvusio lapų humuso derinys tinka puikiai. Indas privalo turėti drenažo angas.

Žiemai augalas perkeliamas į vėsią, sausą ir šviesos negaunančią vietą, kur temperatūra išlieka nuo +2 iki +6 °C. Tai gali būti rūsys, nešildoma veranda, garažas ar kita patalpa, kurioje nėra pelėsio ir užsistovėjusios drėgmės. Tinkamai pasirinkta aplinka yra esminė – per drėgnoje patalpoje šaknys greitai pradeda pūti.

Ramybės periodu laistoma labai saikingai – tik tada, kai substratas tampa visiškai sausas. Dažniausiai to pakanka kartą per 3–4 savaites. Svarbu stebėti, ar neatsiranda kondensato, ypač jei naudojami plastikiniai vazonai – jei taip nutinka, augalą verta perkelti į sausą erdvę kelioms dienoms.

Maždaug kovo mėnesį, kai ilgėja dienos ir kyla temperatūra, augalas ima leisti naujus ūglius. Tai ženklas, kad jis gali būti perkeltas į šviesesnę vietą, pradėtas intensyviau laistyti ir, jei reikia, persodintas į šviežią substratą.

Reikia įvertinti, kad ne kiekviena chrizantema sėkmingai išgyvena žiemą – net jei laikymo sąlygos geros, dalis augalų silpsta ar net žūva. Dėl to sodininkai dažnai saugo daugiau kerelių, nei ketina naudoti kitą sezoną – pavasarį nesunkiai atsirenka stipriausius.

Papildoma galimybė – laikyti chrizantemas šaltame šiltnamyje. Jei viduje temperatūra nenukrenta žemiau nulio ir nėra tiesioginio sniego ar lietaus poveikio, augalai gali būti laikomi vazonuose ar net įleisti į žemę. Vis dėlto ir šiuo atveju verta naudoti eglišakes ar neaustinę medžiagą kaip papildomą apsaugą. Tokiam žiemojimui reikia nuolatinės priežiūros – sekti temperatūrą, laiku vėdinti ir tiksliai dozuoti drėkinimą.