Medžių genėjimas yra esminė priemonė, užtikrinanti tinkamą augalo vystymąsi, atsparumą nepalankiems veiksniams ir ilgesnį gyvavimo laikotarpį. Kiekvienas medis genimas pagal konkrečius tikslus: kai kurių laja formuojama norint sukurti taisyklingą struktūrą, kitų priežiūra siejama su dekoratyvinių savybių išlaikymu ar atjauninimu dėl senėjimo požymių. Pagal šiuos tikslus išskiriami keturi pagrindiniai genėjimo tipai: formuojamasis, palaikomasis, atjauninamasis ir sanitarinis. Kiekvienas jų taikomas skirtingame medžio amžiaus tarpsnyje, tačiau sanitarinis genėjimas aktualus visą laiką – nuo pasodinimo iki biologinio senėjimo.

Medžių genėjimas, ypač didelių medžių genėjimas turėtų būti patikimas profesionalams. Arboristas yra praktikas kuris specializuojasi medžių priežiūroje, turi įgudžius darbui aukštyje ir pavojuje. Dėl medžių genėjimo paslaugos  galima kreiptis į Arbora, UAB. Spauskite saugią aktyvią nuorodą medžių genėjimas ir susisiekite su jų specialistais. 

Formuojamasis medžių genėjimas

Šis genėjimo būdas skirtas jauniems medžiams, kurių augimą dar galima kryptingai valdyti. Tokiu etapu siekiama išauginti stabilų kamieną ir gerai išsidėsčiusias šakas, atsižvelgiant į būsimos lajos formą ir vietą, kurioje medis augs (pvz., šalia pastatų, kelių ar takų). Pašalinamos šakos, augančios stačiu kampu, krypstančios nepageidaujama kryptimi ar galinčios ateityje susilieti su kitomis. Tinkamu laiku išretinama tanki lajos dalis, kad šakos neformuotų įtrūkimų ar netaptų infekcijos vietomis. Svarbu neleisti susidaryti dviguboms viršūnėms. Vienu metu išpjaunama ne daugiau kaip penktadalis visos lajos – didesnis pjūvio mastas gali sukelti intensyvų ūglių augimą ir paveikti šaknų zoną. Formavimo procesas dažniausiai trunka 15–25 metus, kol medis pasiekia norimą struktūrą ir geba pats išlaikyti stabilumą.

Palaikomasis medžių genėjimas

Kai medis pasiekia subrendusio augalo stadiją, formuojamoji intervencija nebereikalinga. Šiame etape atliekamas palaikomasis genėjimas – reguliariai šalinamos šakos, kurios išeina už suplanuotos lajos ribų arba krypsta žemyn. Taip pat išretinama per tanki vainiko dalis, kad užtikrinti šviesos patekimą į vidinius šakų sluoksnius. Dekoratyvinėms rūšims būtina sumažinti žydinčių šakų kiekį tose vietose, kur šviesos stygius trukdo susiformuoti normaliems žiedams. Po žydėjimo pašalinamos žiedų liekanos. Be to, rekomenduojama pašalinti sparčiai augančius vertikalius ūglius (vilkūglius) ir šaknų atžalas – jie ardo vainiko struktūrą ir eikvoja augalo energiją.

Medžia gerai jausis jei bus padarytas reikalingų šakų teisingas šalinimas. Teisingo genėjimo kriterijų yra labai daug ir daugiausiai apie juos nusimanys arboristai. Spauskite saugią aktyvią nuorodą medžių genėjimas ir susisiekite su Arbora, UAB specialistais. 

Atjauninamasis medžių genėjimas

Šis genėjimo būdas taikomas tada, kai medis jau pasiekė biologinį senėjimo etapą arba yra pažeistas ligų. Senesni medžiai dažnai nebepajėgia išlaikyti visos lajos, todėl būtina ją sumažinti. Pašalinamos sausos, pavojingos arba peraugusios šakos, o likusios – patrumpinamos. Toks veiksmas sumažina apkrovą šaknų sistemai ir kamienui, kartu skatina naujų ūglių formavimąsi. Nors atjauninamasis genėjimas negrąžina medžio į ankstesnę būklę, jis leidžia augalui ilgiau išlaikyti gyvybingumą ir natūralią žaliąją masę.

Sanitarinis medžių genėjimas

Šio tipo genėjimas būtinas visiems medžiams, nepriklausomai nuo jų amžiaus ar rūšies. Genint šalinamos pažeistos, sausos, nulūžusios ar infekuotų kenkėjų paveiktos šakos. Tokių šakų buvimas padidina riziką tiek pačiam medžiui, tiek aplinkai – jos gali nulūžti, tapti ligų židiniu ar sukelti mechaninius pažeidimus. Sanitarinis genėjimas turi būti atliekamas pirmiausia, nes tik pašalinus pažeistas vietas galima vertinti tolimesnių darbų galimybę.

Didelių medžių atveju sanitarinis genėjimas dažnai reikalauja aukštalipių kvalifikacijos ir specialios įrangos, todėl jį verta patikėti profesionalams, pavyzdžiui, įmonei „Arbora“.

Medžių genėjimo taisyklės

Genėjimo poveikį medžiui galima tiksliai įvertinti tik turint praktinės patirties ir žinių apie medžio biologiją. Ypač atsargiai būtina elgtis su senesniais medžiais, kurių fiziologiniai procesai lėtesni, o apsaugos nuo pažeidimų gebėjimas – sumažėjęs. Be žinių atliktas pjūvis gali ne padėti, o sukelti ilgalaikių problemų. Todėl sprendimus reikia grįsti medžio sandaros, audinių atsako ir natūralių reakcijų supratimu, o ne vien estetika ar mechaniniu požiūriu. Toks požiūris būdingas tik arboristikos specialistams, kurie žino ne tik kaip pjauti, bet ir ką medis gali „pakelti“ konkrečioje savo gyvavimo stadijoje.

Tarp šiuolaikinių mokslinių modelių, naudojamų arboristų darbe, vienas reikšmingiausių yra CODIT (Compartmentalization Of Decay In Trees). Šį modelį, sukurtą remiantis Alexo Shigo tyrimais, apibrėžia tai, kad medžiai žaizdų negydo kaip gyvūnai – jie nesuformuoja naujo audinio vietoje pažeisto, o izoliuoja sužeidimą nuo likusio organizmo. Šis izoliavimo procesas apima keturių apsauginių sluoksnių formavimą, kurie riboja žalos plitimą skirtingomis kryptimis – išilgai kamieno, į medienos šerdį, per rieves bei į naujus sluoksnius. Tačiau šios apsaugos veiksmingumas priklauso nuo daugelio veiksnių: rūšies, medžio amžiaus, bendros sveikatos ir pjūvio pobūdžio. Vyresniems medžiams dažnai nepakanka gyvybinių išteklių tvirtai izoliacijai, todėl net nedidelis pjūvis gali turėti negrįžtamas pasekmes. Tik patyręs arboristas žino, kur ir kiek galima pjauti, kad medis išliktų gyvybingas.

Be šio modelio, praktikoje taikomas ir požiūris į medžio gyvenimo ciklą, leidžiantis pasirinkti tinkamą genėjimo strategiją priklausomai nuo augimo etapo. Jaunam medžiui būtina užtikrinti vertikalų augimą ir šaknų sistemos stiprėjimą – tokiu metu svarbiausia tinkama kamieno ir lajos struktūra. Kai medis pasiekia brandą, dėmesys nukreipiamas į esamos formos palaikymą, perteklinių ar kryžminių šakų šalinimą bei natūralaus išsidėstymo išlaikymą. Senstančiam medžiui genėjimas tampa priemone sumažinti apkrovą ir pašalinti šakas, kurios gali kelti pavojų. Tokiais atvejais svarbiausia – išsaugoti funkcinius medžio gebėjimus, o ne skatinti augimą. Todėl šalinamos ne visos senos šakos, o tik tos, kurios trukdo, pažeistos ar silpnina likusią struktūrą.

Visuose augalo amžiaus tarpsniuose lieka aktualus sanitarinis genėjimas. Jis reikalingas tam, kad būtų laiku pašalintos nudžiūvusios, lūžusios, kenkėjų ar infekcijų paveiktos šakos. Jeigu tokios vietos nepašalinamos, jos tampa infekcijų židiniais ir silpnina visą medį. Šių darbų nereikėtų atlikti atmestinai – reikia tiksliai nustatyti, kur pjauti, kaip išlaikyti tinkamą kampą, nepažeidžiant žaizdos užsitraukimo zonos. Net šalinant akivaizdžiai negyvas šakas, galima pridaryti ilgalaikės žalos, jei nėra paisoma kalijuso formavimosi taisyklių.

Genėjimas nėra tiesiog fizinis medienos šalinimas – tai biologinis įsikišimas. Dėl to reikalingas žinojimas, kaip skirtingos medžių rūšys reaguoja į pjūvį. Pavyzdžiui, ąžuolai ar klevai formuoja apsaugines zonas labai lėtai, todėl jautriai reaguoja net į nedideles žaizdas. O tokios rūšys kaip liepos ar gluosniai turi stipresnį gebėjimą regeneruoti, todėl jų genėjimo laisvė šiek tiek didesnė. Šios žinios leidžia ne tik tiksliai pasirinkti laiką, bet ir apsispręsti, ar apskritai genėti, ar verčiau rinktis kitus priežiūros sprendimus – pavyzdžiui, stabilizavimą ar šalinimą tik esant avariniam pavojui.

Todėl kai kalbama apie vyresnio amžiaus medį, viskas turėtų prasidėti nuo vertinimo, o ne nuo pjovimo. Tik objektyvus situacijos įvertinimas leidžia pasirinkti tinkamiausią veiksmų eigą. Medis turi būti suprantamas kaip gyvas organizmas, turintis ribotas atsistatymo galimybes, o ne kaip „projektas“, kurį galima koreguoti pagal norus. Toks požiūris padeda ne tik išsaugoti konkretaus medžio sveikatą, bet ir palaikyti kraštovaizdžio, ekologinę ar net kultūrinę jo vertę ateities kartoms.

Medžių genėjimo laikas

Tinkamas laikas atlikti genėjimą priklauso ne tik nuo metų laiko, bet ir nuo to, kokios rūšies medis genimas bei kokie jo biologiniai procesai vyksta tam metu. Nors dažnai patariama genėti žiemos pabaigoje ar ankstyvą pavasarį, tai nėra universalus sprendimas visoms rūšims.

Klevai ir beržai yra ypač jautrūs pjūviams tuo metu, kai pradeda tekėti sula. Atliekant genėjimą ankstyvą pavasarį, susidaro stiprus sulos nutekėjimas, kuris silpnina augalą ir padidina infekcijų riziką. Todėl šiuos medžius rekomenduojama genėti vasarą, kai sula jau nebebėga, arba rudenį – po lapų kritimo, bet dar prieš medžiui pereinant į ramybės fazę.

Liepos toleruoja pjūvius geriau, tačiau žiemos metu pašalinus stambias šakas, gijimo procesas gali būti lėtas. Optimalus metas liepų genėjimui – vasaros pradžia, kai regeneracija aktyvi ir žaizdos sparčiau užsitraukia.

Guobos neretai nukenčia nuo grafiozės, o šią ligą platina vabzdžiai. Kad sumažėtų ligos rizika, guobas geriausia genėti žiemą, kai vabzdžių aktyvumas minimalus.

Ąžuolai žaizdas gydo labai lėtai, o išpjovimo vietose neretai vystosi šerdies puviniai. Ši rūšis genima tik esant būtinybei, vėlyvą rudenį arba žiemos pabaigoje, kai medžio fiziologinis aktyvumas yra minimalus.

Topoliai reaguoja į genėjimą intensyviu atžalų augimu. Todėl genėjimą reikia atlikti negausiai, geriausia vasaros viduryje, kai sumažėja augimo spaudimas ir žaizdos užsitraukia greičiau.

Drebulės turi minkštą, mažai atsparią medieną ir greitai pūva, jei padaromi dideli pjūviai. Tokius medžius rekomenduojama genėti sausio ar vasario mėnesiais, kai infekcijų grėsmė mažiausia.

Šermukšniai yra gana atsparūs genėjimui. Juos galima apdoroti tiek vasaros viduryje, tiek žiemos pabaigoje, tačiau stambių šakų vis tiek reikėtų vengti.

Pušys labai jautriai reaguoja į žaizdas vegetacijos metu. Pjūviai skatina sakų tekėjimą, o tai pritraukia kenkėjus. Todėl šios rūšies medžius genėti reikėtų tik žiemą, kai jų aktyvumas mažiausias.

Eglės taip pat nėra atsparios pjūviams. Šalinant šakas, būtina vengti stambių pjūvių. Tinkamas laikas – žiemos mėnesiai, kai augalas miega. Pavasarį jų genėti nerekomenduojama, nes dėl sakų išsiskyrimo gali prasidėti džiūvimo procesai.

 

Kiek galima nugenėti

Viena svarbiausių taisyklių taikant bet kokio tipo genėjimą – nepažeisti medžio gyvybinių funkcijų. Bendra riba yra 20–25 % lajos tūrio per vieną sezoną. Viršijus šį kiekį, žymiai sumažėja fotosintezės paviršius, o tai gali sukelti stresinę reakciją – intensyvų naujų ūglių (vilkūglių) augimą ar net dalinį šaknyno nunykimą dėl sutrikusio medžiagų judėjimo.

Smulkesnes, dar ne lignifikuotas šakas rekomenduojama šalinti vegetacijos pradžioje arba jos pabaigoje. Tokiu metu medis greičiau užveria pjūvius, nes aktyvūs audinių regeneracijos procesai. Tuo tarpu stambių, atraminių ar antrinių laikančiųjų šakų šalinimui tinkamiausias laikas – medis ramybės būsenoje, žiemą ar ankstyvą pavasarį, kai patogenų aktyvumas mažiausias. Pjūvis turi būti atliekamas tiksliai prie šakos apykaklės, nepaliekant kelmo – tai būtina norint išsaugoti natūralų gynybinį barjerą nuo infekcijų.

Vaismedžių genėjimas

Genint vaismedžius būtina atsižvelgti į rūšies fiziologiją, sulos judėjimo intensyvumą, atsparumą infekcijoms bei vegetacijos laiką. Genėjimo laikas turi būti parinktas ne vien pagal metų sezoną, bet ir pagal šakos storį – smulkioms ir stambioms šakoms tinkami laikotarpiai skiriasi. Netinkamai pasirinktas metas gali nulemti lėtesnį žaizdų užsitraukimą, žiedinių pumpurų žūtį ar grybelinių ligų plitimą, todėl kiekvienas atvejis turėtų būti vertinamas individualiai.

Dažna klaida – vienodai ir agresyviai genėti visus vaismedžius, ypač per pirmą sezoną, nusipirkus sodybą ar perimant seną sodą. Neracionaliai išpjausčius viršutinę vainiko dalį, vaisiai iškeliauja į aukštį, vainikas sutankėja, derlius pasidaro nepasiekiamas. Tokia klaida ištaisoma tik palaipsniui – paliekant stiprius vilkūglius ir nukreipiant juos žemyn, galima atkurti produktyvų vainiką per 5–6 metus. Vis dėlto brandus medis yra vertingas iš šaknyno pusės – jis aprūpina lają dideliu kiekiu maistinių medžiagų, todėl senos obelys dažnai subrandina kokybiškesnius vaisius nei jauni sodinukai. Norint įvairovės, toks medis gali būti nesudėtingai perskiepytas – apie tai išsamiau skaitykite straipsnyje „vaismedžių skiepijimas“.

Obelys yra viena iš ištvermingiausių rūšių genėjimo atžvilgiu. Dėl spartaus žaizdų regeneravimo jos pakankamai gerai toleruoja net stambių šakų šalinimą. Pagrindinis genėjimo laikotarpis – nuo vasario pabaigos iki balandžio pradžios, kai šalnų pavojus sumažėjęs, o vegetacija dar neprasidėjusi. Šiuo metu galima šalinti tiek smulkius ūglius, tiek dideles šakas. Vasarą leidžiama koreguoti tik tą augimą, kuris susiformavo per sezoną – daugiausia tai vilkūgliai. Rudeninis genėjimas nerekomenduojamas – žaizdos lieka atviros ir per žiemą gali būti paveiktos šalčio.

Kriaušės savo savybėmis artimos obelims, tačiau jų mediena yra tankesnė, o žaizdos gyja lėčiau. Dėl to pagrindinis pjūvių metas – ankstyvas pavasaris, kai kamienas jau fiziologiškai aktyvus, tačiau pumpurai dar neišbrinkę. Stambias šakas rekomenduojama šalinti kovą ar balandžio pradžioje. Vasaros viduryje galima trumpinti sezoninius ūglius, jei reikia sureguliuoti lajos tankumą. Rudenį ir žiemą šių medžių genėti nepatartina – nesugijusios žaizdos tampa atviros grybeliams ir bakterijoms.

Slyvos dėl silpnos žaizdų izoliacijos ir stipraus sulos spaudimo labai jautriai reaguoja į genėjimą, ypač nepalankiu metu. Todėl stambias šakas rekomenduojama šalinti tik vasarą – nuo liepos vidurio iki rugpjūčio pabaigos. Tokiu metu medis aktyviai uždaro žaizdas ir sumažėja puvinio rizika. Žiemą ar ankstyvą pavasarį genėti šią rūšį pavojinga – sulos tekėjimas per atvirus pjūvius gali sukelti audinių pažeidimus. Nedideles korekcijas galima atlikti ankstyvą pavasarį, bet tik esant sausam, šiltam orui.

Trešnės stipriai teka sula ankstyvą pavasarį, todėl šiuo metu pjauti jų nereikėtų. Genėjimui geriausiai tinka laikotarpis po derliaus nuėmimo – liepos pabaiga ar rugpjūčio pradžia. Vasarą medžiui lengviau užgydyti žaizdas, o infekcijų pavojus sumažėja. Rudens ar žiemos pjūviai šiai rūšiai ypač nepalankūs – dėl drėgmės ir šalčio padidėja šakų pažeidimų ir puvimo tikimybė.

Vyšnios reaguoja panašiai kaip trešnės – pavasarį jų genėti nereikėtų. Optimalus laikas – nuo liepos vidurio iki rugpjūčio pabaigos, iškart po derliaus nuėmimo. Tada galima šalinti tiek stambesnes, tiek smulkesnes šakas. Svarbiausia vengti lietaus ar padidintos drėgmės, nes žaizdos turi būti sausos. Šios rūšies negalima genėti rudenį ar žiemą – tokiu metu padidėja žievės trūkinėjimo ir infekcijos rizika.

Teisingas didelės šakos nupjovimas

Stambių šakų šalinimas reikalauja ypatingo tikslumo – pjūvis turi būti atliekamas ties šakos žiedu, kur jungiasi šaka ir kamienas. Būtent šioje vietoje augalo audiniai natūraliai pereina vieni į kitus, todėl tinkamai atliktas pjūvis čia užgyja efektyviausiai.

Greitai kambrijus aptrauks visą žaizdą ir liks tik sustorėjimas kamiene. Jei norite neturėti problemų kreipkitės į profesionalus arboristus. Spauskite saugią aktyvią nuorodą medžių genėjimas ir susisiektie su Arbora, UAB specialistais. 

Jeigu šaka nupjaunama per toli, paliekant kelmą, medis nebesugeba užgydyti žaizdos – mediena lieka atvira, o tai sudaro sąlygas puviniui. Kita klaida – nupjauti per arti kamieno, pažeidžiant šakos žiedą. Tokiu atveju trikdomas medžiagų apytakos procesas, o žievė aplink pjūvį gali pradėti džiūti ir atsilupti, sukeldama vadinamąją kamieno nekrozę.

Ankstesniais laikais plačiai naudotas metodas, kai šaka būdavo šalinama lygiai su kamienu, šiandien laikomas ydingu – toks pjūvis yra per platus, dažnai apima ir kamieno audinius, todėl žaizda ilgai negyja ir pritraukia puvinius. Vietoje to rekomenduojamas lengvai įžambus, tikslus pjūvis palei šakos žiedą – taip medis sparčiau pradeda formuoti kalijusą (apsauginį audinį), kuris pamažu apgaubia žaizdą.

Senesniems medžiams šis gijimo procesas gali trukti keletą metų, tačiau jei pjūvis atliktas taisyklingai, kalijusas išauga aplink žaizdą ir visiškai ją uždengia. Jei nupjaunama aktyvi, gyva šaka, kurios skersmuo viršija 10 cm, patartina iškart naudoti specialų sodo tepalą ar kitą žaizdų uždengimo priemonę – taip sumažinama išdžiūvimo rizika ir paspartinamas gijimas.

Natūralūs žaizdos užgydimo mechanizmai

Medis, kaip gyvas organizmas, geba apsisaugoti nuo sužalojimų – pirmiausia jis izoliuoja pažeistą vietą nuo drėgmės ir oro, o paskui pamažu apaugina žaizdą nauju audiniu. Visgi ši savisaugos funkcija nėra momentinė – ji priklauso nuo daugybės veiksnių, tokių kaip sužeidimo dydis, medžio būklė ir aplinkos sąlygos.

Kai pašalinama stora gyva šaka, medis pirmiausia sustabdo laidžiųjų audinių darbą aplink žaizdą, kad apsisaugotų nuo išorinių veiksnių. Nors šis procesas riboja drėgmės patekimą, pati mediena dar lieka atvira, todėl vėliau prasideda svarbiausia fazė – kalijuso formavimas. Tai – naujas apsauginis audinys, išaugantis iš gyvų ląstelių, kuris palaipsniui padengia visą pjūvio vietą. Užgijus, kalijusas pasidengia nauju žievės sluoksniu, o žaizdos ženklai lieka tik medžio viduje.

Papildomai medis formuoja vidinius cheminius barjerus aplink žaizdą – ten kaupiasi ligninas, sakai, mineralai. Jie sustiprina ląstelių sieneles ir izoliuoja pažeistą vietą nuo sveikų audinių. Šoninis ir radialinis atskyrimas vyksta efektyviausiai, tuo tarpu vertikali apsauga (aukštyn–žemyn) susiduria su sunkumais, nes reikia išlaikyti vandens cirkuliaciją. Dėl to medis gali atskirti ir pašalinti dalį audinių, kurių nebesugeba išmaitinti, o virš jų – užauginti kalijusą.

Visi šie procesai vyksta tik sveikuose medžiuose. Jeigu medis patiria stresą – augdamas tankioje dirvoje, su pažeistomis šaknimis ar nuolat netinkamai genimas – jo sugebėjimas regeneruoti silpnėja. Todėl žaizdų prevencija ir tinkama priežiūra yra esminė ilgaamžiškumo sąlyga.

Lajos stabilizavimas

Siekiant apsaugoti brandžius medžius nuo lūžių ir sumažinti riziką aplinkai, taikomi specialūs lajos stabilizavimo būdai. Daugelyje urbanizuotų vietų galima pamatyti medžius su netolygia ar pažeista laja – vėjas, per didelė šakos masė ar puvinys gali bet kada sukelti lūžį, todėl svarbu laiku užtikrinti lajos tvirtumą.

Kuo medis senesnis tuo daugiau išmonės reikia rasti geriausią lajos stabilizavimo sprendimą.

Anksčiau dažnai naudotos plieninės virvės šiam tikslui nebetinka – jos sukausto šaką, riboja natūralų judėjimą ir gali sukelti pažeidimus lūžio vietoje dėl staigaus smūgio. Tokios virvės įauga į žievę, trikdo natūralią medžio struktūrą ir dažnai padidina žalos tikimybę.

Dabartiniai metodai remiasi elastingų, UV spinduliams ir drėgmei atsparių pluoštų virvėmis. Jos leidžia šakai judėti ribotai, tačiau nesukelia staigių stabdymų. Papildomi komponentai, tokie kaip dempferiai ir apsauginės movos, tolygiai paskirsto apkrovą, saugo žievę nuo trinties ir leidžia sistemai prisitaikyti prie augimo.

Yra trys pagrindiniai stabilizavimo būdai: dinaminė stabilizacija – kai šaka dar sveika, bet svyruoja per daug; statinė – kai jau yra įtrūkimas ir reikia suvaržymo; ir sulaikomoji – kai šaka gali lūžti, bet dėl ekologinių ar estetinių priežasčių negalima jos šalinti. Tokios sistemos montuojamos nesugadinant žievės, nereikia specialių įrankių, jos beveik nepastebimos.

Tinkamai parinktas stabilizavimo sprendimas leidžia išsaugoti medžio architektūrą, užtikrina saugumą ir prisideda prie ilgalaikio želdinių išlaikymo mieste.

Šakų smulkinimas

Genint medžius ar krūmus susidaro didelis kiekis šakų ir organinių atliekų. Palikti jų tiesiog krūvoje ne tik nepraktiška, bet ir netvaru – tokia masė lėtai pūva, trukdo vejos priežiūrai, o drėgnu oru tampa puikia terpe kenkėjams ir grybeliams. Todėl rekomenduojama šakas nedelsiant susmulkinti.

Tam naudojami šakų smulkintuvai – įrenginiai, kurie šakas perdirba į drožles ar mulčią. Šis mulčias gali būti panaudotas vietoje – po medžiais, tarp krūmų ar gėlynuose. Tokiu būdu ne tik sumažinamas atliekų kiekis, bet ir grąžinamos organinės medžiagos atgal į dirvožemį.

Smulkinant šakas svarbu atkreipti dėmesį į jų skersmenį – ne visi įrenginiai tinka stambioms šakoms. Stambesnės nei 8–10 cm šakos dažniausiai būna perduodamos biokuro gamybai arba specialiai utilizuojamos. Tuo tarpu smulkesnės šakelės idealiai tinka vietiniam mulčiavimui.

Jei medžiai buvo genėti dėl ligų ar kenkėjų pažeidimų, jų šakos negali būti naudojamos mulčiui. Tokiu atveju būtinas šakų šalinimas deginant ar perduodant specializuotoms atliekų tvarkymo įmonėms. Užkrėstas mulčias gali tapti patogenų šaltiniu kitiems augalams.

Dažniausiai šakų utilizavimas gali užimti daugiau laiko nei genėjimas. Yra priimančių šakas punktų, tačiua paprasčiau šakas susmulkinti. Arbora teikia kompleksinę paslaugą genint ir sutvarkant aplinką . Spauskite saugią aktyvią nuorodą šakų smulkinimas ir užsisakykite paslaugą. 

Kaip atpažinti pavojingą medį

Ne kiekvieną medį įmanoma išgelbėti genėjimu. Kai kurie iš jų, ypač pažeisti ar iš vidaus pūvantys, gali griūti net esant ramioms oro sąlygoms. Tokie griuvimai kelia tiesioginę grėsmę ne tik automobiliams ar pastatams, bet ir žmonių saugumui. Todėl labai svarbu laiku nustatyti, ar medis kelia pavojų, ir priimti tinkamus sprendimus.

Didžiausia rizika atsiranda dėl keturių pagrindinių veiksnių: kamieno puvinio, šaknų pažeidimų, reikšmingo medžio pasvirimo arba netvarkingos, disbalansuotos lajos. Kamieno vidų ardančius pažeidimus dažniausiai sukelia grybinės infekcijos – ypač kempininiai grybai, kurie susilpnina medienos struktūrą ir sumažina jos tvirtumą. Panašiai pavojingi ir šaknų sistemos pažeidimai – jie atsiranda, kai atliekami kasimo darbai šalia medžio ar pakinta dirvos paviršiaus lygis. Tokie medžiai gali prarasti stabilumą ir virsti netikėtai. Stiprus pasvirimas (daugiau kaip 45 laipsniai), ypač kartu su kamieno ar šaknų pažeidimais, taip pat yra aiškus pavojingumo signalas. Be to, netolygiai auganti laja ar apleistas medis, kuris niekada nebuvo formuotas, dažnai turi silpnas, lūžtančias šakas, keliančias riziką aplinkai.

Pavojingą būklę galima įtarti stebint džiūstančias ar lūžusias šakas, atviras žaizdas, išorinį kamieno deformavimą, dreves ar žievės įtrūkimus. Dažnai matomi ir medieną ardančių grybų vaisiakūniai. Vis dėlto vien išorė ne visada atspindi tikrąją medžio būklę – net sveikai atrodantis medis gali būti stipriai pažeistas iš vidaus.

Norint tiksliai įvertinti, ar medis pavojingas, taikoma speciali įranga. Rezistografas – prietaisas, į kamieną įsigręžiantis labai ploną adatą ir matuojantis medienos tankį – padeda nustatyti, ar mediena nėra išpūvusi. Arbotomas leidžia įvertinti kamieno vientisumą, analizuojant garso bangų sklidimo greitį – garso impulsai sveiką medieną pasiekia greičiau, o pažeista juos sulėtina. Šių prietaisų duomenys vizualizuojami spalviniais tomogramų vaizdais, kurie rodo pažeidimų mastą ir vietą. Naudojami ir papildomi jutikliai, padedantys įvertinti šaknų sistemos pažeidimus ar net apskaičiuoti, į kurią pusę medis gali griūti.

Vertinimą atlieka kvalifikuotas arboristas, kuris ne tik analizuoja instrumentinius duomenis, bet ir įvertina medžio rūšį, jo augimo vietą, lajos struktūrą, amžių bei aplinkos sąlygas. Tokia išvada padeda priimti pagrįstą sprendimą dėl medžio šalinimo arba genėjimo.

Miesto teritorijose, kur galioja želdynų tvarkymo reglamentai, pavojingi medžiai šalinami remiantis aiškiais kriterijais. Tai gali būti senas medis su daugiau nei ketvirtadaliu sausos lajos, stambios nudžiūvusios šakos, matomi puviniai ar drevės, pasvirimas virš 45°, buvimas arčiau nei 5 metrai nuo statinio. Taip pat šalinami ligų ar kenkėjų pažeisti medžiai bei tie, kurie trukdo statybų darbams. Apie tokius atvejus rekomenduojama pranešti seniūnijai ar atsakingam miesto padaliniui.

Reikia turėti omenyje, kad kartais net labai pavojingas medis gali atrodyti sveikas. Todėl tik profesionalus įvertinimas ir laiku priimtas sprendimas leidžia išvengti avarinių situacijų bei apsaugoti žmonių gyvybes ir turtą.

Kelmų naikinimas

Nupjovus medį ar pašalinus stambią šaką, dažnai lieka kamienas ar kelmas. Jeigu šie likučiai netrukdo aplinkai, galima juos palikti natūraliai irti – per 5–15 metų, priklausomai nuo rūšies, jie suyra. Tačiau dažniausiai jie tampa kliūtimi vejos priežiūrai, planuojamiems statiniams ar kelių rekonstrukcijai.

Kamienas paprastai pašalinamas su benzininio pjūklo pagalba – jis pjaunamas segmentais nuo viršaus žemyn, kol lieka minimalus kelmas. Jei kelmas likęs aukštas, jį galima papildomai nupjauti iki pat žemės paviršiaus.

Kelmų šalinimui dažniausiai taikomi du metodai – rovimas arba frezavimas. Rovimas naudojamas, kai yra pakankamai vietos sunkiajai technikai ir kelmas dar nėra gilus ar įsišaknijęs. Šis metodas palieka duobę, kurią reikia užpilti nauju gruntu. Frezavimas – modernesnis būdas, kai su specialiu frezos įrenginiu kelmas pašalinamas iki 30–40 cm gylio be grunto pažeidimo. Tokia procedūra nepalieka gilių žymių, o vieta tampa tinkama naujiems augalams sodinti ar vejai atkurti.

Kai kuriais atvejais kelmų šalinimas kombinuojamas su žemės paviršiaus lyginimu ir sėjimu – tai dažna praktika atkuriant žaliąsias zonas po medžių šalinimo.

Leidimas pjauti medį

Pagal galiojančius želdynų apsaugos reikalavimus, daugeliu atvejų norint pašalinti medį būtina gauti leidimą. Tai ypač aktualu miestų ir miestelių teritorijose, kur medžiai laikomi vertingu kraštovaizdžio elementu ar net saugotinu objektu.

Leidimo nereikia, kai medis auga privačiame sklype, yra ne didesnis nei nustatyta norma (pvz., vaismedžiai ar invazinės rūšys) arba jo būklė kelia tiesioginį pavojų gyvybei ar turtui. Visais kitais atvejais būtina kreiptis į savivaldybės aplinkos apsaugos skyrių ir pateikti prašymą. Prie prašymo gali būti reikalaujama pridėti nuotraukas, žemėlapį, gretimų sklypų sutikimus arba arboristo išvadą apie medžio būklę.

Svarbu suprasti, kad savavališkas medžio šalinimas gali užtraukti baudą, net jei medis auga nuosavame kieme. Todėl visuomet verta pasitikrinti teisines sąlygas ir, esant abejonių, pasitarti su specialistais.