Sukurti modernų ir drauge neišsiskiriantį, neišsišokantį iš konteksto namo stilių 6 arų sodo sklype - nelengva užduotis. Tokį iššūkį priėmė du jauni architektai - broliai Mantas ir Martynas Maziliauskai, įtikinę tėvus pabėgti iš Vilniaus miegamojo mikrorajono į užmiestį.

 

Namas tėvams ir egzaminas architektams

Brolių Maziliauskų tėvams teko pasikliauti vaikų idėjomis ir sugebėjimais, bet istorikui ir medikei pasitikėjimas vaikais buvo priimtinas. Tapę dvasiniais ir materialiais vaikų mecenatais jie suteikė galimybę realizuoti visas, iš pirmo žvilgsnio net keistokas idėjas, nors statybai bei vidaus apdailai skirta suma buvo ganėtinai ribota. Tėčio istoriko ir vienos iš Vilniaus Senamiesčio antikvarinių parduotuvių savininko, vertinančio autentiškumą ir natūralumą, indėlis į šį projektą jaučiamas kiekvienoje detalėje. Tačiau namo šeimininkas nelinkęs sureikšminti savo indėlio į statybą ir visą šios sėkmingos autorystės garbę palieka vaikams. „Kas jeigu ne mūsų architektai Mantas ir Martynas projektavo, dėliojo konstrukcijas, tvarkė organizacinius reikalus ir ne tik vykdė autorinę priežiūrą, bet ir betarpiškai dalyvavo statybose", - didžiuodamiesi teigia tėvai.

Tačiau be moralinio tėvų paskatinimo ir pasitikėjimo toks rezultatas vargu bau ar būtų pasiektas. Taigi jaunieji architektai tvirtai žengė pirmąjį žingsnį, pateisinę tėvų pasitikėjimą ir įrodę savo profesionalumą.

 

Pagrindinė namo idėja

Šis namas galėtų būti kontekstualumo pavyzdžiu, nes, manau, kad būtent šis bruožas ir yra stipriausia statinio pusė. Namas iškilęs sodininkų bendrijai priklausančio vasarnamių masyvo viduryje.

Modernus, bet "neiškrentantis" iš konteksto.

 

Teko matyti ne vieną nuosavą namą, suprojektuotą sodo sklype, ir tik retas kuris prigyja kaip čia buvęs. Jeigu šeimininkai pervertina savo finansines galimybes, paprastai tokie namai lieka be stilistiškai svarbių detalių, arba, jeigu šeimininkų finansai neriboja, statiniai perkraunami ir pernelyg išpuošiami. Dažnai pasitaiko savimi pasitikinčių griozdų, savo dydžiu bei netinkamai parinkta apdaila tarsi lipančių ant greta stovinčių kaimyninių namukų.

 

Pirmo ir antro aukšto planai: 1 - svetainė ir virtuvė; 2 - vonios kambarys; 3 - prieškambaris; 4 - koridorius;5 - vonios kambarys; 6,7,8  - miegamieji.

 

Pažiūrėjęs į Maziliauskų namą suvoki, kad architektai rado tinkamą raktą surūdijusiai spynai, kurią reiktų keisti nauja, bet niekas nežino, kokia (turiu omenyje dabartinę sodų miestuose situaciją). Bendrajame miesto plane sodų masyvai apibūdinami kaip mažaaukštės statybos teritorija. Aišku, kad esamą sodų situaciją reikia keisti, bet kai vienas kaimynas nori gražaus namo su baseinu, o kitas kiekvieną pavasarį sodina bulves ir įrankių sandėliukas jam pats svarbiausias statinys, sodų situacija dar ilgą laiką bus miglota. Būtent tą aplinkybę ir įvertino jaunieji architektai, ypač Mantas, pats jau keletą metų su šeima pabėgęs į užmiestį. Jis ir pasiūlė tėvams įsigyti sklypą su pradėtais, bet nebaigtais pamatais, ilgą laiką buvusį sodo masyvo šiukšlynu. Architektai įvertino ir tėvų finansines galimybes, todėl namas tiek išorėje, tiek viduje atrodo stilistiškai išbaigtas, vientisas, be prabangos detalių, tačiau su puikiu idėjiniu užtaisu.

Mantas su Martynu pasakoja, kad įvertinę, jog aplinkinis užstatymas pakankami stichiškas ir nevienalytis, stengėsi nuo jo atsiriboti, tačiau ir neužsidaryti aklinomis sienomis ar paversti namo tvirtove. Didžiulį pirmame aukšte svetainėje esantį langą architektai atsuko į pietinę, vidaus kiemo pusę, o visi likusieji pirmo aukšto langai pakelti tiek, kad pro juos matytųsi ne sodų aplinka, o tolumoje esančių medžių viršūnės arba bent jau nedideli aplinkos fragmentai.

Projekto autoriai siekė, kad pro langus ir iš terasos būtų matomas ne žemės paviršius, o aukščiau esanti aplinka.

 

Tos pačios logikos laikytąsi ir projektuojant antrą aukštą - langai miegamuosiuose išdėstyti taip, kad būnant patalpoje jie fiksuotų tik viršutinį aplinkos aukštą. Be to, architektai dar nutarė kiekviename miegamajame įtaisyti ir po atskirą stoglangį ant plokščio stogo. Gulint lovoje galima žiūrėti į dangų - tikrai romantiška. Tam jie nepagailėjo jėgų ir laiko ir patys pasigamino bei sumontavo tris stoglangius, nes pirkti būtų nemažai kainavę.

 

Nestandartiniai statybos sprendimai

Architektams užteko entuziazmo, o šeimininkams kantrybės įgyvendinti ir kitus nestandartinius sprendimus beveik savo jėgomis. Galima sakyti, kad tai buvo kaip gamybinė praktika - jaunimas konsultavosi su labiau patyrusiais architektais ir konstruktoriais, senimas parėmė gyvenimo patirtimi, elementariais fizikos dėsniais ir logika. Todėl name pavyko įgyvendinti ir daugiau smagių idėjų, kurių statybininkų brigada nebūtų apsiėmusi arba būtų tekę pakloti nemažą sumelę pinigų. Aišku, neprofesionalų rankomis be specialių įrangos atlikti darbai nėra labai tikslūs, tačiau nuoširdūs, o prisimenant pagrindinę idėją atrodo kaip meno kūriniai ar net idėjinis maketas. Mantas ir Martynas teigia, kad iš pat pradžių jiems buvo labai svarbu suvaldyti proporcijas, kad namo fasadai ir vidaus erdvės būtų estetiški ir jaukūs. Kad erdvė nebūtų nei per aukšta, nei per žema, o pats pastatas neatrodytų gremėzdiškas, todėl laikantis pagrindinių idėjinių gairių ir buvo eksperimentuojama bei kuriamas savotiškas, nepasiduodantis standartams gyvenimo būdas.

Architektai juokauja, kad šiame name viskas alsuoja autentika - ne tik baldai, bet ir vinys, pirktos skirtingu metu, surinktos iš įvairių pakampių.

 

Namo projektavę architektai šmaikštauja, jog elgęsi panašiai kaip žmonės, kurie dar net sklypo neturėdami jau perka užuolaidas savo gyvenimo namui. Tačiau šiame name begalė detalių iš įvairių laikotarpių ir skirtingo stiliaus susilieja į bendrą visumą. Atsidūręs viduje pasijunti lyg laiko mašina būtų atsukusi laiką atgal. Virtuvėje ant sienos tiksi nedidelis senovinis laikrodukas, šeimininkai kepa kugelį tam skirtoje krosnyje, kuriai net durelės buvo specialiai surastos ir laukė savo eilės.

Imantis eksperimentuoti su skirtingų stilių baldais labai svarbu suvaldyti situaciją: neperkrauti ir nesukurti chaoso.

 

Anksčiau mes tokius žmones lyg ir pašiepdavome, vedini amžinas vertybes griaunančio šiuolaikinio maksimalizmo, nuolat minėdami modernias technologijas, o į žmogų, kuris užsimanydavo namuose duonkepės krosnies žvelgdavome kaip į keistuolį. Niekas nenorėdavo net išklausyti tokių keistenybių, o juolab nebėra kam pamūryti tokios krosnies. Na jau ne, duok mums elektroniką, brangiausias medžiagas - tada parodysim, ką galim. O čia terliotis su visokiais keistais dalykais - nesąmonė! Standartinis šiulaikinio piliečio modelis: gyvenu bute, kuriame žvilga sterilus remontas, blizga trisluoksnės parketlentės ir dailiai nulygintos sienos, o štai savaitgalį nuvažiuosiu į sodybą, ten jau atsiduosiu autentikai: kubilai, spragilai, vantos. Šis standartinis modelis namo sode šeimininkams negalioja ir jie sau nemeluoja, ką iš tiesų vertina. Neįprastai atrodo senoviniai baldai moderniame name, tačiau, sutikite - originaliai ir ne mažiau dvasingai negu autentiškoje sodyboje.

Gal dėl to, jog ir pats namas nenudailintas ir nenulaižytas. Čia nesupainiosi parketlenčių su laminatu, nes nei šeimininkai, nei architektai nepabūgo natūralių pušies lentų su natūraliais plyšiais. Tik nudažė šviesiai, kad suteiktų daugiau erdvės.

Vyrauja šviesios spalvos.

 

Nepabūgo ir paprasčiausių laiptų pakopų, suvirintų iš statybinės armatūros, bei šiukšlynu tapusios senosios pamatų duobės. Pamatai išlieti paprasčiausiai iš lentų sukaltuose klojiniuose, grublėtas betonas paliktas kaip estetinio pasigėrėjimo elementas, priešpriešinant jam baltas sienas. Įnešus į rūsį didžiulį televizorių, pagrindinė rūsio patalpa su kamputyje kukliai įsitaisiusiu skystojo kuro katilu tampa namų kino sale ir vieta atsigauti vasarą nuo varginančio karščio. Čia pat rūsyje įkurtas ir nedidelis darbo kambarys su restauruotu bydermejerio stiliaus minkštasuoliu. Jokių statybinių atliekų bei taip įprasto rūsiams nereikalingų daiktų sandėlio.

 

Eksploatuojamos terasos ant stogo

Šis namas turi ir daugiau erdvių, skirtų prasmingai leisti laiką su draugais. Mantas ir Martynas pasakoja, kad su draugais ne tik rūsyje, bet ir virš pirmo aukšto iškilusioje terasoje jie dažnai organizuoja workshop'us sau ir savo kolegoms bei kurso draugams, darbų peržiūras - nuovokūs tėvai mielai užleidžia bendrąsias erdves kūrybingiems vaikams ir jų draugams ir dažnai patys tampa įvairių renginių dalyviais.

Svarbu, kad būtų patogu ir saugu.

 

Antro aukšto terasa yra pagrindinė mažojo ŠMC'iuko (taip buvo pramintas namas dėl Šiuolaikiniam meno centrui Vilniuje artimos nuotaikos) įvykių liudytoja. Ji sumontuota virš stoginės automobiliams ir dalies pirmo aukšto patalpų. Į terasą galima atskirai patekti sraigtiniais laiptais tiesiai iš lauko. Auštai pakeltos - beveik 1,2 m aukščio sienos - parapetai atlieka apsauginės tvorelės ir uždangos nuo stichiškai sustatytų kaimyninių sodo namelių funkciją. Tik per siaurus tarpus, paliktus fragmentiškai ir užtaisytus horizontalia armatūra, galima žvilgtelėti į kaimynų sklypus. Artimiausioje ateityje planuojama ant terasos įrengti medinių lentų paklotą, kad galima būtų vaikščioti basomis.

Antrame aukšte įrengti trys miegamieji. Iš rūsio į pirmą aukštą, o iš pirmo aukšto į miegamųjų zoną patenkama originaliais mediniais laiptais, kurių pakopas užpildo berėmio stiklo intarpai, pagerinantys garso izoliaciją tarp skirtingų erdvių, sustabdantys skersvėjus ir jų blaškomas dulkes.

Laiptai į antrąjį aukštą ir į trečio aukšto meditacijos kambarį.

 

Ties antru aukštu laiptai jau tampa suvirintos armatūros ažūru ir kyla link trečiame aukšte esančio meditacinio kambarėlio, iš kurio galima nužengti į dar vieną, jau virš miegamųjų įrengtą terasą. Joje pūpso trejetas jau minėtų stoglangių, kurie kartais atlieka ir stalo funkciją. Čia, aukštai iškilusioje virš sodų erdvėje taip pat smagu šiltą pavasario dieną leisti laiką ir vieniems, ir su draugais.

Apšvalgos ar meditacijos kambarys.

 

Architektai teigia, kad tokios smagios ir didelės terasos suteikia papildomą plotą, kurio taip trūksta 6 arų sklype. Didžiausias privalumas, anot jų, kad šio ploto nereikia ravėti.

 

Namo konstrukcija ir technologijos

Namas karkasinis - sumontuotas iš medinių tašų, su 20 cm išorės sienų šilumos izoliacija. Plokščiam stogui apšiltinti panaudota net 30 cm šilumos izoliacija ne tik sulaiko šilumą patalpose, bet ir neleidžia vasarą per daug įkaisti nuo tamsios bituminės dangos, kuria užklota plokščia terasa. Ant medinės perdangos tarp aukštų papildomai užpiltas 5 cm betono sluoksnis siekiant pagerinti garso izoliaciją ir suteikti perdengimui tvirtumo. Neįprastai atrodo ir medinė perdanga virš rūsio patalpų, tačiau jame įkurdintas, svetainės grindyse gerai matomas langelis nerasoja, o tai neleidžia abejoti, kad pamato hidroizoliacija padaryta pakankamai kruopščiai ir dėl drėgmės pertekliaus kondensatas nesikaupia, juolab, kad rūsio patalpa naudojama kaip gyvenamoji. Ten, kur sudėtos akmens masės plytelės, sumontuotas ir grindų šildymas vandeniu, kita pirmo aukšto dalis šildoma radiatoriais nuo nedidelio skystojo kuro katilo, sumontuoto rūsyje ir papildomai židiniu su kapsule.

Fasadas iš išorės apkaltas impregnuotomis eglinėmis lentomis. Jokia papildoma apdaila nebuvo numatyta, siekiant išlaikyti namo vientisumą ir taip margoje bei nevienalytėje sodų aplinkoje.

 

Aušra Indrašiūtė, architektė