Statysite sodybą kaime? Rekonstruosite seną? Tuomet verta perskaityti šį straipsnį ir pagalvoti, kaip tą daryti.

Šalies architektai nėra vieningi dėl  šiuolaikinio kaimo architektūros - vieni sako, kad laikmetis kitas ir nėra ko žiūrėti atgal, kiti siūlo tradicijas kūrybiškai pritaikyti nūdienos architektūroje.

Leidinių apie Lietuvos kaimo architektūrą autoriai, architektai Aistė Andriušytė, Rasa Bertašiūtė ir Rolandas Bortkūnas teigia, jog „sunaikinti trapią medinės senovės būtį lengva, o saugoti ar ją pratęsti, kūrybiškai pritaikyti - išsamių žinių, giluminės nuovokos ir ieškojimų reikalaujantis uždavinys. Kol kas nėra vienintelio atsakymo, kaip suderinti modernumą ir tradicijas".

Kaip suderinti architektūrines tradicijas ir šiuolaikinius poreikius, kaip tai vyksta praktiškai,  kalbamės su Anykščių rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėja, architekte Daiva Gasiūniene.

 

- Anykščių rajonas žymus nepaprastai gražia gamta, miškais, raiškiu reljefu, sodybas rajone įsigyja ar stato nemažai miestiečių. Tiek nuolatiniai gyventojai, tiek poilsio sodybų savininkai stengiasi pagražinti savo būstus ir aplinką. Turbūt stebite, kaip tai vyksta. Kaip turėtų mąstyti savininkai, norėdami rekonstruoti seną sodybą, pritaikyti ją šiuolaikinėms reikmėms?

- Pirmiausia aš, kaip architektė, visiems patarčiau kreiptis į patyrusį ir kompetetingą architektą. Kitą kartą profesionalo žodis gali padėti išvengti klaidų. Kiekvienu konkrečiu atveju (vienodų situacijų tikrai nebūna) architektas apžiūrės sodybą, namą ir patars savininkui.

Siūlau dešimt kartų pasverti, t. y. įvertinti, išanalizuoti, o tik paskui priimti sprendimus.

Labai dažnai Lietuvoje žmonės perka senas, dažnai jau apgriuvusias, medžiais apaugusiasus sodybas. Perka dėl to, kad sodyba yra gražioje vietoje. Aišku, ta sodyba patraukli dėl įdomios, nenuobodžios aplinkos, kalvelių, didelių medžių aplink. O kai jau nusiperka, pradeda žiūrėti ūkiškai ir nebegalvoja apie tikruosius tos vietos privalumus.  Tada pasirodo, kad tai niūri, gūdi vieta, be saulės šviesos. Ir puola kirsti senus, šimtamečius medžius. O kai iškerta, atsiveria dar labiau niūresni, sukiužę trobesiai ir tuštuma. Dalį pastatų tuoj pat nugriauna, o jei stato naujus, tai būtinai išlygina kalvelę, kad paprasčiau būtų statyti. Tada veža iš klojimų ir pakampių surinktus senus ratus, vežėčias, akėčias, grėblius, senus lovius, viską krauna sodybos teritorijoje, įsivaizduodami, kad taip puošia kiemą, kad tai gražu, o jei trūksta grožio - turguje nusiperka išdrožtą gandrą, gulbę ar gaidį ir pastato prie įėjimo. Jei dar trūksta - ant namo prikala ratų, pasagų...

Kai kas net pagiria, net menininku arba prie meno pavadina, o tai dažnam dūšią paglosto.

O kaip yra iš tikrųjų? O iš tikrųjų šimtamečių medžių neatsodinsi, dirbtinai nukastos kalvelės nebeatkursi, sodyba visiems laikams praranda savo tikrąją aurą. Naujai seno namo nepastatysi.

 

- Kokios grubiausios sodybų atgaivinimo klaidos?

- Imantis rekonstrukcijos dažniausiai pirmas darbas būna perdengti senos pirkios stogą. Dažnam atrodo, ko čia klausti architekto apie tokį aiškų dalyką kaip stogas, juk ir pačiam viskas aišku. O kad nebūtų nuobodu, blyšku, naują dangą būtinai išsirenka raudonos ar žalios spalvos ar šiaip kokią ryškią, atseit, nenuobodžią. Paprastai gražiausia būna čerpių imitacija.

Ir namo sienos per daug senos, o atnaujinti, t. y. perdažyti, baiminamasi. Daugelis vis dar įsitikinę, kad dažai lupasi. Tada statybinių medžiagų parduotuvėje randa labai pigių, visai neblogai atrodančių amžiną medį imituojančių plastikinių dailylenčių. Ir ant šimtamečių rąstų ar medinių dailylenčių kala plastiką.

Rezultatas - labai dažnas mūsų kraštovaizdžio naujadaras: vietoj senos lietuviškos sodybos plyname lauke kur ne kur stovi ryškiai balti su raudonais, žaliais stogais pastatai, žiba iš toli, gamtą, aplinką, net saulę nustelbia, o kieme (atsiprašau) kaip sąvartyne - vežėčių, akėčių, grėblių, lovių, puodų, padargų, gandrų, ratų, alpinariumų, tujų, brangių olandiškų augalų, dirbtinai suverstų akmenų krūva ir...dar nežinia ko ir kur. Tai, ką išvardijau, ir yra pseudosenovė ar tikrų tikriausias kičas.

Mūsų tradicijos ir kultūra moko neišsišokti. Deja, dažnas siekia atvirkščio efekto, ir, mano nuomone, tai yra grubiausia klaida.

Beje, jei pastatų architektūra dar derinama su architektais profesionalais, tai aplinkos sutvarkymas dažnai tampa kratiniu, visiška beskonybe. Suprantu, kad ne iš blogos valios, tiesiog žmogus taip suvokia, o vidinės nuojautos, kaip turėtų būti, nėra.

Sprendžiant iš kluono, buvusios sodybos dvasia ir vaizdas visiškai sunaikinti.

 

- Kas svarbiausia pastatų rekonstrukcijoje? Medžiagos? Langai? Fasadai?

- Norėčiau grįžti prie to, nuo ko pradėjau. Pasitikėkite daugiau architektais, juk jie tam mokslus baigė, patirties įgijo, tuo domisi, tą daro, tuo gyvena. Negirdėjau, kad žmogus pats nuspręstų, kaip jam reikėtų kelio sąnarį išsioperuoti arba pabandytų pasigaminti automobilį.

Dėmesį reikia kreipti į viską. Mano nuomone, daug ką galima padaryti, daug ką galima pakeisti tą darant profesionaliai. O medžiagas patarčiau naudoti tik natūralias.

Labai svarbu nepriimti neprofesionalių sprendimų. Čia reikalingas geras skonis, nuovokiai derinti naujus dalykus su senais. Šiandien nerimą kelia teisės aktais įteisinta visiško chaoso toleravimo valstybinė politika. Keista, kodėl teisės aktų rengėjams niekada net nekilo mintis - tiesiog imti ir pasitikėti savo valstybės parengtais specialistais, leisti jiems daugiau spręsti.

Esu įsitikinusi, kad kokybiška aplinka yra visuomenės interesas. Šiandieninis nesusikalbėjimas padarys neatitaisomą žalą Lietuvos kraštovaizdžiui. Pasekmės gali būti labai blogos: neproporcingi statiniai, nederantys gamtinėje ar urbanistinėje aplinkoje, neprofesionalumas. Toks neprofesionalus požiūris greitai gali virsti grėsme aplinkos kokybei, padaryti nepataisomą žalą kraštovaizdžiui, istorijai. Kartais atrodo, kad nebereikia architekto profesionalo, kuris rūpintųsi pastatų architektūra, pastatus derintų prie aplinkos, kraštovaizdžio, žiūrėtų, kad atitiktų higienos, sveikatos, saugaus naudojimo reikalavimus.

Paradoksas tas, kad nebeegzistuoja vyriausiojo architekto institucija taip kaip turi egzistuoti, nebereikalingas atestuotas architektas, ką kalbėti apie tai, kad už akis badančias klaidas irgi niekas neatsako.

Mano nuomone, nuostata išlaikyti lietuviškos kultūros tradicijas - tinkama ir gera. Tačiau baisu, kai tai taikoma bukai, neprofesionaliai, taikantis prie supratimo „gal liaudiškai, gal senoviškai, gal iš kurio nors laikmečio (neaišku kurio), gal kaip „Čili" kaimo užeigų stilius, o gal kaip man atrodo".

Tradicijos - daug subtilesnis dalykas nei tam tikro laikotarpio pastato kopija, nei apgaudinėjimas savęs ir kitų, kad statau seną namą.

Lietuvoje yra labai puikus, nuo seno susiformavęs, lietuviškos kultūros tradicijas puoselėjantis sodybos išdėstymas, mastelis, tūriai, siluetas, bruožai, medžiagos. Belieka tik statant naujus pastatus tai profesionaliai pritaikyti ir projektuojant išlaikyti proporcijas, medžiagiškumą, užstatymo charakterį. Tradicinės lietuviškos kultūros bruožus į šiuolaikinę architektūrą reikia perkelti ir tęsti kūrybiškai. Šiuolaikinį statinį profesionaliai integruoti į aplinką galima ir reikia, tuo tarpu aklai mėgdžiojant senovę, neaiškų stilių, tą pačią aplinką nesunku subjauroti. O tai labai dažnai gali atrodyti ir atrodo karikatūriškai, daro pastatus beveidžius, neproporcingus, iškraipo formas, siluetą, mastelį ir t. t.

Tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse yra gerų pavyzdžių, kaip galima pasiekti puikų tradicinės kultūros tęstinumo įspūdį ne atstatinėjant kažkokį įsivaizduojamą senovinį statinį, o kaip tik naujomis priemonėmis suteikiant naują atspalvį, tam tikrą tam regionui būdingą nuotaiką.

 

- Grįžkime prie sodybų. Ar tiesa, kad rekonstrukcija laikantis tradicijų brangi ir ne kiekvienas tokią gali sau leisti?

- Netiesa. Jeigu žmogus turi tikslą gyventi estetiškoje, ekologiškoje aplinkoje, galima rekonstrukciją atlikti etapais. Sakykim, vietoj plastikinio lango (langai mediniais rėmais truputį brangesni) galima pasirinkti nevarstomą stiklo paketą, kurį nesunku įstatyti į atskirai pagamintą medinį rėmą. Suprantama, tik ten, kur nereikia varstomų langų. Tarp kitko, toks berėmis stiklo paketas, net ir dviejų kamerų, yra net pigiau negu vienos kameros langas baltais plastiko rėmais.

Tikrai netiesa, kad plastikinės dailylentės yra pigiau už medines. Jeigu rinktis tikrai fasadams pritaikytas ir ilgaamžes kokybiškas plastiko dailylentes su visais reikalingais priedais, jos yra brangesnės. Žmonės apkala namus labai prastos kokybės plastiku, kurio tarnavimo laikas neaiškus. Mediena kol kas Lietuvoje tikrai nėra brangi, reikia naudotis ta situacija, tai per šimtmečius patikrinta, ekologiška, natūrali medžiaga.

Danutė Ramoškevičiūtė, autorės ir Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos nuotraukos

 

Iš Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos rengiamo „Gražiausia etnografinė sodyba Lietuvos saugomose teritorijose" konkurso archyvo:

Dzūkijos nacionalinis parkas, Mančiagirės kaimas. XIX-ojo amžiaus pabaigoje statytos ir priklausiusios garsiam kryždirbiui Tomui Miškiniui esančios sodybos autentiškumą išsaugojo dabartiniai šeimininkai - kryždirbio anūkas Gintaras Latkauskas ir menotyrininkas Alfonsas Andriuškevičius. Viskas išliko beveik taip, kaip buvo: gyvenamasis namas  su gražiai dekoruotais viršlangiais, sodybos priklausiniai, o karčių ir statinių tvoros bei kryžius prie įvažiavimo į sodybos kiemą - atstatyti. Sodybos visuma atspindi  Dzūkijos regiono architektūros tradicijas ir kraštovaizdį.

 

Virginijaus Sabučio rekonstruota sodyba Aukštaitijos nacionaliniame parke etnografiniame Vaišnoriškės kaime. Sodyba, pradėta atstatinėti dar prieš tris dešimtmečius. Kai dabartiniai šeimininkai įsigijo sodybą, ji buvo kiauru šiaudiniu stogu ir vos laikėsi ant pamatų. Teko perstatyti gyvenamąjį namą, tačiau pavyko išlaikyti kai kuriuos sodybos ūkinius pastatus. Daug atstatomųjų darbų Sabučiai daro savo rankomis, kaip ir senovinę karčių tvorą, kurią reikia atnaujinti kas penkeri metai.

 

„Sodyba su namais, kasdiene buitimi, kalba ir supančia gamta - tai tas lopšys, kuriame užgimė ir brendo šeimos tradicijos, buvo mokomasi gyventi, augti ir skleistis. Todėl lietuvių etninė architektūra visuomet suvokiama sodybos kontekste. Sodybą sudarė darni pastatų, želdinių, kiemo erdvių ir mažosios architektūros formų visuma, atspindinti regiono specifiką, gyvenimo būdą ir gamtinę aplinką. Gyvenamąją bei ūkinę erdvę formavo pastatai (pirkia, svirnas, tvartas, kluonas, daržinė, pirtis), išdėstyti apie vieną, du, kartais net tris kiemus (gerąjį, ūkinį ir kluonieną), želdiniai (sodas, gėlių darželis, pavieniai medžiai) ir maži statiniai, vadinami mažąja architektūra (kryžius, koplytstulpis, stogastulpis, tvoros, vartai, varteliai, šuliniai, suolai, aviliai ir kt. statiniai)".

Iš leidinio „Rytų Aukštaitijos tradicinė kaimo architektūra"